Lietuviai legendiniame Šaolino vienuolyne

 

Vytautas Nosevičius

Nuotraukos Tomo Lapinsko

Lietuvos tradicinio ušu asociacijos „Shaolin“ vadovas, Lietuvos sportinio ir tradicinio ušu federacijos prezidentas, Lietuvos ušu federacijos viceprezidentas Tomas Lapinskas kasmet organizuoja keliones į Kiniją, ir šįsyk, pasak jo, kelionė nusisekė kaip niekad. „Nesu linkęs tikėti tokiais dalykais kaip likimas ar mistinės apraiškos, tačiau šįkart, matyt, be to neapsieita“, –- sako vienas didžiausių šiuo metu Kinijos ekspertų Lietuvoje.

shaolin kungfu 

Kuo buvo išskirtinė ši kelionė?

Kinija tikrai ne ta šalis, kurioje viskas vyksta tiksliai taip, kaip suplanuota, be to, ir keliavome su nemaža grupe. Nesu linkęs tikėti tokiais dalykais kaip likimas ar mistinės apraiškos, tačiau šįkart, matyt, be to neapsieita. Kelionės pradžioje tik atvykę į Pekiną kaip įprasta aplankėme Kinijos sostinės įžymybes. Viena jų, kurią tikrai verta pamatyti, – Tibeto budistų šventykla Yong He Gong. Mus, išeinančius iš šventyklos, pasivijo vienas vienuolis ir, pagriebęs mane už rankos, sumurmėjo kažką tibetietiškai, o vėliau anglų kalba palinkėjo sėkmės. Aš jį prisiminiau tik kelionės pabaigoje, jau grįždamas į Lietuvą, ir nevalingai pamaniau, kad gal ne visuomet reiktų būti tokiam skeptiškam.

Kaip keičiasi Kinija?

Kinija kasmet sparčiai keičiasi, kiekvienais metais gali pamatyti kažką naujo, pradedant staiga išdygusiais dangoraižiais ir baigiant netikėtomis Pekino senamiesčio transformacijomis. Kinai – išradingi žmonės: net prekeiviai kasmet pasiūlo kažką naujo, o, pavyzdžiui, parkuose kasmet galima pastebėti visiškai naują žaidimą. Ten, kur prieš septynerius metus iš Pekino traukiniu buvo galima nukakti per aštuonias valandas, šiandien greituoju traukiniu nuleki per tris valandas, mieste šiandien jau galima pasinaudoti metro paslaugomis. Beje, vis daugiau kinų prabyla angliškai.lietuvaitė tarp vietinių Šaolinio vienuolyne

Koks kelionės tikslas buvo šiemet?

Be abejo, pagrindinis mūsų tikslas buvo Šaolino vienuolynas, kuriame kasmet visą mėnesį stažuojasi mūsų Lietuvos tradicinio ušu asociacijos „Shaolin“ nariai. Mano įsitikinimu, norint pažinti kultūrą, daug naudingiau pagyventi vienoje vietoje, nei strimgalviais lėkti per visą šalį. Be to, Sungšano kalnai, kur jau pusantro tūkstančio metų stovi legendinis Šaolino vienuolynas, laikomi švenčiausiais iš penkių Kinijos kalnų bei vienu iš Kinijos civilizacijos lopšių.

Norint bent dalinai susipažinti su Šaolino palikimu reiktų mažiausiai kelias savaites paklaidžioti po apylinkes, kur daugybė budistinių bei daosistinių šventyklų, kaimuose gyvenančių vietinių senolių, pamenančių, kaip Šaolinas atrodė iki tol, kol jo vardas tapo „prekės ženklu“. Būtinai reiktų aplankyti šias Sungšano kalnų įžymybes: vieną seniausių Kinijos daosistų vienuolynų Zhong Yue Miao, legendinės dievybės Lao Mu buveinę, kur pakeliui daugybė gyvų liudijimų apie čia kadaise karaliavusius daosistų šventikus, atsiskyrėlius bei mistikus, ieškojusius amžinosios piliulės recepto. Šalia esančiame miestelyje kadaise buvo įkurdinta ir viena iš trijų didžiausių Kinijos konfucininkų akademijų Sungyan Shuyuan. Vos už 80 kilometrų nuo Šaolino vienuolyno esančioje senojoje Kinijos sostinėje Luoyange vertėtų aplankyti seniausią Kinijos budistų vienuolyną Bai Ma Si bei žymiąsias Drakono Vartų grotas, kuriose tarp daugybės uolose išskaptuotų budų ir arhatų skulptūrų puikuojasi viena didžiausių bei dailiausių Kinijos budos skulptūrų. Netoliese esančiame Gaochengo miestelyje galima aplankyti seniausią Kinijos observatoriją. Lankytinų objektų sąrašą galima būtų tęsti be galo vardijant UNESCO saugomus objektus bei mažas niekam nežinomas budistų bei daosistų šventoves.

