Milda Palilionytė
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Nuo „žydinčių“ Katsushikos Hokaido ir Utagawos Hiroshige paveikslų Tokijo nacionaliniame muziejuje iki nesuskaičiuojamais sakurų žiedais nusėtos pagrindinės Honsiu salos – kaip pažymėjo daugelis japonų, mums labai pasisekė! Tiesą pasakius, kelionę į Tekančios Saulės šalį specialiai planavome per pavasarinį žydėjimą.
Kai raidė „l“ virsta „r“, ir atvirkščiai
„Lietuvė, prancūzas ir italas iš Liuksemburgo?“ – toks atsakymas, iš kur mes, smalsiems japonams tik sukeldavo galvos skausmą. „Ritoania? Kas tai?“ – dar daugiau klausimų kildavo išgirdus egzotiškos šalies Europoje (!) – Lietuvos – pavadinimą japoniškai.
Bene visi mūsų gidai it susitarę nusprendė, kad ši mūsų viešnagė Japonijoje ne pirmoji, nes… jų paprašėme pavedžioti po mažiau turistų lankomas vietas. Jei toks prašymas, vadinasi, turistiniai objektai jau seniai keliskart aplankyti: atrodytų, logiška ir kartu – nelabai, nes juk tuo galime pasirūpinti patys, nebūtinai lydimi vietinių.
Sunkiausia buvo gidei iš Kioto elektroniniais laiškais išaiškinti, kad mes – ne trys jauniklės merginos, ieškančios nuotykių. Kai galiausiai parašiau, kad dvi „mergaitės“ – barzdotos, dar labiau išgąsdinau, mat ji pamanė turėsianti reikalų su jankiais iš Amerikos (o jie jai kelia siaubą). Čia vertėtų pridurti, kad japonų tauta – viena homogeniškiausių pasaulyje, turinti mažai etninių kontrastų. Taigi nereikia stebėtis, kad užsieniečiai gali būti nelabai mėgstami Tekančios Saulės šalyje, neretai to nė nebandant paslėpti. 
Didelis vargas teko tiems mūsų gidams, kurie buvo iki smulkmenų suplanavę kelionių maršrutus, o mes, nenaudėliai, dieną prieš spėjome kai kurias lankytinas vietas apžiūrėti savarankiškai. Susidarė įspūdis, kad jiems tai nelabai patiko, kaip ir faktas, kad reikėjo detalųjį lankymo planą spontaniškai keisti ir, dar blogiau, – improvizuoti! Be to, improvizacija japoniškai toli gražu nelygi improvizacijai užsienio kalba. Sunku suprasti, kaip, pavyzdžiui, dvylika metų anglų kalbos privalomai mokęsi japonai gali šitaip siaubingai kalbėti angliškai. Ne išimtis, deja, kai kurie gidai ir aptarnaujantis personalas.
Smagu prisiminti, kaip bičiulis prancūzas viešbučio prie Ocu ežero administratoriaus paprašė voko (angl. envelope) ir jam buvo maloniai leista pasirinkti… norimą skėtį (angl. umbrella)!! Kartą profesionaliai gidei pasakius „the ralgest vira“, teko pasukti galvą, kol supratome, kad ji turėjo omeny „the largest villa“, t. y. „didžiausią vilą“. Japonai ištaria tiek „l“, tiek „r“ raides, bet jas dažnai sukeičia vietomis ar tiesiog supainioja.
Lietuviškos staigmenos
Pirmosiomis dienomis Japonijoje pabusdavau apie trečią valandą nakties: kankino organizmo paros ritmo sutrikimas nuskridus keletą laiko juostų (angl. jet lag). Kančios buvo gana nedidelės, nes kiek panaršiusi po internetą ir vėl greitai užmigdavau. Vieną iš tų keistų naktų netikėtai Tokijuje aptikau parduotuvę „LTshop“: ltshop.net prisižiūrėjusi skoningos lietuviškos atributikos, užsidegiau noru išsiaiškinti, koks gi čia gyvenantis lietuvis sumanė tokį verslą ir ar tai jam atsiperka.
