Lietuvio patirtys garsiausiame Japonijos vienuolyne

Sogendži vienuolyno kiemas

Vytautas Nosevičius

Dariaus Šarausko nuotraukos

49 metų kaunietis, trijų vaikų tėvas, verslininkas Darius Šarauskas kiekvieną rytą anksti atlikęs kvėpavimo bei tempimo pratimus sėda priešais sieną ir valandą, įkvėpdamas ir klausdamas savęs: „Kas aš esu…?, o iškvėpdamas atsako: „Nežinau…“. Per visus praktikos metus lieDarius Japonijos vienuolyne su tradiciniais jų aprėdaistuvis keturis kartus po mėnesį gyvendavo griežtoje reguloje atšiauriuose Pietų Korėjos kalnų vienuolynuose… Savęs pažinimo keliu D. Šarauskas nuosekliai pradėjo eiti nuo 1989 m., kai į Lietuvą atvyko korėjiečių dzenmeistras Seung Sahnas. Nuo to laiko D. Šarauskas meditaciją praktikuoja atkampiausiose pasaulio vietose ir moko to ir kitus, netgi nuteistuosius kalėjimuose… Prieš metus kaunietis kelis mėnesius praleido itin asketiškame japonų dzenvienuolyne, kur net šalčiausią žiemą patalpos nėra šildomos, o miegui vietos teskiriama tik vienas kvadratinis metras. Net nežinai, kaip prigulti, iš visų šonų spaudžia kiti vienuoliai su tiek pat savo „asmeninės“ erdvės. Jis tapo ir pirmuoju lietuviu, kuris išbuvo visą atsiskyrimo laiką (ir žiemą!) tikrame japonų dzenvienuolyne, kur vyrauja samurajiška dvasia bei griežtas režimas.

Svarbiausia – kasdienis darbas

Sėkmingas verslininkas dvasinėje praktikoje pabrėžia nuoseklumą – iš lėto kasdien reikia gludinti akmenį, be paliovos, tik tuomet gali kažką pasiekti, kaip, beje, ir kitose gyvenimo sferose. „Versle lygiai taip pat. Juk visi pirmiausia klausia, kiek metų rinkoje produktas, ir iš to sprendžia, ar verta toliau bendradarbiauti, ar galima pasitikėti, užmegzti kontaktą“, – pažymi verslininkas panašumus tarp dvasinės praktikos ir verslo. Nesvarbu kas tu – krikščionis ar budistas, praktiką turi atlikti kasdien, tik tuomet įmanomas ėjimas į priekį.

Turintis tris vaikus vyriškis savaitgalinio ėjimo į piceriją ar meditacijos salę klausimą spręsdavo labai lengvai. „Pasiūlydavau lošti krepšinį, jei laimėsiu aš, žygiuosime į dzencentrą meditacijos, jei laimės vaikai, eisime į piceriją. Visuomet laimėdavau, nors visi mano vaikai buvo puikūs krepšininkai… Iki šiol negaliu to paaiškinti“, – stebisi tokiu fenomenu D. Šarauskas. Ir vaikai, pralošę tėčiui kamuolio valdyme, tipendavo paskui į meditacijos salę, kur 2–3 valandas klusniai parietę kojas sėdėdavo atsisukę į sieną, nukreipę akis į save. Vėliau vaikai susidomėjo, ką tėtis daro, nuolatinė dvasinė praktika paveikė jų vidų (ypač tai buvo akivaizdu po susitikimo su dzenbudizmo meistrais), pradėjo aktyviai dalyvauti labdaringoje veikloje, lankyti senelių namus, sunkiai auklėjamus nepilnamečius kolonijose, tvarkyti kapus, globoti skriaudžiamuosius, silpnuosius, benamius gyvūnus, paraleliai su meditacija ėmė praktikuoti jogą, atsirado žymiai daugiau atjautos, pagalbos kitiems, tų dalykų, kurių šiandien mums taip trūksta.

