Marius Abramavičius – Neboisia su kaupu pateisina savo pravardę ir stačia galva neria ten, kur kitiems tik šiurpas pagaugais perbėga. Šiais metais šis Užupio ambasadorius net penkis sykius viešėjo Kaukazo širdyje – Gruzijoje. Prieš savaitę šis užkietėjęs keliautojas, profesionalus fotografas ir tikras meno žmogus surengė foto parodą skirtą šiai broliškai šaliai. Dar ruošiasi parašyti knygą, ir sukurti filmą…. Apie laiko sąvoką, keliones, nuotykius, ir bandome pakalbėti su šia charizmatiška asmenybe
Kodėl Gruzija?
Praeitais metais keliavau po Turkiją, ir kadangi buvau visai šalia Gruzijos, trumpam žvilgtelėjau ir į šią mažytę kalnų šalį. Iškart supratau, kad tai mano žemė, ir noriu čia važiuoti ir važiuoti. Tuoj grįžęs namo inicijavau projektą „Alaverdi: Lietuva – Gruzija – Užupis”. Ir jau 2008-tais gruzinų menininkus kviečiau į Lietuvą, lietuvius vežiau į Gruziją. Sykiu kūrėme, darėme įvairiausias akcijas, performensus, plenerus. Labai susidraugavome. Lapkričio mėnesį vėl mus žada aplankyti keletas gruzinų skulptorių, su kuriais kartu šalia Užupio meno inkubatoriaus toliau kursim nedidelį, jaukų skulptūrų parką. Čia bus pastatyta bendra gruzinų – lietuvių sukurta skulptūra – Jėgos vieta. Visus labai kviečiu sudalyvauti (tikslesnis laikas bus paskelbtas www.kelionesirpramogos.lt. Beje, šį rudens mėnesį, iškilmingai dalyvaujant Gruzijos ambasadoriui, bei aukštiems šios šalies svečiams bus atidengta jau išversta iš lietuvių į gruzinų kalbą Užupio Respublikos konstitucija
Kokiose šalies vietose viešėjai?
Klajojau Kachetijos regione (garsus savo vaišėmis bei senomis vyno tradicijomis), na Tbilisyje n kartų buvau, Kutaisyje, Abastumanyje, Ahalciche, Batumyje, Borjomi apylinkes išvaikščiojau, keliavau per kalnų perėjas i Adžariją, basčiausi netoli Turkijos ir Armėnijos sienos, pasiekdamas atokiausius Chevsuretijos kaimelius. Buvau nuklydęs net už Šatilio ir Mutso, kur jau nevažiuoja jokios mašinos, kur šešis mėnesius žmonės gyvena atkirsti nuo viso likusio pasaulio. Po kalnus pasikarsčiau, lipau aukštomis snieguotomis perėjomis virš 3000m. Keliavau senuoju Gruzijos karo keliu (aukščiausio šalies kalno Kazbekio (5,047 m.) apylinkės). Labai daug kur buvau. Bet dar ne visur…. Reiks ne kartą sugrįžti. Pamilau šį Kaukazo lopinėlį. Be galo daug artimų dalykų atrandu sielai. Chevsuretijoj aptikau tokias vietas, kur tiesiog norėčiau būti ir būti. Rodos jau ne sykį čia buvau, galėčiau tapyti, gerti arbatą. Tiesiog BŪTI.
Kodėl taip yra? Kodėl lietuviams taip artima ši maža Kaukazo valstybė? Ne vienas ten pabuvojęs tą patį sako…..
Sunku į tai atsakyti. Ne vienas to manęs ir klausia. Nežinau, kur slypi mūsų tokia didžiulė meilė ir pagarba vieni kitiems. Gal būt, kad ir tie ir anie esą pakankamai išdidūs ir labai myli laisvę. Gal kiek ilgėliau pagyvenus šioje šalyje man pagaliau pavyks rasti atsakymą į šį klausimą. Kol kas man tai lieka paslaptimi….
Ar gruzinai labai tikintys?
