Mano kalnai (III dalis)

Tęsinys geriausios metų alpinistės, keliautojos, „Metų pergalės“ nominantės Dovilės Garlaitės pasakojimo apie jos didžiąją gyvenimo Meilę – kalnus.
Kopimas į Ismail Samani
Pamyre esantis Ismail Samani kalnas – aukščiausias (7495 m) buvusioje Sovietų Sąjungoje, iki 1998 m. vadintas Komunizmo vardu. Netoliese stūkso kitas septyniatūkstantininkas – Jevgenijos Korženevskajos kalnas. Pasitarusi su labiau patyrusiais draugais alpinistais, supratau, gimtadienis.JPGjog kelias į Komunizmą eina per Korženevskajos kalną (nors šiaip jie visai ne pakeliui). Taip yra todėl, kad Komunizmo šturminė stovykla yra 6900 m aukštyje – o tam, kad nakvotum beveik 7 km aukštyje, reikalinga puiki aklimatizacija. Tad, galima sakyti, kopimas buvo sudėtingas tiek, kiek sudėtinga aklimatizacija.
Gera aklimatizacija – tai jau pusė darbo, jeigu ne daugiau. ismail-samani-virsune.jpgIdealiausiu atveju ją gali įgyti įkopdamas į kitą, techniškai paprastesnį ir kiek žemesnį kalną. Dėl to Korženevskajos kalnas – tai pirmas laiptelis Komunizmo link: neįkopus į pirmą, sunku įkopti ir į antrą. Dabar tą galiu patvirtinti remdamasi ir savo patirtimi. Nors, aišku, gali būti įvairių kopimo strategijų, pvz., aklimatizuotis ant pagrindinio kalno, iškart nelipant iki viršaus. Bet tokiu būdu kelis kartus tektų eiti tuo pačiu keliu, o tai ganėtinai nuobodu.
Kopimas į Komunizmo kalną klasikiniu maršrutu nėra techniškai sudėtingas – tiesiog reikalauja stiprios sveikatos, fizinės ir psichologinės ištvermės, gero oro ir trupučio sėkmės. Tiesa, su oru mums labai pasisekė – išsigiedrijo kaip tik tą dieną, kai išėjome maršrutą, dovile.JPGir nesnigo iki pat mūsų nusileidimo dienos. Galima sakyti, tiesiog sulaukėme gero oro „lango“, savaitę sėdėdami bazinėje stovykloje. Kiek žinau, Komunizmas garsėdavo tuo, kad kopiant reikėdavo minti pėdas giliame sniege. Šiemet sniego nebuvo tiek daug ir į šį kalną kopė gerokai daugiau žmonių nei paprastai. Todėl, vertinant objektyviai, kopimo sąlygos šiais metais greičiausiai buvo lengvesnės nei paprastai.
Maršruto pradžioje yra objektyviai pavojinga vieta, kur bet kuriuo metu gali atlūžti virš galvos kabantis suledijusio sniego gabalas, sukeldamas paskui save laviną. Eiti per tą vietą visai nejauku, nes matosi ankstesnių lavinų pėdsakai. Todėl čia reikia praeiti kuo greičiau – tiek pradedant maršrutą, tiek baigiant. Kažkas iš draugų sakė: mūsų greitis padvigubėjo einant tą paskutinę atkarpą, o Dovilės – patrigubėjo. Turbūt man buvo labiau nejauku, nei kitiems…ismail-samani-virsukalne-7-495-m.jpg
Pakeliui buvo vienas didelis plyšys, per kurį buvo nutiesta virvė. Jis buvo toks platus, kad niekaip nesiryžau per jį šokti. Priėjusi pasižiūrėjau žemyn, į plyšio vidų, o ten kokių 10 m gylyje guli kažkoks tamsus daiktas – atrodė kaip kuprinė. Pagalvojau sau: kažkas įkrito, žmogų ištraukė, o kuprinę paliko! Aišku, čia vėl buvo mano fantazija. Nuo to tik dar mažiau norėjosi per tą plyšį šokti. Bet kažkaip susikaupiau ir peršokau.
