Kelionė po Šiaurės Indiją VII

Kinnaur

Tai vienas iš vaizdingiausių slėnių Šiaurės Indijoje, netoli Kinijos sienos.budistine-gompa-sventykla.jpg Lietuvoje neplanavau ten vykti, bet parekomenduotas pakeleivių, nusprendžiau apsilankyti. Pajutau, jog man ten turi patikti. Lietuvoje apie tą vietovę nieko negirdėjau, o čia, bene visi sutikti keliautojai Kinaure jau buvo arba ketina nukeliauti. Leidimas turistui į Kinaurą išduodamas maždaug dviem savaitėm Šimlos, Rekong Peo ir Kazos miestuose. Nenorint turėti reikalų su teisėsauga, ilgiau nevalia užsibūti. kinnauri-vietoves-vienos-vaizdingiausiu.jpg
Sunkiąją kuprinę su nereikalingais daiktais bei lauktuvėmis palikau viešbutyje Šimloje. Vis tiek per ten grįšiu. Su mažais nešuliais jaučiausi kaip rojuj. Mane susitikęs į viešbutį atvedęs indas pasakė, jog autobusas į Rekong Peo miestą išvyksta ne iš centrinės autobusų stoties. Nusigavau į kitą. Autobusu vėl riedėjau nuo aušros iki tamsos.
Važiavom per įvairius miestelius. Didžiausias iš jų – Rampūras su nemaža stotimi, budistų gompa bei keliomis induistų šventyklomis. Stotyse autobusas pastovi; per tą laiką galima pavalgyti, nueiti į tualetą, pavaikštinėti, pajudėti, ar net aplankyti šventyklą.
Kinauro keliai eina serpantinais. Kartais kalnai apžėlę miškais, kartais uolėti su akmenimis. Slėniu teka upė. Kelias tai siauras, tai platesnis, laikomas vienu iš pavojingiausių. Vietomis įskilęs asfaltas, įdubęs virš „pragarmės“, kur šlaitas paplautas. Kai kur didžiuliai akmenys nuo uolų užkritę ant kelio, užtvėrę visą važiuojamąją juostą. Vairuotojas kas kiek laiko iššoka iš autobuso apžiūrėti rato, kažką jame pakrapšto. Nuogąstauju, kad nesulūžtume pusiaukelėje, vidury kalnų. Vis dėlto pamažėle atvažiavome iki Rekong Peo. musu-kelias-taip-vingiuoja.jpg
Mano kambarys prie pat stoties. Kažkur už sienos vyksta „tūsas“ su vienoda „plokštele“, su pasišūkavimais bei švilpimais.

Rekong Peo

Ryte supratau, kad mano laikrodis nusimušęs, todėl pavėlavau į rytmetinį autobusą. Su laikrodžiais man nėra sklandu.
Rekong Peo miestelis pastatytas ant šlaito, todėl išeiti pasivaikščioti čia reiškia kopti aukštyn arba leistis žemyn. Visur daug žaliuojančių miškų. Šis miestas dažniausiai tik pagrindinė stotelė tolyn į nuostabųjį Kinauro slėnį.rekong-peo-miestelis.jpgKylant aukštyn plačiomis kelio kilpomis galima pasiekti Kalpą – visų labai reklamuojamą aukštumų kaimą, nuo kurio atsiveria platus vaizdas į kalnus, ypač į Kinerio Kailašą. Tiesa, jis matomas ir iš Rekong Peo, tik viršūnė gerokai aukščiau. Beveik visi važiuojantys pro Rekong Peo užsuka į Kalpą.
Norėjau surasti vienuolyną, kuris čia turbūt vienintelis. Ilgokai nesėkmingai ieškojau – nuorodų, kaip dažnai Indijoje, nerasta. Galų gale, su vietinio gyventojo pagalba, suradau tikrai statų kelią į vienuolyną. Ties tuo keliu iškaba nurodo Televizijos centras, bet nė žodžio apie gompą. Ji nedidelė. Svetingas vienuolis pavaišino saujele kažkokių „agrastų“. Šalia gompos stovi milžiniška, už statinį aukštesnė Budos statula. Tai gana įdomus reginys. didysis-rekong-peo-buda.jpg
Į Kinaurą galima patekti dviem keliais: važiuojant iš Šimlos bei pro Spiti.

