Kęstutis Marčiulynas – Bo Haeng Sunim: „Ieškojimas yra būtinas“

 

Režisierius ir aktorius Kęstutis Marčiulynas, žinomas ir kaip zen vienuolis Bo Haeng Sunim, prieš dešimt metų išvyko į Pietų Korėją, pastaruoju metu gyvena Mu Sang Sa vienuolyne. Į Lietuvą ketinančio grįžti vienuolio ir jo draugės Eglės Mikulionytės naujausias darbas – monospektaklis „Auksinė šventykla“ (pagal japonų rašytojo Yukio Mishimos apysaką). Aktorius itin taikliai ir įtaigiai perteikė ganėtinai atšiaurių, griežta disciplina garsėjančių Rytų Azijos vienuolynų gyvenimą ir juose gimstančias dramas.

Bet Bo Haeng menininku savęs nelaiko. Už įgytą profesiją ir kūrybinę saviraišką jam kur kas svarbiau – zen praktikavimas: savęs tobulinimas medituojant bei pagalba kitiems. „Mano atsakymai gali atrodyti keisti, nes aš tik kalbu apie savo mokymą. Tačiau bet kokia dvasinė praktika moko ir gyvenimo išminties – nenorėk daugiau nei tau reikia“, – per pokalbį priminė Bo Haeng.

Galbūt kai tik pradėjote domėtis budizmu, buvote susikūręs pernelyg romantinį vaizdą apie vienuolyno gyvenimą – kaip ir tas „Auksinės šventyklos“ veikėjas, kai šventovė jam dar tik švietė horizonte?

Labai daug yra literatūros, įvairių istorijų apie vienuolynų gyvenimus, tradicijas. Mano patirtis nėra tokia išskirtinė. Mūsų mokytojas zen meistras Seung Sahnas įkūrė daug zen centrų įvairiose pasaulio vietose. Juose žmonės praktikuoja, gyvena kaip ir vienuolynuose, tačiau jie – ne vienuoliai, o studentai, darbininkai, tarnautojai… Ir aš gyvenau tokiuose centruose Varšuvoje, Vilniuje. Po to tapau vienuoliu.

Manęs nelabai stebina išoriniai dalykai. Daug jau visko buvau matęs. Tad iliuzijų neturėjau. Tačiau daug kas turi ir dėl to labai kenčia. Teko tai matyti. Bet tikroji šventovė – viduje. Mumyse. O kol ten įeisi, daug visokio „brudo“ teks iškabinti. Būtent tam reikia ryžto, valios. Tai sunkiausias momentas, nes niekas šiame pasaulyje iš tavęs nereikalauja būti laisvu. Net atvirkščiai. Apie tai ir kalbu. Padedu žengti tuos žingsnius.

O kas geriau – kai žmogus į budizmą ateina be jokių išankstinių nuostatų ir akademinių žinių ar pradžiai jau turėdamas tam tikrų teorijų krepšelį?

Aš pats pradėjau domėtis budizmu perskaitęs kažkokias knygutes. Įsiminė posakis: jei sakai, kad esi, tai nesi. Ar kažkas panašaus. Paskui prasidėjo mokytojo ieškojimas. Tačiau nepavyko rasti. Tad jau galvojau, kad reikėtų pačiam kažką sukurti, kokią nors grupę. Tuomet atvyko mokytojas. Be mokytojo viskas atrodė taip, kaip man atrodė. Prie mokytojo suvokimas keitėsi.

Budizmas – tai mokymas pagal Budos patirtį, jis buvo istorinė asmenybė. Sekti jo keliu – tai praktika, o ne filosofija. Tik praktiškai patikrinęs teorinius teiginius, gali pasakyti, ar tai taip ar ne. Suprantama, tam reikia laiko. Tačiau dauguma mėgsta intelektualiai, su šiek tiek praktikos studijuoti Budos mokymą. Tai ne mano kelias.

Kuo daugiau žmogus žino, tuo sunkiau jam prisiversti padaryti kažką praktiška. Tai sunkus darbas. Ryžto tam reikia. Tad geriau mažiau žinoti, verčiau tik sekti mokytoju. Tik į tuščią stiklinę galime įpilti arbatos. Visas dvasinis kelias veda į tą pačią kalno viršūnę, tik skirtingais būdais. Didžioji meilė nepriklauso jokiai religijai.

