Įspūdinga kelionė po Kiniją (I dalis)

Marius Marcinkevičius

Iš kelionės niekada nebegrįžti toks pat, koks buvai. Kinų liaudies patarlė

Kinija! Kinija… Tuoj tuoj atsidursiu šalyje, kur restoranuose spjaudo ant grindų, kariai skraido padangėmis, mojuoja kardais ir valgo šikšnosparnius, įdarytus varlėmis, ir atvirkščiai… Bet visa tai nublanksta ir dingsta, kol ieškau taksi kelionei į viešbutį. Pirmą kartą bet kurios šalies taksistas iš oro uosto vežamą į viešbutį atvykėlį vis tiek apgaus. Kainą nusideru perpus ir suprantu, kad vis tiek permokėjau du–tris kartus. O taksistas, nutaisęs verksmingą veidą, rodo, kaip jis neturės šeimynai ko atnešti valgyti…

Pekinas iš karto nustebino savo dydžiu. Dangoraižiai išties didžiuliai. Jeigu visus Vilniaus dangoraižius sudėtume į vieną dangoraižį, išdygtų vienas Pekino dangoraižis. Gatvės plačios, mašinos prabangios. Pekinas keičiasi labai greitai, nes mano draugai, kurie buvo prieš 2–3 ir daugiau metų, sakė, jog Kinijoje nekalbama angliškai, užrašai tik kinų kalba. Iš tikrųjų, daugelis kinų, ypač jaunimas, kalba angliškai, su viešbučių darbuotojais irgi galima nesunkiai angliškai susišnekėti. Bent jau kas antrame restorane yra meniu anglų kalba. Mitinis skurdas, tūkstančiai dviračių ir visa kita liko, matyt, Pekino praeityje. Važinėja prabangūs automobiliai, atrodytų, „Audi“, „Volkswagen“, „BMW“, bet visiškai ne tokių modelių, kaip Europoje. Kažkokie išpūsti ir prabangūs. Tik vėliau sužinojau, kad Pekine gyvena apie 200 tūkst. milijonierių ir, matyt, jie visi tą dieną turėjo reikalų mieste ir būtent tose gatvėse, kuriomis važiavau aš… Žvelgiau pro langą ir negalėjau atsikratyti jausmo, kad mane apgavo –pasijutau lyg atvykęs į Niujorką ar Dubajų, bet ne į skurdžią Kiniją su džonkomis, rikšomis ir darbu už ryžių saujelę.

Numečiau kuprinę viešbutyje. Iš nekantrumo virpa rankos. Skrydis buvo sunkus– išskridau apie 13 val. iš Vilniaus, o Pekine atsidūriau 3 val. nakties mūsų laiku. Kol įveikiau visas kontroles, kol nusigavau iki vietos, Pekine išaušo rytas. Neatsispiriu smalsumui. Nusiprausiu ir leidžiuosi į miestą.

Ką mums sako apie kinus: maži, geltoni, siauraakiai. Ne! Maisto Pekino gyventojai gavo ir visi užaugo: nėra mažyčių kinų, visi yra normalaus europietiško maždaug 170–180 cm ūgio ir siauromis didelėmis akimis. Labiausiai stebėjausi, kodėl juos vadina siauraakiais. Tų „siauraakių“ akys vis dėlto didelės, tik truputį siauros – migdolinės. Ypač gražiai atrodo jaunos kinės didžiulėmis, tarsi kaligrafo plunksna porcelianiniame veiduke nubrėžtomis įkypomis akimis.

Pekinas, aišku, yra pergrūstas užsieniečių, pirmyn atgal zuja turistai, bet vis tiek dažnas kinas prieina, pasisveikina, paklausia, iš kur atvykėlis. Aš specialiai išsisaugojau žemėlapėlį telefone, kad galėčiau jiems parodyti, kur yra Lietuva. Tik Lietuva jiems truputį per mažas vienetas. Europa yra Europa, jiems nėra skirtumo, ar tai Lietuva, ar Suomija, ar kažkokia Vokietija. Europa, Amerika, Australija – taip dalija pasaulį, o visokia smulkmė jų nedomina. Taigi kai parodai, jog esi iš Rytų Europos, reiškia, esi iš provincijos, jie džiugiai linkčioja galvomis.