Nako

Į Nako autobusas važiavo ilgokai, nors kilometrų skaičius atrodo nedidelis. Aplink labai įkvepiantys kalnai ir… kailį šiaušiantis kelias. Apačioje žemai šniokščia Sutlej upė su be galo stačiais skardžiais. Kelias vietomis labai baisiai susiaurėja. Serpantinai jau įprastas dalykas. Virš galvų uolos bei akmenys; kai kur užrašai ženkluose įspėja saugotis krentančių akmenų. Ir iš tiesų vietomis akmenys užblokavę kelią. Tačiau kad ir koks atšiaurus peizažas atrodytų, tai šen tai ten matosi namai ar ištisi kaimai. Vietiniams gyventojams tai įprasti keliai ir įprastos sąlygos.
Pakeliui pravažiuojame kelis didesnius miestelius.nako-apylinkes-nuostabios.jpg Tam tikroje atkarpoje autobusai bei automobiliai stabdomi – pareigūnai tikrina leidimus į šią riboto lankymo zoną. Po to kelionė vėl tęsiasi. Kalnai vis aukštesni, tarpeklis su upe bei keliu vis gilesnis. Kelias rangydamasis kyla aukštyn. Pats autobuso konduktorius sakė, jog šis kelias labai pavojingas. Aš jaučiuosi saugiai, nors buvo vietų, kur baiminausi labiau nei Ladake ar Spiti. Ženklai primena: serpantinų posūkiai staigūs ir „aštrūs“. Vietomis autobusas šonu vos neliečia atsikišusių uolų, o kartais atrodo, kad užkabina kelkraščio kuolelį. Rankas ar galvas pro langus iškišę keleiviai raginami saugotis.
Važiuoti man patinka. Pakeliui užsukam į keletą nuošalių kaimų, iš kur apsisukę vėl grįžtam į pagrindinį kelią. Kaimai neįsivaizduojamai atkampiose vietose.
Nako – išskirtinio grožio kaimas Kinauro slėnyje. nako-miestelio-gyventojai.jpgŠioje vietovėje – viskas nedidelėje erdvėje: šventas, medžiais apaugęs ežeras, kitapus jo – kaimo nameliai ant nežymios kalvos, toliau – atviras platus vaizdas į kosminius Himalajų kalnus. Šešėlių žaismas kalnuose sunkiai aprašomas. Būnant Nako, palipus aukščiau bei regint visą tą peizažą, norisi poeziją kurti…
Kaimelis nedidukas, užtai aplinkui daug takų ir takelių vaikščioti po kalnus. Grožėtis tikrai yra kuo. Žmonės labai draugiški, paslaugūs. Kelias tarp Nako ir Tabo neretai nugriūva ar kitaip būna pažeistas, todėl už Nako dažnai vyksta kelio remonto darbai. Autobusai pro tą atkarpą važiuodami išleidžia keleivius paeiti pėsčiomis.
Nako kaime labai saugu ir ramu. Šventame ežere negalima žvejoti. Kaimelyje, be pagrindinės gompos, dar yra „užmaskuotos“ trys šventyklos.nako-miestelio-panorama-ii.jpg Tenka gerokai pavargti, kol jas atrandi. Jos ypatingai nesiskiria nuo gyvenamųjų pastatų, daugiausia piramidiškais stogais. Po patį kaimą irgi įdomu pasižvalgyti. Virš durų daug kur pritaisytos ožių galvos.
Pagrindinė Nako gompa išsiskiria savotiškomis dievybių statulomis bei… apverktina būkle. Tai labiausiai apleistas vienuolynas iš visų matytų. Sienų tapyba arba nusiplovusi nuo lietaus, arba pajuodusi – vargiai įžiūrėsi Budą ar mandalą. Skulptūros geriau atrodo. Jos nepanašios į kitų vienuolynų, originalios, išsikišusios iš sienų, dėl to joms gresia pavojus nukristi. Nako gompos stilius kaip Tabo, bet būklė išties katastrofiška. Ji tokia bloga, kad pamaniau, ar tik tai nebus prarasta gompa.nako-vietoves.jpg Tuo metu, kai aš čia lankiausi, grupė savanorių iš Austrijos vykdė konservavimo darbus. Viduje, kai kuriose patalpose relikvijos, šventi reikmenys surinkti bei apdengti polietilenu, ne visur galima laisvai įeiti. Džiugu, kad galbūt su entuziastų iniciatyva bei fondų parama pavyks gompą išsaugoti su visomis vertybėmis; be to, darbininkai gerai nusiteikę, tai gal ir nereikėtų šiai gompai pranašauti juodo likimo. Girdėjau, kad jiems ne visada lengva įtikinti vietinius žmones daryti tai, kas būtina.
Šalia yra nauji, pernai pastatyti vienuolyno pastatai. Jų vidus kol kas neįrengtas.
Nako labai smagu vaikščioti gatvelėmis nuo vieno galo iki kito, regėti į tolį nusidriekusius Himalajus vis kitu kampu. Saulėtekiai bei saulėlydžiai užburia. Gera vaikštinėti tamsoje, kai spindi žvaigždės, Paukščių Takas. Svarbu saugotis, kad netyčia neužliptum ant karvės ar asiuliuko, išsidrėbusių ant tako. Galima išvysti krintančius meteoritus – net noro nesinori galvoti… namu-ramybe.jpg