Didžiausią stresą man kėlė nusileidimas nuo Komunizmo. Kai jau, rodos, viskas padaryta, labai bijojau, kad kas neatsitiktų leidžiantis.pakilimas-i-korzenevskaja.jpg Todėl kiekvieną žingsnį stengiausi žengti atsakingai, o tai labai išvargino. Paprastai pavojingesnėse vietose būna sukabintos virvės. Leidžiantis buvo viena bjauri vieta – apledėjęs kalniukas, kur virvės labai reikėjo. Bet virvės ten nebuvo, tu su niekuo nesusirišęs, ledo įrankis padoriai neįsikerta, katės irgi pakankamai nekabina. Stovi ant priekinių kačių dantų, kojos kone dreba nuo krūvio, bet vis tiek turi judėti, nes kitaip tikrai nuslysi. Paprašėme gidų, kad kitais metais ir ten virvę pakabintų.
Verta paminėti, kad aukštumų alpinizmas vis dėlto yra labiau individualistinis užsiėmimas –vietiniai-pamyrieciai.jpg čia neinama susirišus į ryšius. Komanda labiau reikalinga bendrai dvasiai palaikyti, nes juk maloniau vakare valgį virtis su kažkuo, o ne su savimi. Galų gale, visai vienam lipti neprotinga ir pavojinga, nes jei kas atsitiktų, sunku būtų prisišaukti pagalbos.
Aukštumų alpinizmas ir aklimatizacija
Aukštumų alpinizmas tuo ir klastingas, kad techniškai maršrutai nėra sudėtingi, bet didžiausias pavojus – aukštis yra nematomas. Kiekvieno žmogaus organizmas į jį reaguoja individualiai; netgi tas pats žmogus, kaskart būdamas aukštyje, gali jaustis vis kitaip. Kylant aukštyn, mažėja spaudimas, oras retėja ir jame mažėja deguonies. Organizmui reikia laiko prisitaikyti prie tokių pasikeitusių sąlygų ir vienintelistrispalve.JPG būdas – palaipsniui jį pratinti. Tai savotiškas organizmo kankinimas, bet pamažu jis tikrai pripranta (išskyrus kai kuriuos žmones,stovykla-5-600-kopiant-i-komunizma.jpg kurie tiesiog nepakelia aukščio).
Aukšti kalnai – tai šioks toks žaidimas su savo sveikata, todėl nereikia perlenkti lazdos. Svarbiausia taisyklė – neskubėti, o jei pasijutai blogai, kuo greičiau leistis žemyn. Tik ta bloga savijauta – labai reliatyvus dalykas. Dažnai ir pati savęs klausiu, ar mano savijauta normali, turint galvoje, kad esu dideliame aukštyje, ar jau kažkokia keista ir reikėtų leistis žemyn. Kartais paranojiškai pradedu klausyti savo ar draugų kvėpavimo – kartą esu savo kolegą prižadinusi vidury nakties, nes jis atseit keistai kvėpavo. O tik gavau pylos, kad miegoti trukdau.
Kas nebuvo dideliame aukštyje, sunkiai gali įsivaizduoti, kad ten paprasčiausi dalykai tampa sunkiai įveikiami: uždūsti net ir bandydamas batą apsiauti, o ėjimas su kuprine – tai jau visai rimtas išbandymas. Būna, žengi vieną žingsnį ir jau nori ilsėtis arba „atsikvėpuoti“. komunizmo_virsuneje.jpgBet kai pamatai, kad ir dideliems vyrams komunizmo-virsukalne-vaizdas-nuo-korzenevskajos.jpgpanašiai einasi, kad ir jie kas porą žingsnių stoviniuoja ir ilsisi, pasidaro truputį ramiau. Tiesa, kad nekiltų klausimų, iš kur tas sunkumas, paaiškinu – kopdami į tokius kalnus deguonies balionų nenaudojame.
