Kelionė po Norvegiją (I dalis)

Įspūdingasis Geirangerio – fiordas
Gražuolis Geirangerio fiordas – Vakarinės Norvegijos pažiba. Šį unikalų kūrinį, kaip ir kitus, paliko besitraukiantys ledynai. 2005 m. liepos mėnesį Geirangerio fiordas buvo įtrauktas į pasaulinį UNESCO paveldo sąrašą. O 2006 m., kuomet šiems gamtos paveldo objektams buvo skiriami balai už jų išsaugojimo kokybę, šis fiordas gavo patį aukščiausią įvertinimą. Todėl ir mūsų patrakusi „Kelionių ir pramogų“ komanda neatsitiktinai jį įtraukė į savo maršrutą ir jo apžiūrėjimui skyrė visą dieną.

troliai-visur-o-kaip-kitaip-tai-juk-troliu-salis.jpg

Šis stebuklingas gamtos tvarinys tęsiasi 20 km. Storfiordo atsaja, įsterpusia tarp Romsdalio ir Norangsdalio kalnagūbrių, įeinančių į taip vadinamą Sunmiorio Alpių sistemą – pačią didingiausią Norvegijos kalnų masyvą. Geirangerio fiordas išvertus reikštų – ,,strėlės antgalis“ (iš senovės norvegų kalbos „anger“ reiškia – „fiordas“, o „geir“ – strėlės antgalis). Ir iš tikrųjų, kaip ne vienas pastebėjome, viršutinė fiordo dalis, tarsi ietis įsiskverbia į kalnus ir tęsiasi gausia slenksčių upe iki pat Dalsniba (1 550 m.) viršūnės.

Siauriausias tarpeklis Žemėje
Šių vietų gamtinė fiordų architektūra atsirado bemaž prieš 10 000 metų, besibaigiant ledyniniam periodui, kai ledynai ėmė judėti link vandenyno ir skverbdamiesi, darėsi sau kelią stumdydami kalnus į šalis tarsi šapelius. Naudodamiesi savo nesvietišku svoriu bei aštriomis uolų nuolaužomis kaip abrazyvu, jie gilino ir skobė dugną, lygino krantus, sudarydami taip vadinamą U formos slėnį. Mūsų gražuolis

grazusis-geirengerio-fiordas.jpg

Geirengerio fiordas sudarytas net iš 3,5 milijardų metų turinčių jūrinio periodo gneisų (tokios uolienos) ir yra nuostabus seniausios kontinentinės žievės pavyzdys. Būtent dėl šio svarbaus geologinio „eksterjero“ Geirangerio fiordas (sykiu su Nereij fiordu) ir pateko į garbų UNESCO sąrašą. Beje, visai šalimais esantis Nereij fiordas, kurį regėsime praplaukdami šiuo tarpekliu, yra pats siauriausias pasaulyje. Jo statmenai pasvirę uolienos ( iki 1000 m. aukščio), suartėja net iki 250 m. Fantastiškas reginys, vien dėl kurio verta išsiruošti į šią vikingų šalį.

grazuolio-geirengerio-fiordo-pradzia.jpg
Laukinė gamta
Kaip galėjome visi pastebėti Geirengere visai neregėti žmogaus veiklos. Šiose upėse ir kriokliuose nesimato jokių elektrinių bei kitų civilizacijos objektų, ką buvo galima pastebėti kituose Norvegijos fiorduose. Tik vienetiniai, mažučiai nameliai, bei elektros perdavimo linijos, nepastebimai nutįsusios išilgai medžiais apaugusios papėdės ar permestos nuo vieno kranto į kitą. Teko pabendrauti ir su vietiniais. Tai šilti, malonūs, atviri žmonės, į šias vietoves atsikraustę palyginti neseniai, prieš kokius 3-4 tūkstančius metų, kuomet klimatinės šalies sąlygos vakariniuose Norvegijos fiorduose tapo daugmaž pakenčiamos. Tai buvo jau ne pirmykštės gentys, o bendruomenės, žinančios ir bronzą ir geležį, bet dar besinaudojančios įrankiais iš akmens ir kaulo. Pagrindinis jų užsiėmimas, be abejo, buvo medžioklė ir žvejyba, vėliau – gyvulininkystė , ir tik daug vėliau – žemdirbystė. Amžiais jie čia gyveno kalnų ir gilių tarpeklių atskirti nuo išorinio pasaulio, pasikliaudami tik savo jėgomis, ugdydami savo atžalas ir gerbdami prabočius. Šiais laikais jie jau visiški pasaulio piliečiai.

