Audrius Daunys iš Patagonijos specialiai „Kelionėms ir pramogoms“
Maklinėju po Patagonijos tyrus jau treti metai. Šį nuostabų, magiškai žavų mūsų planetos kampelį dėl istorinio nesusipratimo dalinasi dvi valstybės – Argentina ir Čilė.
Atkakus į šį tolimą nuo Lietuvos pasaulio kraštą ir norint sužinoti šiek tiek daugiau, nei pavyksta eiliniam turistui, jei dar moki kalbą ir išmanai kokį amatą, yra labai paprasta. Net ir neturint pinigų. Pastaroji sąlyga sukelia šiokių tokių nepatogumų, kartu suteikdama privilegiją pamatyti tikrąjį čionykštį gyvenimą. Kai pagaliau pasiekiau Ugnies Žemę, visiškai atitikau anksčiau išvardintus punktus. O netrukus atėjo ir Kalėdos.
Kalėdos Puerto Williams kaime (Čilė) 2012 m:
Puerto Williams – pats piečiausias mūsų planetos kaimas (jei tokiu kaimu nelaikytume Puerto Torro, esančio dar už kokių 18 kilometrų pietų pusėn, bet ten vasarą gyvena tik 9 žmonės). Puerto Williams gyvena apie 60 šeimų ir apie 2000 Čilės karinio jūrų laivyno karininkų ir jūreivių. Beje, karinių laivelių čia mačiau tik porą. Jiems suvaldyti, girdėjau, tereikia 15 jūreivių įgulos, tad ką čia veikia kiti 1970 žmonių, neturiu supratimo nei aš, nei kiti, kurių klausiau. Kaimo gyventojai mano, kad šis personalas čia yra tam, kad pravalgytų jų mokamus mokesčiams pinigus. Karinio personalo klausinėti vengiau, nes, kas žino, gal tai karinė paslaptis.
Puerto Williams kaimelį puošia daili žaliastogė katalikų bažnytėlė su vitražiniais langais. Ji matoma iškart, vos pasukus laivą iš Beagle kanalo link Puerto Luisos įlankos.
Be šios puošmenos, kaimelyje yra dar keletas maldos namų kitų religijų išpažinėjams.
Įplaukiau į šią įlanką gruodžio 23-ąją. Buvau šiek tiek susirūpinęs, ar suspėsiu prisišvartuoti šventėms, nes prastos oro sąlygos buvo sulaikiusios mano mažą laivelį vienoje įlankoje, toli nuo taip retos civilizacijos šiose platumose. O švęsti Kalėdas vienam nei šis, nei tas, esu jau tai išbandęs. Tad labai džiaugiausi, kad spėjau.
Kalėdos šioje pasaulio pusėje – per patį vidurvasarį. Nors bet kada gali ir pasnigti. Vietiniai dėl to purkštauja, bet man, lietuviui iš sniego šalies, tai suteikia papildomo džiaugsmo, juk baltos Kalėdos atėję iš vaikystės.
Kitos dienos rytą nugūrinau prie bažnytėlės sužinoti, kada čia prasidės Kalėdų pamaldos, kitaip tariant, Bernelių mišios.
Didžiai nustebau, kai sužinojau, kad tai įvyks per patį vidurdienį. Beliko ruoštis. Parskubėjau į savo laivą persirengti. Pasipuošiau, pasiėmiau vaizdo kamerą, fotoaparatą ir išskubėjau atgal į bažnytėlę.
Įsitaisęs galiniame suole ėmiau stebėti besirenkančius parapijiečius. Suskaičiavau apie keturias dešimtis. Lyg ir mažoka tokiam kaimui per tokią šventę. Daugelis atėjo su vaikais, kurie kaip pasiutę lakstė, šaukė. Nei tėvai, nei kiti tarsi nieko nematė. Matyt, taip įprasta.
Mišioms įpusėjus už bažnyčios durų pasigirdo vaiko šauksmas: „Nenoriu eiti į mišias!!!“ Šauksmas vis kartojosi ir vis garsesnis darėsi, kad net kunigas sakykloje sumišo ir trumpam nutilo. Staiga atsidarė durys ir šeima su jau nutilusiu vaiku įgužėjo į bažnyčią. Pamaldos toliau tęsėsi.
Kai vietinių paklausiau, kodėl tokios ankstyvos Kalėdų pamaldos, jie paaiškino, kad šis kunigas „pasiskolintas “ iš kitos parapijos, kur sugrįžti jo laukia tolimas kelias, o jų vietinis sėdi kalėjime už pedofiliją. Pasibaigus mišioms, vieni kitus dar kartą pasveikinom su šv. Kalėdom, o viena pažįstama čiliečių šeima mane pasikvietė į svečius iškilmingiems pietums.
Čiliečių maistas man pasirodė gan paprastas, bet labai efektyvus. Jokių „fiti-miti“, produktai aiškūs ir suprantamos kilmės. Porcijos galingos, skirtos pavalgyti, o ne ragauti. Jūrų gėrybės, tokios kaip kriauklės su moliuskais (ar kas ten tose kriauklėse gyvena), yra verdamos su rūkyta kiauliena. Tokiu būdu pagamintos kriauklės įgauna rūkytos mėsos skonį, labai daug patiekalų su krabais bei geriausia – šių vietų jautiena.