Kaip Jus pasitiko vietiniai?Lietuviai Šaolinio vienuolyne

Netikėtai mūsų grupei buvo paskirtas susitikimas su Šaolino abatu, kuris mus priėmė savo buveinėje. Susitikimas buvo šiltas, abatas pasveikino mus, visokeriopai apdovanojo, palinkėjo sėkmės ir pažymėjo, kad „simboliška, jog mes susitikome Šaolino vienuolyne per Budos Šakjamunio gimtadienį“. Mūsų ušu klubas tapo oficialiu Šaolino atstovu Lietuvoje, buvo suteikta galimybė praktikuoti tradicinį Šaolino kovos meną pačiame vienuolyne kartu su vienuoliais ir net lankytis 5 val. rytinėse apeigose.

Daugelis kinų žino, kur yra Lietuva, daugiausiai dėl krepšinio. Tačiau pačiame Šaoline apie tokią šalį niekas iki šiol nebuvo girdėję, bet susitikimas su abatu ir oficialus pripažinimas turėtų pagerinti vienuoliams atmintį. O daugelis aplinkinių – tiek šalimais esančio kaimelio gyventojų, tiek netoliese esančio miesto prekeivių – ušu atributika, ginklais bei knygomis mus puikiai prisimena ir jau iš tolo džiaugsmingai sveikinasi.

Šioje kelionėje sutikote vieną iš trijų Šaolino meistrų senolių, kuriam 95 metai.

Kultūrinės revoliucijos metais vienuolyne gyveno vos 8 vienuoliai. Pasibaigus kultūrinei revoliucijai nemažai vienuolių grįžo į vienuolyną. Po kultinio filmo „Šaolino vienuolynas“, kuriame debiutavo šiandien žymus aktorius Li Lianjie (Jet Li) prasidėjo vienuolyno atgimimas. Tačiau Šaolino vienuolynas mena 1500 metų istoriją, per tą laiką jo kovos menai plačiai paplito po apylinkes ir buvo praktikuojami ir pasaulietinėse šeimose. Žymiausi jų – vadinamieji dešimt Šaolino kovos menų mokytojų (Shaolin Shi Da Quan Shi), kurie išsaugojo šiuolaikinių sportinių ušu stilių, neįtakotą ir niekaip nepakeistą Šaolino kovos meną. Šiandien gyvi liko tik trys iš jų. Pats gerbiamiausias iš šio dešimtuko – mokytojas Cui Sici, kurio ieškojau penkerius metus, o pasirodė, kad kaimelis, kuriame jis gyvena, visuomet buvo panosėje, pakeliui iš Dengfengo miesto į Šaolino vienuolyną, vos keli šimtai metrų nuo įėjimo į Songšano kalnų draustinį. Ir sužinojome apie tai visiškai atsitiktinai.Tomas Lapinskas su meistru Cui Xiqi

Juokais galima sakyti, kad senolis Cui Sici gan „šabloninis“ – žila barzdelė, plati šypsena, malonus ir labai draugiškas veidas – iškart mus pakvietė kartu papietauti. Prastai girdi, todėl naudojasi klausos aparatu. Pasak jo sūnaus, praeita žiema buvo gana šalta (kaime namai iki šiol nešildomi), todėl tėvo sveikata šiek tiek sušlubavo. Tačiau jis, perdavęs visus savo gebėjimus sūnums, be to, ir pats dar dalyvauja treniruočių procese. Senolis laikosi griežto režimo, papietavęs išeina pasivaikščioti. Viena iš Šaolino taisyklių: pavalgęs nueisi šimtą žingsnių – gyvensi šimtą metų.

Mokykla nedidelė, mokinių vos keletas, gyvenimo sąlygos – ne kiekvienam vakariečiui, tačiau tai maža kaina, kurią galima sumokėti už tokio meistro pamokas. Senolis ir jo sūnus mielai sutiko pasidalyti savo patirtimi su mumis ir patikino, jog mes galime atvykti į jo namus pagyventi ir pasitobulinti tada, kada tik norėsime.

