Lapkritis – vėlių metas

Paslaptingas mirusiųjų pasaulis mums kelia nepaaiškinamą baimę. Vėlės dalyvauja mūsų gyvenime, mus perspėja ir mums padeda. Sakoma, kad sausio 13 d. mes išstovėjome tik todėl, kad visus Seimo rūmus tarsi gynybinė uždanga buvo apsupusios mūsų protėvių vėlės… Kas turi dvasiaregystės dovaną, sako, kad ten jų net tiršta kiek būta, net uodas nebūtų įsispraudęs. Tad Vėlinės lietuviams labai svarbi šventė – susitikimas su mirusiaisiais ir jų pagerbimas. Lietuvių tauta nuo seniausių laikų tikėjo pomirtiniu gyvenimu. Diena, skirta mirusiesiems prisiminti, suvienija ne tik mirusiuosius, bet ir gyvuosius, nes susitinka seniai nesimatę žmonės, vieni kitus aplanko, pabūna kartu.

Sugrįžusios vėlės
Nuo seno išėjusiesiems amžinybėn pagerbti buvo skiriama daug dėmesio. Eidamas pro kapines žmogus, net jei ir neužsukdavo, būtinai nusiimdavo kepurę ir sukalbėdavo „Amžiną atilsį”. Šią maldą kalbėdavo žmonės, įeidami į kapines, tai atitinka savotišką pasisveikinimą su mirusiaisiais, įžengiant į jų buveinę. Kūčių vakarą vėlėms paliekamas nenukraustytas stalas, svarbios buvo ir Žolinių šventės apeigos. Žmogus tikėjo, kad viskas, ką šiame gyvenime padaro, kartosis vaikų ir vaikaičių gyvenimuose, seks jį kituose gyvenimuose, tad stengėsi kuo harmoningiau gyventi ir puoselėti tradicijas.
Yra iš XIV a. išlikusių rašytinių šaltinių, jog lietuviai vėlyvą rudenį švęsdavę didelę šventę, kurioje ypač buvo atsimenami mirusieji. „Mirusieji ir gyvieji yra susijungę ir šis bei anapusinis pasaulis turi glaudų ryšį, – pasakoja etnologė, pagoniškų papročių puoselėtoja Nijolė Balčiūnienė. – Rudenį oras darganotas, siaučia vėjai, plėšia nuo medžių lapus, o visos vėlės iš laukų ir pievų eina arčiau žmonių, kur šilčiau ir jaukiau. Senovės lietuviai turėjo dvejas Vėlines – pavasarį (dzūkai vadindavo Dziedais) ir rudenį. Pavasarinių Vėlinių metu (apie Velykas) degdavo ugnį, su vėlelėmis atsisveikindavo ir jas išleisdavo į gamtą, o rudenį vėl jas susikviesdavo arčiau savęs.”
Vaišės vėlėms
Kitados į kapines žmonės atsinešdavo valgių ir puotaudavo keletą dienų. Aukodavo aukas dievams, ypač Perkūnui, kad šis pastiprintų mirusiųjų vėles. Mirusių tėvų, protėvių ir giminių vėlėms būdavo iškūrenama pirtis ir keliamos vaišės.
Pirmiausia vėlės būdavo kviečiamos nusiprausti, paskui – pasivaišinti. Vėlių laukė stalas, nukrautas valgiais ir gėrimais. Po to valgius ir gėrimus žmonės nunešdavo į kapines, gėrimus išliedavo ant kapų, o valgius palikdavo.
Retą Vėlinių vaišių aprašymą 1938 m. „Lietuvos aide” paskelbė A. Valantinas: „Senieji žmonės pasakoja, kad dar praeito šimtmečio viduryje kai kuriose vietose Vėlinių vakarą žmonės šventė savotiškomis apeigomis. Kapinėse keldavo vaišes. Susirinkusi giminė eidavo į kapines, vedama seniausio tos giminės nario, giedodami „Viešpatie, didžiojoj smarkybėj ir rūstybėj Tavo…” Kartu su savim nešdavosi visokių valgių ir gėrimų. Kapinėse, prie kurio mirusiojo giminės kapo, senis vadovas mojęs pirštu į visas keturias šalis, kviesdamas vardais mirusius gimines iki pat prabočių, kurių tik beatminė vardus. Paskui į visas šalis laistydavo alų, degtinę, midų, pieną. Ant kapo padėdavo duonos, mėsos, sūrio ir kitokių valgių.”
