Kelionės susideda iš vizijos, jos įgyvendinimo ir apibendrinimo. Kelionės vizija atsiranda sapne, nejučiomis ir nežinant netgi artimiausiems žmonėms, kaip meilė. Tuomet, kai pasąmonėje užsimezga mintis apie kelionę, žmogus nežino, kad jis jau jos „laukiasi”. Vėliau pradedama jausti viduje pokyčius, t.y. poreikį kelti sparnus į kelionę. Aplinkos ir žiniasklaidos dėka, asmuo jau jaučia, kad reikės traukti į kalnus. Jis bijo šios kelionės, nes ten dar nebuvo, bet morališkai tam momentui ruošiasi. Tiesa, atsiranda artimieji, draugai ar tėvai, kurie bando šiam žingsniui sutrukdyti, tačiau nugalimi visi prieštaravimai ir tu pagaliau turi lėktuvo bilietus. Taigi vizija virsta tikrove, tai ištisas kelionių mokslas, sugebantis svajonę paversti realybe. Žinau, tokie banalūs palyginimai gali sukelti jūsų pasipiktinimą, tačiau žinau ir tai, kad norint išvykti į tolimą ir ilgą kelionę, aplinkybės reikalauja labai didelių moralinių ir fizinių pastangų.
Geros kelionės „užgimsta” ne mažiau kaip prieš penkerius metus, mažesnės prieš metus, tačiau šiais, interaktyvių komunikacijų laikais, gali ir prieš pusmetį. Prieš kelerius metus, bekeliaudamas Anduose, turėjau viziją, kad sekanti mano ekspedicija bus Himalajuose, taip ir atsitiko. Andai ir Himalajai, tai energetiniai žemės traukos centrai. Kaip sakė Jurga Ivanauskaitė, tai pasaulio jėgos vietos, kurios traukia keliautojus savo kalnų, gamtos didybe ir vietinių žmonių dvasingumu. Iš tiesų, ir indėnai ir tibetiečiai kažkuo panašūs, tiek išvaizda, tiek savitumu.
Nuo Žemynos iki Anapurnos
Septynių keliautojų grupė, susibūrusi po Lietuvos žurnalistų sąjungos Kelionių ir pramogų klubo vėliava rugsėjo 25 – spalio 22 dienomis keliavo po Nepalą. Etnožygio „Nuo Žemynos iki Anapurnos” metu buvo keliaujama Trisuli kalnų upe, 290 km pėsčiomis Anapurnos žiedu ir su drambliais džiunglėse Čitvano nacionaliniame parke.
Keliavome Manango slėniu, pro Mustango karalystę, senuoju keliu iš Nepalo į Tibetą, kuris driekiasi palei Anapurną – 10 pagal dydį pasaulio kalną, iškilusį 8091 m virš jūros lygio. Aukščiausiai buvome pakilę į Torung La 5416 m aukščio perėją. Induistų derlingumo ir dosnumo deivės – Anapurnos vardu pavadintos net kelios viršūnės. Prieš išvykdami, pabandėme surasti mūsų, Senojo baltų tikėjimo panteone panašią dievybę. Tai Perkūno žmona, Žemyna, – visko kas gyva, gamtos motina ir globėja, todėl į Himalajus, prie Anapurnos kalno vežėme nuo Senojo baltų tikėjimo Romuvos – Žemynos aukuro pelenus, o etnožygis pavadintas „Nuo Žemynos iki Anapurnos”. Tai nebuvo mokslinė, rimtų atradimų ieškanti ekspedicija, tačiau nebuvo ir eilinė pažintinė kelionė, nes turėjome tikslus, pavadinimą ir netgi vėliavą. Tiesioginių sąsajų tarp Lietuvos ir Nepalo, neieškojome, tačiau bandėme aptikti bendrų indoeuropiečių proistorės pėdsakų. Ženklų sistemų pagalba ieškojome panašumų įvairiuose lygmenyse: suvenyrų ornamentikoje, architektūros detalėse. Panašiai darė lietuvių tarpukario keliautojas ir antropologas Antanas Poška. Labai daug matėme svastikos ženklų, tai šventas induizmo ir budizmo ženklas. Svastika, vienas iš dažniausiai besikartojančių lietuvių liaudies mene motyvų, netgi Žemynos ženklas yra kryžius, kurio galuose – dar po kryžių. Tai saulės ženklas, kuris plačiai vartojamas indo-iranėnų, hetitų, keltų graikų ir baltų kultūroje. Rašėme savo pastebėjimus, net penkiuose dienoraščiuose, ir apibendrinimus manau padarysime prieš šv. Kalėdas. Kaip pavyzdį, galima paminėti verbalinį pastebėjimą: upė kuria plaukėme vadinosi Trisuli. Dievui Šyvai metus trišakį, ištryško – trys sulos, srovės, upės. Graikų mitologijoje yra panaši legenda, kai Dzeusas metė trišakį ir atsirado Chalkidikės pusiasalis. Trišakis dominuoja induizme, graikų mituose ir netgi Ukrainos herbe.