Tai, kas šiandien daugelio pateikiama kaip Šaolino kovos menas, didžia dalimi yra daugiau šou elementai, kurie mažai turi ką bendro su legendiniu vienuolynu. Beje, dažnai Šaolino vardas naudojamas reklamai, tai ypač būdinga pietietiškų ušu stilių atstovams, kurie nesivargindami perpasakoja net ne legendą, o vieną kinišką XVIII a. riterišką romaną, kuris neva sieja juos su Šaolinu, tačiau apie tikrus ušu istorikus tokius kaip Tang Hao ar Ma Mingda bei išlikusius istorinius šaltinius niekuomet negirdėjo. Su laiku tai pasikeis, nes vis daugiau lietuvaičių studijuoja kinų kalbą ir turi galimybę pasidomėti išsamiau.

Būdamas paauglys aš sau užsibrėžiau tikslą suprasti, kaip iš tikrųjų praeityje atrodė Šaolino kovos menas ir surasti autentiško mokymo meistrus. Turiu pasakyti, kad tai nebuvo lengva užduotis, teko daug metų paplušėti, kol pagaliau suradau žmonių, praktikuojančių autentišką Šaolin ciuan. Ir ta kelionė vis dar tęsiasi, nes Šaolino palikimas – milžiniškas, nepaisant to, kad vienuolynas buvo degintas kelis kartus, didžiąją jo archyvo dalį prarijo 1928 m. gaisras, vienuolių dvasią buvo bandoma palaužti kultūrinės revoliucijos metais, o šiandien žalą jam daro sparti komercializacija bei spekuliuojantys šio vienuolyno vardu kovos menų klubai, mokymas lieka gyvas ir yra perduodamas pagal čanbudistinius principus (jap. Zen) – „iš širdies į širdį, iš žmogaus žmogui“.Lietuviai Šaolinio vienuolyne2

Kaip lietuvių pasiruošimą įvertino Šaolino vienuoliai?

Mūsų klubo atstovus įvertino neblogai. Treniruotėms vadovavo vienas reiklesnių jaunų vienuolių Ši Janfu. Treniravomės du kartus per dieną. Nebuvo labai sunku, nes visi supranta, kad į Kiniją atvykstama mokytis ir bet kokia trauma gali šį procesą nutraukti. Tačiau šis vienuolis buvo vienas iš tų, kurie mėgsta pavaikyti, todėl jau po pirmos treniruotės apkūnus vienuoliukas juokais buvo pramintas spurga-sadistu.

Kitais metais irgi planuojame keliauti kovo–balandžio mėnesį, nes toks laikas palankiausias. Be to, kitais metais planuojame ne vieną kartą nuvykti į Sungšano kalnus. Esame susitarę ten ne tik treniruotis, bet ir filmuoti dokumentinį filmą. Į pavasarinę kelionę kviečiame prisijungti visus, kurie norėtų susipažinti su Šaolino vienuolynu, su dzeno ištakomis bei Šaolino kovos menais, Sungšano kalnų daosistų kultūra bei daugybe UNESCO paveldu paskelbtų istorinių objektų.

Ką būtina žinoti ruošiantis keliauti į Kiniją?

Jeigu susiruošėte keliauti patys, reiktų nusiteikti, kad teks gerokai pakovoti už save bendrose eilėse prie bilietų, derybose su taksistais ir pardavėjais, be to, ypač turizmo versle pasitaiko nemažai įvairaus plauko apgavikų. Pirmąkart savarankiškai keliaujantiems po Kiniją reiktų žinoti, kad angliškai kinai kalba kol kas prastai, todėl savo kelionės tikslą bei tarpines stoteles reiktų turėti pasirašius hieroglifais. Netgi dažniausiai anglakalbių jaunuolių, siūlančių kažkur apsilankyti, geriau vengti, nes daugelis jų ir ypač Pekine pelnosi apsukinėdami patiklius turistus. Su taksistu (neįjungusiu skaitiklio) reiktų griežtai susitarti dėl kainos, bet neretai kelionės pabaigoje dar tenka ir „apginti“ tą kainą. Ten, kur yra metro, geriau naudotis metro, pavyzdžiui, Pekino metro yra vienas draugiškiausių pasaulyje, o bilietas kainuoja tik 2 juanius. Reiktų žinoti, kad didžioji dalis tualetų Kinijoje yra, švelniai sakant, ne vakarietiško tipo (nors padėtis po truputį keičiasi). Pasiimti geriau tik tai, ko grįžtant negaila išmesti, nes viską nusipirkti galima kelionės metu ir gerokai pigiau nei Europoje. Reiktų įsitikinti, kad jūsų pasas ir piniginė saugioje vietoje. Kinija – viena saugiausių šalių, apiplėšimo vargu ar reiktų baimintis, tačiau vagysčių gali pasitaikyti. O pametę pasą galite turėti daug nepatogumų, kol bus nustatyta jūsų tapatybė, didžia dalimi dėl kalbos barjero. Beje, į Kiniją reiktų vykti arba pavasarį, arba rudenį, nes tada gražiausias metų laikas ir geriausios oro sąlygos.Lietuviai Šaolinio vienuolyne1

Didžiojoje Kinijos dalyje vandens iš čiaupo gerti negalima, tačiau jo visur galima nebrangiai įsigyti. Nemokantiems kinų kalbos geriausia apsipirkti parduotuvėse, kuriose nurodytos kainos.