Vyro antroji pusė taip pat neatsiliko, žengė kartu koja kojon. „Žmona visąlaik palaikė, jos kantrybė, pakantumas, susitaikymas buvo begalinė pagalba ir paspirtis nelengvame dvasiniame kelyje. Jai esu labai dėkingas ir jai atiduodu pirmenybę, be jos pilnos iš paskos riedančios gurguolės, nuolat kurstomo jaukaus namų židinio nieko nebūtų buvę“, – begalinę meilę ir dėkingumą reiškia savo mylimajai vyras.

Tik daryk

Kai D. Šarausko teta – uoli katalikų vienuolė – sužinojo, kad giminaitis pasinešė į budizmą, pasakė jam: „Nėra jokio skirtumo, ką praktikuoji, kokią dvasinę praktiką, svarbiausia, tik daryk tai kasdien, viską skirsto mūsų mąstymas, būk aukščiau to, nemąstyk, tik daryk!“ Jį labai paveikė ši gili jos išmintis. „Mano teta ypatingai stipriai praktikavo, visi keldavosi 5–6 val., o ji būdavo maldos vietoje jau nuo 3 val. Ir mirė ji kaip šventasis – pasikvietė kunigą, atliko išpažintį, atgulė, liepė uždegti žvakes, atsisveikino ir iškeliavo…“ – prisimena mielą tetą vyras ir priduria, kad toks išėjimas seniau buvo įprastas, be jokio streso, skubėjimo ar baimės. Mirtis buvo priimama kaip neatsiejamas buvimo šioje Žemėje dalykas.

Sogendži jėga

Garsųjį dzenmeistrą Šodo Haradą Rošį D. Šarauskas sutiko Vokietijoje, nuo to laiko meistro rengiamuose atsiskyrimuose jis dalyvauja kasmet. „Po kelerių metų nutariau aplankyti meistrą jo gimtojoje šalyje Japonijoje ir padalyvauti legendiniame Sogendži (Sogenji) vienuolyne žiemos–rudens atsiskyrime.

Tai padaryti labai sunku, be galo didžiulė atranka, žmonės laukia po kelerius metus. Tai lyg dvasinis japonų Harvardo universitetas, kurį baigę yra labai vertinami, didieji Tekančios saulės šalies verslininkai siunčia savo kietus vadybininkus, kad kelerius metus pasėdėtų nusiskutę galvas tame vienuolyne. Vėliau jie garantuotai gaus gerą darbą, žymių firmų bus graibstyte išgraibstyti, jų gyvenimo aprašyme bus svarbus punktas – Sogendži vienuolynas… Bet man pasisekė, matyt, toks likimas, išsyk gavau vietą ir ilgai nemąstydamas išvykau“, – sako tvirtos valios ir ryžto nestokojantis kaunietis.

Jokio privatumo

Ką tik atvykusį į toliausiai į Rytus nutolusią salą lietuvį pasitiko drėgnas spalio pabaigos klimatas. „Atvažiavus reikia išsyk priprasti prie atšiauraus klimato. Šaltyje (vienuolyno patalpos nešildomos net ir žiemą!), be jokios asmeninės erdvės, tik su mažyčiu užklotėliu, kurį pasiklodavau ir juo užsiklodavau, su itin mažu maisto daviniu, pastoviu miego stygiumi, be savo „kampo“ ten išgyventi labai nelengva. Kad nenučiuožtų protas, turi visą dėmesį sutelkti į savo vidinį centrą (tašką žemiau bambos), nes jei duosi valią emocijoms, mintims, viskas gali baigtis labai liūdnai…“ – neįprastai griežtais pirmaisiais japonų vienuolyno gyvenimo potyriais dalijasi verslininkas.