Vaišės kapinėse ir valgių dėjimo ant kapų papročiai palaipsniui nyko, nors stačiatikių kapinėse ir šiandien dar galima pamatyti ant kapų paliktų valgių ar gėrimų taurelių.
Kaip Vėlinės buvo minimos XIX a. pradžioje, puikiai nusako šis Teodoro Narbuto atsiminimas: „Rengiamos gausios vaišės, kuras sudarė daugiausia tamsieji patiekalai, kaip antai kiaulienos ir žąsų jukos vėdarai. Sriubos iš džiovintų burokėlių lapų, kurie suteikia tamsiai žalią spalvą, įvairūs mėsos kepiniai, košės spirgučiai, šiupiniai ir kitokie vietiniai valgiai, – jų turi būti dvylika. Troba iššluojama ir kuo švariausiai išvaloma, stalą apdengia staltiese, pastatomi ąsočiai ir rykai su gėrimais. Atėjus svečiams, kurie susirenka be mažiausio triukšmo, šeimininkė stato ant stalo po dubenį kiekvieno patiekalo. Visiems laikantis visiškos tylos, šeimininkas pradeda kalbą tokiais žodžiais: „Mirusios sielelės, jūs, kurių atminimą gerbia šie namai, garbingieji mano giminės protėviai, amžino atminimo vyrai ir garbingiausios moterys, o visų pirma tu, mano seneli, taip pat giminėlės, vaikučiai jūs visi, kuriuos mirtis užklupo tarp šių sienų. Kviečiu jus į metinę puotą, kokią mūsų neturtas leido surengti, tegu ji bus jums taip maloni kaip mums brangus jūsų atminimas. Mėgaukitės valgymo malonumu požemių dievų akivaizdoje”. Tęsiasi nepertraukiama tyla, visų akys nukreiptos į stalą. Dievobaimingiems vaidenasi, kad per garus, kylančius nuo valgių, jie mato valgančias mirusiųjų vėles. Patylėjus ketvirtį, šeimininkas pasidairęs į visas puses, taria: „Atleiskite, mirusiosios sielelės”. Truputį patylėjęs tęsia: „Likite sveikos, sudievu, sielelės, palikite mums, gyviesiems, palaiminimą, o šiems namams ramybę. Eikite, kur jus šaukia lemtis, bet atminkite – nei išeidamos, nei lėkdamos virš mūsų slenksčių, kiemų, daržo, pievų, dirvų nedarykite kokios nors žalos”. Visi nusižeminę nusilenkia, pasidairo į visas puses ir sako: „Nėra, nėra nė vienos dvasios”. Tada šeimininkė surenka valgius nuo stalo, gėrimus supila į butelius ir statinaites ir visa tai sukrauna į krepšelius, nuvalo stalą, apverčia staltiesę antrąja puse, ir prasideda gyvųjų vaišės”.
Vėlių laukdavo visuose namuose. Vėlinių išvakarėse joms būdavo paliekama vandens ir rankšluostis, laisva vieta prie stalo, neretai net atvertos durys ir langai, kad joms būtų lengviau patekti į namus. Siekiant joms netrukdyti, šį vakarą buvo vengiama be reikalo vaikščioti, nepasipainioti joms po kojomis. Tautosakos šaltiniuose užfiksuota, kad nemažai žmonių tikėjo esantys dvasiaregiai, ir labai saugojosi, kad nepereitų vėlėms kelio. Buvo laikomasi rimties bei ramybės, draudžiama linksmintis.

Ugnis naikina ir gimdo, apvalo ir palydi
Šiais laikais tikriausiai neįsivaizduotume Vėlinių šventės be žvakių rusenimo, tačiau iki XIX a. pabaigos žvakių kapinėse nedegindavo. Anksčiau kartais kapinėse kūrendavo bendrą laužą, kuriame degindavo senus nuvirtusius kryžius. Senovėje vaškas buvo labai brangus ir Dzūkijos regione žmonės uždegdavo Vėlinių laužus. Prie jų susirinkdavo kelios šeimos kartos, pasimelsdavo, o paskui tiesiog pabūdavo kartu, bendraudavo. Dažnai skambėdavo ir liaudies dainos. „Panašu, kad Vėlinių laužų tradicija niekur nesitraukia ir mūsų dienomis tampa aktuali dėl savo ekologiškumo, nes tokiuose laužuose sudeginama tai, ką žmonės anksčiau paprasčiausiai mesdavo už kapinių tvoros: sausos medžių šakos, suvytę žolynai ir kt. Lauže visa tai virsta pelenais ir taip apvaloma žemė”, – sakė etnologė N. Balčiūnienė. Tai, kas degdavo, virsdavo šiluma ir šviesa, tarsi primindavo protėvių apeigas – seno naikinimą ir naujo gimimą. Ugnis nuo neatmenamų laikų lydėjo žmogų, ji – svarbiausias daugelio švenčių ir ritualų momentas. Nuo seno manyta, kad ugnis simbolizuoja dviejų pasaulių – gyvųjų ir mirusiųjų – amžinąjį ryšį.

