Dvidešimtojo amžiaus Lietuvos mūšių istoriją pradėsime nuo Lietuvos Nepriklausomybės kovų laikotarpio, kurio atminimas daugeliui iš mūsų susijęs su Vėlinių žvakelių deginimu ant Lietuvos savanorių kapų, esančių beveik kiekviename Lietuvos mieste ar miestelyje. Tai tikriausiai patys svarbiausi nepriklausomybės kovų paminklai, kurie išsimetę ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje ar Lenkijoje: keliautojas, keliaujantis po Daugpilio apylinkes, Latvijoje atras lietuvių savanorių kapus ir įspūdingą paminklą savanoriams Červonkos kaimelyje netoli nuo Lietuvos sienos, o besilankantis Seinų ir Punsko krašte – savanorių kapus ir paminklą savanoriams Beržininkų kaime. Kuklūs, standartiniai betoniniai kryželiai primena tuos, kurie liko mūšio laukuose kovodami prieš Raudonąją, bermontininkų, ar Želigovskio armijas. Dažnai šio laikotarpio mūšiai dažnai vadinami operacijomis, kadangi kovos truko keletą dienų ar savaičių ir apėmė didelius Lietuvos plotus: po kelių sėkmingų 1919 m. Utenos – Kupiškio ir Kurklių – Panevėžio operacijų Raudonoji Armija buvo išstumta iš Lietuvos teritorijos.
Šiame straipsnyje aprašysime ir kviesime aplankyti tik kelias didesnių, dažniausiai prisimenamų ir lankomų nepriklausomybės mūšių vietas, tačiau tikimės, kad keliautojas suras ir aplankys savo miesto ar rajono nepriklausomybės kovų vietas ar paminklus.
Kėdainių kautynės (1919 m. vasario 8-10 d). Tai vienos pirmųjų per Nepriklausomybės karą Lietuvos kariuomenės kautynių su į Lietuvą įsiveržusios Raudonosios Armijos daliniais, kurie planavo puolimu iš pietų per Alytų ir iš šiaurės per Kėdainius apsupti ir užimti Kauną. Raudonosios armijos daliniai, ginkluoti kulkosvaidžiais ir artilerija, priartėjo prie Kėdainių, kuriuos gynė šautuvais ginkluoti Lietuvos savanorių būriai, suformuoti Panevėžio ir Kėdainių apskrityse, vėliau iš Kauno į pagalbą atėjo saksų savanorių (vokiečių) kuopa su kulkosvaidžiais ir artilerija. Lietuvos kariuomenė sudavė stiprų smūgį Raudonoios Armijos daliniams, laimėjo šį mūšį, o priešininkui taip ir nepavyko užimti Kauno. Šiame mūšyje, vasario 9 d. prie Taučiūnų kaimo žuvo Povilas Lukšys (1886-1919) – pirmasis nepriklausomybės kovų fronte žuvęs Lietuvos kariuomenės savanoris. 1929 m. žūties vietoje buvo pastatytas paminklas, tapęs svarbiu Nepriklausomybės kovų simboliu. 1962 m. paminklas buvo nugriautas, o 1993 m. atstatytas. Keliautojus kviečiame aplankyti šį paminklą, esantį prie pat Kėdainių (6 km. į vakarus nuo Kėdainių, 2 km į pietvakarius nuo Aristavos, netoli nuo Aristavos tvenkinio).
Alytaus kautynės. 1919 m. vasario 12 d. Raudonoji Armija, judėdama link Kauno iš pietų, puolė Alytų. Lietuvių savanoriams ir jiems talkinusiems vokiečiams teko atsitraukti. Traukiantis lietuvių savanoriams, ant Alytaus tilto žuvo pirmojo pėstininkų pulko vadas Antanas Juozapavičius – pirmasis Nepriklausomybės kovose žuvęs karininkas. Vėliau lietuvių ir vokiečų pajėgos puolė Alytų, laimėjo mūšį, susigrąžino Alytų ir apsaugojo Kauną. Keliaujantys į Alytų nuo Pivašiūnų, pervažiuos per tiltą, pavadintą Antano Juozapavičiaus vardu, pamatys jo atminimui skirtą kryžių ir bareljefines plokštes. A. Juozapavičius palaidotas Alytuje, Angelų Sargų bažnyčios šventoriuje. Kviečiame aplankyti jo kapą ir pamatyti ypatingą antkapį su „Maksim” kulkosvaidžio skydu ir kitomis karinėmis detalėmis – sviedinių ir šovinių tūtomis.
