Regina Jakučiūnaitė
Autorės nuotraukos
Prieš 50 metų pirmieji lietuvių alpinistai, vadovaujami K. Monstvilo, Šachdaros kalnagūbryje įkopė į šešiatūkstantines Pamyro viršūnes ir pavadino jas lietuviškais pavadinimais: Lietuvos (6080 m), Donelaičio (5837 m), Čiurlionio (5800 m). Vėliau tų viršūnių atsirado daugiau, šiuo metu priskaičiuojama iki dvidešimties. Lietuviškesnių kalnų vargu ar surasime: Maironio, Lietuvos, Dariaus ir Girėno, Brolių Bajorų, „Lituanicos“ ir kt. 
Praėjusių metų rugpjūčio mėnesį Vidurinės Azijos Fanų kalnuose ir Pamyre pabuvojo daugiau kaip 100 keliautojų – alpinistų ir kalnų turistų. Turiadą Fanų kalnuose, o ekspediciją pietvakarių Pamyro kalnuose organizavo Lietuvos keliautojų sąjungos prezidentas, sporto meistras Algimantas Jucevičius. Ekspedicija buvo skirta S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą 80-mečiui pažymėti. Svarbiausias keliautojų tikslas – įkopimas į lakūnų vardais pavadintą viršūnę. Kopimų auksiniam jubiliejui pažymėti į pietvakarių Pamyrą šiais metais organizuojama Lietuvos keliautojų sąjungos ekspedicija, kurioje dalyvaus ir alpinizmo veteranai. Svarbiausias akcentas – kopimas į M. K. Čiurlionio vardu pavadintą viršūnę.
Linguojančios tarsi javų laukas vėjyje rankos palengva blyško ir tolo iš akių. Akyse liko gero oro linkintys mostai ir „sėkmės“ šnabždančios lūpos. Žali Lietuvos laukai pro langus bėgo vis greityn ir greityn ir nė nepajutome, kaip atsidūrėme Rygos oro uoste. Vidurinė Azija… Savęs klausiau: iš kur ta trauka vykti vėl? Šiose vietose teko lankytis ne kartą: paskutinė kelionė vingiavo turistiniais takeliais Fanų kalnuose ir pietvakarių Pamyre lygiai prieš dešimt metų. Įdomu, kokie pokyčiai įvyko per tą dešimtmetį, juk objektyvių žinių neišgirsi, pats visko nepamatęs…
Vidurinė Azija – paslaptingas kraštas. Jame susipynusi dabartis su archajiška praeitimi, puoselėjamos senosios 
tradicijos, tačiau diegiamos naujos, besiremiančios auksakalių išmintimi ir gudrumu. Stebėdama žydrus mečečių kupolus, jaučiau tarp pirštų tarsi smėlis byrantį laiką: blizgantys, drakonai greitkeliai, erdvūs šiuolaikiški pastatai gigantai praryja senąjį pasaulį su visomis jo archajiškomis liekanomis. Atmintyje styro tarsi sudužusio laivo nuolauža blyškus mėnulio ragas, kaip ir dabar, kadaise stebėjęs mus, slankiojančius naktinėmis Bucharos, Chyvos gatvelėmis, Samarkando kalvomis. Norėjosi viską kuo greičiau išvysti ir pajusti tą laiko kaitą, kurią patyrė ši kultūrų kryžkelė.
VIII a. Arabija buvo viena didžiausių senovės valstybių, valdžiusių milžinišką 10 mln. 900 kv. km teritoriją. Arabai, persismelkę graikų ir romėnų kultūromis, sukūrė savąją. Išsimokslinę žmonės buvo itin vertinami. Arabų raštininkai, aprašydami sultonų keliones, visuomet pažymėdavo, kiek kupranugarių nešė valdovų biblioteką… Koranas nedraudė Žemės ir visatos pažinimo. Vidurinės Azijos mokslininkas Al Birunijus (973–1048) sudarė gana išsamų žemėlapį, kuriame buvo pavaizduotos šios valstybės: Kinija, Indija, Egiptas, Marokas, Persijos įlanka…
Už Samarkando ant kalvos esančioje observatorijoje savo šviesiu žvilgsniu į dangų žvalgėsi Ulugbekas, nesenstančius medicinos traktatus rašė Avicena. Iš kur tiek išminties, kuri skverbiasi ligi kaulų ir smegenų pro šimtmečius, nustelbdama greitkelių gaudesį ir fabrikų sirenas?
Mūsų tautiečiai taip pat domėjosi Vidurine Azija. XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje Vidurinėje Azijoje ekspedicijas rengė žymus mokslininkas, mūsų tėvynainis Konstantinas Aris, vėliau savo įspūdžius aprašęs dvitomyje „Mano ekspedicija į Vidurinę Aziją“. Jis rinko vabzdžių kolekcijas, juos sistemino, aprašė. Išlikę eksponatai saugomi Tado Ivanausko gamtos muziejuje Kaune.
