Kelionė po Šiaurės Indiją IV

Lamayuru
Lamayuru gompa viena iš seniausių Ladake (X ar XI amžiaus). Ji yra apie 120 km į vakarus nuo Leho, taigi čia reikia važiuoti tolimojo reiso autobusu. Bilietą nusipirkau dieną prieš. Autobusas 4:30 ryte, tai naktį pamiegoti nepavyko. Visą kelią iki Polo ground (kita autobusų išvykimo vieta) ėjau pėsčiomis. Kitą kartą taip nedaryčiau. Aš vienas gatvėje, šunys, tokie ramučiai dieną, loja, urzgia ar net bėga link manęs… Šiurpu. Drebėdamas atėjau iki reikiamos vietos, kur pasijuntu kaip tvirtovėj. Randasi kitų keliautojų. Šviečia delčia.link-ladako-vis-aukstyn-lamayuru.jpg
Išvažiuojam. Kuprinės keliauja ant stogo, ir aš vis nerimauju, nes manoji arti krašto. Tik paskui sužinojau, kad vairuotojas ją patikimai pririšo. Vingiuojam serpantinais per Ladako kalnus. Kai kur stūkso gompos ant šlaitų. Pakeliui į Lamayuru irgi yra vienuolynų, kurių žymiausi Basgo, Alči, Likir. Žmonių vis gausėja, kol nelieka laisvos vietos. Žmonės sėdasi vieni kitiems ant kelių, bando ant trijų sėdynių sutilpti keturiese (mano atvejis). Bet važiuojam linksmai. Net kai kelyje kažkas atsitiko su ratu, vairuotojas išsišiepęs pasikrapštė, laimei, pataisė, o mes turėjom progą pavėpsoti į aplinkinį peizažą.
Lamayuru išlipu vienintelis turistas iš autobuso. Susirandu pigų kampą. Tai guesthouse, bet panašu, kad žmonės priima pas save į laisvus kambarius. Mano kambarys kaip rūsys: betoninės sienos, dulkančios grindys su kilimu, šiaudais bei balkiais dengtos lubos, geležinė lova. Tačiau yra net du langai. Aš nesiskundžiu, nes svarbiausia stogas virš galvos. Šeimynos vaikams labai smalsu žvilgtelėti į mano kambarį.mano-asketiska-buitis.jpg
Lamayuru atradau nuostabius Himalajų kalnus. Tai viena iš gražiausių vietovių, kokias mačiau. Viešinčiam Ladake būtinai rekomenduoju užsukti į Lamayuru. Gamta atšiauri: pliki kalnai, uolos, sudarančios nepakartojamą gamtovaizdį. Kaip kitoj planetoj arba Mėnuly. Čia dažnai sutinki pavadinimą Moonland. Spalvos neapsakomos – net nesitiki, jog dykumoj tokios būna. Atsidengę uolienų bei mineralų sluoksniai. Džiaugiuosi, kad mano fotoaparatas tas spalvas užfiksavo. Aš užsiropšdavau ant kalnų aukštai virš miestelio ir vienuolyno, tada žiūrėdavau į atsivėrusią panoramą. Skirtingu paros metu kalnai apšviesti vis kitaip. Tarp kalnų įsirėžusiais takeliais vis kas nors praeina.
Lamayuru vienuolyne gausu patalpų bei meno paminklų. Yra net Padmasambavos meditacinė ola. Šalimais vienuolių mokykla. Kieme šalia gompos vyksta paskaitos ir apeigos, susirinkę nemažai vakariečių. Apeigos verčiamos į anglų kalbą.
Miestelis išsistatęs ant serpantinuoto šlaito. Tamsoje leidžiantis takeliais reikia labai saugotis. Lamayuru naktį mažai žiburėlių. Nuostabiausia matyti, kaip šlaitu kyla namų žiburiai, o virš jų – apšvietimo neužgožtos, neišpasakyto ryškumo žvaigždės. Užkopus tamsoj iki gompos, vienuolių namelių švieselės pereina į nakties dangaus šviesulius.
Paragavau sviesto arbatos su tsampa; pavaišino šeimininkė. Visai galima gerti, nors mums būtų skaniau be sviesto.