verzli-aiski-kryptis-kriokliai-tarsi-gyvenimo-vaga.jpg
Pasakų trobelės
Nuo Geirangerio iki artimiausių Miore – og – Romsdal gubernijos miestelių apie 100 km. Nuo Magerscholmo prieplaukos, kur mes nakvojome, garlaiviu tiesiai Jorundo fiordu apie pusantros valandos plaukimo iki vaizdingųjų Lekneso vietų, kur vėl pagaliau galima atsidurti ant žemės. Kelias nuo Lekneso iki Chelesiulto – miestelio, esančio Geirengerio fiordo pradžioje – driekiasi Norangsdaleno tarpeklio dugnu, išilgai slėnių, apžėlusių įvairiausiais spygliuočių miškais, pro ledyninius ežerus, sniegynus ir stačias, rodos, bet kada lavinas papilsiančias uolas. Pravažiuojant, pakelėse, apžėlusiose tankia žole ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, ramiuose kalnų slėniuose išvystame keistų, juokingų formų akmenines trobeles, tokios miniatiūrinės su į viršų užlenktais stogeliais, prigludę viena prie kitos, tarsi avelės… Šios pasakų trobelės – ūkininkų nuosavybė. Jos apgyvendimos tik vasaros metu, kai kalnų ganyklose suželia žolė, ir piemenys atgena čia savo kaimenes. Chelesiulto miestelyje, kuriame apsistojome kiek ilgėliau, vietinė veržli upė persiversdama per kelis III kategorijos slenksčius pasibaigia vaizdingu kriokliu, harmoningai susiliejančiu su paprasta miestelio architektūra. Jei jau prakalbome apie krioklius, tai norėčiau pastebėti, kad bemaž kiekviename „fiordų šalies“ kaime, yra savas, naminis krioklys, kurio visiškai pakaktų, kad išgarsintų kokią nedidelę šalį. Bet tik ne Norvegiją! Ji tiesiog knibždėte knibžda krioklių. Pavyzdžiui, pats aukščiausias šalyje (ir užimantis aštuntą vietą pasaulyje!) – Mardalis – sminga žemyn dviguba kaskada nuo 655 m. aukščio!

tikras-kriokliu-teatras.jpg
Troliai ir kitos atgamtinės būtybės
Plaukimas nuo Chelesiulto iki Geirangerio užtrunka apie 50 min. Daugybė įmantriausių formų krioklių už laivagalio pasilieka tarsi varstiniai stulpai. Debesuotu, vėjuotu oru, koks ir mums išpuolė tą sykį, (anot vietinių, Heirengerio fiordas retai kada išlenda iš debesų), jie atrodo tarsi iš stebuklinių pasakų sustingusios būtybės. Fiordo krantai statūs, daugiausia apaugę tankiais miškais. Tik pačiame viršuje medžiai po truputį nyksta, užleisdami vietą kalninėms tundroms ir ledyninėms morenoms. Pagrindinis norvegų miško medis, ko tik čia neteko matyti, tai eglė, škotiška pušis ir mums taip artimas berželis („aš beržas, lietuviškas beržas…“). Eglės sužėlę ypač tankiai, viena šalia kitos, vietomis įsidrasindamos nusileisti net iki pat vandens ir pamerkdamos ten žaliaskares šakeles. Supamos gamtos grandioziškumas toks didingas, kad įprastiniai jos gyventojai – vilkai, elniai, briedžiai, ūdros, ruoniai ir netgi banginiai – nesunkiai pranyksta jos platumose ir gilumose. Šios laukinės, pirmapradės gamtos apsuptyje keliauninkams nevengia apsireikšti ir įvairiausios atgamtinės būtybės energingai veikiančios gausiuose skandinavų mituose.