1911 m. aplankyti savo brolio, kunigo misionieriaus išvyko žurnalistė, visuomenės veikėja Julė Pranaitytė. Ji savo įspūdžius aprašė kelionės reportažuose, iliustravo savo padarytomis nuotraukomis (Pranaičių Julė. „Iš kelionės po Europą ir Aziją“, Philadelphia, 1914). Savo knygose ji pasakojo, kaip gyvena Turkestano, Bucharos, Kaukazo gyventojai, pati stengėsi patirti, paragauti, pačiupinėti, pauostyti. Net kramtomojo tabako paragavo (paragavo jo ir mūsų keliautojai).
Važiuojant iš Taškento, prie Uzbekijos ir Tadžikijos sienos, pro langus greit prabėgo tvarkingi medvilnės laukai. Skubame. Patikros formalumai atliekami gana greitai, surašomi sąrašai, užpildomi dokumentai, tik tenka tįsti sunkias kuprines neutralia zona iki kitos patikros, o paskui persėsti į tadžikišką transportą. Tai tautų „draugystės“ rezultatas. Šiuo požiūriu mūsų su kaimynais santykiai švelnesni…
Istorijos šešėlis driekiasi iš paskos ir norisi kuo greičiau atsidurti Fanų kalnuose, kuo greičiau pabėgti nuo 
viską ryjančio civilizacijos slibino ir ramiai išsitiesti po žvaigždžių kupolu. Tvirtais visureigiais, treškančiais nuo mūsų kuprinių, alpinistinę stovyklą Fanuose pasiekėme jau naktį, todėl kelio duobes jautėme linguodami, šokčiodami, tvirtai įsikibę į sėdynių rėmus, kaip ir pavojingus kelio vingius, ties bedugne prisispaudus prie uolų. Visa mūsų didžiulė turiados grupė pagaliau jau tamsoje susirinko ir pasistatė palapines didžiulėje aikštėje.
Pabudome nuo kaitrių saulės spindulių. Pasirodo, „apsigyvenome“ alpinistų stovyklos centre. Susirinkę daiktus, patraukėme į stovyklautojams skirtą laukymę, ėmėme tvarkytis inventorių ir maistą. Alpinistų stovykloje stovi keletas namelių, kuriuos prieš porą dešimtmečių pastatė rėmėjai. Stovykla gerokai išsiplėtė. Nameliuose galima pasidėti mantą, įsikrauti elementus, net pernakvoti. Žinoma, reikia susimokėti ir ekologinį mokestį, kaip ir už palapinės vietą. Pinigus ir turistus Fanų kalnuose labai pamėgo. Ir keliautojų nereta: sutinkame nedidelių grupelių ir pavienių žmonių iš Rusijos, Prancūzijos. Iš stovyklos atsiveria nuostabus vaizdas į kalnus. Vienur matyti plikos uolų nugaros, kitur – išsiraitę visokiausiomis figūromis arčios medžiai ir akinamai mėlynas dangus. Arčios giraitės smarkiai išnaikintos, todėl kai kur tik pavieniai medeliai, tvirtai įsikibę į šlaitus šaknimis, puošia peizažą. Slėniu nuvingiuoja įspūdingi kloniai, o link horizonto, kiek akys užmato, rūkuose skendi kalnų grandinės.
Greitai šio linksmo karavano vadas Algimantas Jucevičius pakvietė visus į stovyklos ir turiados atidarymo šventę. Pirmoji turiada Fanų kalnuose vyko 1974 m. Pamena, važiavo atvirais sunkvežimiais (dabar – moderniais visureigiais). Ši turiada – jau šeštasis Algimanto renginys Fanuose. Visokių jų būta: skaitlingų, kuomet pavykdavo nuvesti kalnų takeliais daugiau kaip tris šimtus žmonių, ir mažiau skaitlingų – apie šimtą ir daugiau. Svarbiausia, kad žmonės vyksta pasigėrėti kalnų grožiu, o patirdama susiliejimą su gamta siela tampa tyresnė ir doresnė. Grožis žmogų auklėja, gydo…
Štai visi išsirikiuoja, gieda giesmę kalnams… Rodos, net paukščiai nutyla, kai iš krūtinių išsiveržia posmai… Vadas pristato grupių vadovus, pakeliama trispalvė. Paprasta ir iškilminga… Supratome, kad nuo tos akimirkos mes petys petin ne tik džiaugsimės gamtos grožiu, bet ir mokysimės tarsi iš naujo būti geresni vienas kitam, atidesni, pastabesni, nes gamtos akivaizdoje tik darni veikla garantuoja sėkmingą žygį ir laimingą pabaigą.
