2003 m. su draugu keliavau po Australijos šiaurę. Ten susipažinau su įdomiu bušmenu, tiesiog kengūrų išnešiotoju – taip jį vadino draugas. Kartą bušmeno vairuojamu automobiliu vykome į Linkario kaimelį pasisvečiuoti pas jo draugus aborigenus. Staiga mūsų vairuotojas sustoja. Žiūrime, per kelią bėga didžiulis driežas (didžio sulig krokodilu). Pirmą kartą tokį regėjau! Aš jau buvau bešokąs iš automobilio pažiūrėti, kai Jaris (bušmenas) timptelėjo mane už skverno: „Dabar skubame, pavėluosime į čiabuvių ritualinius šokius, o tą varaną ir grįždami rasime”. 
Lyg išgirdęs šiuos žodžius baisusis driežas stabtelėjo, parvirto ant šono, po to ant nugaros ir guli. Rodos, spazmai jį surietė. Ką gi, klausome Jario, mes juk svečiai…
Nuvykę papuolėme į patį siautulį – vaišės, dainos, iečių mėtymai į bėgantį taikinį (šiuo atveju buvo laukinė kiaulė!). Po to prasidėjo dar didesnė šventė – apipjaustymas. Šiose vietose tai labai reikšmingas įvykis, nes berniukas tampa vyru. Gentį, kurioje vykdomas šis paprotys, tą dieną aplanko gausybė svečių. Tam reikalui ruošiamasi metų metus.
Tačiau grįžkime prie to gyvūno. Taigi judame atgalios. Mudu su draugu snūduriavome, kai mane pusiaukelėje išbūdino Jaris. „Tai neapžiūrėsi gyvio?” – klaustelėjo. Aš stryktelėjau ir nepatikėjau savo akimis – driežas vis dar gulėjo užrietęs kojas. Rodos saulėje lepinasi ir tiek. Prieiti bijojau. Didžiulis toks! Kažkur girdėjau, kad savo raguota uodega jis laisvai nukerta liauna medį, tai mano kojos jam gali būti vieni niekai… Taip būčiau jo deramai ir neištyrinėjęs, jei ne ramus Jario balsas: „Nesinervink, šiuo metu jis nepalies tavęs”. 
Prisėlinau arčiau ir žvelgiau ištiesęs kaklą – akys atvertos, nemirksi ir žvelgia tiesiai į mane. Ilgas liežuvis tai šen, tai ten nardo visai netoli mano nuogų blauzdų… Iki valios pasigerėjęs, priėjau prie Jario ir klausiu, kodėl jis niekur nejuda? Išgirdau keistą atsakymą: „Jis laukė, kol tu juo pasidžiaugsi…” Su lyg šiais žodžiais varanas akimirksniu pašoko ir dingo mums iš akių.
Po to aš daug apie tai klausinėjau. Sužinojau, kad Jaris savo valios jėga sulaikė šį varaną ir laikė tiek, kiek reikėjo mano smalsumui patenkinti. Ir tai jam pavyko mums nutolus apie 50 km nuo gyvūno! Bet, mielieji, paklausykite, kas dėjosi toliau…
Susėdome į savo transportą ir pajudėjome. Netikėtai visai netoli Vest Saido (liko 150 km) sustojame. „Kas yra, – klausiu Jario. – Vėl kokia nors pabaisa…” Pasirodo, šį kartą paprasčiausiai pristigome benzino. Mūsų vedlys pakvietė į visai netoliese esančią Bilo rančą pasistiprinti. Netoliese, Australijos mastu, – kažkur už 50 km. Ką darysi, pilvai jau senokai groja maršus. Nuėję apie trejetą mylių išgirdome kažkokį bildesį ir iš po posūkio iššoko prieštvaninis autobusiukas. Priskrido prie mūsų ir visas paišina, apdulkėjęs, bet švytintis iššoko garbanotų plaukų vaikinukas: „Sveiki, tai ką užkąst traukiate, o savo „arkliuku” nepasirūpinate… Negerai, negerai…” Ištaręs šiuos žodžius, ištraukia du bakus degalų! Mums vos akys neišvirto. Tik Jaris ir autobusiuko vairuotojas smagiai kvatojosi. „Susipažinkite, čia vienas mano geras draugas – Garbanius Timas!” – pagaliau prabilo Jaris. – „Tik jis tokius juokus sugeba krėsti…”
Tai štai kokių žmonių gali sutikti klajodamas po platųjį pasaulį. Nuo to laiko aš nesistebiu nei ekstrasensais, nei aiškiaregiais. Kiekvienas mes tai turime savyje, tik tai reikia sujudinti ir pačiupus jau niekada nepaleisti…