Vaistai nuo kalnų ligos
Manau, lengvesne ar sunkesne forma kalnų liga serga kiekvienas. Aš iš tų laimingųjų, kuriems beveik niekad neskauda galvos, o jeigu ir skauda – tai neilgai. Tačiau šie metai buvo išimtis: net ir man galvą gerokai plėšė, galbūt todėl, kad nuo pat pirmos dienos ėmėme lakstyti aukštyn. Pirmą dieną pakilau gal iki 4800 m, o čia jau Monblano aukštis… Tad gal kiek ir paskubėjau. Sunkiausia vėlgi suprasti, ar tą galvą dar „normaliai skauda“, ar jau tau kažkas negerai. Su malūnsparniu pačią pirmą dieną vis tiek atsiduri daugiau nei 4 km aukštyje (bazinė stovykla – 4200 m), tad jausmas vis tiek būna keistokas.
O šiaip dideliame aukštyje jaučiuosi gana normaliai. Tik tiek, kad kalnuose mane visą laiką kamuoja didžiulis kosulys – tik įkvepiu šalto oro ir jau kosėju.pamyro-detalus-zemelapis.gif Tai viena iš mano didžiausių bėdų. Ypač nejauku girdėti žmones komentuojant: „Šitai mergaitei reikia kuo greičiau leistis žemyn. Ką, tu dar į Komunizmą ketini kopti??“ Tada ir pati pradedu nesuprasti, ar tai dar „normalus kosulys“, ar jau „blogas“. vietiniai-pamyrieciai.jpgMano bėda turbūt ta, kad mėgstu kvėpuoti per burną; matyt, todėl greitai ir pradedu kosėti.
Apskritai stengiuosi vartoti kuo mažiau vaistų, bet šiemet kalnuose gėriau bet kokias tabletes nuo kosulio, kurias man kas nors duodavo. Pradėjusi nuo „Mukaltino“, perėjau prie „Bromheksino“, kol galiausiai mano tabletės vadinosi tiesiog „Nuo kosulio“. Atrodė įtartinai. Bet tuo metu atrodė geriau išgerti kad ir neaiškų vaistą, kuris galbūt padės, nei nedaryti nieko. Paprastai tas kosulys praeina, kai grįžti į šiltą aplinką…
Jokių vaistų nuo aukščio niekada nevartojau. Nežinau, kaip jie veikia, ir nenoriu rizikuoti. Juolab, kad kol kas nebuvo didelio reikalo tokiems dalykams. Vienintelis mano vaistas nuo aukščio poveikio – aspirinas. Nesu tikra, ar tai teisingas vaistas, bet tikiu, kad man jis padeda. Dar kišenėje visą laiką prasinešiojau antibiotikų buteliuką kritiniam atvejui, bet jų taip ir nepanaudojau.
Kopimas į Korženevskają
Nors kopimas į Pamyro J. Korženevskają (7105 m) laikomas ne tokiu sudėtingu kaip į Komunizmą, man šis kopimas pasirodė sunkesnis – matyt, dėl prastesnės aklimatizacijos. Klasikinis maršrutas į Korženevskają pirmą dieną driekiasi tiesiog takeliu, kartais reikia pakilti uoliniais kuluarais – nieko labai sudėtingo, bet tenka nueiti tolimą kelią, nors pakilimas nedidelis. Man ta pirmoji diena buvo be galo sunki: korzeneskajos-virsune.jpgdu žingsnius paeinu ir norisi sėstis arba galvą tiesiog ant akmens pasidėti. Kartais tą ir darydavau… Nes niekaip negalėdavau prisiversti net ir 10 žingsnių nesustojusi nueiti. Mano įprastiniai metodai „nueisiu 100 žingsnių ir pailsėsiu“ arba „nuėjusi iki to akmens sustosiu“ neveikė – per tą laiką sustodavau dešimtis kartų. Bet kitos dienos buvo kur kas lengvesnės.stovykla-5-600-kopiant-i-komunizma.jpg
Kad ir kaip būtų keista, geriausiai jaučiausi turbūt šturmo dieną. Įkopimo dieną teko daug kartų kilti aukštyn, bet paskui takas krisdavo žemyn – rodos, dar žemiau nei pradėjai. Tokių „kupranugario nugarų“ buvo net keletas. Viršūnėje, deja, nieko nesimatė. Pūtė stiprus vėjas, tad pasistengėme kuo greičiau sprukti žemyn. Taip pat fiziškai labai nuvargino nusileidimas, nes reikėjo pareiti iš 6400 m (šturminės stovyklos) į bazę.