Keliautojų grupes sudaro vidutiniškai po 10–12 žmonių. Grupėms vadovauja patyrę, kalnų techniką išmanantys žmonės: sporto meistras Vytautas Tuomėnas, Mindaugas Kavaliauskas, Arvydas Rakauskas.
Greitai grupelės pasklis po kalnus, išeis į maršrutus, o mes, puikiai aklimatizavęsi, už kelių dienų patrauksime į Dušanbė, o iš ten Pamyro traktu artėsime viršūnių link.
Susikrovę kuprines, traukiame pagal nuostabaus grožio smaragdinius ežeriukus aukštyn. Prie Mutnyje ežerų (3430 m), kurie skiriasi nuo kitų drumzlinu pilku vandeniu (šis vandens pilnas duburys yra visai ledynų panosėje), sustojame atgauti jėgų ir įsaulyje praleidžiame visą pusdienį. Kalnai visai greta: Energijos (5105 m) ir Čimtargos (5487 m) viršūnės, rodos, pasiekiamos ranka, tačiau tai tik iliuzija… Didžiulį mūsų norą įkopti į Čimtargą sužlugdo blogas oras: uraganinis vėjas, sniegas.
Suprantame, kad rizikuoti neverta, nors, atrodo, taip viskas arti… Žūtbūtinis galynėjimasis su stichija, savo jėgų pervertinimas dažnai baigiasi skaudžiu pralaimėjimu. Taigi, mes atsitraukėme, kad neišbarstytume tuščiai savo jėgų ir, ramiai persivertę per Kaznoko perėją (1B sudėtingumo), patraukėme link Tadžikijos sostinės.
TADŽIKIJOS KELIAIS IR TAKELIAIS
Dušanbė – naujas miestas, atstatytas po žemės drebėjimo, todėl senamiesčio išlikę labai mažai. Išsiskiria puošnus Dvasinės akademijos pastatas, tačiau apžiūrinėti istorinių paminklų ir ilgam sustoti neturime kada.
Sulaukiame dar vieno kelionės dalyvio Gintaro, nusiperkame trūkstamus maisto produktus ir vėl į kelią. Prieš dešimtmetį važiavome šiuo keliu „ZIL“ markės mašina, perdirbta į autobusą, o šį kartą greitais – visureigiais, kurie puikiai vežė Pamyro traktu ne tik naujomis kelio atkarpomis, tačiau gerai ūžė ir statomu, nebaigtu senu keliu. Kelius tiesia kinų kompanijos. Tunelius stato kinai ir iraniečiai. Daugybė amerikietiškų prekių… Mes jaunų vyrų klausiame, ar nebėga jaunimas į užsienį? Atsako paprastai: kur bėgti? Į Afganistaną, Rusiją ar Pakistaną? Pasirinkimo nėra, todėl stengiasi kurtis savo namuose.
Kalbėjomės su vienu vidutinio amžiaus žmogumi, kuris apie dabartinę padėtį pasakė taip: mes investuojame į mokslą. Pas mus visi mokosi. Dar nuo sovietinių laikų tokia tradicija, nes žemės turime mažai, tačiau turime iškasenų, galima vystyti pramonę, kalnakasybą, gydomąjį ir sveikatinimo turizmą (gausu karštųjų versmių). Iš tikro, daug jaunimo moka anglų, vokiečių kalbas, o studijuoti važiuoja į sostinę. Raštingumas – 97 proc.
Mes džiaugėmės, kad matėme visur gerus pokyčius. Sudėjus ginklus, valstybė pasuko kūrimosi ir atkūrimo keliu, tačiau netrūksta ir įdomių potvarkių, pvz., moterys turi dėvėti nacionalinius drabužius (įsivaizduoju save šlamančią raštuotais sijonais į darbą…). Nemaža ir prezidento vilų pačiose gražiausiose gamtos vietovėse. Matyt, reikia priimti gausius svečius… 1992–1997 m. vykęs pilietinis karas tarp genčių, judėjimų, grupuočių šalį buvo nustūmęs į skurdą. Prieš dešimtmetį mus tikrino milicija ant kiekvieno kampo, o kariškiai – vos ne prie kiekvieno kaimo ir kiekvieno tilto, tačiau dabar mes galėjome ramiai keliauti ir dokumentus patikrindavo tik ties rajonų riba. Ties kiekvienu stambesniu kelių inspekcijos postu vairuotojai mokėdavo nusistovėjusio dydžio pakišas. Anuomet važiuodami matėme minų laukus, sugedusius tankus ir kitokią karinę techniką, o dabar – tiesiamus greitkelius, dirbamus laukus, statomus namus. Džiugino ir sutikti keliaujantys motociklais kitų šalių turistai. Rodos, karo nelikę nė ženklo.
Pasukus iš stepių į kalnų mazgą, kelias nusidriekė pagal Piandžo upę. Paupyje įsikūrusiuose didesniuose kaimuose yra viešbutėlių, kuriuose galima pavalgyti kuklaus, bet tik ką pagaminto maisto ir pernakvoti. Kitoje Piandžo pusėje – Afganistanas, kur keliai taip pat jau nutiesti ar tiesiami, statomi namai, važinėja mašinos ir motociklai.