Kitądien geranoriško taksisto dėka radę tą parduotuvę netoli Estijos ambasados, buvome šiltai sutikti parduotuvės direktorės… japonės Saori Matsudos! Atvykome, beje, trečiadienį – parduotuvės ne darbo dieną, bet aplink matėme daug dėžių: direktorė prieš kelias dienas parskrido iš Lietuvos ir turėjo jas išpakuoti. Taigi mums labai pasisekė!
Lietuviški lino, medžio, kaulo, keramikos dirbiniai, suvenyrai, ne tik Lietuvoje sparčiai populiarėjantis šokoladas „Chocolate Naive“ – visa tai ir daugiau parduodama japoniškai lietuviškoje parduotuvėje Tokijuje. Įdomu, kad Saori Matsuda ne tik mokėsi lietuvių kalbos, bet ir gerai pažįsta savo tiekėjus, kurie išsibarstę po Merkinę, Kėdainius, Vilnių… Kodėl lietuviška produkcija? Nes, anot parduotuvės direktorės, japonai ir lietuviai turi daug bendro, o šiltuoju metų laiku japonės ypač vertina gaminius iš lino.
Bet šia, Lietuvą ir jos kūrėjus reklamuojančia, japone lietuviškos staigmenos Tekančios Saulės šalyje toli gražu nesibaigė. Mūsų gidas po Hakonę – Seinosuke Ikeya – nustebino, į ekskursiją atsinešęs keletą Lietuvoje pagamintų dribsnių pakuočių. Jų įsigijo prie savo namų esančioje parduotuvėje: ten, anot jo, kone visas vadinamųjų sausų pusryčių kampelis yra lietuviškas!
Taigi ar keista, kad Tekančios Saulės šalyje teko sutikti lietuvių? (Čia, beje, ypač daug turistų amerikiečių, italų, prancūzų, vokiečių ir iš įvairių Azijos šalių.) Kartu su lietuvių pora autobusu vykome apžiūrėti Kegono krioklio (Kegon-no-taki), o su trijų išeivių šeima iš Kalifornijos susitikome garsiojo Naros sakės gamintojo Harushika sake degustacijos salėje. Kanadzavos miestas, garsėjantis vienu iš trijų gražiausių Japonijos sodų, pateikė bene didžiausią staigmeną. Čia netikėtai susitikau su lietuve, galerijos Berlyne savininke ir profesionale gide. Gal nuostabos būtų buvę mažiau, jei tai nebūtų nutikę vakarop ištuštėjusiame geišų kvartale Higashi Chayagai ir… po bene dvidešimties metų nesimatymo!
Apie makakų ir karvių stebėjimą
Netoli nuo žiemos olimpinėmis žaidynėmis 1998 m. išgarsėjusio Nagano gyvena apie du šimtus unikalių pasaulyje sniego beždžionėlių. Jų parkas įsikūręs vadinamajame Pragaro slėnyje Jigokudani tarp dviejų gamtinėmis karštosiomis versmėmis (jap. onsen) garsėjančių miestelių – Shibu ir Yudanakakur. Čia statūs kalnų šlaitai, o sniegas išsilaiko trečdalį metų: natūralioje laukinių makakų buveinėje vėsiuoju metų laiku geriausia šildytis karštame vandenyje.
Beždžionėlės tai ir daro, o lankytojai turi galimybę jas pamatyti iš labai arti.
Į slidinėjimo kurortą Shiga Kogeną vykstantis autobusas pravažiuoja pro beždžionėlių parką, taigi dažnai būna sausakimšas sportiškai apsirengusių žmonių. Teko garbės atsisėsti šalia labai šnekaus pagyvenusio japono, kuris (o, netikėtume!) žinojo apie didžiąsias Europos valstybes ir netgi skirtumus tarp jų virtuvių. Kai suprato, jog man ne slidinėjimo trasos ir, šiuo atveju, ne sakuros, bet japoniškos makakos galvoje, nuoširdžiai nustebo: ko ten vykti? Išgelbėjo smagus argumentas. Pakeliui į šintoistų šventyklų kompleksu garsėjantį Niko miestelį akį patraukė reklaminis kvietimas pasigrožėti žolę rupšnojančiomis karvėmis – kas gi ten ypatingo?! Bendrakeleivis ėmė smagiai juoktis.
