Kelionė į Niekur I

Režisierius, aktorius, žurnalistas Kęstutis Marčiulynas ryžtingai savo gyvenimo kryptį pasuko prieš 11 metų, kai nusiskuto plaukus ir išvyko su korėjiečių zen Mokytoju į Korėjos kalnus. Savo pavyzdžiu jis visiems įrodė, kad visgi galima vairuoti savo likimą, jei tik tvirtai suimi vairą. Lietuvis apsistojo Korėjos kalnuose, tapo zenbudistų vienuoliu, gavo naują vardą – Bo Haeng („Beribis vandenynas“), medituoja aukštai kalnuose ir iš ten rašo mums laiškus. Štai vienas paskutinių jo prisipažinimų… Beje, Bo Haeng šiais metais žada rugsėjo-spalio mėnesiais su grupe vienuolių viešėti Lietuvoje.

Laiko visai nedaug
Rašydamas jau kelintą laišką iš Pietų Korėjos, Kerjongsan kalnyno, vis pagalvoju, kam to reikia? Ar ketinu save parodyti, ar pats reikalauju dėmesio, ar nepasitenkinimas kyla tuo, ką čia darau. Manau, kad tinka visi teiginiai. Kad ir kur keliaučiau, ten nėra jokio tikslo, jokio miesto ar malonaus paplūdimio. Net Indijos jogų ten nėra. Keliauju į Niekur. Aišku tik viena. Greit išeisiu iš šio pasaulio ir nebus kam keliauti. Liko labai nedaug laiko. kalnu-sventyklele-korejos-kalnuose.JPGIr jei net žinočiau, kad ryt pasaulio pabaiga, pasaulinė katastrofa, tarkim, Šiaurės Korėja užpuola Pietų Korėją. Mano šventykla visai šalia Pietų Korėjos ginkluotų pajėgų štabo, vietinių vadinamu Pentagonu, nes pastatas tokios pat formos kaip Vašingtone Pentagonas, savo pasirinkto kelio ir nusistatymo nekeisčiau, kad ir koks jis man būtų neaiškus. Tad laiko liko nedaug. Žmonės iš Lietuvos, keisčiausiais būdais gavę mano elektroninio pašto adresą, parašo kartais. Visokie klausimai apie gyvenimą, jo tikslus. Ypač dabartiniu laiku, kai viskas verčiasi, kinta, gyvenimas jau ne toks lengvas. Keičiasi vertybės. Aišku, reikia pakeisti ir mąstymą, gyvenimo būdą, pamatuoti savo veiksmus, tikrai žinoti, ko noriu iš gyvenimo. Bet kad ir kaip keista, niekas negali atsakyti į šiuos klausimus.

Kuo toliau, tuo klampiau
Daugiau nei dešimt metų aš Pietų Korėjoje kasdien medituoju po 8 valandas, dar atlieku visokius kvėpavimo, energinius pratimus. Jei visa tai sudėčiau į labai trumpą laiko tarpą, tai jau tikrai turėčiau būti kokia šventenybė. Bet kuo daugiau praktikuoju, tuo labiau žinau, kad visai nieko nežinau. vynuolyno-mazesnieji.jpgIr abejonė, tai ką darau, tik stiprėja. Kelias į save? Nori ar nenori, kiekvienais metais artėji savęs link. Ir, atvirai prisipažinsiu, nieko gero ten nerandu. Kažin ar teisinga buvo idėja atsirasti šiame pasaulyje…. Šių klausimų neišvengė nė viena būtybė šioje žemėje. Čia jau įdomiau. Vadinasi, visus kankina ta pati abejonė. Ką veikti? Kaip gyventi? Už ko griebtis? Kas suteiks pastovumo? Religija? Alkoholis? Narkotikai? Darbas? Kūryba? Šeima? Ar viskas kartu? Ir kas šioje žemėje gali žinoti atsakymą?