Kinijoje arbatpinigių kultūros nėra, todėl jų palikti nereikia, tačiau turizmo srityje gali atsirasti tokių gidų, kurie bandys įrodyti atvirkščiai ir net nurodys, kiek procentų.

Kinai draugiški ir tvarkingi. Įdėmiau pažvelgus į iš pirmo žvilgsnio tvyrantį chaosą bei transporto judėjimą galima pamatyti, kad taip atrodo tik iš pradžių. Iš tikrųjų, visi juda tvarkingai, visi žino savo užduotis, vietą ir pareigas. Svarbu neprarasti dokumentų, nežioplinėti ir neįsivelti į pokalbius su aferistais. Jei norite, kad prie jūsų nesikabinėtų gatvėje, turite atrodyti pasitikintis savimi ir žinantis, kur einate.

Kaip taupiau pakeliauti šioje Padangių imperijoje?

Keliauti pigiausia traukiniais bei autobusais, nes vidiniai skrydžiai nepigūs. Kai keliaujate iki tūkstančio kilometrų racionaliau pasirinkti greituosius traukinius. Mažesniuose miesteliuose taksi dar pigesni nei didmiesčiuose, be to, yra alternatyva – šiek tiek užsidirbti bandantys paprasti gyventojai. Nakvyne racionaliausia pasidomėti prieš išvykstant, nes vietoje gali tekti derėtis, o nesigaudant kainose yra rizika gerokai permokėti. Be to, tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus komforto poreikių.

Sočiai papietauti kavinėje vidutiniškai kainuoja apie 30 Lt. Tačiau norintieji sutaupyti arba išbandyti tai, ką valgo didžioji dalis, turėtų keliauti į mažas šeimynines kavines arba pirkti vadinamąjį gatvės maistą – gana saugu, tačiau aš esu kartą ir apsinuodijęs. Tad geriau apsipirkti prekybos centruose. Beje, daugelis yra susidarę klaidingą įspūdį apie kinišką maistą. Reiktų pažymėti, kad vegetarams ar aštraus maisto nemėgstantiems žmonėms Kinija nėra geriausias pasirinkimas. Be to, ir tradiciniai valgymo įpročiai kitokie. Pirmas patiekalas dažniausiai yra mėsa, toufu, įvairios daržovės ir pan. Vėliau atnešama sriuba (dažniausiai „arkliški“ kiekiai) ir tik pabaigoje patiekiamas virtų ryžių dubenėlis.Lietuviai Šaolinio vienuolyne3 Tai atitinka kiniškos sveikos mitybos kanonus, kai aštrus arba ryškiai išreikšto skonio maistas numalšinamas beskoniais ryžiais. Valgydami arbatos negeria. Tradiciškai ji geriama atskirai, praėjus kuriam laikui po valgymo, bet ir nebūnant alkanam. Valgant geriamas vadinamasis arbatos vanduo – užpilami ne arbatos lapai.

Kavos mėgėjai turėtų žinoti, kad gera kava ten retenybė ir, be to, brangi, todėl kavos reiktų pasiimti iš namų. Nors šiuo metu vykdomos įvairios akcijos norint užkariauti Kinijos rinką šiuo produktu, tačiau turbūt tai įvyks dar negreitai, nes kinams kavos skonis vis dar svetimas. Tačiau tenka stebėti, kad kasmet kinai geria vis daugiau alaus, tačiau stipraus vietinio alaus Kinijoje mažai. Bene geriausias kiniškas alus „Qing Tao“ gaminamas tuo paties pavadinimo uostamiestyje. Jis visai nekiniškas. Pirmieji šiame mieste pagal savo technologiją XIX a. pabaigoje pradėjo gaminti kuriam laikui uostą okupavę vokiečiai, o vėliau, susigražinus miestą, jis atiteko kinams.

Kiek kainuoja skrydis į Kiniją?

Man yra tekę skristi įvairių oro bendrovių lėktuvais, tačiau jau senokai naudojuosi „Finnair“ paslaugomis – galima būti užtikrintiems, kad skrydis bus saugus, o bagažas atskris kartu. Akcijos metu bilietas iš Vilniaus į Pekiną per Helsinkį kainuoja apie 1600–1700 Lt. Mėnesio trukmės kelionė įprastai mums kainuoja apie 4500–5000 Lt.