Kaip manote, kodėl europiečiai, kuriems teko studijuoti religijas ar pabūti budistinėje aplinkoje, vis nerimsta ir toliau ieško pažinimo per kitų kultūrų dvasines praktikas?

Ieškojimas, smalsumas yra būtinas. Ypač kai per kelias minutes internetu gali gauti kokią nors informaciją, kurią norisi patikrinti, „pačiupinėti“. Juk nuo to mes nieko neprarandame, tik gauname ir vis tiek grįžtame į tą patį tašką, nuo ko viskas prasidėjo. Tačiau jau esame įgavę patirties, kurią galime perteikti kitiems. Pavyzdžiui, norint praktikuoti pagal senąją zen tradiciją su kitais vienuoliais, būtina sąlyga – pačiam tapti vienuoliu. Bet to dar neužtenka.

Aš jau medituoju vienoje seniausių šventyklų vadovaujant 73 metų zen meistrui. Tik keli užsieniečiai Pietų Korėjoje tai gali daryti. Lietuvon grįžtu ne propaguoti budizmą, bet savo patirtimi padėti savo krašto žmonėms. Tai normalu.

Kodėl zen praktikuotojai pabrėžia pagalbą? Kuo galite padėti žmonėms?

Rašoma, kad kuomet Buda pasiekė prašviesėjimą, jis norėjo tik būti toje palaimintoje būsenoje. Tačiau Indra, indų mitologijos dievas, įsakė jam mokyti. Tad jis pradėjo skleisti savo patirtį. Mes, vienuoliai, priimame bodhisatvos įžadus – padėti kitiems. Tai nėra suvokiama tiesiogiai, tačiau kad ir šis interviu jau yra pagalba kažkam. Kaip ir man iš gyvenimo liūno išbristi mokytojo užrašyti žodžiai. Kam reikia, tas atsirinks.

Ligi tol net nežinojau, kad pasaulyje yra tiek daug rimtai medituojančių žmonių! Kam mes gimėme? Kodėl iš milijonų gyvų būtybių tik mes įgavome žmogaus kūną? Kam? Tai įdomūs klausimai, kviečiantys ieškoti, išnaudoti tą savo fizinį kūną tam, kol yra galimybė. Juk ji greitai baigsis.

Yra toks čanbudistų posakis: spjauk į gėrį ir į blogį – jie neturi savo prigimties. Daugelį krikščionių tai ne juokais suerzintų. Kaip pats šią mintį suvokiate?

Mano pasaulėžiūra – kas aš esu? Tai kelias, metodas. Tas klausimas neturi jokių religijų, dogmų. Tai bendra bet kokios tautos žmogui. Tai praktika. O gėris ir blogis – tik sąvokos, kuriomis manipuliuodami stabdome savo dvasinį tobulėjimą. Norint, kad tai tau netrukdytų, reikia suvokti, kad žmogaus prigimtinė būsena, prieš atsirandant kalbai, prieš pirmą žodį, savyje neturi gėrio ar blogio… Ir tai praktinis suvokimas. Ne teorinis.

Nežiūrint to, mes, vienuoliai, priimame 250 įžadų, kurių pirmi – nežudyk, nevok, nemeluok. Skausmas ir laimė nepriklauso jokiai religijai. Kančia neturi sienų ir ribų. Norėdamas tai suvokti, ieškai mokytojo, kuris moko apie tai. Bet kritiškas žmogus, kurio kritinis protas valdo pojūčius, yra kurčias, aklas, tūno savo pasaulėžiūros kiaute. Kaip tuomet suvokti save, jei negali suvokti kito? Tad kas aš esu? Šis klausimas neturi ribų. Atsakymas vienas visiems.

Koks gi tas atsakymas?

Jei būsi sąžiningas sau, tai tada atsakymas bus „nežinau“. Tas tavo „nežinau“ ir kito žmogaus „nežinau“ yra proto būsena prieš mąstymą. Tuomet bet kokie reiškiniai atsispindi tavo sąmonėje kaip veidrodyje. Neiškreipti. Tuomet ir veiksmai tavo bus paremti tiesos pagrindu. Tai ir yra gyvenimo harmonija. Nežinau – tai tam tikra technika ar kelias, padedantis suvokti save.