Atsisveikinęs su svetingais čiliečiais dar užėjau į jachtklubą „Micalvi“ – jis pats piečiausias pasaulyje. Ir nieko čia įmantraus: nuskendęs iki pusės senas karinis laivas, prie kurio švartuojasi jachtos. Čia radau apie tuziną gerai įkaušusių vyrų, kurie aptarinėjo įvairių tautybių moterų užpakaliukus, besiginčydami, kurių gražiausi. Mūru stojau už lietuviškų subinyčių grožį. Pora „gatavų“ vokiečių mane karštai palaikė. Diskusija kilo prieš pusvalandį, kai pakrantėje buvo pasirodžiusios dvi storašiknės vietinės.
Kalėdos Ushuaia miestelyje (Argentina) 2011m :
Ushuaia – pats pietinis Argentinos miestas, įsikūręs Ugnies Žemės saloje. Jame apie 70 000 gyventojų, kurių skaičius matyt vis auga, nes nuolat kyla butų nuomos kainos.
Pats miestas, švelniai tariant, labai negražus ir gan purvinas. Toks įspūdis, kad namą čia gali pasistatyti bet kas, bet kur ir iš bet kokių medžiagų. Tai miestas-architektūrinis nesusipratimas, žmonių su genio vaizduote padarinys.
Ieškodami geresnio gyvenimo čia atvyksta emigrantų iš Bolivijos bei Peru. Daugelis jų nutupia su savo lūšnelėmis kalnuose, supančiuose Ushuaia. Tai irgi galingas indėlis į vietinę egzotiką. Lūšneles supa šiukšlės. Turistai ten kažkodėl nevaikšto, o be reikalo, nuotraukos išeina tikrai įdomios.
Tačiau miesto krantinę argentiniečiai pastatė labai puikią. Visiems čia patinka pasivaikščioti retai saulėtomis dienomis. Nuotekos išduoda po krantine suslėptus kanalizacijos vamzdžius, kuriais nunešama į skaidrią jūrą viskas, kas tik tik gali nutekėti. Daugybė vandens paukščių maitinasi miesto atliekomis, šūdais, bei panaudotais prezervatyvais. Turistai su džiaugsmu fotografuoja šiuos sparnuočius.
„Argentina – pays generoso“ (Argentina – dosni šalis) tai lyg ir Argentinos lozungas, kurį labai mėgsta kartoti vietinės radijo stotys. Kas tiesa, tas tiesa. Tiek atvykėliai, tiek argentiniečiai sutinka, kad šalis tikrai dosni sunkumais, nesusipratimais, infliacija, korupcija, vyriausybės sukeliamomis problemomis ir t.t.
Bet mes čia apie Kalėdas.
Jau pora mėnesių prieš šias didžiąsias šventes išpuošiamos visos parduotuvių vitrinos.Kalėdinės dovanos čion nėra labai populiarios, mat pagrindinis dovanų įteikimas vyksta per Trijų Karalių šventę.
Mėnesį prieš Kalėdas radijo stotys viena per kitą ištisai aptarinėja įvairius patiekalus, jų gaminimo būdus, receptus, bei jų kombinacijas su kitais patiekalais.
Aš ir pats mėgėjas gerai užkąsti, bet čia tai jau per daug. Viskas matuojama vienu – valgymo matu.
Ta tema aktuali ne tik artėjant Kalėdoms, bet ir artėjant atostogų sezonui svarbiausia – kur daugiau ir pigiau paėsti. Ką nors pamatyti, išgirsti, aplankyti eina į trečią ar net ketvirtą planą. Pirmiausia, kaip kuo plotniau prikimšti pilvą.
Matyt dėl šio bruožo svetimšaliai argentiniečius vadina „somaliečiais“. Tik somaliečiai iš Afrikos yra liesi ir alkani. O argentiniečiai anaiptol.
Jei rusai turi posakį „bet kokia proga yra gerai išgerti“, tai argentiniečių būtų „bet kokia proga – tinkamai paėst“.
Tad per laidas apie Kalėdas aš čia negirdėjau nei kodėl Kalėdos švenčiamos, nei kuo svarbi ši šventė, nei ką ji reiškia. Bet ispaniškų ir itališkų patiekalų receptų prisiklausiau kiauras dienas.
Kuo arčiau Kalėdų, tuo dažniau radijo laidose dalyvauja medikai. Apie tai, kad nepersiryti nekalbama; bet aiškinama, kaip padaryti skrandyje daugiau vietos prieš Kalėdų vakarienę, kad ten daugiau tilptų, bei kokius vaistus vartoti persirijus, kad blogai nepasijustum.
Ushuaia mieste Kalėdų pamaldos vyko Katedroje miesto centre 20.00. Kunigas matyt vėliau skelbti mišias bijo, nes vargiai kas į jas ateis, juk iki 23.00 parapijiečiai jau tiek bus prisiriję, kad ligi Katedros jau savo riebių subinių nebepavilks. Parapijose aplink Buenos Aires tokios mišios vyksta 18.00 ar 19.00. Tai paaiškinama tuo, kad vėliau parapijiečiai gatvėmis vaikščioti nedrįsta, nes bijo banditų.
Ushuaia Katedroje žmonių buvo sausakimša. Pamaldos vyko lydimos džiaugsmingų giesmių. Viena mama net savo kūdikį žindė mišių metu.Taigi tokios ateina Kalėdos į tolimiausią Pietų žemę.
Visiems šventiniai sveikinimai ir geriausi linkėjimai artėjančių Naujųjų Arklio metų proga!
Buriuotojas Audrius Daunys
