Rūta Suchodolskytė
Autorės nuotraukos
Lyg iš dangaus nukrito išmintingi žodžiai, kad sunkmečiu geriau pažinsime savo kaimynus. Taigi daugiau keliaujame po kaimynines šalis ir atrandame jose visokiausių įdomybių. Mums kalba ir papročiais artimos sesės Latvijos šiaurinėje dalyje per tris dienas aplankome Duonos, Vestuvių muziejus, pasigrožime baronų Wolfų giminės dvarais, dvasingu Agluonos regionu su bazilika ir Kristaus Karaliaus kalnu, užsukame į elnių ūkį.
Skalsi duonelė
Per tris valandas iš Vilniaus atvykstame į Agluoną, latgalių kraštą. Ten mūsų laukia svetinga, tautiniais drabužiais pasidabinusi šeimininkė su pusryčiais ir pasakojimais apie ilgą grūdo kelią. Gavę po saują rugių, esame kviečiami vaišintis bulvėmis su voveraičių ir mėsos padažu, ragaujame „šmakovką” (vietinę naminę), vaišinamės kvapnia žolelių arbata, pagarbiai laužiame duonos ir klausomės pasakojimo.
Duona duoda mums stiprybės per žiemą iškentusį grūdą ir tvirtas, su pagarba minkančias tešlą šeimininkės rankas. Pagrindinė sudedamoji tešlos dalis – duonos košė, raugas, kuriame natūraliu būdu, be jokių sintetinių kildinamųjų medžiagų susidaro 250 cheminių elementų, kurie aktyvina organizmo organines rūgštis, fermentus, stiprina imuninę sistemą. Seniau ši košė buvo patiekiama vietoj deserto. Tešlą minko moterys tol, kol „namo sienos suprakaituoja ir mentė joje stačia stovi”. Tuomet kepalai pažymimi kryžiuku ir pašaunami į krosnį. Prieš tai jiems paklojamas „patalas”. Kiekvienoje šalyje jis buvęs skirtingas: latvių – klevo lapai, lietuvių – ajero, rusų – ąžuolo, lenkų – rugių šiaudai.
Su duonos kepimu ir valgymu susiję daugybė papročių bei draudimų, spėjimų: negalima peržengti ližės – šlapinsies į lovą, negalima valgyti karštos duonos – gyvenimas bus trumpas, negalima valgyti riekės per pusę su kitu žmogumi – jo skolas mokėsi, nepjauti kepaliuko per pusę – šventumas iš namų išeina, o norint, kad šeimoje gimtų berniukas, reikia valgyti duonos galiukus.
Agluonos dvasia
XVIII a. pabaigoje tarp ūksmingų eglių įsikūrė dominikonų vienuolynas su barokine bažnyčia Dievo Motinos žengimo į dangų garbei. Beje, miestelio pavadinimas kilęs nuo latviško eglės pavadinimo. Bažnyčią ne kartą buvo suniokojęs gaisras, bet vis buvo statomos naujos ir tradicija tęsėsi. Dabar Agluonoje lankytojus pasitinka skaisčiai balta it gulbė bazilika. Pastatyta ant dominikonų kaulų, kurie tuo metu buvo laidojami prie vienuolyno, su slaptais požemiais ir kriptomis, kuriose sovietmečiu saulei nusileidus buvo laikomos mišios, pagerbta popiežiaus Jono Pauliaus vizito 1993 m., bažnyčia gyvuoja kaip niekad. Šalia čiurlena šventas šaltinėlis, pastatą supa sodas su tokio pat baltumo gipsinėmis statulomis. Šventovė turi Vatikano pripažintą šventąjį, kuris ilsisi ramybėje vėsioje, išbaltintoje kriptoje. Tai vyskupas Bronislavas Sloskanas, sovietmečiu žiauriai kankintas, bet neišdavęs savo tikėjimo. Netoliese yra tuo pačiu dvasinio sunkmečio laikotarpiu pažymėta vieta, kurioje buvo sušaudyti kunigai. Laimei, žiaurumai jau praeityje, gidė mums pasakoja apie kunigus, jų pasirinktą tarnystę, nuodėmių naštos prisiėmimą ir padovanoja knygelę apie šventąjį vyskupą: „Dėl jo viską galima padaryti”. Žydrose akyse spinduliuoja tikras, tyras tikėjimas.