Taip. Tai jie turi. Nepraeis pro kryžių nepersižegnoję. Būna važiuoji kokiais skardžiais, serpantinais suklerusiu senu autobusu, tarp iš visų pusių dangų remiančių kalnų, ir tereikia privažiuoti kokį kryžių ar kokią kitą gruzinui šventą vietą, kurios jie nei vienas nepravažiuos nepersižegnoję, įskaitant ir vairuotoją.
Ir nesvarbu, kad tas kryžius įbestas ties 3 km. praraja… Šventa vieta, šventas reikalas. Kiek tai tikra ir ar yra jų širdyse, nežinau, bet kad jie tvirtai seka savo senolių pėdomis, tai jau tikrai.
O pats?
Iš mano tikėjimo išeina toks mano tikėjimas. Bet apie tai geriau šnekėtis akis i akį, širdis į širdį – nuo Vakarų iki Rytų. Svarbu būti sąmoningam ir dėmesingam, visa kita tik formos.
Ar nepabosta Jums keliauti? Vis kelyje ir kelyje…
Dažnas užduoda šį klausimą. Aš tuo alsuoju, kelionėse pajuntu, kad gyvenu…… Taigi, toks klausimas būtų tolygus klausimui – „Na kiek gi galima gyventi.?„ Jaučiu, kad dar per mažai keliauju, nes daug susiplanuotų išvykų tiesiog nebespėju įgyvendinti. Šiaip man geriausia Rytuose. Ten jaučiu, kad esu. Visa atmosfera, žmonės, kažkokia sklindinti šiluma, jaukumas.
Bet šiuo metu kur Jūs keliaujate, pakankamai nesaugu, ir sakyčiau net labai…….
Na, taip. Išties ten ne dažnas ryžtasi važiuoti. Ir ypač šiuo metu. Gruzinai juokėsi, kad esu pirmas menininkas iš ES, kuris šiuo metu nepabūgo pas juos atvažiuoti. Kai skridau, lėktuvas buvo pustuštis, iš keleivių buvo tik gruzinai. Aš ir pats gerai nežinojau, nei kas ten manęs laukia, nei kas ten bus.Visiška nežinia. Tiesiog daug nemąsčiau, ėmiau ir dariau. Tai ir yra mano sėkmė.
Ir kaip ten viskas? Ar iš tiesų taip baisu?
Nežiūrint visų karo veiksmų, skurdo, gruzinai laikosi pavydėtinai šauniai. Nors aplink šaudo, jie nenustoja būti optimistais. Jie moka džiaugtis gyvenimu. Kad ir koks būtų vargas: nėra karšto vandens, ir išvis jokių patogumų, gruzinas pasitiks tave išskėstomis rankomis. O sužinojęs, kad lietuvis sunkiai bepaleis išvis. Kiekvieną rytą besiruošdamas išvykti, girdėsi tą pačią gaidelę: „Na, brolau, pabūk dar truputį, pabūk dar šiek tiek, kur gi tu skubi…..” Arba, visai atokiame kaimelyje, priėjo visai nepažįstamas policininkas,nusišypsojo ir sako, „tai tu iš Lietuvos, eime brolau aprodysiu savo miestelį…” Išgėrėm po puodelį kavos ir patraukėm. . Prieiname, tokį seną pastatą, o ten platus, natūralus garuojantis baseinas. Viduj prieblanda, dega viena 100 W lemputė, o tu pasineri ir plūduriuoji, plūduriuoji.. Aplink šalta, vėjas, o tavo kūną virpina šiltos srovės. Ir ta aplinka… Tokia neįprastai asketiška, skurdi. Akis užkliūna tik už paklypusio medinio stalo, ir suolo… O tu kaifuoji, burbuliuoji sau vidur kažkokio seno namo telkšančiame baseinėlyje…. .Nerealu. Net dabar kai prisimenu iš palaimos virpa visas kūnas.
Tai dar išsilaikęs žmoniškumas…?