Dienotvarkė įtempta

Visi keldavosi pusę keturių, bėgdavo į meditacijos salę, kur per dieną atsigręžę į sieną sėdėdavo parietę kojas po keliolika valandų, kartais pavalgydami (pusryčiai, pietūs – tiek, kiek telpa į saują, vakarienei visai nieko) bei turėdami kelias valandas fizinio darbo. Guldavo 23 val. „Tarp intensyvių meditacijų šluodavome kiemą, tvarkydavome kapines, nes vienuolynas buvo garsių žmonių, imperatorių laidojimo vietoje. Ypač patiko tvarkyti japonišką sodą, rinkti šapelius, purenti, tvoreles karpyti. Tas kasdienis darbas atrodė betikslis, nes po pusvalandžio vėl tiek pat visur prikritusių lapų, rodos, galėtų nukristi ir supūti, bet ne, turėdavai išvalyti viską iki paskutinio pušies spygliuko. Toks darbas buvo labai stipri praktika, viduje laužanti visus stereotipus bei proto koncepcijas“, – nelengvą darbo praktiką įvardija kaunietis. Grįžęs prie savo namų irgi įsirengė gražų japonišką sodą su čiurlenančiu upeliu, susikūrė jaukią gamtos oazę.

Visur bėgte

Vienuolyno gyventojai privalėjo visur judėti bėgte. Gal kad visai nesušaltų. Tekini valgyti, tekini miegoti, tekini kiemą šluoti, tekini pas meistrą specialiems pokalbiams – koanų praktikai.

Nuo jaunimo iki 80 metų senukų ir senučių. Bet greičiausiai visi pasipustydavo padus, kai kviesdamas į pokalbį suskambėdavo jo varpelis. „Iki meistro kambariuko apie keli šimtai metrų. Niekada neužmiršiu, kai išgirdę meistro signalą staigiai pašokdavome 60 žmonių ir visi pro siauras duris, kas į staktą susitrenkę kaktą, kas išsisukę ranką (viena vienuolė lėkdama net išsiplėšė visą skruostą į tarpdurį, kita išsiplėšė akį), vienas per kitą išsiveržę iš salės, suktais miško takeliais lėkdavome kuo greičiau iki jo namelio, nes priimdavo tik kokius 4–6 greičiausiai atbėgusius. Pakviesti meistro, bėgdavome net naktį, nieko nematydami, per krūmus, griovius, be jokio mandagumo, nes akis į akį su meistru būdavo lyg šaltinis, kurio paragavęs norėdavai vėl. Visi ten būdavo trokštantys mokymo. Visi gaudavo ir lazdų vienodai. Meistras kiekvienos vakarinės meditacijos metu tyliai priėjęs duodavo su specialia lazda per nugarą, per tam tikrus kūno taškus, kad išmuštų paskutinius mąstymo likučius ir visiškai sugrąžintų į šį momentą. Kaldavo iš visų jėgų ir visiems vienodai, nepaisydamas tautybės ar lyties. Į atsiskyrimo pabaigą nuo tų lazdų visa mano nugara buvo nusėta gumbais. Kai kas ir neatlaikydavo. Ne vienas pabėgo. Kariškis iš vienų geriausių pasaulyje Izraelio spec. pajėgų, rodos, kietas vyras, neištvėrė… Kitas trapus ištveria, o iš pažiūros tvirtas palūžta, sulaužo jį perdėtas kietumas, vidinis ego, ambicijos… Reikia lankstumo visame kame. Tame gyvybė ir energija. Po intensyvios, sunkios savaitės sekmadienį eidavome atsipūsti į šalia esančias kapines. Kas atsinešdavo dešros, kas sakės (japoniškos degtinės), pajuokaudavome, pasidalydavome įspūdžiais, pavalgydavome sočiau…. Mokytojas nuolat kartodavo: Dariau, tu turi numirti, numirti, numirti… Visko atsisakyti, viską iš savęs išsemti“, – pasakoja neįprastus gyvenimo Japonijos vienuolyne potyrius lietuvis.