Įdomūs faktai apie Kiniją

Per metus Kinijoje sunaudojama 45 000 000 000 lazdelių. Tai sudaro apie 1,7 mln. kubinių metrų medienos, arba 25 mln. medžių kasmet.

Kinijoje įvykdoma 3 kartus daugiau mirties nuosprendžių nei kitose šalyse. Vien tik 2008 m. įvykdyta 1718 egzekucijų, neskaitant tų, kurios yra „slaptos“. Kai kurie analitikai teigia, kad tikslesnis skaičius yra apie 6000.

Kinija netrukus taps didžiausia šalimi pagal krikščionių skaičių. Šiuo metu šalyje yra apie 54 mln. krikščionių, 40 mln. protestantų ir 14 mln. katalikų.šaolinio viennuolynas

2008 m., kai Kinijoje buvo ruošiamasi olimpinėms žaidynėms, daugiau nei 4000 kūdikių buvo pavadinti Olimpinėmis žaidynėmis. Tai dar kartą įrodo, kad Kinijai olimpinės žaidynės reiškia daug daugiau nei kitoms šalims. 2005–2008 m. 4104 vaikai gavo vardą Aoyun, reiškiantį Olimpines žaidynes.

200 milijonų žmonių Kinijoje gyvena už mažiau nei vieną dolerį per dieną. Kinijoje didelis skurdas – daug žmonių gyvena už skurdo ribos. Nuo 1981 m. skurdo lygis Kinijoje buvo 64 %. Laimei, iki 2004 m. šis skaičius sumažėjo iki 10 %.

Daugiau nei 700 milijonų žmonių Kinijoje geria purviną vandenį. Kinai sudaro 20 % visų Žemės gyventojų, tačiau Kinijoje yra tik 7 % pasaulio gamtinių išteklių. Turint omenyje, kad 90 % požeminio vandens ir 75 % upių bei ežerų užteršti, tampa aišku, kad 700 000 000 kinų geria purviną vandenį.

Ledai ir makaronai atsirado Kinijoje. Šaldytas ryžių ir pieno mišinys – šiuolaikinių ledų prototipas – buvo išrastas Kinijoje. Be to, per kasinėjimus Vakarų Kinijoje buvo rastas dubuo su makaronais, kuriems apie 4000 metų. Daugelis mano, kad tai yra įrodymas, jog makaronai atsirado Kinijoje, o ne Italijoje.

Daugiau nei 50 % padirbtų produktų, parduodamų Europoje, pagaminti Kinijoje, bet tikriausiai šis faktas nieko nestebina. Daugiausia pagaminama CD ir DVD diskų (44 %), cigarečių (23 %), drabužių ir aksesuarų (10 %).

Iki 2025 m. Kinija gali pastatyti dešimt Niujorko dydžio miestų. Kinijos urbanizacijos mastas auga kiekvieną dieną. Jei viskas vyks tuo pačiu greičiu, iki 2025 m. Kinijoje gyvens 926 000 000 žmonių, o iki 2030 m. bus daugiau kaip milijardas. Per ateinančius 20 metų Kinijos miestų gyventojų skaičius padidės 350 mln. žmonių. Iki 2025 m. Kinijoje bus 219 miestų su vienu milijonu gyventojų ir 24 miestai su penkiais milijonais gyventojų.

Apie kinų virtuvę ir mitybą

Kinų patarlė sako: „Jei iš už stalo pakilai jausdamas lengvą alkį, padarei gerą savo sveikatai, jei pavalgei iki soties – nusinuodijai.“ Kinams valgymas – ypatingas ritualas. Pasisveikindami jie mandagiai teiraujasi, ar sutiktasis nealkanas, o lygiai 12 val. visa šalis pietauja. Svarbiausia yra maitinimosi režimas. Anot kinų, prie stalo reikia sėstis tris kartus per dieną ir tam tikru laiku. 12 val. dienos maistas pasisavinamas geriausiai – tai patvirtino kinų dietologų atlikti tyrimai. Jie pataria rinktis kuo mažesnę lėkštę ir neskubėti. Ne veltui pietūs Kinijoje trunka dvi ir daugiau valandų. Kinai nevalgo mums įprastos duonos, sūrio ir sviesto, nemėgsta kavos ir pieno.

Straipsnis buvo publikuotas žurnalo „Kelionės ir pramogos“ rudens numeryje (Nr. 160)

keliones_pramogos

 

DALINTIS