Atsiskaitymo kortelių siaubas
Per vieną Japonijos televizijos kanalą matėme reklamą: gerai pasportavęs vaikinukas savo nosį buvo pabalnojęs ne stilingais akiniais, bet… kredito kortelėmis. Tikriausiai pamanytumėte, kad tai išradinga kokios nors bankines paslaugas teikiančios kompanijos reklama? Tris savaites viešėdami technologijų šalyje savo kailiu patyrėme, jog atsiskaitymo kortelės yra japonų siaubas!
„Tik – grynaisiais“, „Atsiprašome, kortelių nepriimame“, – tokie ir panašūs užrašai pasitinka kone prie kiekvienos parduotuvės, restorano, baro ir kt. durų ar prekystalių. Išskyrus didžiuosius šalies prekybos centrus, pavienes parduotuves ir maitinimo įstaigas šalies didmiesčiuose, ir, žinoma, oro uostus. Net ne visuose viešbučiuose galima atsiskaityti kredito kortelėmis, o Europos Sąjungoje išduotos debeto kortelės apskritai niekur neveikė!
Turėti grynųjų pinigų Japonijoje yra geras ženklas. Geras ar ne, bet nešiotis išsipūtusią piniginę kasdien nėra labai patogu, ypač turint omeny, kad už kiek daugiau nei 2000 eurų gavome 240 000 jenų. Kam toks vargas? Į šį klausimą panašiai atsakė visi gidai: japonai, jei tik galima išvengti bankinių paslaugų ir su jomis susijusių mokesčių, taip ir padarys. Kaip to pavyzdį mūsų gidas Seinosuke Ikeya pateikė savo paskutinį pirkinį: neseniai jis įsigijo automobilį už… grynuosius!
Pažymėtina, kad ne visada į galutinę prekės kainą įskaičiuoti mokesčiai. Neretai suma, kurią reikia primokėti, būna nurodyta žemiau gerokai mažesniu šriftu arba išvis nenurodyta: tai paaiškėja jau prie kasos. Tada japonai atlieka savotišką grynųjų priėmimo ir grąžinimo ritualą: tam neretai naudojamos dailios pinigų lėkštelės, keliskart nusilenkiama, padėkojama, grąža skaičiuojama kone dainuojant. Daugelyje maitinimo įstaigų už norimus gėrimus ir patiekalus reikia susimokėti iškart: gal keistoka, bet išties patogu, juolab kad niekas arbatpinigių Japonijoje nesitiki net ir prabangiuose restoranuose.
Žemės drebėjimas – ne Melagių dienos pokštas
Į Osaką atvykome penktadienį, balandžio 1 dieną, vėlyvų pusryčių arba ankstyvų japoniškų pietų metu – 11 valandą. Prie traukinių stoties įsikūrusio prekybos centro Hankuy 12-ame aukšte apstu įvairiausių restoranų, tačiau daugelį jau buvo apraizgiusios ilgos išalkusių japonų eilės.
Pasirinkome japoniško stiliaus blyninę, mat čia buvo laisvas staliukas trims, be to, meniu gundė sočių saldžiasūrių patiekalų nuotraukomis. Mano akį traukė blyneliai su raudonųjų pupelių džemu ir žaliąja arbata mačia (jap. matcha), aptepti sviestu su druska ir apšlakstyti klevų sirupu, bendrakeleivius domino blyneliai su kiaušiniais ir vištiena, pagardinti saldoku padažu – terijakiu. Visa tai patiekiama ištaiginguose žinomos vokiečių firmos Villeroy & Boch induose, mat jie Japonijoje labai madingi – puošia didžiųjų prekybos centrų lentynas. Kaip ir kitose Tekančios Saulės maitinimo įstaigose, taip ir čia saldaus-sūraus derinys buvo labai vykęs: blyneliai skanūs, skalsūs ir, svarbiausia, ne per saldūs.