Visko neigimas
Mūsų tautai labai būdingas geranoriškas naivumas, kuris vėliau perauga į agresiją, neapykantą. Patys norėdami kažką sužinoti, einame, pamatome, ir iš karto, oooo, aš jau tai žinau! Nieko naujo! Ir po to neigimas. Ir paties neigimo neigimas. Tai aš turiu savyje taip pat, iki šių dienų. vienuoliu-arbatos-kambarys.JPGNesvarbu, kad medituoju budistų šventykloje ir esu tikras budistų vienuolis, priklausantis vienam didžiausiam Korėjoje Čioge ordinui. Kam man iš Lietuvos visai tai, dar viena apgaulė, savęs ir kartu kitų… Taip kartais šlykštu pasidaro, kad nesinori matyti nei aplinkinių, nei savęs. Tiesiog būtų negarbinga sakyti, kad mano dvasinis kelias geriausias. Rodos, nušokai naktį nuo skardžio, kai nesimato aukščio. Lygiai taip pat, kaip padarė buvęs Pietų Korėjos prezidentas.rytmecio-vaizdas.JPG O jis buvo labai rimtas budistas. Budistui nusižudyti – ojojoj kokia nuodėmė. Kiek teks už tai atidirbti? Jei tikėsime kitais gyvenimais…. Tad šis laiškas man rodos kaip paskutinis mano laiškas žmonėms. Ir tai tiesa. Juk aš negalėsiu po kiek laiko jo perrašyti. Jaučiuosi taip, lyg važiuočiau autobusu Peru kalnais, gėrėčiausi kalnais, kloniais, džiaugčiausi grynu oru ir šalia sėdinčia nuostabia mergina. Ir staiga posūkis, stabdžių cypimas, smūgis į akmenis. Ir iš lėto, iš lėto lengvas slydimas nuo kelkraščio, kur dar paskutinėmis minutėmis spėji pamatyti kritimo trajektoriją, prarajos dugną už kokių dviejų kilometrų. Ką žmogus gali mąstyti tuo metu, suvokti? Ką melsti, į ką griebtis, ko šauktis? Kur ta pagalba, ta tvirta ranka, kuri ištrauks iš autobuso ir išgelbės? Kokia paskutinė mintis, kuri ateis į mano ir taip tuščią smegeninę….?

Kelionės pradžia
Manau, kad mūsų gyvenimas, susidedantis iš milijono įkvėpimų ir iškvėpimų, kiekvienu iškvėpimu turėtų būti štai toks, kaip paskutinę savo gyvenimo minutę. Bet mes gyvename kiekvieną dieną taip, lyg eitume į restoraną ir vėl teirautumės, ką gero turite….vietiniai-kalnu-gyventojai.jpg Tik paskui nustembame, kai į prarają tiesiai su kąsniu burnoje lekiame. Tad kelionė į save! Kas tai? Visa tai, ką čia surašiau, atrodo šiek tiek keistokai. Ir net sukelia nekokių minčių, kelia pasipiktinimą, kas tai rašė. Štai dabar perskaičiau ir man nėra labai malonu skaityti. Net nuotaika pagedo. Bet aš rašau, norėdamas truputį nuteikti, atrasti tą niūrumo spalvelę, be kurios neįmanoma nė viena kelionė. Be kurios neįmanomas nė vienas atvykimas kažkur. Kad automobilis važiuotų, reikia, kad ratai gerai sukibtų su gruntu. Tad kad koks tas būtų sukibimas, stengiausi gruntą nupiešti kiek galima ryškiau, pavaizduoti tą grubią mūsų gyvenimo faktūrą. Kaip, mielieji, dėl ratų sukibimo, kaip dėl važiavimo? Važiuojame?

Tvirtas apsisprendimas
Kai medituoji pirmomis dienomis, nėra patogu. Skauda kojas, nugarą… Pykina, viduriai nedirba, maistas nevirškina. Bet motyvas, kodėl mes pasirinkome tokį savęs pažinimo kelią, turi būti tvirtas. vienuolyno-pagrindine-sale.jpgIr be galo svarbus geras kontaktas su Mokytoju. Po kelių mėnesių ar metų mes pripratiname savo protą, kūną prie tos technikos ir jau sėdėjimas tampa malonus. Taip prasideda „pabėgimas nuo pasaulio“. Sėdėti gera, užmirštame save, visas savo bėdas ir negandas. Jokių problemų. Jei esi vienuolis – maistas, stogas, lova, garantuota. pavasaris.JPGTaigi, ši mūsų kelionė čia ir baigiasi. Kaip sakoma, man patinka ta vieta ir aš toliau neisiu. Tiesiog oazė dykumoje! Niekas negali padėti, nei Mokytojo lazdos, nei siuntimas pas kitus Mokytojus, nei vienų praktikos technikos pakeitimas kitomis. Po kelių meditacijų praktikos, būna nerealiai gera kad ir kur būtum, kad ir kas atsitiktų. Atsisėdi tinkamoje pozoje ir viskas, tau daugiau nieko nereikia. O dar aplinkiniai giria, kad esi labai dvasingas, tavo veidas geras, praktika stipri. Tave išlaiko, maitina, rengia, lenkiasi tau…. Ko daugiau bereikia, tiesiog rojus žemėje.

Laukite tęsinio, Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng)

DALINTIS