Mirtis – naujo gyvenimo pradžia
Šiandien mirtį dažniausiai suvokiame kaip netektį, o mūsų protėviai ją suprasdavo kaip naują gyvenimo etapą. „Man labai keista, kad krikščionybė tiek mažai dėmesio skiria bendravimui su vėlėmis, jų pagerbimui, santykiui su anapusiniu pasauliu. Jų tiesiog bijoma. Per Kūčias dar padeda lėkštutę mirusiajam, ir tuo viskas baigiasi, – stebisi etnologė N. Balčiūnienė. – O juk vėlės tiek mums padeda, tiek gelbsti, tad turėtume joms skirti atitinkamą dėmesį. Kodėl vienas lietuvis su kirvuku numušdavo dešimtis gerai ginkluotų kryžiuočių? Iš kur ta galybė, stiprybė, energija? Ne kitaip, kaip mūsų protėviai ateidavo padėti. Neša vėliavą ir, kol jos nenukirto, tol kaunasi už dešimt, kerta priešą iš peties. „Vėliava” ir kilo būtent iš žodžio „vėlė”, nes senovės lietuvis tikėjo, kad nešdamas vėliavą neša ir protėvio vėlę….”
Neretai žmonės neskiria Visų Šventųjų dienos ir Vėlinių ir mini jas kartu. Dauguma mirusiuosius prisimena ne Vėlinių dieną, lapkričio 2-ąją, bet per Visų Šventųjų šventę – lapkričio 1-ąją. Gal todėl, kad katalikams Visų Šventųjų diena buvo skirta šventiesiems pagerbti, o Vėlinės – mirusiesiems prisiminti. Etnologė priminė, jog vienos dienos Vėlinių tradicija yra nauja: „Jau pamiršome, kad senovėje Vėlinės būdavo minimos ne vieną dieną – Vėlinių metas trukdavo keletą dienų. Giminaičiai susitikdavo ne vieną kartą paskubomis, bet aplankydavo ir daugiau kapinaičių, pasisvečiuodavo pas artimuosius. Tai būdavo didžiulė šventė…”
Žmonės manė, kad Vėlinių vakarą galima atrasti senuosius kapus, išbarstytus po visus laukus, miškus, piliakalnius, jeigu atsiranda drąsuolis, kuris nebijo jų ieškoti. Tose vietose, kur kada nors buvo palaidotas miręs žmogus, Vėlinių naktį žybsi mažytės švieselės. Būdingas lietuvių Vėlinių papročių bruožas – „klajojančių vėlelių”, nesava mirtimi mirusiųjų, niekieno neprisimenamų, pagerbimas.
Per Vėlines kapus puošiame įvairiomis gėlėmis, uždegame žvakutes ir meldžiamės. Uždegdami žvakes, paliekame dalelę savęs, suteikiame gyvybingumo ir šilumos. Anksčiau ant kapo pasodindavo medį – vyrams ąžuolą, moterims – liepą. Buvo tikima, kad į kapinių medžius bei gėles pereinančios gyventi mirusiųjų vėlės, dėl to jokios augmenijos nuo kapų neliesdavo.
Mūsų dienų Vėlinių simbolis – kapinaitėse žibančios žvakutės – priklauso prie pačios vėlyviausios kilmės papročių. Žinoma, kad XIX a. pabaigoje jos būdavo uždegamos Varėnos apylinkėse. Šimtmečio pradžioje Vėlinių žvakutės išplito Užnemunėje, o kitur įsitvirtino tik po Antrojo pasaulinio karo. Bet ši apeiga jau spėjo apaugti mitologizuotais vaizdiniais. Dažniausiai tikima, kad nepatekusios į dangų vėlės klaidžioja amžinoje tamsoje ir Vėlinių naktį uždegtos žvakutės apšviečia joms kelią.