Netrukus prie gretimo stalelio dešinėje įsitaisė dvi pagyvenusios japonės ir maloniai pasisveikino. Jau buvo bepradedančios užmegzti pokalbį angliškai (retas atvejis!), kai staiga ėmė kaukti vienos jų išmanusis telefonas – mobilioji programėlė pranešė apie suintensyvėjusį seisminį aktyvumą pietrytinėje Osakos dalyje. „Ar lankėtės Didžiojoje Isės šventykloje? – pasiteiravo viena. – Žemės drebėjimo epicentras netoli tos vietos, tiksliau, Ramiojo vandenyno pakrantėje, 10 kilometrų gylyje.“
Iš nuostabos tespėjome papurtyti galvas: staiga ėmė pirmyn atgal linguoti pastatas, iš pradžių labai palengva, paskui gana stipriai. Pats lingavimas, trukęs apie minutę ar dvi, nieko tokio, nejauku pasidarė dėl virš galvų kabojusio įspūdingo dydžio sietyno su stiklo dekoracijomis, kurios, ilgiems kotams susipynus, garsiai susidauždavo. Jauna japonė su dviem išsigandusiais mažamečiais vaikais prisišliejo prie sienos, komunikabiliosios kaimynės nerimą bandė užgožti savo juoku ir rūpesčiu mumis, į tokią nepavydėtiną situaciją pakliuvusiais užsieniečiais, padavėjos lyg niekur nieko toliau zujo tarp staliukų su užsakytais patiekalais.
Kaip vėliau pranešė Japonijos meteorologijos agentūra, tai buvo 6,1 balo pagal Richterio skalę žemės drebėjimas apie 170 kilometrų nuo Osakos, Vakajamos prefektūroje. Laimei, jau buvome parskridę atgal, kai dar keli stipresni žemės drebėjimai negailestingai supurtė pietvakarinę Kiusiu salą.
Šiukšliadėžių ir tualetų subtilybės
Tik atvykę Japonijos sostinės gatvėse, metro stotyse ir kitose viešosiose vietose pasigedome šiukšliadėžių. Tiesiog jų nėra, ir tiek! Jei pasitaikydavo koks jas iš tolo primenantis indas, tai būdavo arba skėčių laikiklis, arba lauko peleninės, savo forma ir dydžiu panašios į šiukšliadėžes, bet priglaudžiančios tik cigarečių nuorūkas. Paaiškėjo, kad čia labai švaru, nes japonai šiukšles nešasi namo. Per tris savaites aplankę nemažai žinomų Honsiu salos vietovių, susidarėme įspūdį, kad tik Osaka – nenorintiems su savimi nešiotis šiukšlių palankus miestas. 
Mat čia šiukšliadėžes pastebėjome dažnoje gatvėje, nereikėjo specialiai ieškoti gėrimų aparatų ar plataus vartojimo prekių parduotuvių (angl. convenience stores), prie kurių, beje, irgi ne visada galima išmesti šiukšles.
Anksčiau šiukšliadėžių ieškoti nereikėjo. Viskas pasikeitė 1995 m. kovo 20 d. Tąryt sausakimšame Tokijo metro religinė sekta Aum Sinrike paleido nervus paralyžiuojančias zarino dujas. Trylika žmonių žuvo, per šešis tūkstančius buvo sužaloti, dauguma jų teroristinio išpuolio padarinius jaučia iki šiol. Profesionalus gidas Hiroyuki Tatewaki prisipažino per plauką išvengęs nelaimės ir patikino, kad nuo tada šiukšliadėžių Japonijos viešosiose vietose smarkiai sumažėjo.
Tualetų apstu, galima sakyti, vidury niekur, jei netoliese yra lankytina vieta, įrengta vaikščiojimo trasa ar elementarus takelis. 
Tualeto kambaryje paprastai galima rasti dezinfekuojamojo skysčio, muilo, kone permatomo tualetinio popieriaus, ausų krapštukų (!), rankų džiovintuvą arba rankšluostį, kartais – (miniatiūrinę) šiukšliadėžę. Ankštesnėse patalpose tiesiog ant vandens bakelio įtaisytas mažas automatinis praustuvas. Naudojantis išmaniuoju tualetu su šildomu sėdynės dangčiu svarbiausia išmokti valdyti kompiuteriuką. Jo pultelis paprastai būna dešinėje pusėje, šalia instrukcijos su paveiksliukais. Didžiausias mūsų iššūkis buvo nuleisti vandenį, visa kita – upelio čiurlenimo garsas ar rami muzika, bidė ar klizmos funkcijos, tualeto-dušo apsiplovimo procedūros – tik smulkmena, nors japonai, žinoma, su tuo nesutiktų.