Sustojame prie pakelės šaltinių atsigaivinti ir nustembame: tikras gazuotas mineralinis, tačiau, jeigu subloguoja kam pilvas – kokakolos buteliuką kaimo kioskelyje irgi gausi. Sutemus važiuoti taip pat įdomu, nes gali pamatyti pakelėse slampinėjančių naktinių gyvūnų, o kartą net didžiulė pelėda nuplasnojo šalikelėn.
Kalnai pagaliau paleidžia Piandžą iš savo gniaužtų ir pamatome jį išsiliejusį į daugybę protakų, o derlingoje lygumoje ir šiek tiek pasilypėjus į kalnus mus pasitinka Zongo kaimo trobesiai. Smagu, kad mūsų laukia. Tai senas Algimanto bičiulis Dovurbekas Lukajevas.Šiek tiek pasikėlę į kalvas sustojame nedidelėje aikštelėje ir pasiėmę daiktus kopiame į kalniuką, ant kurio išsidėsčiusi giminės sodyba. Čia jau gyvena keturios kartos. Šeima neišsibarsto, o prisistato priestatą, todėl giminės buveinė panaši į kregždyną.
Mums paskiriama geriausia patalpa bendravimui, sandėlys ir erdvus prieangis lauke daiktams tvarkytis. Mantos turime nemažai, todėl pasveriame kiekvieną daiktelį, taip žymiai palengviname kuprines. Iš šio kaimo keliausime į M. K. Čiurlionio (5800 m) viršūnę. Daiktus sudedame ir paliekame, nes po kelių dienų sugrįšime vėl. Anksti ryte kuprines varovai pritvirtina asilams ant kuprų ir mes tik su lengvomis kuprinėlėmis lenktyniaudami, pagal putojantį aryką, šauname į priekį. Visą naktį pūtęs galingas vėjas jau aprimęs ir mes spėriai pasiekiame žalias aukštikalnes, ten ir apsistojame. Piemenų košo (laikina vasaros stovykla), buvusio aukštikalnių pievose, nebėra, jį palaidojo nuo kalnų nuslinkusi akmenų nuošliauža, o mes žalioje ganykloje pasistatėme palapines. Entuziastai pakilo kokius 200 metrų ir įsiprašė pas piemenis į svečius. Iš svečių sugrįžo su kibiru airano, duona (lepioškomis). Kolegos, jau spėję pasiilgti pieno produktų, gerai mostelėjo airano ir … labai neapsidžiaugė, nes tualetui tinkami akmenys pasirodė esantys gana toli.
Šioje laukymėje apsigyveno 28 kalnų mylėtojai, atvykę į šį Pamyro prieglobstį. Bandau pajusti mūsų pirmeivių dvasią, kada jie atvyko į šį rūsčiai patrauklų kraštą, kur, šiek tiek palypėjus aukščiau, tik retos gėlytės ir pelynų kuokštai styro iš po akmenų, kur retkarčiais čaižiai surinka kalnų ereliai ir praskrenda vienas kitas per naktį sustiręs paukštelis… Tas jausmas pažįstamas ir man – tai pojūtis, kai žmogus šioje dykynėje lankosi pirmą kartą, sušildydamas ją ir palikdamas savo pėdas, atsinešęs lietuvišką žodį ir įamžinęs Tėvynės vardą… Tai taip brangu ir tikra…
Kylame upeliu aukštyn, jį paliekame kairėje ir pasiekiame aukštutines patogias stovyklai aikšteles.
Pusdienis poilsio, kurio metu vyksta pasiruošimas rytdienos kopimui.
Deja, rytas nieko gero nežadėjo: iškrito sniegas ir aplinkiniais gūbriais ėmė šliaužti tankūs rūko liežuviai, palengva prarydami viską, kas matoma… Įveikę pusiaukelę, prisiklampoję po minkštą sniegą grįžtame atgal. Tai nėra linksmas jausmas, tačiau saugiai šildytis rankose laikant karštos arbatos puodelius – irgi malonu. Nusprendžiama dar kartą pabandyti, kada per naktį dūkusi gamta išsikvepia, trumpam priglunda pailsėti, kol maišalynė sukyla vėl. Kopėjų jėgos persirikiuoja: į Zongo kaimą išeina jau lankęsi viršūnėje ankstesniais kartais, negaluojantys. Stovykloje pasilieka komanda su racija (nelaimės atveju). Būrelis kopėjų jau žinomu keliu spėriai patraukia į viršų. Deja, tenka grįžti dar dviem: sugriebia kalnų liga – ima svaigti galva, darosi bloga. Pramintomis pėdomis jie sugrįžta į stovyklą. Labai svarbu pajusti savo kūną ir nesiimti prieš jį prievartos. Juk į kalnus visuomet galėsi sugrįžti.