Potyriai po vandeniu
Plaukimas pripučiamais plaustais – raftingas Trisuli upe, truko pora dienų. Kadangi norėjome ekstremalesnių potyrių, pradėjome plaukti aukščiau numatyto maršruto, tai vos nesibaigė kai kam tragiškai… Apie vieną iš panašių plaukimų Nepale keliautojas Vytautas Bukauskas, pergyvendamas dėl savo žygeivių saugumo, apibūdino panašiai taip: “Pavargau bijoti”. Jo ir Pauliaus Normanto kelionių patirtimi ir rekomendacijų dėka buvo paruoštas šis etnožygis. Pradžioje nieko pavojingo nenujautėme. Putlokas vairininkas nepalietis, visą laiką užplukdydavo ant didžiausių keterų, kad kuo daugiau mus aplietų vanduo, todėl į jo komandą „pilnu greičiu į priekį” nelabai rimtai reagavome. Priekinis plaustas buvo senokas, todėl jį kartkartėmis tekdavo pripūsti. Šmaikštavome, kad jis greičiau atsidurs po vandeniu, negu mūsų žvilganti naujutėlaitė ir kietai pripūsta valtis. Ketvirtos kategorijos slenkstį įdomiu pavadinimu – Sraigės Nosis, praplaukėme sėkmingai, su pasišūkavimais. Kai būdavo ramesnė tėkmė, bandėme kvailioti, išversdami vieni kitus į vandenį ar žaisdami vandens mūšį. Pietūs ir maudynės praėjo puikiai, atėjusi vietinė karvė buvo tokia mažutė, bet didžiai įžūli, jog teko ją gainioti nuo paplūdimyje įkurto mūsų stalo. Atokiau mūsų, pakrantės smėlis, žvilgantis auksu, buvo klampus, ilgiau jame stovint imdavai klimpti, rodės, jog iš po jo plūsta vanduo.
Antra dienos pusė atrodė bus linksma ir plaukimas, tiesiog vienas malonumas, tačiau priartėjus prie Tindevit – Trijų Dievų slenksčio, banga atsimušusi į vidury upės kyšančią uolą, mūsų valtį pastatė piestu, išmesdama beveik visą įgulą už borto. Visi buvome su gelbėjimo liemenėmis ir šalmais, todėl manėme, greitai išsikapanosime. Pirmoji minutė po vandeniu, atrodė lyg geros maudynės, tačiau kai patekau į kelias paeiliui vandens bačkas ir jose, lyg skalbykloje ėmiau suktis, suvokiau, jog mano reikalai prasti. Srovė nuplėšė nuo kojų sandalus ir vis tempė į dugną. Sekundei iškylu į paviršių ir matau skriejančią virš galvos gelbėjimo virvę, tačiau pagauti jos nepavyksta, o srovė mane vėl nusitempia žemyn. Ima trūkti oro, todėl pradedu dūsti, sąmonė aptemsta, pasidaro gera ir apima visiškas abuojumas, norsi, kad viskas baigtųsi greičiau. Mintyse meldžiau upės, kad paleistų ir todėl turbūt atrodžiau, lyg budistų maldų malūnas. Kaskadomis po vandeniu leidausi žemyn. Nežinau kiek tai užtruko, galbūt apie 10 minučių, tačiau kai mane ištraukė į pirmąją valtį, aš ilgai žiopčiojau, negalėdamas įkvėpti oro, greičiausiai plaučiuose buvo patekęs vanduo. Gulėjau lyg šlapias skuduras ir mintyse dėkojau Dievui už laimingą pabaigą, tačiau pakelti rankos prie kaktos, persižegnoti – neturėjau jėgų!
Likusi komandos dalis, laimingai buvo išsikapanojusi ant uolų, atsipirkusi sumušimais ir išgąsčiu kai juos su virvėmis nuiminėjo nuo uolų. Tiesa, porai draugų buvo taip pat riesta, tačiau jus ištraukė greičiau. Niekas nenukentėjome, tik aš pamečiau sandalus. Kitą dieną, antras plaustas nebeplaukė. Labai pavojingą slenkstį, kuriame neįmanoma neapvirsti, neberizikuodami apėjome krantu. Vėliau pamatėme vietą, nuo kurios startuoja likusieji vandens turistai. Keliaujant kalnuose, naktimis dar dažnai pabusdavau dūsdamas, sapnuose pramogaudamas kalnų SPA (sveikata per vandenį) – Trisuli vandens malonumų oazėje.
Jau grįžus namo, savo nuotykius papasakojau keliautojui Pauliui Normantui, nes jis ne kartą yra buvęs prie Trisuli upės. Išklausęs mano istorijos apie skendimą ir palingavęs galvą atsakė: „Būtum nuskendęs, tave išgelbėjo Ugninė Žiurkė, kurios metais tu gimei. Šie metai mums laimingi.” Pauliaus sugebėjimu įžvelgti apvaizdą trečiąja akimi, nei kiek nesuabejojau.
(Bus daugiau)
Gerimantas Statinis
www.lrt.lt