Tikrai taip. Tikriausiai per kalnus sunku persiristi kapitalizmui, ir dar ne viskas pinigo verte matuojama. Gali turėti kiek nori šlamančių, bet jei gruzinui nepatiksi, nieko gero su jais nenuveiksi. Teks keliauti atgalios. Buvo toks atvejis, kai atvyko vienas verslininkas, ir bandė išpirkti senovinį Šatilio bokštą. Siūlė milijonus. Bet jam nepavyko. Tos vietos yra tam tikros gruzinų giminės, kurios palikuonys paveldi tai iš kartos į kartą. Kiti ten taip paprastai neįleidžiami. Ir nors vargingai gyvena, tų vietų neatiduoda. Gruzinai kietai laikosi papročių. Kažkur kalnuose yra čečėnų giminės žemė, kurie karo metu buvo išblaškyti, ir kažin ar kas belikę iš jų. Bet tos žemės griežtai nejudinamos. Senos tradicijos. Kalniečių tradicijos.
Teko kalnuose pagyventi?
Man kalnuose taip gera, taip miela, kad ten užsibūdavau iki sutemų. Net eidavo manęs pasitikti, nesulaukę su šviesa. Yra išvis atkampių kaimelių aukštai kalnuose. Kaip ten žmonės išgyvena neturiu supratimo. Juk užėjus speigams, perėjos užpustomos ir jie ten lieka uždaryti nuo aplinkinio pasaulio. Ir taip kokiai pusei metų. Susisiekti įmanoma tik sraigtasparniais. Kuo jie ten minta, kaip laikosi, neįspėju…. Tiesiog stebėtinas žmonių gyvybingumas. Vienas toks veikėjas, primygtinai kvietė atvažiuoti su visais meno inkubatoriais pas jį į kalnų kaimelį ir kurti meną tenai…. Žmonės dažnai klausia iš kur esu, ir kai sužino, kad iš Lietuvos, kaip mat pasikeičia. Tai tarsi savotiškas pažymėjimas, leidžiantis daug daugiau, nei kitų šalių piliečiams.
Nuotykių buvo?
Vajej, pilna. Vienas mano bičiulis bastėsi po kalnuotas Abastumanio apylinkes. Kopinėja kalnais, pakalnėmis, žiūri ir savo akimis netiki – išvartyti medžiai, krūmynai, papartynai ištrypti. Kiek paėjo tolėliau, mato didžiulį buivolą per 500 kg., apie 100 m. nutįstą žeme.
Ir pėdos meškos paliktos, kaip jo keturios. Bet meška paprastai žmonių nepuola. Tik stabteli, pažymi teritoriją, ir nulapnoja sau težinomais keliais. Šiuo metu jų pagausėjo, nes rimtai susirūpinta jų išsaugojimu. Beje, ir visa gyvūnija perbėgo iš rusų armijos padegtų Boržomio parko miškų į saugesnes vietas. O girios ten laukinės, pasuksi į šoną iš takelio gali dienomis klaidžioti kol pas žmones išeisi.
O apie kitus nuotykius skaitykit mano netrukus išeisiančioje klajonių knygoje. Gyvenimas kaip nuotykis, kiekviena akimirka kaip šuolis į nežinomybę. Prisiminkit save vaikystėj, kai pasiryžot šokt į vandenį nuo tramplino…
Keletą žodžių besiruošiantiems į Gruziją?
Svarbiausia – nebijoti. Ir ryžtas. Apsispręsti, imti ir daryti. Kažko besiblaškantis, neužtikrintas žmogus, baikščiai besidairantis į visas šalis, kelia įtarimą. Eik atvira širdimi, be jokių kėslų, ir viskas bus gerai. Visiems žinomas posakis – „Kaip šauksi, taip atsilieps”, čia kaip niekad vietoje….
Geriau pažiūrėjus galima bijoti tik savo norų, nes jie žada išsipildyti…
Tavo moto?
Aš esu.
Neboisia kalbino Vytautas Nosevičius
