Kai perlenkiama lazda……
Pokalbis su rašytoju, aktoriumi, žurnalistu, režisieriumi, dzen budistu Kęstučiu Marčiulynu (Bo Haeng Sunimu), atradusiu save Rytuose ir einančiu tuo keliu jau daugiau kaip 10 metų, niekada nebūna nuobodus. Neseniai jį piligrimystės keliai trumpam užnešė ir į pavasarėjančią Lietuvą. Nors Kęstutis čia užsibuvo tik kelias dienas, jį spėjome pačiupti ir pakalbinti apie jo neįprastus potyrius Rytų šalyse.
Pats sau gelbėtojas
Ne vienerius metus intensyviai praktikuojate Korėjos kalnų vienuolynuose. Ar slypi ten kokių pavojų? Jei taip, tai kokie?
Žmonės, susidomėję Tibeto budizmu, susiranda lamas ir ima praktikuoti. Praktikuoja savaitę, dvi, dieną naktį kalba mantras, tuomet lamų klausia, kaip. Na, lamos apžiūri mokinį, kažką pataiso, kažko dar prideda, kažką pašalina ir vėl šis klusniai vykdo jų nurodymus. Kai tik kas tau neaišku, tuoj gali nulėkti pas Mokytoją, ir teirautis, kas yra čia man, kodėl taip, kodėl anaip. O štai dzene, kurį praktikuoju aš, viso to nėra.
Esi išmetamas į vandenį ir kapanokis kaip išmanai. Ar išplauksi, ar nugargaliuosi, čia tavo paties ir vieno reikalas, niekam tai nerūpi. Todėl mūsų ir stuburai iškrypę, ir kojos nuo ilgų sėdėjimų bei begalinių nusilenkimų išklypę. Niekas mūsų nemokino, kaip sėdėti, kaip kvėpuoti, kaip giedoti. Sėdėdavome ant pagalvėlių, kol pagaliau supratome (praėjus dešimčiai metų), kad teisingiausia pradėti sėdėti lotoso pozoje nuo žemės tiesiog, kad atsirastų tinkama laikysena, formuotųsi atitinkami raumenys. 
Jau vėliau, kai patenki į Korėjos vienuolynus, tarp senukų vienuolių, bepraktikuojančių nuo mažumės, tau parodo, kaip ką daryti. Ir tada supranti, kad daug kas ne taip, kad pirmiausia reikia tinkamai išsilankstyti, kad laisvai pratekėtų energija ir niekur ji nesustingtų. Reikia sėdėti lotoso, o ne pusiau lotoso pozoje. Aš taip sėdėjau ir kentėjau. Sėdėjau ir kentėjau. Tada pradėjo traukti kojas, o vėliau ir pusę šono. Energijos daugiau susikaupė viename šone nei kitame, atsirado disharmonija ir štai skausmai pradėjo kamuoti. Po dešimties metų atsiranda įvairiausių negalavimų. Prieš sėdantis pirmiausia reikia pratampyti kojas, juosmenį, kiekvieną sąnarį ir sausgysles.
Paprastumas ir atvirumas
O kokia Jūsų mokykla? Ką jūs praktikuojate?
Dzen budizmą. Korėjietiškąjį dzen, nes jų yra labai daug atšakų. Man mokymą perdavė Mokytojas Seung Sahnas.
Bet noriu papasakoti apie vieną moterį, ilgus metus praktikavusią tibetietiškąjį budizmą ir apsilankusią mūsų šventyklose Korėjoje. 
Ji sykį išvydo mūsų meistrą Seung Sahną ir tuoj pat užsiplieskė pabandyti dzen skonį, kas tai yra. Na, ir atvyko pas mus į žiemos atsiskyrimą Kyol Che (tris mėnesius griežtai praktikuojama atsiskyrus nuo viso ko) ir po to dar pasiliko keleriems metams. Mes tuo metu praktikavome vienuolyne, glūdinčiame aukštai Drakono kalnuose. Ten nebuvo galima meluoti, žaisti energija, ten turėjai tiesiog būti. Būti atviras sau ir kitiems. Tiesiog, ką galvoji, tą sakai, nieko nekombinuoji, nevartai, nederini galvoje, tiesiog esi toks, koks esi. Esi visiškai atviras pasauliui. Nieko neslepi. Jei medituoji ir tau pradeda sukti vidurius, darai pirst. Šalia sėdintis vienuolis gal susidomi šiuo išleistu garsu ir klausia: „Mokytojau, o ką Jūs šiandien valgėte….?” Paprastas bendravimas. 
