Laiškai iš vienuolyno II

kore1.jpgSėdime mes vieną vasaros vakarą aukštai ant kalno viršūnės, ant didelės uolos. Po mumis miškai, kalnai, miškai. Žvilgsnis aprėpia gal kokius 10 km į priekį. Net vandenynas matosi. Taip mums medituojant aukštai praskrenda taoistas, mosuodamas savo ilgomis rankovėmis, ant Tigro kalno apačioje kvadodama prašoliuoja pusnuogė šamanė. „Visa kaip viena šeima. Išlenda mažas gyvūnėlis su elnio ragais, akmuo pradeda verkti… Visai kaip namie…“.Tekančios saulės šalyje

Atvykau į Osaką, vieną didžiausių Japonijos miestų. Piligrimystė nuvedė į Bukukoji šventyklą pas garsųjį mistinį meistrą Haradą Tangen Rošį. Ši kelionė prasidėjo 1994 m., kai dar būnant „įžanginiu vienuoliu“ Varšuvos zen šventykloje pas mane apsilankė gera pažįstama Eglė Mikulionytė, Vilniaus akademinio dramos teatro aktorė. Ji pasiūlė padėti surežisuoti garsaus japonų rašytojo Jashiro monopjesę „Jaja“. Tą mes be didelio vargo ir padarėme. 1997 m. buvome pakviesti gastrolių į Japoniją. Man teko zen vienuolio-manekeno vaidmuo. Turėjau dėvėti tikromis japonų vienuolio drapanomis, dovanotomis iš Hakukoji šventyklos. Tenai susitikau su tų drabužių savininku, vienuoliu Nishida. Vėliau, man jau tapus vienuoliu bei būnant Korėjoje, jis ir pasiūlė aplankyti Haradą Tangen Rošį. Jis yra tos pačios mokymo linijos kaip ir vienuolis Riokanas, garsus poetas, kaligrafas, gyvenęs Niigitos provincijoje, kurį ir pavaizdavau spektaklyje. Tad viskas taip susiklostė, kad negalėjau nenuvažiuoti.

Bokukoji ir jos paslaptingasis meistras Harada Tangen Rošis
Kaip man paporino jo mokiniai, jaunas Harada mokėsi lakūnų karo akademijoje bei Antrojo pasaulinio karo metais, kaip ir daugelis to meto jaunuolių, nutarė tapti kamikadze. Tai tikrai labai svarbus sprendimas, atsisveikinimas su artimaisiais, draugais, mergina ir pan. Šis pasiryžimas – tai tikrai japoniškas garbės supratimo pavyzdys.
Beliko tik paskutinis skrydis. Sėkmingas skrydis, kad jo lėktuvas numuštų priešininką ir kartu susprogtų ore. Prieš šį veiksmą atliekamas ritualas, apsivalymas. Tad Roši jau pasiruošęs, sėda į lėktuvą, lėktuvas pakyla ir jis pradeda savo paskutinį skrydį.
Tačiau netikėtai ausinėse pasigirsta griežta komanda nutraukti skrydį ir grįžti žemėn. Sutrikęs pasuka vairą atgal ir nusileidęs sužino, kad karas nutraukiamas, pasirašytas kapituliacijos aktas. Kaip pradėti naują gyvenimą, jei buvai pasiruošęs mirti?
Nutarė tapti zen vienuoliu. Japonijoje žodžiais nesišvaistoma tuščiai. Po ilgos praktikos jis tapo didžiu meistru ir gal prieš kokius dvidešimt metų Bukokoji šventykla buvo viena griežčiausių Japonijoje. Nors visos šventyklos Japonijoje yra nešildomos, žiemą kibire vanduo sušąla, Harados studentai privalėjo medituoti keturiolika valandų per dieną, nepalikdami savo vietos. Po savimi jie turėjo indus, į kuriuos atlikdavo mažus gamtos reikalus, nes dideliems nebūdavo poreikio. Tam užtekdavo ryto ar vakaro, nes maistas būdavo labai ribotas.
Tad aš su tokiomis žiniomis bei „širdies palengvėjimu“ iš Osakos naujutėlaičiu ekspreso traukiniu atskriejau į Kiotą ir iš ten iki pat Obamos miestelio, kur yra ši šventykla. Tai seni, iš pirmo žvilgsnio kiek apleisti maldos namai. Juose kiekvieno mėnesio pirmomis dienomis vyksta intensyvios meditacijos sesijos. Į akis krinta daugybė užsieniečių, atvykusių čia pasitobulinti. Daug ir vietos vienuolių. Meditacijos prasideda ketvirtą valandą ir su pertraukomis tęsiasi iki devintos valandos vakaro. Atrodo, nieko ypatingo. Lyg ir viskas žinoma, bet interviu su pačiu Harada Tangen Roši man paliko neišdildomą įspūdį…
Riedu automobiliu į vietą, kur niekados nebuvau. Šalis, kurioje esu, visai nepažįstama, nemoku kalbos, neturiu draugų, neturiu ir mobiliojo telefono. Sutemo, žiūriu į žemėlapį ir negaliu susigaudyti, kur esu. Pasiklydau, degalai baigėsi ir kelias tapo duobėtas… Važiuoju ir nežinau, nei kur, nei kas bus toliau. Be to, esu alkanas, norisi gerti. Staiga tolumoje sušmėžuoja namo kontūrai. Priartėjęs arčiau suprantu, kad tai degalinė. Sustoju, išlipu ir prašau pripildyti pilną baką. Ir išgirstu atsakymą kuo švariausia anglų kalba, kad visai nepasiklydau… O šis senas žmogelis su Monos Lizos šypsena lūpose sako, kad atvykau ten, kur ir ketinau.
Tad toks mano pirmas susitikimas su Roši. Jam jau per aštuoniasdešimt. Tačiau jis skrajoja po šventyklą. Harados energija jaučiama visur… Kaip ir labai griežta tyla. Nebendraudami, nesusirašinėdami keturiasdešimt žmonių diena dienon praleidžia kartu mažoje šventykloje ir kiekvienas jaučiasi lyg būtų tik vienas. Jam netrukdo kiti, kaip ir kitiems netrukdo jis.
Japonijoje vienuolynuose sėdima veidu į sieną, 50 cm atstumu nuo sienos. Akys visuomet turi būti atmerktos, o jei tik kiek pasiduodama snauduliui, tuoj pat „gauni lazda per nugarą“. Taip trys dienos, ketvirta, penkta, šešta ir septinta diena yra specialios pratybos, prasidedančios aštuntą valandą vakaro ir trunkančios 40 min.
Vienas iš zen metodų yra susitapatinti su tuo, kas šiuo metu esi. Būti vienu. Kažką daryti reikia nemąstant. Pavyzdžiui, stebint kaip griežia smuikininkas, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kartais jis smuikuoja taip atsidėjęs, kad visas tampa muzika. Jo judesiai, užmerktos akys, viskas tampa vienu – muzika. Tad pratybos ir yra tam skirtos, ir mes tai turime pajusti. Aukšto lygio vienuoliai tai gali išlaikyti visada ir visur kur bebūtų. Per šias specialias pratybas ir man teko pajusti Rošio ranką, kai lazdos smūgių žymės bent kelias dienas matėsi ant mano nugaros. Ir visa tai tik tam, kad manyje sužadintų pirminę būseną prieš mąstymą. Paskutinę dieną reikia atlikti paskutinį pokalbį-testą, kurį išlaikęs esu pakviečiamas dar kartą apsilankyti.