Virš Nako kaimo yra kelios eilės stupų, kalva su maldos vėliavėlėmis. Tai sustiprina vietovės šventumo įspūdį. Takais einu vis tolyn, gylyn į kalnus. Vienus vaizdus keičia kiti, nemažiau įspūdingesni. Stupos po mediniais stogais, dažnai apmūrytos sienomis. Ant pakelės akmenų kartkartėmis prisėdu atsikvėpti, nes takeliai veda viršun. Prie kalnų perėjos, kaip įprasta nukabinėtos tomis pačiomis maldų vėliavėlėmis, sutinku senyvą moterį. Ji mane pavaišino obuoliu . Tokia dovana tokioj vietoj mane labai pradžiugino.
Iš Nako per kalnus galima nueiti į Tašigango ir Somango gompas; pastaroji visai prie Tibeto sienos. Nebuvau ten, tačiau kas buvo, sako, verta. Nuo Nako kalnų atsiveria Himalajų grandinė iš abiejų pusių. Matosi geltonas, šlaitais besirangantis autobusų kelias. Aplinkui uolos, akmenys. Tik apie Nako ežerą neįtikėtina žaluma, medžių paunksnė. Jeigu būsit kalnuose ir jus pastebės tolumoj einantis vietinis gyventojas, jis jums būtinai pamojuos. Kaip smagu, kad kai kam nenusispjaut į kalnais klajojančiuosius. nako-miestelio-panorama.jpg
Kai kur arčiau gyvenviečių ar šventų vietų sukrauti mani akmenys su išskaptuotomis mantromis.
Nako Reo Purgil viešbučio registratorius labai malonus žmogus. Jei ilgai tenka laukti užsisakyto patiekalo, jis atneša ką nors kita, tarkim, pakorų alkiui užmušti, ir už tai neima pinigų. Būtent iš jo sužinojau apie „slaptas“ šventyklas pačiame Nako kaime. Beje, tai antras žmogus iš paprastos liaudies, nutuokiantis apie Baltijos šalis. Kai pasakiau, iš kur esu, jis po kiek laiko pasitikslino, ar aš ne iš Estijos. Jis man parodė Nako šventenybes: Padmasambavos pėdą, jo arklio kanopos įspaudą, mandalos piešinį po vartų stupa virš tako. LP apie tai neužsimena, o apie papildomas šventyklas taip neaiškiai, kad, aš, nepaprotintas, nesusigaudžiau.
Nako išties ypatingas kaimas. panorama-aukstikalniu.jpgTik nereikia pamiršti, jog čia (Kinauro dalyje prie jautrios Tibeto sienos) galima išbūti apie dvi savaites. Teoriškai leidimą įmanoma prasitęsti, tačiau praktiškai neįsivaizduoju, kaip tai reikėtų padaryti.
Nuostabu, kaip paprasti žmonės Indijoje nesibodi įprasta aplinka bei kasdiene rutina. Su kai kuriais pasijunti turintis daug bendra, galėtum susidraugauti. Tačiau kultūriniai, pasaulėžiūros bei mentaliteto skirtumai be galo didžiuliai. Galbūt tai yra neperžengiama riba, apie kurią rašė J. Ivanauskaitė.
Paskutinį rytą išvažiuojant iš Nako autobuso laukė dar būrelis žmonių. Iškart tapo drąsiau. Deja, mūsų autobusas matosi tolumoje, aikštelėje, bet nevažiuoja. Po kurio laiko mus pasiekė žinia, jog jis sugedo – neužsiveda. Kol atvyks meistras iš artimiausio didesnio miesto ir jį sutaisys, gali praeiti visa diena, o norinčių važiuoti susirinks dvigubai daugiau. Aš su savo nešuliais bijau neįtilpti. Mąstom su kitais keliautojais, ką daryti. Daug kalbamės. Įsitikinau, kad europiečiai bei australai žino Lietuvą. vietinio-ciabuvio-namai.jpg
Ateina kita žinia, kad atvažiuos džipas ir mus paveš beveik už autobuso kainą. Sutinkam. Kai kurie neturi daug laiko, taigi skuba, nenori neplanuotai užsisėdėti. Džipas atvažiuoja. Kaip gerai, kad čia esama tokių daiktų kaip džipai! Susispaudžiam kaip silkės statinėje. Vairuotojas dėl manęs iš pradžių pasispyrioja, juk važiuosiu labai netoli – iki kitos artimiausios didesnės gyvenvietės, o užimsiu vietą ir sumokėsiu nedaug. Tačiau vėliau išsišiepęs sutinka. Tokiu būdu mes prabangiai išvažiuojam iš Nako.
Pakeliui ant serpantino sutinkame žmones, kuriems sugedo mašina baisiai negeroj vietoj. Gaila, jų negalime paimti – mes sausakimši. Nepavydėtina. Siauras kelias dar labiau užgriozdintas. Jau geriau autobusas visai neatvažiuotų, negu vidury kelio sulūžtų.

Tęsinys netrukus.

Specialiai „Kelionėms ir pramogoms“ nuo Himalajų nepailstantis Vakaris

DALINTIS