Sunkiausios akimirkos
Sunkiausios buvo mintys galvoje prieš įkopimus. Pamenu, kai po aklimatizacinio išėjimo ilsėjomės bazinėje stovykloje prieš kopimą į Korženevskają, nuo aplinkinių kalnų ištisą dieną su trenksmais versdavosi akmenys, krisdami išjudindavo kitus akmenis ir galiausiai galėdavome iš tolo stebėti kone akmenų upes, tekančias nuo kalno žemyn ir paliekančias paskui save drėgną šliūžę. Visai įdomus reginys, ypač tada, kai neturi kuo daugiau užsiimti. O ir triukšmą nemažą kelia – kartais atrodydavo, kad sėdi prie kokio judraus kelio… Turbūt visi šie vaizdai man pasąmonėje kėlė nerimą: jei jau čia akmenys taip byra, tai kas bus mūsų maršrute? O to mūsų maršruto, bent jau į Korženevskają, iš bazinės stovyklos nesimatė; net ir paties kalno nesimatė – vaizdas į viršūnę atsiveria tik iš šturminės stovyklos. Tos poilsio ir laukimo dienos, kurias privalai atsėdėti stovykloje, man buvo tikrai nelengvos. O išėjusi pamatydavau, kaip viskas yra iš tikrųjų, ir tos mintys dingdavo.kylant-i-ismail-samani-komunizmo-virsukalne.jpg
Dar viena gąsdinanti mintis buvo apie keterą, kuri yra paskutinė dovile-garlaite-pamyre.JPGatkarpa prieš Komunizmo viršūnę. Kas netingėjo, pasakojo, kokia ji stati ir aštri, kaip ten vėjas pučia ir kaip gali nuo tos keteros nupūsti. Tie pasakotojai, aišku, ir patys ne visi buvo matę tą keterą. Bet man to užteko, kad sukelčiau sau bereikalingų baimių. O kadangi Komunizmo viršūnė gerai matosi iš stovyklos, vis vėpsodavau į paskutinį pakilimą, kuris atrodė ganėtinai status, ir „burdavau“, kaip gi ten turėtų būti nejauku. Per šitas savo mintis aš vos ne vos išsispyriau save į tą viršūnę – tiek buvau įsigąsdinusi. Sakyčiau, tai ir buvo sunkiausia. O užteko pajudėti iš stovyklos – ir visos baimės dingo, nes einant nėra kada galvoti apie pašalinius dalykus.
Dar vienas kritinis momentas buvo, kai priešpaskutinėje stovykloje (6500 m) draugas nusprendė nebekopti į Komunizmą. Buvau visiškai pasimetusi ir galvojau, kad gal ir man reikia grįžti. Tuo metu lipti buvo pabodę, rodėsi, viskas taip monotoniška, o dar nežinia, kas laukia aukščiau… Leidosi vienas kitas žmogus, pašalęs rankas ar kojas. Žodžiu, mano galvoje virė pačios keisčiausios mintys ir baimės. Galėjau pasukti tiek aukštyn, tiek žemyn. Kažkaip vis dėlto nuėjau aukštyn ir vėl visos abejonės išnyko.
Laukite tęsinio.

Dovilė Garlaitė

DALINTIS