Išmėginimai šalčiu

Labiausiai verslininką vargino šaltis. Jis buvo nepakeliamas. „Vienas nušalo ausis, kitas nosį, rankas, žaizdoti, ištinę… Be vienas kito palaikymo nebūtume ištvėrę. Tik eidami kartu, būdami grupėje, padėdami sunkią minutę, vienas kitą stebėdami, patardami, kaip ištverti kankinantį šaltį (paprasčiausias patarimas – kremu išsitepti atviras kūno vietas – Dariui labai padėjo išvengti pirmalaikių nušalimų). Tai, kaip alpinizme, kur visi pasiekia tikslą tik eidami viena linkme susirišę virve“, – alpinizmo ir dvasinės praktikos panašumus vardija D. Šarauskas.

Nuo stingdančio speigo, po šaltas grindis lakstymo basomis vienu metu vyras buvo pasigavęs šlapimtakių uždegimą. Išgelbėjo pasiimti gausūs papildai. Ir žmona liepė išbūti iki galo. Tik savaitgalį visi vorele bėgdavo į vadinamąją japonišką pirtį – karšto vandens kubilą ofuro, kur kiekvienas pasilepinti gaudavo po 10 minučių. Visgi sunkiausia buvo ištverti ne šaltį ar maisto trūkumą, bet septynias dienas be miego trunkančias meditacijas rokatsu („septynios dienos kaip viena diena“). Vienas lenkų sportininkas, pasaulinio lygio dziudo meistras, pakliuvęs į šias meditacijas, tiek išvargo, kad trečią dieną iš jų be batų pabėgo. „Nors kai iškentėme, viskas neatrodo taip baisiai. Žinau tik viena, kad viską galėjau padaryti dar geriau“, – prisipažįsta garbingai ištvėręs visą atsiskyrimo sesiją Sogendži vienuolyne D. Šarauskas.

Sekino ir itin mažas maisto kiekis – dubenėlis paprasto, nekaloringo vegetarinio maisto (dažniausiai ryžių ir daržovių troškinio) pusryčiams ir pietums, kurį reikdavo suvalgyti per 10 minučių. Vakarienės nebūdavo, tad nuo 1 valandos dienos iki 7 valandos ryto nevalgydavo. „Per kelias pirmas savaites numečiau apie 14 kilogramų, tad atsiųstą lauktuvėms šokoladą ryte rydavau, nes baimindavausi, kad grįžęs neturėsiu kuo apsirengti, reiks visus drabužius iš naujo susipirkti“, – sakė ir taip lieknas kaunietis.

Įkvepiantis pavyzdys

Visą buvimo laiką vienuolyne meistras viską darė sykiu su mokiniais. Valgė, meditavo, tvarkė kiemą kartu. Guldavosi paskutinis, keldavosi pirmas. Kartą su mumis karpydamas medžio šakas užlipo iki pat viršūnės, nuo jos netyčia nukrito ir susižeidė stuburą, o jau vakare visas susiraišiojęs sykiu sėdėjo meditacijos praktikoje. Daug dirbo ir labai mažai valgė. Japoniškasis dzen yra tibetietiškas tumo („vidinio karščio“ technika) analogas, – didžiausiame šaltyje meistras nė nekrusteldamas išbūdavo paniręs į meditaciją daugiau kaip keturias valandas. Toks sektinas mokytojo pavyzdys teikė labai daug energijos eiti iki galo. Be vienuolystės, meistras lanko ligonius, kalinius, slaugo senukus, padrąsina, palydi iškeliaujančius anapilin…. Daug daro, mažai kalba. Juk visus sunkumus sukuria mūsų protas, jei jį atmeti, viskas tampa aišku ir lengva. Blogai nėra blogai, o gerai nėra gerai. Tai tik žodžiai. Nekurk nieko.