Radviliško kautynės įvyko 1919 m. lapkričio 21-22d. Šiose kautynėse lietuviai sumušė bermontininkų armijos likučius ir privertė juos pasitraukti į Rytprūsius. Bermontininkais buvo vadinama provokiškos orientacijos kariuomenė, suformuota Latvijoje iš vokiečių armijos dalinių ir vietos gyventojų, kuriai vadovavo Pavelas Bermontas. Pradžioje ši armija veikė tik Latvijoje, tačiau 1919 m. viduryje pradėjo puolimą Lietuvos kryptimi. Ši armija buvo didelė, gerai parengta ir ginkluota. 1919 m. rudenį bermontininkai valdė didesniąją Latvijos dalį ir dalį Lietuvos (Šiaulius, Biržus, Radviliškį, Raseinius ir kt.). Lapkričio mėn. Latvijos kariuomenė bermontininkus sumušė ties Ryga, o lapkričio 21 – 22 dienomis lietuviai Radviliškio kautynėse sumušė kariuomenės likučius ir privertė juos pasitraukti į Rytprūsius. Po pergalės Lietuvos kariuomenei atiteko daug karinio turto: patrankos, lėktuvai ir jų variklių, kulkosvaidžiai, šarvuotis. Po šių pralaimėjimų iš Latvijos ir Lietuvos pasitraukė visi bermontininkų daliniai. Keliaujančius į Radviliškį, kviečiame aplankyti paminklą savanoriams, žuvusiems kovose prieš bermontininkus. Šis paminklas yra senosiose miesto kapinėse, pastatytas iš lauko akmenų ir skirtas pirmiesiems Lietuvos savanoriams, žuvusiems mūšiuose su bermontininkais. 1999 m., minint pergalės prieš bermontininkus 80-metį, Radviliškio miesto centre atidengta Pergalės deivės Nikės skulptūra, simbolizuojani tautos laisvės ir pergalės idėją ir pagarbą kovojusiems už Lietuvos nepriklausomybę. Dvidešimtojo amžiaus pradžioje Radviliškyje veikė keli vėjo malūnai, o prie vieno iš jų vyko atkaklūs mūšiai su bermontininkais. Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad mūšiai vyko prie šiuo metu išlikusio vienintelio miesto vėjo malūno, kiti mano, kad mūšių su bermontininkais metu vėjo malūnas buvo smarkiai apgadintas ir po to nugriautas, tačiau atrodo, kad vieta, kurioje stovėjo „mūšyje dalyvavęs malūnas” yra žinoma. Šioje vietoje, 2010 m. lapkričio 21 d. Radviliškio miestas organizuoja didelę istorinę šventę, kurios metu bus atkuriami 1919 m. kovo epizodai, filmuojamas lietuvių mūšis su bermontininkais, prisimenama ši istorinė lietuvių pergalė prieš neprašytus atėjūnus. Istorinio konkurso dalyvius kviečiame į šią šventę!
Širvintų (1920 m.) ir Giedraičių (1920 m.) mūšiai įvyko tarp lietuvių ir Lietuvą ketinusios pakeisti Liucjano Želigovskio kariuomenės. 1920 m. spalio 9 d. užėmusi Vilnių (prisiminkime 1920 m. spalio 7 d. Suvalkų sutartį!) L. Želigovskio rinktinė tęsė puolimą vakarų ir šiaurės vakarų kryptimi. Priešininkas buvo sustabdytas fronto linijoje Kernavė-Musninkai-Širvintos-Giedraičiai-Dubingiai-Švenčionėliai. Tautų Sąjungai nutarus lietuvių ir lenkų konfliktą Vilniaus krašte išspręsti plebiscitu ir į karo veiksmų zoną išvykus Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai, L. Želigovskio kariomenė lapkričio 17 d. pradėjo puolimą Širvintų ir Giedraičių kryptimi, o lenkų kavalerija veržėsi gilyn į Lietuvą ir pasiekė Kėdainių apylinkes. Lietuvių kariuomenė parengė netikėto puolimo prie Širvintų planą, smogė priešininkams iš užnugario ir laimėjo mūšį. Persigrupavę lenkai netrukus vėl užėmė Širvintas, tačiau lietuviai organizavo kontrpuolimą visu frontu ir lapkričio 20 d. atkariavo Širvintas. Lietuvimas puolant Giedraičių kryptimi vyko ypatingai sunkios kautynės, tačiau lapkričio 21 d. Giedraičiai buvo išvaduoti. Tautų Sąjungos karinės kontrolės komisijai reikalaujant lapkričio 21 d. kovos veiksmai nutraukti, o lapkričio pabaigoje Lietuvos Respublikos vyriausybės ir L. Želigovskio atstovai Kaune pasirašė paliaubų protokolą ir nustatė tarp kariuomenių neutraliąją zoną. Tolesnė Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija daugeliui keliautojų yra žinoma. Norėčiau tik priminti, jog daugelis Lietuvos nepriklausomybės istorijos tyrinėtojų mano, kad Širvinų ir Giedraičių mūšiai buvo patys svarbiausi nepriklausomybės kovų laikotarpio mūšiai!
Širvintų mieste stovi vienas iš gražiausių nepriklausomybės paminklų Lietuvoje – skulptoriaus R. Antinio (vyresniojo) paminklas žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę Širvintose – suklupusi motina, prilaikanti mirštantį sūnų. 1954 m. paniklas buvo sunaikintas, o 1991 metais atstatytas. Šiaurinėje senųjų Širvintų kapinių dalyje yra 1920 m. žuvusių kovose savanorių kapai.
Giedraičiuose dėmesį patraukia didelių medžių paunksmėje stovintis paminklas, skirtas 1920 m. kariams savanoriams ir kovoms už Lietuvą. Lakoniškas, savo forma primenantis pilį, saugantis nepriklausomybės kovų atmintį ateinančioms kartoms. Tikimės, kad vieną dieną, apie Lietuvą rašantys ir po Lietuvą keliaujantys, susitiks prie šio paminklo.