Miego „sportas“
Metro, traukiniuose, autobusuose, parduotuvėse, parkuose – visur, kur tik yra galimybė atsisėsti, miega mažiausiai bent po vieną japoną. Jokio skirtumo, patogiai ar nelabai, po vieną ar šalia kitų. Amžiaus ar socialinio statuso cenzas taip pat negalioja: viešosiose vietose miega ir patys mažiausieji, ir patys vyriausieji, apsirengę tiek kasdiene apranga, tiek įliemenuotais prabangiais kostiumais. 
Miegama čia labai profesionaliai: kaklo raumenys ištreniruoti taip, kad nesvarbu, į kurią pusę galva nusvyra. Sudėtingiau dėl kūno ir rankų padėties: kai pavojingai palinkstama į kurią nors pusę ar iš reikiamos padėties išsineria plaštakos, tada palengva grįžtama į senąją padėtį, stebėtinai nepaliečiant šalia sėdinčių. Įdomiausia, kad saldžiai įmigę japonai, neretai su ausinėmis, tiksliai žino, kada jiems reikia nubusti, nusižiovauti, dažniausiai neprisidengiant burnos, ir išlipti ar nueiti savo reikalais.
Japoniškų žodžių galia
Japonai išties prastai kalba angliškai, be to, dažnai įvairiose vietose tekdavo kantriai laukti, kol kas nors mus „pastebės“, o „pastebėjęs“ – užkalbins. Dauguma aptarnavimo sektoriaus darbuotojų vengia mažiausios galimybės susidurti su užsieniečiais: iš dalies gal ir dėl drovumo, bet apie jį apstu įvairiausių nuomonių.
Todėl iniciatyvos dažniausiai tekdavo imtis patiems. Žinoma, prieš tai daugybę kartų atsiprašius (jap. sumimasen) ir keliskart pagarbiai nusilenkus. Ir dar prieš tai pasimokius reikiamų japoniškų žodžių, nes jie, mandagumas ir gera valia dažniausiai būdavo raktas į sėkmę. Taigi prieš kelionę ir keliaujant labai pravertė leidyklos „Euroknyga“ kompaktinis diskas „Japonų kalbos mokymosi kursas“ (2008) ir Vytauto Didžiojo universiteto Azijos kalbų studijų centro vadovo dr. Aurelijaus Zyko knyga „Japonijos spalvos ir skoniai“ (2014).
Sakurų karštinė
Sakura – Rytų Azijos dekoratyvinis vyšnios genties medis ar krūmas, gausiai žydintis baltais ar rausvais žiedais. Sakuros žiedas laikomas neoficialia nacionaline Japonijos gėle, kaip ir chrizantema (tik šioji yra Tokijo imperatoriškųjų rūmų simbolis). Tropinėje Okinavos saloje žydėjimas prasideda anksčiau, neretai – sausį, šiaurinėje Hokaido saloje – balandžio pabaigoje ar net gegužę. Įdomu, kad tarp šių salų esančioje Honsiu nauji fiskaliniai ir mokslo metai prasideda balandžio 1 dieną, kai vyšnios pražysta būtent čia.
Žydėjimo laikotarpį japonai vadina hanami (hana japoniškai – „gėlė“, mi – „žiūrėti“). Tai istoriškai tinka tiek sakuroms, tiek slyvoms (jap. ume). Vadinamuoju Naros laikotarpiu (710–794 m.) buvo grožimasi vien slyvų žiedais ir tik vėliau žodis hanami pradėtas sieti su sakurų žydėjimu. Grožėjimasis sakuromis yra įaugęs japonams į kraują: joms pražydus susimąstoma ne tik apie žiedų, bet ir apie žmonių gležnumą, trapumą, trumpaamžiškumą. Čia pat ilsimasi, užkandžiaujama ar iškylaujama su šeimomis, draugais ir kolegomis, o žaliąją arbatą neretai pakeičia atvėsinta sakė.