O tuo tarpu Zonge vyksta kultūriniai mainai – likusi grupės dalis lanko kaimo įžymias vietas. Kaime yra muziejus, kelios parduotuvės, mokykla, istorinio paveldo paminklai. Žmonės nuoširdūs ir paprasti, puikiai bendraujantys. Į šiuos kraštus jau užklysta turistų, todėl siūlo savo patarnavimus visureigiais. Apžiūrėję istorines vietas vėl pakylame į savo buveinę laukti draugų. Lukajevų sklype muša gana galingos karštosios versmės ir visi puškenamės mineraliniuose vandenyse. Šeimos jaunimas, pastatęs pirtelę, svajoja įrengti maudyklų, kurios galbūt taptų aukso gysla.
Kopėjai grįžta su pergale, nors oras nelepino. Prasideda nuostabi šventė – susirenka visa didžiulė šeima. Širalis, prieš dešimtmetį buvęs paauglys, o dabar malonus ir subrendęs jaunuolis, ima į rankas muzikos instrumentą ir… prasideda šokiai. O, kiek laisvo grakštumo judesiuose, kiek plastikos ir džiaugsmo! Šoka net kelios kartos: ir tie, kuriems per penkiasdešimt, ir tie, kuriems 3–4 metukai. Šokis sujungė žmonių jausmus ir kultūras. Mūsų brolis su sesute, Tomas ir Indrė, pademonstravo pramoginius šokius ir susilaukė šiltų katučių. Vadas Algimantas padovanojo A. Puišio fotoalbumą apie kalnus. Jį nuoširdžiai peržiūrėjo vyresni šeimos atstovai. Šokiai ir linksmybės tęsėsi iki paryčių. Kiek gerumo ir džiaugsmo, dainų ir šokių buvo šiame vakare, ant kalniuko, po žvaigždėtu dangaus kupolu! Manau, ir išėjusių anapus prosenelių vėlės buvo su mumis. Jų kapai čia pat, už namo, ant kalniuko, vos už penkių žingsnių.
Man prieš akis iškilo pasakota istorija apie šios šeimos protėvius. XIX a. antroje pusėje, kairiajame Piandžo krante, du jaunuoliai pamilo vienas kitą, tačiau dėl kažkokių priežasčių vesti nebuvo leista ir įsimylėjėliai pabėgo, perplaukė Piandžą. Zongo kaimo bendruomenė jiems paskyrė sklypą ant kalnelio, kur jie pasistatė namus ir pradėjo šią giminę.
Ryte atsisveikinant buvo daug graudulio, nes susirinko iš visų namelių plati giminė su visomis atžalomis. Daug apsikabinimų, ašarų ir mes suprantame, kad atsisveikindami suvisam išsivežame šių vaišingų žmonių širdies dalelę, mainais palikdami savąją…
Vėl persirikiuoja jėgos – silpniau besijaučiantys priima sprendimą šviestis. Jų maršrutas nuvingiuoja per Dušanbė, Samarkandą, Bucharą. Sutarę susitikti Samarkande, išsiskiriame savaitei, o mes vykstame visureigiais į Vrango kaimą, iš kur patrauksime į S. Dariaus ir S. Girėno viršūnę (6020 m). Ji yra pagrindinis mūsų tikslas. Vrango kaime apsistojame pas šeimininką Churšedą Aligulovą. Ritualas tas pats: daiktų perskirstymas, produktų ir svorio peržiūrėjimas ir… asilų „paradas“.
Išdžiūvusiu druskožemiu kylame aukštyn, nors dangus smarkiai niaukstosi. Pamyras mums gana nesvetingas. Slėnyje šviečia saulė, tačiau pakilus į kalnus iš kažkur susirenka debesys, pradeda įkyriai krapnoti, snigti.