Išsiruošiau į kalnus. Takiukais tarp stačių uolų, kurie daugelyje vietų paversti išvietėmis, užkilau aukštyn. Ten sukiojasi keliai, stovi apleisti pastatai. Cypia autobusų stabdžiai apačioje. Stebeilijausi į susisluoksniavusias uolienas, kalnų keteras. Iš vienuolyno kiemo sklinda vienuolių giedojimai.vienulyno-kasdienybe-zmones-meldziasi-kasdien.jpg
Nusileidau iki gompos. Ten prisirinkę daug žmonių. Vyksta giesmės, maldos, vizualizacijos. Vienuoliai vienuoliukams dalija rupijas. Visi susirinkusieji gauna ladakietiškos sūrios arbatos su sviestu, taipogi sausainių ar saldainių. Beje, Ladake vasarą abrikosų sezonas, ir jie tikrai gardūs.
Į Lamayuru užvežė prancūzų. Juos matau gatvėse, kavinėse. Restoranų čia nedaug, bet juose labai skanu, tai aš kaip tikras barfly’us vienu ypu . Mane vis kas nors pasveikina. Matyt, veido spalva šviečia ir tamsoje. Ladako žmonės labai draugiški.
Mažas, jaukus miestelis. Vakarais sėdėdamas už vienuolyno girdžiu, kad vienuoliai nemiega, tvarkosi: girdisi balsai, bruzdesys, kartais netgi triukšmas. Žvaigždžių Himalajų danguje tiek daug, kad net kosmosas atrodo kitoks, lyg kita Visata. Štai dėl to ir atvažiavau!
Aplankiau “stupyną” ant šlaito. Šventa vieta, tačiau kai kuriems vietiniams stupų užkaboriai tėra puiki vieta išsituštinti. Negalvoju apie tokius dalykus. Vėl kalnuose regiu spalvas rausvą, žalsvą, violetinę ir galvoju, nors čia “Moonland”, vis dėlto turbūt Mėnuliui tokios spalvos nebūdingos. Iš vienuolyno sklinda visokie garsai ir aš panoriu vėl ten nukakti. Darsyk sudalyvauju apeigose. Vienuoliai gieda, kartojamos mantros. Atrodo, aš čia vienintelis aktyviai nedalyvauju rituale, neįsilieju į budistų vienybės erdvę. Nors šiaip klausytis giedojimo, stebėti apeigas, būti rimtyje man patinka.
Lamayuru sužinau, jog ne kiekvienoj skylėj, virš kurios užrašyta restaurant galima gauti valgyti. Tik indai mandagūs, nesako iš karto eit ieškotis kitos vietos, o kai pats pasisiūlai išeiti, mielai išleidžia.budistiniai-dziongai.jpg
Kartais kalnais užsikariu taip aukštai, kad baisu nulipti. Dėl to tenka lipti žąsele, čiuožte, sėdomis, stačiomis ir visokiais būdais, kad tik nenusileisčiau ant galvos. Kai vėliau nuo žemės į tą vietą pažiūriu, mąstau, antrą kartą niekas manęs ten neužvarytų.
Iš vienuolyno sklinda trimitai bei būgnai – vakarinės apeigos. Žmonės sulindę į namus, bet nemiega, šnekasi, juokiasi.
Kargilis
Autobuso į Kargilį grafikas labai “tikslus”: maybe 9, maybe 10, maybe 11. Aišku, padangos nuleidimas bei kitokios kalnuose ištinkančios negandos – reikalas nenumatytas, tad stebėtis nereikėtų. Taigi maždaug tuo laiku trinuosi palei kelią. Prieš išvykdamas iš šeimininkų gavau sviesto arbatos su tsampa. Kiek yra laukiančių ant kelio, visi į Leho pusę, ne į Kargilį. Pagaliau sulaukiu autobuso. Užvelku kuprinę ant stogo. Laisvų vietų nėra; tenka sėstis ant dažų kibiro ir taip sėdint kratytis Himalajų keliais 5 – 6 valandas. Tas Kargilis atrodo taip toli.
Galų gale, prisikvėpavę kelio dulkių, atvykstame. Užpakalis nusipelno užuojautos, mat kibiro dangtis nebuvo lygus. Išlipu ir kaipmat mane nuveda į viešbutį, kuo aš esu patenkintas. Galva sukasi, nuovargis. Tuomet man parodo autobusą, kuris važiuoja į Padumą – aš kaip tik ten noriu, į Zanskarą. Paaiškėja, kad laisvų vietų nėra, o kitas autobusas – po dviejų dienų. Tuo pačiu paaiškėja mano buvimo Kargilyje laikas.vakaris.jpg
Kargilyje daug skanių abrikosų, kuriuos valgau beveik po kilogramą į dieną. Čia kasdien dingsta elektra. Taip nutiko man rašant elektroninį laišką, kurį išsisaugojau. Šeimininkai žadėjo, kad po pusvalandžio atsiras, bet pusvalandžiai ėjo, ir man galop teko pabaigti kitą dieną. Užtat su indais pasėdėjau terasoj, pakalbėjom, pažiūrėjom į kalnų kontūrus bei žvaigždes. Jie guodėsi, jog tik kelis mėnesius per metus pas juos atvyksta svečių; kitu laiku keliai užsnigti ar kitaip nepravažiuojami.