Kiotas, galima sakyti, yra Japonijos sakurų žydėjimo sostinė: vien ko vertos kad ir kelios minutės Gyoeno nacionaliniame parke! Mūsų gidė Ritsuko Nakayama, po didžiule sakura pastebėjusi japones, besiruošiančias tradicinei arbatos gėrimo ceremonijai, suorganizavo mums neeilinę atrakciją: per porą minučių tapome nerangiais jos dalyviais. Patirtis – neįkainojama!
Sakurų žiedų fone įspūdingai atrodo šilkinis kimono, tiesa, jį dėvi nebūtinai japonai: jis labai populiarus tarp užsieniečių moterų, ypač iš Azijos šalių. Kaip paaiškino gidė, japonės paprastai renkasi santūresnes spalvas ir raštus, todėl susigaudyti, kas yra kas, neturėtų būti labai sunku. Mažyčiais žingsneliais, atsargiai statydamos į medinius sandalus įspirtas kojas, moterys išdidžiai vaikšto tiek po žydinčius parkus, tiek po įvairias lankytinas vietas, visiems šypsosi ir mielai pozuoja. O tradiciniu japonų drabužiu apsivilkusių vaikinų teko sutikti vos kelis.
Žydint sakuroms galima atsigaivinti sakurų žiedais paskaninta arbata arba pasimėgauti saldžiasūre sakurų late: karštu pieno gėrimu su šlakeliu saldaus sakurų sirupo ir plaktos grietinėlės kepure, papuošta labai sūriu marinuotu sakuros žiedu (jap. sakurambo). Didelį įspūdį Naroje paliko sakurų sakė: nei per saldi, nei per sausa, labai gaivaus malonaus skonio.
Įspūdingai atrodo šintoistų šventyklų prieangiuose po žydinčiomis sakuromis plasnojantys tikinčiųjų rašteliai. Juose surašyti žmonių norai – nuo pačių žemiškiausių iki plačių globalinių. Baltų rausvų žiedų fone mistiškai sukasi… japoniškos svastikos: sąsają tarp japonų šintoizmo ir senovės baltų religijos įžvelgė lietuvių religijotyrininkas, etnologas Gintaras Beresnevičius. Gidams priminus, jog japonų maldos namuose į visatą paleisti norai pildosi, o per pavasarinį žydėjimą – dargi su kaupu, šypsojomės: kad tų norų – gyvas perkūnas! Palinkėjome sau rasti daugiau laiko ir galimybių vienai seniausių pasaulyje kultūrų giliau pažinti. Vasara įvairiems tyrinėjimams – bene tinkamiausias metų laikas.
Keletas patarimų besiruošiantiems į Japonija:
Keliaujant po Japoniją rekomenduojama naudotis JR kompanijos geležinkelių pasu. Nors ir nepigus, paskaičiavome, kad jis mums labai atsipirko. Daugiau informacijos: http://japanrailpass.net.
Klubai SGG („Systematized Goodwill Guide“) apima šalies savanorių gidų organizacijas. Verta pasinaudoti jų paslaugomis, bet, turint omeny, kad ne visi gidai gerai kalba angliškai, naudinga suderinti su gidų profesionalų paslaugomis. Savanoriams gidams tereikia padengti kelionės išlaidas (iš namų iki darbo vietos ir atgal) ir pavaišinti, pavyzdžiui, pietumis. Kur ir kaip – visada galima susitarti. Kartais, jei ekskursija intensyvi, sočiam maistui nelieka laiko, tada drauge ko nors užkandama.
Ieškantiems gidų profesionalų rekomenduočiau šias dvi organizacijas pirmiausia dėl aukšto darbuotojų lygio ir lankstumo, antra, dėl gana puikaus anglų kalbos mokėjimo: http://www.okujapan.com; http://www.japan-guide.com.
Keturias valandas trukusios gido paslaugos trims atsiėjo nuo 15 000 jenų (apie 125 eurus) iki 20 000 jenų (apie 167 eurus).