Kuomet vieno žinomo filosofo paklausė, ar tu žinai, kas tu esi, jis atsakė: aš nežinau, bet suvokiu tą „nežinau“…

Rytietiško dvasingumo užvaldyti vakariečiai paprastai demonstratyviai atsiriboja nuo žiniasklaidos, visuomenės aktualijų. Bet iš spektaklio pasirodė, kad jūs atkreipiate dėmesį į tai, kas aktualu.

Kai mano mokytojui pasakė, kad norėtų juo sekti, nes paklius į rojų, meistras atsakė, kad jis eis ne į rojų, o į pragarą. Nes ten reikia padėti žmonėms. Rojuje pagalba nereikalinga. Tad nieko negaliu pasakyti apie tuos, kurie atsiriboja nuo gyvenimo.

Mes žiemą ir vasarą po tris mėnesius medituojame, o pavasarį ir rudenį neriame stačia galva į gyvenimą. Mokome, padedame. Nes dvasinė praktika – tai, kaip gyventi šiame pasaulyje harmonijoje. O ne neigti jį. Kur sunkiau, ten ir eini. Todėl aš visuomet esu visuomenėje. Net gal ir per daug. Skaitau, seku, domiuosi ne tik tuo, kas vyksta Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje. Sutinku daug įvairių žmonių. Juk žmogui yra sunkiausia būti su kitu žmogumi.

Kokią pastebite skaudžiausią žaizdą mūsų visuomenėje?

Sunku atsakyti. Tai labai asmeniška. Na, gal aklas patiklumas. Priklausomumas nuo minios nuomonės. Trūksta kritinės išminties. Lengva tautą apgauti, įtikinti ir… įbauginti. Tai mes paveldėjome ir tuo įvairūs mūsų visuomenės lyderiai naudojasi. Nes negalima nesinaudoti. Tai akivaizdu juk!

Ar ši problema atsispindi mūsų žiniasklaidoje?

Žurnalistas – irgi žmogus. Tos pačios minios atstovas. Mėgaujamės rašydami, kaip sūnus išprievartavo mamą, nors nesusimąstome, kad dėl to kita auka gali būti pats rašantysis.

Žiniasklaidoje turi vyrauti išmintis, vienijanti tautą, o ne skaldanti. Kai kam ir naudinga supriešinti tautą. Emigrantai ar ne – nėra skirtumo. Esame Lietuvos piliečiai ir net be paso kai kurie yra didesni lietuviai patriotai nei tie su privilegijomis.

Įsiminė spektaklyje sarkastiškai išsakyta mintis, kad kriminalinėmis naujienomis lietuviai mėgaujasi, nes patyliukais džiaugiasi, jog tos kraupios nelaimės dar jų asmeniškai nepalietė. Taigi, svetimo skausmo nebūna?

Teko matyti Palangoje prie jūros vasarą tokį vaizdą. Ką tik ištraukė skenduolį. Žmonės bėgo žiūrėti. Jį supo vis didesnis ir didesnis ratas žmonių. Moterys pamačiusios išeidavo iš to rato net verkdamos, tačiau vėl grįždavo „pažiūrėti“. Jei paklaustum, kodėl taip daro, paaiškinti nesugebėtų. Tai minios išlikimo, gyvenimo dėsnis. Jis toks stiprus, kad mes net nežinome, kaip čia atsirado pepsikolos butelis ant stalo, nors mes žinome, kad tai nuodas.

Spektaklyje „Auksinė šventykla“ vaidinau personažą, kuris labai jau panašus į mane. Net vos ne aš. Tačiau ne aš. Ten buvo keli personažai. Monospektaklio stilius – eklektika. Virtinė personažų, sumaištis, kuri sukelia, pasako tam tikrus tekstus. Vieni tekstai žiūrovui leidžia stebėti, kiti – dalyvauti. Jau pats mano veidas, jo pasikeitimai – tik nežymus pasakojimas. Įvedimas į tam tikras būsenas. Tas tekstas apie tai, kad žmonėms patinka kitų nelaimių istorijos. Tai sužadina žmones. Ir mane. Nes turime tas pačias emocijas, to norime ar ne. Pati spektaklio idėja – griauti įsivyravusias iliuzijas ieškant savęs, Meilės.

Gyvenimas yra puikus, tačiau ne visuomet laimingas. Ligos, netektys – normalu. Reikia visa tai priimti ir stengtis suvokti, kas tas, kuris tai suvokia.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

www.mediaforumas.lt

DALINTIS