Be jokių išvedžiojimų ir pasiaiškinimų. Kaip šeimoje. Natūraliai, laisvai ir paprastai. Bet jei kažką imi sukti, sūkurius energinius neaiškius kelti, Drakono kalnas supyksta. Taigi, vietinio tipo ir tarptautinius Kyol Che darome ant šio kalno. Suvažiuoja įvairiausių žmonių. Vienas ima dainuoti po mėnesio atsiskyrimo, kitas šokti. Tik spėki prižiūrėti.
Kas nutinka, kai per daug norima ir siekiama
Gal atsitinka kokių keistenybių per šiuos atsiskyrimus kalnuose?
Nutinka netikėčiausių dalykų. Atsiskyrimo metu per dieną 6-8 kartus kalbuosi su praktikuojančiais. Vienam tas pasirodė, kitam anas atsitiko. Ir visus turi sužiūrėti. Mokytojas to nesiima, jis per daug užimtas kitais reikalais. Ir štai atsiskyrimo metu ta moteris, kuri praktikavo tibetietiškąjį budizmą, ėmėsi savo praktikos. Nuėjo prie vienos šventos bei energetiškai stiprios vietos ir ėmė ten dieną naktį atlikinėti savo apeigas. Tikriausiai ji norėjo kažko pasiekti. Mes visi norime kažkokio rezultato, siekiame kažkokių tikslų. 
Jei dirbi, nori užmokesčio, jei studijuoji, tikiesi diplomo, jei praktikuoji, sieki prašviesėjimo. Mes siekiame, siekiame, siekiame, užmiršdami, kad jau viskas yra mumyse. Ir tas prašviesėjimas nuo pat pradžių mumyse, tik mes jį užgožiame kitais dalykais. Taigi, ta moteris labai kažko siekė, gal kažkokių galių, gal energijų valdymo, mušė mušė tą moktaką (budistinis giedojimo instrumentas), atlikinėjo savo karmos valymo, tibetietiškas, dar kažkokias šamaniškas praktikas. Ir kaip mūsų Mokytojas sako, labai ko nors siekiant, stipriai dirbant, bet dar tiksliai nežinant, ko nori, viršugalvyje atsiveria tokia ertmė. 
Gal to labai noriu, gal ano, noriu, noriu, bet nežinau, ko noriu. Ir ta ertmė vis plečiasi. Ir po kiek dienų naktų praktikų į tą tavo atsivėrusią ertmę kažkas įeina. Imi girdėti balsus, aiškius balsus. Ir nesupranti, kas tai, ar tai jau tai, ko siekei, ar dar bala žino kas. Toliau praktikuojant tas vakuumas plečiasi, susidaro tokia jėga, kad gali bet ką, skriejantį pro šalį, įtraukti. Tarsi kiaušinį į butelį, kai iš jo ištrauki orą.
Padariniai, kai imama nurodinėti iš aukščiau
Bet tai neįtikėtina?
Atrodo neįmanoma, bet taip yra. Didžiulė energija susidaro. Ir tokia energija, kad tiesiog „rauna viršugalvį”. Taip yra visur: ir Visatoje, ir mumyse. Tai štai tas vakuumas begaline jėga įtraukia kažką, kažkokius karminius prisiminimus, kažką tokio ir tu imi manyti, kad kažkas įvyko. 
Japonų zen praktikoje tai vadinama Makyo ir pasireiškia visokių garsų girdėjimu, net fiziniais jutimais vienoje ar kitoje kūno dalyje, tarsi tave lyg kas muštų. Apsireiškia visokiausi apaštalai, mokytojai, bodhisatvos.