Beje, man iš pradžių nebuvo labai jauku dėl islamo, absoliučios vyrų daugumos bei kareivių gausos, nors visi čia atrodo geranoriškai nusiteikę. Kargilyje dominuoja islamas, kaip ir toliau plytinčiame Kašmyre, o prieš dešimt metų šioje jautrioje su Pakistanu zonoje yra įvykę karinių konfliktų. Čionykščiai žmonės nori, kad Kargilis priklausytų musulmoniškam Kašmyrui, o ne budistiniam Ladakui.menulio-peizazas.jpg
Nuo rytojaus dienos prasidėjo autobuso bilietų į Zanskarą medžioklė. Autobuso nėra. Net oficialus turistų informacijos biuras niekuo negali padėti. Bilietai tik iš vairuotojo. Autobusas, anot vienų, bus rytoj, anot kitų – poryt. Taigi Dievas žino kada iš tikrųjų. Jau pradėjau gailėtis atsisakęs kelionės džipu, mat jei ilgai čia teks sėdėti, tai man nuoma bei maistas kainuos brangiau nei džipas, o patekti į nuošalųjį Padumą aš būtinai noriu. Mane traukia atokios vietos, net jei jos nelabai žinomos. O Kargilyje ypatingai nėra kur eiti ir ką žiūrėti, visas miestelis aplink gatvę. Net į aplinkinius kalnus nėra takų užkopti.
Bet štai sutikau dar vieną vienišą keliautoją – prancūzę Franciną. Jos kambarys šalia mano, ji irgi nori į Padumą ir pasiruošusi važiuoti autobusu. Abu ėjom ieškoti bilietų, kur mums pasakojo, jog jie beveik nepasiekiami. Gavom patarimą ateiti kitą dieną.
Mano viešbutyje pastoviai dinginėja tiek elektra, tiek vanduo, tad išsimaudau po šaltu vandeniu – vėliau išvis jokio gali nebūti. Bilietų paieška tęsiasi. Autobuso nėra ir nežinia kada bus. Pasak vienų – antrą valandą. Atėjus antrai – kad trečią tikrai. O tada – kad ketvirtą autobusas atvažiuos iš Leho, pastovės valandą, tuomet važiuos į Padumą. Nerimastingas laukimas. Vėl greičiausiai nebus laisvų vietų. Autobusas tikrai atvyksta ketvirtą, bet vietų, aišku, nėra. Kitas po dviejų dienų, ir vėl vietų nebus.maldos-veliaveles-kalnu-fone.jpg
Niekaip neišeina išvažiuoti. Padumas atrodo nepasiekiamas, o Kargilyje ilgiau būti tikrai nenorim. Ir tada susimąstom apie galimybę važiuoti taksi. Atsiranda dar grupelė žmonių iš Ispanijos. Mes blaškomės po stotį ieškodami pigesnių taksi, nes šiaip jie kainuoja tūkstančius. Vėliau viena mergina paprotina, jog galime pasėdėti autobuse ant grindų. Vairuotojas lyg ir sutinka mus priimti, o mes – 14 valandų riestis ant autobuso grindų.
Nakvoti išeinam į nakvynės namus, kur tik patiestas čiužinys ant kietos žemės, užtai gerokai pigiau, yra ir vanduo, ir elektra, priešingai nei mūsų viešbutyje. Naktį nuėję į autobusą pamatom, kad apkrovimas neapsakomas: žmonių pilna, kas antras su vaiku, ant praėjimo bei stogo – daiktai, kuprinės, dėžės, ryšuliai. Įsispraudėm šiaip taip ant kuprinių, bet žmonės vis bruzda. Galop vairuotojas pareiškia, kad mes turime išlipti. Žmonės nenori, kad mes važiuotume.
Ryte supratę, jog nieko nebus, su tais trimis ispanais pasiimame taksi. Vienas vaikinas sakė bandysiantis tranzuoti. Sėkmės jam…
Vakaris
Tęsinys kitame puslapyje

DALINTIS