Druska sūri, cukrus saldus. Viskas. Toliau prasideda tik proto diskusija ir mes jau nebežinome, kur yra tiesa, o kur ne, mes susimaišome, viskas susivelia – mūsų pojūčiai, supanti aplinka, tuomet atsiranda kančia, sakydavo mokytojas, kuris viską atlikdavo 100 % ir iki galo, nepasiruošęs pas jį neišlaikysi egzamino, nepraleis pro pirštus nieko, įžvalgos labai gilios ir be galo skvarbios,“ – mėgina D. Šarauskas nupasakoti visa apimančią Šodo Harados Rošio asmenybę, kuris vienuolystės gyvenimą pasirinko dar būdamas visai jaunas. Ir kaip sako, tai vienintelis kelias, kurį jis pasirinkęs nė sykio nesuabejojo jo teisingumu. Kai kurie medituodami ir panirę į pirmapradį šaltinį, „iki mąstymo“, išsigydydavo visas ligas, net vėžį. Tiesiog nereikia leisti protui blaškytis, nes jis sukuria visas ligas. Tai nėra jokie stebuklai, tik reikia būti tame, ką tu darai šiuo metu. Būti atviro proto ir geros širdies.

Ištverti padėjo ir artimieji

D. Šarauskas ne tik medituodavo, bet ir apsitaisęs tradicinėmis vienuoliškomis drapanomis, apsiavęs medinėmis japoniškomis getomis keliaudavo po namus prašydamas išmaldos. Per dieną surinkdavo iki 80 dolerių į vienuolyno iždą. Beje, gyvenimas ir visas išlaikymas Sogendži vienuolyne yra nemokamas, be to, meistras kas mėnesį kiekvienam išmoka po 50 dolerių asmeninėms išlaidoms. Sogendži vienuolyne ištverti Dariui padėjo ir jo senelių tvirtumas, kurie ištremti į atšiaurų, dar didesnių speigų plėšomą Sibirą, nepalūžo ir išgyveno visus dvylika metų su duonos kriaukšlele. „Visą buvimo vienuolyne laiką jaučiau didžiulį ryšį su savo Tėvyne, šeima, seneliais, močiute, kurią dieną naktį persekiojo nkvd’istai… Ryšys su jais man labai padėjo ištverti sunkumus ir labai džiaugiuosi, kad mes japonų akyse pasirodėme kuo geriausiai“, – savo tvirtybės paslaptį atskleidžia D. Šarauskas. Šiuo metu Sogendži vienuolyne praktikuoja D. Šarausko sūnus, 22 metų Simonas. Jis išvyko vieniems metams. Mylima mergina nesutrukdė žengti pasirinktu keliu, jei bus jam skirta, lauks jo ir po metų.

Straipsnis publikuotas 2014 m. lapkričio „Kelionės ir pramogos“ žurnale (Nr. 162)

 

Sogendži vienuolyno kiemas
Sogendži vienuolyno kiemas
Sogendži vienuolyno kiemas
Sogendži vienuolyno kiemas
Dariaus viešnagė su šeima Korėjoje
Dariaus viešnagė su šeima Korėjoje
Dariaus namų sergėtojas
Dariaus namų sergėtojas
Darius su visa šeimyna švenčia trumpiausią metų naktį
Darius su visa šeimyna švenčia trumpiausią metų naktį
Darius su dzen meistru Šodo Harada Roši
Darius su dzen meistru Šodo Harada Roši
Lietuvio guolis Japonijos vienuolyne
Lietuvio guolis Japonijos vienuolyne
Sogendži vienuolyno kiemas
Sogendži vienuolyno kiemas
Sogendži vienuolyne su draugais, Darius viduryje
Sogendži vienuolyne su draugais, Darius viduryje
Kiemas Sogendži vienuolyne
Kiemas Sogendži vienuolyne
Darius prie Sogendži vienuolyno vartų
Darius prie Sogendži vienuolyno vartų
Dariaus kelionių vaizdai
Nuotrupos iš kelionių
DALINTIS