Apie Japoniją ir jos gyventojus

Vėliau keliavau po Kiotą, po šio nuostabaus miesto vienuolynus. Vien ko verta Auksinio paviljono šventykla, aprašyta Mišimos knygoje, kurią praeito amžiaus šeštajame dešimtmetyje jaunas vienuolis supleškino iki pamatų. Ir vien todėl, kad jos architektūrinis tobulumas neleido nė minutei užsimiršti, koks netobulas jis yra. Ši graži istorija baigiasi tuo, kad vienuolis pagaliau nutarė atsikratyti savo dvasinio konkurento, kuris visuomet su pašaipa žvelgė į jo pastangas ir bergždžius bandymus pasiekti tobulumą. Pamokanti istorija.
Japonai labai organizuoti. Tvarka kaip armijoje. Ten nenupėdinsi, kur nori. Viskas vyksta pagal planą. Jie dieną susiskirsto valandomis ir stengiasi punktualiai vykdyti. Vėluoti ar kaip kitaip nukrypti nuo dienotvarkės beveik neįmanoma.
Japonija, mano supratimu, labiau militaristinė, centralizuota šalis. Jos istorijoje būta labai įdomių laikotarpių: visų užsieniečių išvarymas iš šalies, zen vienuolių ruošimas tapti gerais imperatoriaus kareiviais ir pražygiuoti su muškietomis po vienuolyno teritoriją generolo zen meistro akivaizdoje. Samurajų kultūra buvo tokia stipri, kad dvasinė praktika tiesiog buvo neįmanoma. Tikėjimas Buda buvo pakeičiamas tikėjimu savo darbdaviu, kuriam tarnauji. Vietoj Budos statulos buvo kabinami imperatoriaus portretai.
Vienuoliai vykdavo į Kiniją ir metų metais mokydavosi pas žymius to meto meistrus, o grįžę visa tai perduodavo savo šalies gyventojams. Taip atsirado vienas didžiausių mokytojų Dogenas, įkūręs soto zen budizmo sekciją, kurioje meditacija bei sėdėjimas tyloje yra pagrindinė praktikos rūšis.
Šioje šalyje nėra labai populiarūs nusilenkimai ir zen meditacija yra pagrindinis užsiėmimas. Korėjoje naudojama Kido praktika, kur net septynias dienas be pertraukos yra giedamos mantros ir daromi nusilenkimai. Tai tikras savęs išbandymas… Tačiau Japonijoje kalnuose žmonės labai stipriai medituoja ir tos sunkios sąlygos (nešildomos patalpos, jokios pagalbos iš aplinkinių, mažas ir ne itin kokybiškas maisto davinys) suteikia praktikuojančiam didžiulių galimybių tobulėti. Korėjoje žmonės, ypač krikščionys, atrodo labai religingi. Japonai labiau užsidarę. Japonijoje, skirtingai nuo Korėjos, vienuoliai nėra labai gerbiami žmonės gatvėje. Neretai pietaujant Gaiviojo rytmečio šalyje, t. y. Korėjoje, priėjus prie administracinio staliuko užsimokėti, sužinai, kad tai jau už tave kažkas atliko ir tik belieka akimis ieškoti to geradario ir, neradus atsako, nusilenkti visiems sėdintiems salėje.
Japonijoje mane, apsirengusį korėjietiškais vienuolio drabužiais (ilga sutana, chalatu-paltu, vadinamu durmagi) dauguma palaikė gastroliuojančiu roko muzikantu, kuriam tetrūko tik auskaro kurioje nors kūno dalyje, ar šamanistu-taosistu iš Padebesių šalies.
Japonų vienuoliai gali turėti žmoną, vaikų ir dar kokį versliuką sukti. Populiari sena budistinė praktika – gan simboliškai prašoma išmaldos, nors maisto vienuolynuose ir taip pakanka. Korėjos, mano ordino vienuoliai, negali turėti šeimos, privalo labai greižtai laikytis įžadų ir jokiu būdu negali elgetauti.

DALINTIS