Pėda už pėdos einame tiesiog šlaitu, siauručiu tarsi siūlas takeliu. Akmenys ir biri uoliena. Kai kur mėtosi po kojomis granato, kalnų krištolo kristalų, surandu ir chrizolito. Randama ir rubinų, lazurito. Lobiai voliojasi tiesiog po kojomis, tačiau kas juos surinks ir iš čia išgabens? Kanjonas statėja. Vos įžiūrimas, per smulkų nuobiryną vingiuojantis takelis susiaurėja iki pėdos pločio ir itin pavojinga siaura atkarpa einanti asilė nugarma į prarają. Aukos buvo galima išvengti, atsisakius imti paslaugoms asilę su asiliuku, nes mama visur yra mama, tai būtų paukštė, ar moteris… Asiliukas nustraksėjo pavojinga atkarpa, o mama asilė, paskubinusi žingsnį, sukniubo, ir ta klaida buvo lemtinga. Tiesiog žinant šį pavojingą praėjimą reikėjo asilus nukrauti. Dar ilgai ausyse skambėjo veriantis asilės klyksmas. Mirtis visuomet suteikia tokią pamoką, kurios klaidų ištaisyti negalima, o pažymys lieka kiekvieno širdyje toks, kokį patys sau pasirašome…
Kitos dienos popietę asilų varovai su gyvuliais grįžta atgal, o mes, užsidėję kuprines, toliau prisitraukiame artyn viršūnės, prieiname upės aukštupį, kur įsirengiame bazinę stovyklą. Debesys suka aplink smailas uolas, pasėdami abejonių dėl galimo kopimo, tačiau rytas suteikia vilčių. Matomumas toks, kad judėti galima, todėl patraukiame aukštyn. Stovykloje pasilieka palaikymo grupė, o mes nuobirynais, sniego ir ledo laukais kopiame artėdami prie tikslo. Kopimo taktika pasirodė gana sudėtinga. Susirišome ryšiais ir pabandėme eiti Algimanto anksčiau eitu maršrutu, tačiau dėl gilaus sniego mes vos šliaužėme ir pakibome ant šlaito, o saulė riedėjo jau vakarop, šalo. Teko grįžti atgal, susirasti užuovėją ir apsistoti nakvynei. Atsitraukimas – gera taktika susikaupiant kitam žingsniui.
Šiltas viralas, šokoladas padeda atgauti jėgas. Aplinkui, kiek akys užmato, – kalnų grandinės, nutviekstos pilnaties blyškos šviesos, ir jaukiai pūpsantis katiliukas su koše. Ir dar. Gerumo tiek, kiek vienas kitam jo suteikiame. Tačiau rūsčios gamtos akivaizdoje ar galime būti kitokie?
Ryte sunkiai sukalame kojas į batus, tačiau judant kojos sušyla. Pirmieji išeina Algimantas, Andriejus, Gintaras. Tai mūsų „taktikai“ ir „technikai“. Jie beveik vertikaliame šlaite, išmušdami pėdas sušalusiame sniege, pakabina virves, užtikrindami optimalų ir saugų visos grupės judėjimą, todėl mes greitai kepurnėjamės aukštyn ir atsiduriame ant keteros. Saulė švystelėjo parodydama mums visą Pamyro viršūnių grožį: dantytą gūbrį priešais su brolių Bajorų viršūnėmis, Lituaniką ir mūsų kelionės tikslą… Krūtinė giliai įkvepia oro, šiltas žygio draugo žvilgsnis ar rankos paspaudimas suteikia jėgų keliauti toliau, todėl greitai pasiekiame ramią užuovėją ir įsitaisome stovyklą, iš kurios bus patogus ir saugus kilimas į S. Dariaus ir S. Girėno viršūnę. Tvarkomės daiktus, ringuojame virves, tikriname kačių apkaustus. Geras pusdienis besigėrint kalnų peizažais prabėga akimirksniu ir brėkštantį rytą jau sutinkame kaukšėdami ledkirčiais ir lazdomis. Rūkas lipdo akis, tačiau mes tikslingai judame į priekį. Sniego tiek daug, kad vyrai pasikeisdami mina pėdas, o mes, moterys, pėda į pėdą judame, besistengdamos nesukelti jokių papildomų rūpesčių. Dar šimtas metrų aukštyn, į kairę ir… valio!!!!!!!!
Mes jau viršūnėje, kurią retkarčiais matėme pro sudriskusius debesis. 80 metų praėjo nuo to lemtingo skrydžio, kai du drąsuoliai lakūnai nedideliu lėktuvėliu perskrido Atlantą. Iki Lietuvos buvo likę taip netoli. Soldinas… Vadas Algimantas (į viršūnę įkopęs penktą kartą!) iškelia respublikos vėliavą, įsmeigia metalinę gairelę, kurioje išraižyti drąsuolių lakūnų portretai. Visi suprantame šio įvykio svarbą. Dainuojame keliautojų dainą apie kalnus. Nelengva buvo kopti, tačiau koks lengvumas širdyje ir kaip laisvai liejasi daina! Visi apsikabiname, fotografuojamės. Mūsų grupėje esanti Nepriklausomybės akto signatarė Irena Andriukaitienė išsitraukia nedidelę kuklią vėliavėlę ir ją išskleidžia. Irutė sako kalbą apie Tėvynę, žygdarbius, pasiaukojimą… Kaip gaila, kad tai girdi tik mūsų penkiolika….