Neseniai mūsų vienuolyne nutiko tokia istorija. Vienas vienuolis, ilgą laiką praktikavęs kalnuose, pradėjo girdėti balsus. Nusileido šalia jo kažkoks šventasis ir sako: „Ar nori tai pasiekti?” Vienuolis sako: „Noriu, noriu”. Tada apsireiškusi dievybė taria: „Bet tau trukdo vienas dalykas…” Jis sukluso ir klausia: „Kas tai…?” Dievybė atsako: „Tavo penis, nupjauk jį”. Vienuolis čiumpa peilį ir pašalina penį. Po kiek laiko atneša į kalnus jam maisto kitas žemesnio rango vienuolis ir randa jį kraujuojantį, o penį šalia besivoliojantį. Daug negalvodamas, čiumpa jį ir nugabena į ligoninę, kur įgudę daktarai prisiuva tą penį.
Savo gerumu neužmuški inkščiančio šunyčio
Kaip to išvengti?
Reikia būti labai budriems, nepasiduoti vidiniams balsams, šūksniams. Bet sugrįžkime prie tos Tibeto budizmo pasekėjos. Panašūs balsai pasigirdo ir jai. Kai tai nutinka mūsų vienuolyne, mes tuoj pat tokį žmogų vežame pas psichiatrus. Dabar pristeigta daugybė jogų mokyklų, dvasinių guru ir kitokių „šventųjų apaštalų” bei „žmonijos vedlių”. Jei esi studijavęs psichiatriją, juos visai nesunkiai atpažinsi iš paklaikusių akių, išsiskiriančio elgesio, tokio kažkokio perdėto gėrio, lipšnumo, nuo kurio darosi koktu. 
Moteriškė dvidešimt metų važinėja pas Sai Babą ir vis maloningu balseliu kartoja: „Ach kaip nuostabu”, visai užmiršdama artimus ir šalia esančią kaimynę, bebaigdama pakarti ją savo neapykanta ir pavydu. Nėra tos meilės ir užuojautos, dėl ko mes ir praktikuojame. Ji temato vieną Sai Babą, o visi kiti – satanistai, blogio nešėjai ir kitokie niekšai. Tai štai ta Tibeto budizmo pasekėja ėmė nieko neklausyti, vaikščiojo, kada nori ir kur nori, kaip jai komandavo balsas, viena išeidavo niekam nesakiusi į kalnus ir dienų dienas negrįždavo. 
Be to, ji buvo turėjusi Tibete santykių su karmapa (aukštesniojo rango vienuolis, tulku), su tokiu gražiu holivudiniu jaunuoliu, kurio nuotraukytę visur nešiodavosi, dėdavo ant altorėlio, dieną naktį glausdavo prie savęs ir niekur nesiskirdavo. Bala žino, kas ten buvo tarp jų. Kiekviena moteris nori meilės. Tikriausiai tas ilgesys, troškulys ir susidėjo į vieną, kad ji ėmė girdėti karmapos balsą ir su niekuo nesitaikstyti. „Karmapa, karmapa”, – kartodavo ji karštligiškai. Ir štai vieną naktį ji dingo.
Išnykusi moteris
Ėmė ir pradingo?
Taip. Su ja gyvenusi mergina mums pasakė, kad ji atsikėlė vidurnaktį ir išėjo kažkur į kalnus, prie ežero. Buvo ankstyvas rytas, dar tamsu, puolėme jos ieškoti su žibintuvėliais. Į pagalbą pasitelkėme vietinį šamaną. Tik pažvelgęs į jos nuotrauką, jis tarė: „Ją apsėdo demonas! Dabar jis ją valdo, jai reguliuoja, reikia jį išvaryti!” Bet pirmiausia turėjome surasti ją. Kur ji? Tamsu, aplink vieni brūzgynai, šabakštynai. Pasišūkaudami, pasišviesdami priėjome ežerą, o ant kranto tvarkingai padėti jos batai ir nė gyvos dvasios. 