Medinė šventovė atvirame lauke
Netoliese dar viena dvasingumu trykštanti vieta. Tereikia pavažiuoti nuo Agluonos Dagdos keliu 2 km ir tarp kalvelių įrėmintame ežero mėlyje išdygsta medinėmis šventųjų statulomis puoštas kalnas. Šios vietovės pradžia primena Richardo Bacho (žymiojo „Džonatano Livingstono žuvėdros” romano autoriaus) „Pranašo” įžangą: lakūnas Erikas Delperis, kelis kartus vos per plauką išvengęs mirties dangaus žydrynėje, išvydo regėjimus, kuriuose jam buvo nurodyta įkurti sodą ir išdrožti šventas skulptūras. Taip lakūnas virto skulptoriumi, o kalvos – Adomo ir Ievos, Mozės, Dovydo giminės, kvepiančių gėlynų buveine. Įdomi skulptūra, kuri lyg ir pati susikūrė, pokštelėjus skaptuojamam galingam ąžuolui, skilusi pavirto į žiedą. Šiek tiek padailinta tapo Lotoso žiedu. Labai norėtųsi sugretinti su budizmo simbolika.
Šis parkas sukurtas geradėjų lėšomis, atvyksta padirbėti savanoriai. Taip pat jaunavedžių mėgstama vieta, jie čia pasodina meilės rožių su aštriais spygliais…
Raguotieji…
Labai mieli, grakštūs, keturi šimtai jų ganosi po aptvertą 180 hektarų teritoriją Rugajų paviete, Balvų regione. Taigi, lankomės elnių ūkyje. Šeimininkė pasemia kibirą grūdų, o mes pasiruošiame fotografuoti dailius snukučius. Gyvūnai – visai nebaikštūs, akivaizdus jų vadas, vadinamas Šerifu, gauna papildomą grūdų porciją. Kai kuriems nupjaustomi ragai, bet netgi tokie nuginkluoti patinai papozuoja susidauždami kaktomis. Prieš penkerius metus nebuvo poreikio kautis dėl patelių – iš Lenkijos ir Anglijos buvo atvežti 35 elniai ir 35 elnės. Pasirodo, šie dailūs gyvūnai naudojami ir komercinei medžioklei. Ūkio teritorijoje įrengta 15 stebėjimo bokštelių. Už vieną nukautą elnią medžioklis turi sumokėti 5-6 tūkstančius latų. Be žmogaus su šautuvu, šie gyvūnai turi ir kitų priešų – miške slapstosi keturi lokiai. Gali kada perlipti tvorą.
Vedybų muziejus
Gulbenės rajone, netoli (1 km) nuo Smiltenės-Gulbenės greitkelio, didelėje miškų apsuptoje laukymėje įsikūręs Vestuvių muziejus. Pievoje pristatyta įvairių sūpuoklių, yra medinis Flinstounų automobilis, stulpas, prie kurio visiems privaloma šaukti (žmonai liepiama, kad tai būtų pirmą ir paskutinį kartą), lauke verdama gardi sriuba. Netoliese mediniai nameliai su vestuvinių suknelių kolekcija – seniausia pasiūta 1920 m., medinės lovos (jei jaunieji pasirenka liepinę – gims mergaitė, jei ąžuolinę – berniukas.). Praneša, kad jaunavedžiai atvyksta, todėl nusprendžiame jiems daryti „bromą”. Miške sustabdome nustebusius vestuvininkus ir pranešame, kad atsidūrė prie Lietuvos sienos, taigi, reikės mokėti „muitą”. Padainavę ir pasidžiaugę jaunavedžių bučiniais, gauname „mokestį”. Taigi, Vestuvių muziejus ir tikri eksponatai!
„Vilkų” dvarai
Galiausiai nuvargę grįžtame į dailų viešbutį „Vecgulbenes muiža” Gulbenės miestelyje. Viešbutis įkurtas baronų Volfų buvusio dvaro teritorijoje. Šis garsus vokiečių baronas, priklausęs garsiai XVII a. Latvijos giminei, Latvijoje turėjo 29 dvarus. Giminės herbe pavaizduotas jėgą ir galybę simbolizuojantis vilkas (vok. k. „wolf” – vilkas). Paskutinis jos atstovas Echanas Gotlybas Heinrichas domėjosi sodininkyste, važiuodavo į Italiją parsigabenti augalų oranžerijai ir parsivežė žmoną vardu Marisa. Ji pasirodė esanti silpnos sveikatos, susirgo tuberkulioze, todėl baronas dar labiau puoselėjo savo oranžeriją, įkūrė parką, nes tuo metu buvo tikėta augalų gydomosiomis savybėmis. Deja, mylimoji, nepalikusi įpėdinių, mirė nesulaukusi nė trisdešimties. Baronas liepė nužudyti visus jos mylimus šunis, arklius ir palaidoti kartu. Štai tokia graudi romantiška istorija glūdi apšerpėjusiose dvaro sienose. Tačiau aplinkui puikuojasi dailiai sutvarkytas parkas, prižiūrima oranžerija. Netoliese rymo viešbutis – restauruotos dvaro arklidės. Viduje, griežiant svirpliui, galima pasigrožėti senovinių rakandų kolekcija. Viešbutyje yra konferencijų salė, daugiaviečiai kambariai didesniems pokyliams, saunos, SPA, teikiamos masažo paslaugos.
Žurnalas „Kelionės ir pramogos“, 2009, rugsėjis