ar-ne-gyvas-trolis.jpg
Paslaptingoji pabaisa
Čia sutinkami visagaliai ilganosiai troliai, milžiniški giriniai. Ugningai rausvas galiūnas Toras su stebuklingu, viską triuškinančiu savo kelyje kūju Miolnoru kovojo su milžinais ir pagrindiniu Skandinavijos siaubūnu – kerplėša – gigantiška Gyvate. Pastaroji buvo ypač vingri, gebėjo žaibo mirksniu susivynioti ir pasislėpti. Mėgstamiausia jos slėptuvė – buveinė buvo kaip tik čia, tarp pilkų uolų, nugrimzdusių į vandenis šimtus metrų, žaliuose Geirangerio fiordo vandenų gelmėse. Bet tikriausiai tuomet, kai mes plaukėme šiais vandenimis, ji snaudė, nes visur buvo tylu ir ramu. Audros ir vėtros nuo jūros iki čia neatūžia, tik potvynis bei atoslūgis tepasiekia, kurie tokiuose skardžiuose beveik nepastebimi. Tad ir ramu čia. Kur susitinka Atlanto ir ledinuotasis Arkties vandenynai klimatas ir atšiauresnis ir įnoringesnis. Saulė čia džiugina, ir verčia būti budriam. Per daug mėlynas dangus, per daug žalia žolė, per platūs šešėliai. Vėjas nuo jūros atneša žemą debesuotumą. Šis debesų klodas, kybantis apie 400 m. virš mūsų, uždengia fiordus kaip tanki raityta avikailio kepurė, ir tuomet kriokliai pasipila iš padangių tarsi baltos gražuolės Frėjos (meilės, sekso ir vaisingumo deivės) kaselės. Beje, kelionės metu pastaroji ne sykį buvo aplankiusi ir mus. O trolių kiek regėjome, net nesuskaičiuosi!

vienas-is-gausybes-kriokliu.jpg
Krioklių teatras
Plaukiant negali atsistebėti fiordų sienų statumu. Kai kurie taip iškyla iš vandens, kad neaišku, kaip už jų dar kabinasi medžiai. Net pradedi galvoti ar yra kas labiau prisitaikančio nei pati Gamta. Bet ir čia yra ribos: tamsiai – žalią miško sieną netikėtai keičia akmens skalda, o už jos – momentinė uola, kurioje staiga išryškėja akmeninis „milžino“ veidas – tūkstančius metų trukusi nežinomo skulptoriaus kūryba. Geirangerio fiordas – tikras krioklių teatras su judančia rampa. Kai kada rodos, kad garlaivis stovi vietoje, o plaukia krantai, į avansceną išvesdami vieną krioklį po kito. Kiekvienas jų vertas aprašymo, kiekvienas išskirtinis ir pasižymintis individualiomis savybėmis. Jo tėkmė – jo „gyvenimo linija“. Vienų ji siaura ir vingiuota, su įmantriausiais išvinguriavimais, kitų tiesi ir veržli, tarsi Tiro, drąsos dievo kardas. Kriokliai begarsiai: nuo fiordo vidurio, kur savo vaga rėžia garlaivis, krentančio vandens visai nesigirdi. Ir tik jeigu garlaivis priartėja arčiau krantų prieš tave tarsi langas atsiveria nuo vėjo ir lietaus. Nuo krioklio ūžtelėjus vėjo gūsiui, gauni šūsnį vandens lašų ir tik tuomet prisimeni, kad skraistė prigriebta nuo lietaus čia visai kaip tik. Ir pats krioklys kažkaip atgimsta, įgauna balsą, spalvas ir jeigu dar saulutė pasirodo, visas dangus apjuosiamas pasakiškų spalvų vaivorykšte.