Radome basas pėdas, vedančias į šalimais esančią pelkę. Puolėme tenai, dar atbėgo keletas vienuolių į pagalbą, gal ji dar gyva, gal galima kaip padėti, ištraukti ją. Niekur nėra. Nuo tų kemsynų vedė keliukas į miestelį, pasiunčiau tenai keletą žmonių, gal kartais tenai ji patraukė. Netrukus man skambina viena vienuolė ir rėkia: „Ji čia! Stovi pusiaukelėje ir nejuda, kaip kuolas įkaltas, nei pirmyn, nei atgal!” Akimirksniu atsidūriau tenai. Akys apvirtusios, lūpos kietai sučiauptos ir švokščia: „Karmapa, karmapa, karmapa….” Net putos drimba, kaip pasiutusio jaučio. Prišokome šešiese ir niekaip jos nepajudiname iš vietos, su tokia energija įsisiurbusi į žemę.
Kova su įsiveržėliu
Sunku patikėti. Kaip jūs ją paveikėte?
Kadangi esu senas kareivis, prisiminiau veiksmingų atgaivinimo priemonių iš Sovietų Armijos praktikos – per veidą tekšt tekšt. Tik pajutusi skausmą, ji kiek atsileido ir mes ją įvilkome į mašiną. Kadangi buvo naktis, nutarėme iki aušros palaukti viename iš šalia esančių namų. Tik ją įtempėme į namą, kai iš moters kūno pasklido storas vyriškas balsas: „Kas tu toks? Aš Karmaaapa!!” Taip sušvokštė, kad iš namo išlakstė visos moterys. Persigandome ir mes. Skambinu savo Mokytojui, jis neatsiliepia. 
Aplink naktis, kalnai, gūduma ir ta klaiki situacija. Dabar tragikomiškai atrodo, bet tada buvo ne iki juokų. Su keliais vienuoliais čiupome ją, besispjaudančią ir gargiančią, prispaudėme prie grindų, šamanas mikliai prišoko, įkišo moktako galą į dantis, kad liežuvio neprikastų (egzorcizmo technika) ir suriko jai į burną: „Karmapa!!!” Iš vidaus demonas sušvokštė: „Ką???” „Kodėl ta lazda kreiva?”, – sužviegė šamanas, parodydamas į šalia jo styrančią lazdą. Paprastas dzeno klausimas. Demonas pasimetė. Dabar jis kiek aprimo ir tik gargaliavo giliai iš pilvo: „Hėėėėėėėėėėėė…” Ilgai dar taip mes su juo „žaidėme”, kol išaušo rytas ir ją išvežė į psichiatrinę ligoninę. Ten kiek apramino, suleido vaistų.
Štai, kaip būna, kai galvos srityje atsiveria gilus vakuumas, kuris įsiurbia demoną ar kitą kokią pamėklę. Buvo ir dar daugybė kitų panašių atvejų.
Visas gyvenimas – viena praktika
Kodėl taip atsitinka?
Todėl, kad labai norima prašviesėti. Greitai norima, nenumatomas visas kelias, visas jo trapumas ir sudėtingumas. Norint ką nors bent kiek vertingo pasiekti, reikia didžiulių pastangų ir laiko. Vakaruose visko norima labai greitai, tarpsta vartotojiškoji visuomenė, to apraiškų regima ir Rytuose. Ateina koks verslininkas ir teigia norįs prašviesėti. Tada ir pakrypsta tokio žmogelio protelis. Praktika – ne tik meditavimas sėdint. Praktika turi būti visas tavo gyvenimas. 
Turi visada – vairuodamas, valgydamas, dirbdamas, kiekvieną akimirką, kiekvieną sekundę – savęs klausti: „Kas aš esu…? Kam aš tai darau ir vardan ko aš tai darau. Kam siekiu to prašviesėjimo? Galbūt ir be jo man visai neblogai… Dabar tas prašviesėjimas mūsų visuomenėje tarsi koks mados šauksmas. Auros, energijos, meditacijos, čakros skamba visose pašalėse. Bet kam visa tai…? Kas aš esu…? Tuo momentu, kai klausi, tu užmuši savo mąstymą, tampi Vieniu, tampi Vieniu su viskuo.
Bet ir čia kyla pavojų… Svarbiausia neprisirišti. Jei tik užsikabini už Vienio, viską prarandi. Taigi būkite budrūs ir nepakliūkite į žabangas.
Kęstutį Marčiulyną (Bo Haeng Sunim) kalbino Vytautas Nosevičius