Pasistipriname šokoladu ir … žemyn. Svarbu užlipti, bet dar svarbiau – saugiai nusileisti… Patižusiu sniegu žemyn, į saugią ir jaukią stovyklą, o ryte stačiomis sienomis diulferiu, perkabinėdami virves (čia įsijungia ir kiti vyrai) palengva paliekame šį žiauriai gražų peizažą…
Į bazinę stovyklą leidžiamės jau įdienojus. Dangaus žydrynė tiesiog mus įsiurbia – neįmanoma atplėšti akių. Nedidelėmis grupelėmis judame žemyn jau lėkštokais gūbriais ir išvystame pievoje spalvotas aguonas primenančius šokinėjančius taškelius. Mūsų laukia. Greit geriame draugų išvirtą arbatą, valgome košę. Visam šiam klegančiam paradui vadovauja Audronė. Netoliese ganosi nuo bandos atklydusios karvės ir net nenutuokia, kad greitai ir jos puotaus. Nors maisto buvo pasiimta kukliai, tiek, kiek apskaičiuota, tačiau aukštikalnėse valgyti visai nesinorėjo, todėl užteko dovanų piemenims ir vaišių keturkojams. 
Į Vrango kaimą leidžiamės lengvomis kuprinėmis. Išsimaudę šiltame duše, lepinamės arbūzais, pomidorais ir obuoliais. Kaime laiką leidžiame turiningai: kas restorane, kas kopia į šventyklą pasižiūrėti pranašo pėdos, o kas su šeimininku Churšedu naujutelaičiu visureigiu vyksta pasimaudyti į Jamčuno karštąsias versmes. Churšedas – geologas, baigęs universitetą, dirbo mėgstamą darbą, tačiau, mirus tėvui ir broliui, teko grįžti į kaimą, perimti visą ūkį. Taip pradėjo turizmo verslą, jam neblogai sekasi. Jau įsigijo keletą sklypų, kur ruošiasi statyti viešbučius. Jis turi tris vaikus, jų išmokslinimu yra labai susirūpinęs. Jam 40 metų, jis kupinas jėgų ir optimizmo. Taip besišnekučiuodami atvykstame į švariai ir tvarkingai įrengtas maudyklas ir pasineriame į karštus krioklius. Į nakvynės vietą grįžtame jau mirksint žvaigždėms…
Prieš akis dar nuotykių pilnas ilgas kelias iki Dušanbė, paskui – iki Samarkando.
SAMARKANDO ETIUDAI
Švilpiame taksi nuo Tadžikijos ir Uzbekijos sienos gerai prižiūrima magistrale paskutinio kelionės akcento – žydrosios akmeninės gėlelės – Samarkando, Rytų kultūros perlo, – link. Pakeliui prabėga tvarkingi, prižiūrimi medvilnės laukai, geltonuojančios ražienos, besiganančių gyvulių bandos. Esamasis laikas pinasi su būtuoju. Rodos, tebesikratome vingiuotu Pamyro traktu pagal kriokiantį, kalnų suspaustą Piandžą, kylame į kalnus, važiuojame nuo Dušanbė Samarkando link, gėrimės ryškiai geltona spalva į akis duriančiu saulėlydžiu… Užsimerkus vėl aidi kalnų upės ūžesys, o mes šokame nuo vieno akmens ant kito. Pro pragarišką upės kaukimą girdisi gerojo Sigito balsas: šok, nebijok…. Ir vėl praskrendame putojančią prarają, pagauti tvirtų Sigito rankų, kuris, rodos, galynėjasi su upe. Ištiesta pagalbos ranka, padrąsinantis šypsnys, pasiūlytas karštos arbatos puodelis… Tik tiek tereikia, kad žygis iškiltų prieš akis šviesiais prisiminimais.
Gražiai apsirengęs, tvarkingas mūsų vairuotojas pasirodė esąs teisininkas, laisvalaikiu dirbantis taksi vairuotoju. Jis gana noriai pasakojo šalies naujienas.
Uzbekistanas suklestėjo pritraukęs užsienio investicijų. Aktyvios investuotojos – Korėja ir Kinija. Statomos bendros įmonės, kuriamos darbo vietos saviems žmonėms. Keliauja kapitalas. Elektra aprūpina hidroelektrinės ir šiluminės elektrinės. Uzbekai – darbštūs žmonės: šalia magistralės esančiame mažame miestelyje esantis turgus lūžte lūžta nuo gėrybių. Daugybė prekiautojų pakelėse siūlo savo užaugintas daržoves. O mes pamėgome jų skalsią duoną kasdienę, kuri gardi ir sausa, ir prie arbatos puodelio. Ją pirmiausiai atneša ant stalo…
Štai mes jau apsukraus tautiečio kieme Samarkando pakraštyje. Virš galvos svyra didžiulės vynuogių kekės, o prieš akis – džiaugsmingi mūsų draugų veidai. Jie vienas per kitą pasakoja savo nuotykius ir mums malonu juos matyti pailsėjusius, atsigavusius ir laimingus: Valerija, Saulius, Audronė, Edvinas… Jie aplankė Dušanbė įžymybes, Senąją Bucharą, istorinius Samarkando paminklus… Pakėlus akis į dangų – vynuogių kekės net saulę užstoja… Net geram sapne nesapnavome, kad gulėdami saulės nutviekstoje pievutėje galėsime suvalgyti tiek saldžių uogų… Palaidokit mane po vynmedžio šaknim, sutuokite mane su vynmedžio dukra, rašė Omaras Chajamas.