legendines-septynios-seserys.jpg
„Septynių seserų“ istorija
Patys gražiausi, garsiausi kriokliai apipinti legendomis. Sykiu plaukęs vietinis mums papasakojo neįtikėtiną istoriją apie „Septynias seseris“. Kadaise senų senovėje, kai briedžio uodega žeme vilkos, o elnio ragai dangų rėmė, miškingame Geirangerio kalnagūbrio šlaite gyveno aukštakaktis galiūnas, bebaimis vikingas Ulras – Didžioji Adata. Ir iškeliavo jis į artimiausią kaimą ieškoti sau pačios. Pasitaikyk tu man, kad tenai gyveno septynios gražuolės seserys. Visos kaip viena. Pasimetė vikingas, nebežino ką daryti, visos tokios lipšnios, dailios tarsi kalnų gėlelės. Kam dabar atiduoti savo širdį? Su kuo susieti savo likimą? Taip ir liko stovėti susiėmęs už galvos, nebežinodamas ko besiimti. Vėtrų ir lietaus čaižomas sustingo, o su juo sykiu akmenimis virto ir visos septynios seserys. „Septynios seserys“ – septynios plonos čiurkšlės, tarsi liejamos mergautinės ašaros , o priešais jas milžinas vikingas „Jaunikis“ – galingas krioklys, krentantis didžiule, energinga srove priešingame fiordo krante.

kriokliu-teatras-ii.jpg

Narsieji ūkininkai
Kai garlaivis praplaukia „Septynias seseris“, atsigręžkite, pačiame viršuje išvysite kažką nerealaus… 250 m. aukštyje, ant pačio pirmojo krioklio skardžio tarp vešlios augmenijos kyšo du, trys namukai. Sunku įsivaizduoti kaip jie tenai atsirado, tarsi kokios nežemiškos jėgos užsviesti ir pakabinti ant pačios prarajos krašto. Pabendravus su vietiniais, paaiškėjo, jog tai garsioji Nivsflo ferma, gyventojų apleista 1898m. dėl grazuolis-jaunikis-ulras.jpgnetikėtai įskilusios ir pradėjusios byrėti uolos. Ji tiesiog pakibo virš fiordo ir visiškai nesuvokiama, kaip dar su tais visais nameliais laikosi iki šiol. Visi persikėlė į Geirangerį, bet vasaromis vienas kitas drąsuolis dar čia sugrįžta, kad pašienautų kokios ypatingos žolės (ūkininkai sako, kad ji čia kaip niekur kitur sodri ir be galo maistinga), arba parinkti vaistingųjų kalnų žolelių. Visas šis ypatingasis laimikis leidžiamas nuo skardžių virvėmis į apačią ir su valtimis išvežiojamas. Apskritai, netikėtos lavinos – didžioji vietinių gyventojų baimė. Būdavo, kad vaikus žiemą žaidžiančius kalnų papėdėse surišdavo vieną su kitu virve, ir jos galą pririšdavo prie medžio…. Per šimtmetį ne mažiau kaip tris sykius nutinka gamtos kataklizmos. Katastrofiškos griūtys nuneša dešimtis gyvybių, neatpažįstamai nuniokoja gamtą. Dažni ir potvyniai. Vienas didžiausių jų įvyko 1934 m., kuomet fiorde nuskilusi uola sukėlė 62 m. bangą, užtvindžiusią didžiulius plotus!

gyvenvietes-kuriasi-prie-fiordu.jpg

Meilė Gamtai perduota senolių
Fiordams visa tai – tik tūkstantmetės istorijos dulkės. Žmonėms, gyvenantiems vieno šimtmečio rėmuose (ir dabartiniais amžiais tai reiktų jau vos ne perpus kirsti!), aišku, viskas kiek kitaip. Bet visa esmė ta, kad norvegų meilė nelytėtai, laukinei gamtai užkoduota genuose ir perduodama iš kartos į kartą. Ir ši meilė ne šventinė, ne „popsinė“, kaip populiaru šiais laikais, bet gili ir tikra.tokiu-garlaiviu-skynemes-sau-kelia-geirengerio-fiordu.jpg
Kalbant apie mus keliauninkus, šių vietų svečius, tai tas svaiginantis laukinės gamtos poveikis tuoj pat praeina, kai pradedi suprasti, kad viskas ką matei, jau kadaise buvo. Buvo tais anais tolimais laikais, kur negali net prasibrauti mūsų vaizduotė. Ir staiga atsiranda kiaurai veriantis, iš amžinybės nugvelbtos akimirkos jausmas, kuriame per kažkokį stebuklą tu pats atsiradai,- gyvenimo mirksnis, kuris, gal būt vėl kažkada atsitrauks spaudžiamas ledynų ir ausyse spengiančios tylos….

plaukiant-grazuoliu-geirengerio-fiordu.jpg

Kalėdos Norvegijoje
Tuoj pat nuo Kalėdų, t.y. 25 d. Vikingų žemėje prasideda švenčių šurmulys, besitęsiantis iki pat sausio 13 d. šv. Kanuto dienos. Jeigu Jums ištruks galimybė aplankyti šią šalį būtent šiuo metu, tai galėsite džiaugtis kalnų slidinėjimu, žiemos žaidimais ir karnavalinėmis eisenomis, kiek tik išgalėsite.
O jei atvyksite čia per pačias Kalėdas, tai skanausite įvairiausių šventinių patiekalų, įmantriausių gėrimų. Tai ir specialiai paruošta kiauliena, tradiciniu būdu marinuota silkė, troškintos avienos kulšelės ir ėriuko šonkauliukai su miškuose rinkta gardžiąja bruknių uogiene. Beje, bruknės gausiai užderančios Norvegijos miškuose nepamainomas garnyras prie aibės patiekalų. Jį sau ruošdavo ir senovės aukštaičiai, kurie neįsiavizduodavo mėsos žiemą nepaskainintos, bruknių uogiene.Taip pat laušite po gabalėlį Kalėdinės paprastos duoneles flatbroad, išmėginsite mažiausiai septynias rūšis Kalėdinių sausainių, ir, be abejo, neišvengsite Kalėdinio, naminio alaus bokalo. Kaip gi Kalėdos be jo! norvegu-vaikai-nuo-mazumes-viskuo-aprupinti.jpgPatys narsiausi turistai gali pradegustuoti specifinį norvegų virtuvės patiekalą – liutefiską (liutefisk). Tai išmirkyta citrinos rūgštyje, o po to iki pat ašakų išdžiovinta menkė. Ją kremtant įprasta užgerti – akevitu, norvegiška degtine. Galbūt, būtent po šio linksmojo užkandžio derinio, jus susitiksite su vietiniu Seniu Šalčiu – nykštuku – troliu (aišku su ilga nosimi!), vardu Julenisenas.

Tačiau Kalėdos smagiausios savo namuose, kur apstu lietuviškų šiai progai priruoštų skanėstų.

I dalies pabaiga, tęsinys kitą savaitę.

Vytautas Nosevičius

norvegai-megsta-fotografuoti-ir-fotografuotis.jpgmazuciai-nameliai-isikure-kalnu-papedese.jpg

gamtos-ir-zmogaus-darna.jpgkriokliukas.jpg

tikras-kriokliu-cirkas.jpgfiordai-sutraukia-aibes-turistu-is-ivairiausiu-saliu.jpg

geirengerio-fiordas-retai-aplankomas-veju-ir-audru.jpgskardziai-ir-kriokliai-geirengerio-fiorde-iprastas-reiskinys.jpg

septynios-seserys.jpg

verzlusis-jaunikis.jpg

DALINTIS