Panorau viena paklaidžioti siauromis Samarkando gatvelėmis ir atgaivinti prisiminimus, kai prieš daugelį metų teko įvairiais būdais ir priemonėmis keliauti po šį nuostabų miestą ir trumpai jame gyventi. Samarkande buvo tiek daug išlikusios civilizacijos nepaliestos archaikos… Siaurų gatvelių su moliniais trobesiais išlikę tik pora kvartalų. Ten, kur nutiestos naujos gatvės, jeigu namas trukdė, – jo liko tik dalis. Itin erdvus daugiaaukštis universiteto kompleksas supamas rožynų ir parkų. Visur fontanai, gėlės. Dabartinis prezidentas I. Karimovas apie Samarkandą yra pasakęs: tai miestas su šlovinga praeitimi, laiminga dabartimi ir amžina ateitimi. Pasidarbavo nuoširdžiai: visi paminklai restauruoti, suremontuoti… Glazūrą vargu ar kas gamino iš kupranugario pieno ir kiaušinio, pagal senuosius receptus, tačiau senasis Samarkandas sutvarkytas puikiai.
Tikėjausi pamatyti visuomet triukšmingą ir dulkiną Samarkando turgų, o išvydau švarią, tvarkingą prekyvietę su marmuriniais prekystaliais po prašmatniu stogu. Laikantis prekybos tradicijų smulkių prekeivių gatvelė šalia turgaus, jose visi lauktuvėms nupirkome natūralaus šilko skarelių… Mes net prieš dešimtmetį tokio vaizdo nesapnavome, kai čia pat, šalia dulkėto turgaus, mėgavomės saldžiu nunokusiu arbūzu. Kaip greit laikas keičia miesto veidą.
Užėjus į gana paprastą smuklę šalia Registano, atsigaivinus alumi ir suvalgius uzbekiško mėsos kepsnio, šitoje rytietiškoje erzelynėje iš atminties išplaukia O. Chajamo ketureiliai. Samarkande jis gyveno ir mokėsi, o 1069 m. parašė mokslinį darbą – algebros uždavinių įrodymus. O. Chajamas – ne tik žymių ketureilių meistras, bet ir matematikas, astrologas, aiškiaregys… Prieš keletą metų stovėdama prie jo kapo Nišapure (Irane) ir deklamuodama eiles, net nemaniau, kad jas vėl deklamuosiu klaidžiodama Samarkando gatvelėmis, žvelgdama į kylančius į dangų ir susiliejančius su žydryne mečečių kupolus. Koks poetas teisus teigdamas, kad mūsų būtis žemėje, palyginti su amžinybe, tik trumputė akimirka, tik smiltelė ant Dievo delno.
Registano ansamblis – tai Vidurinės Azijos miesto centro pavyzdys. Kiekvienas statinys alsuoja istorija, kurią kūrė prabėgusieji amžiai. Pagrindinė rūmų aikštė ir buvo vadinama Registanu. Timūro valdymo laikais tai buvo turgaus aikštė, o M. Ulugbeko valdymo laikais (1409–1449 m.) aikštė tapo švenčių ir ceremonijų vieta, tokį vaidmenį ji atlieka ir dabar. Vakare teko tuo įsitikinti, kai patekome į tarptautinį folkloro festivalį, kuriame plaikstėsi ir lietuviška trispalvė. Mainėsi nematyti Azijos tautų nacionaliniai rūbai, skambėjo negirdėtos melodijos iš Pakistano, Indijos, Afganistano, Ukrainos ir kitur.
Nuščiuvęs miestas klausėsi melodingos muzikos, kuri įstabiai perteikė tautų dvasią. Po koncerto užklydome į netoliese esantį Emyro Timūro mauzoliejų, kur jis ir palaidotas. Tikriausiai džiaugtųsi širdis matydama vis gražėjantį atgimusį miestą, nes jį statė ir puošė sukviesti iš įvairių kraštų meistrai, tačiau šis karingas valdovas per karus išžudė apie 17 mln. žmonių. Ant antkapio persų kalba iškalta: „Kai aš pakilsiu, pasaulis drebės“. Mėnesienoje spindi mečetės, skamba muzika Registane. Tegu jis nepakyla ir ramiai sau ilsisi. Tegu žmonės šoka, kuria, linksminasi. Gyvenimo džiaugsmą pajutome jaunavedžių akyse. Juos sutikome besifotografuojančius didingos architektūros fone. Mes mojuojame jiems rankomis, sveikiname ir šaukiame: „Sveikas, gyvenime!“