Atsargumas – proto dėdė

Žingsniuoju per Pekiną, arba Beijingą, kaip sako kinai (Beijing kinų kalba reiškia Šiaurinę sostinę). Prie manęs prieina dvi gražios mergaitės. Kaip visada „Hallo, hallo, iš kur esi, ach Lietuva, ach Europa. Ir mes ne vietinės. Kaip įdomu, gal gali papasakoti daugiau apie Europą? Gal einame išgert arbatos? Čia netoliese puiki kavinukė“, rodo jos pirštu ir aš jau suku link ten, bet šimtus kartų apgauto įvairiose šalyse keliauninko nuojauta kužda, kad čia kažkas ne taip… Taigi dar šnektelėjau su merginomis, paskui mandagiai, bet tvirtai atsisakiau, atsiprašiau ir nuėjau savais keliais. Nuojauta manęs neapgavo. Vėliau sužinojau, kad Kinijoje sparčiai populiarėja naujas sukčiavimo būdas. Prie tavęs prieina jauni, gražūs žmonės, gerai šnekantys angliškai, paklausia, iš kur tu, dažnai netgi žino, kur yra tavo šalis, matyt, specialiai pasimokę geografijos, pasišneka, paklausia, ko atvykai, siūlo eiti išgerti arbatėlės į šalia esančią kavinukę, ten pasėdėti, paplepėti… Dažniausiai meniu net neprašai, atsisėdi, tau užsako arbatos. Pageriate, paplepate ir atėjus laikui susimokėti atneša 300 dolerių sąskaitą. Tu, aišku, nustembi, susinervini, o tau sako: „Atsiprašau, pone, tokios kainos.“ O jeigu nesutinki mokėti, kviečia policiją.

Toliau ėjau pėsčiomis, nes autobusais geriau nevažinėti, didelės jų sangrūdos. Metro tinka labiau, jeigu tik nepataikai į piko valandas. Metro puikus, maršrutai labai gerai sutvarkyti ir gana paprastai galima pasiekti visas Pekino vietas.

Uždraustasis miestas

Viena iš lankomiausių Pekino, o ir visos Kinijos vietų yra Uždraustasis miestas. Įėjimas į jį yra tiesiai priešais Tiananmenio aikštę, kuri yra trečia pagal dydį pasaulyje. Joje gali susirinkti tiek žmonių, kiek jų gyvena Vilniuje. 1989 m. šioje aikštėje vyko neramumai prieš valdžią, demonstrantai buvo sušaudyti ir įvesta karo padėtis. Aikštėje minios žmonių. Nemažai europiečių, bet daugumą sudaro kinai. Šiaurinėje aikštės dalyje esantys Dangaus ramybės vartai veda į Uždraustąjį miestą. Kinai savo šalį vadina Padangių imperija. Jie sako, kad čia yra pasaulio centras, o centro ašis eina per Uždraustojo miesto vidurinius vartus. Todėl per juos galėdavo užeiti tik imperatorius, per šoninius – rūmų personalas, o paprastiems žmonėms ne tik užeiti, bet net kalbėti apie šiuos rūmus buvo draudžiama. Kadangi dabar imperatorių nebėra, viduriniai vartai uždaryti. Pats miestas apjuostas 10 metrų aukščio sienos ir 50 metrų pločio vandens pripildytu grioviu. 1421–1911 m. čia gyveno imperatoriai ir dvariškiai. Rūmuose yra 9000 kambarių, kuriuose buvo įsikūrę 8000–10 000 žmonių. Visa teritorija buvo suskirstyta į du sektorius: išorinius ir vidinius rūmus. Visi pastatai turi nuostabius poetiškus pavadinimus. Pagrindiniai išorinių rūmų pastatai, kuriuose imperatorius tvarkydavo valstybės reikalus, vadinasi Aukščiausios harmonijos, Visiškos harmonijos ir Harmonijos išsaugojimo rūmais. Visas Uždraustojo miesto kompleksas pradėtas statyti 1406 m. ir baigtas 1420 m. Jis yra išskirtinis dar ir tuo, kad neturi nė vieno kamino. Statant miestą buvo sukonstruota tiems laikams unikali apšildymo sistema. Po grindimis nutiestais vamzdžiais tekėjo karštas vanduo. Taigi grindų šildymą irgi sugalvojo kinai. Patalpas šildydavo žaizdrai, kuriuose kūrendavo specialias anglis, neišskiriančias nei dūmų, nei kvapo. Vis dėlto Uždraustasis miestas ne kartą degė ar buvo padegtas nesąžiningų valdininkų, kurie siekė pasipelnyti iš statybų.

Vidiniuose rūmuose gyveno imperatorius su imperatoriene, princai ir princesės, eunuchai ir imperatoriaus sugulovės. Beje, sugulovių tam skirti valdininkai ieškodavo po visą šalį ir kartais jos pakildavo karjeros laiptais ir net tapdavo imperatorienėmis.

Uždraustasis miestas

Po vedybų imperatorius su imperatoriene užsidarydavo viename iš paviljonų ir ten turėdavo prabūti visą savaitę neišeidami. Dažniausiai po to imperatorienė susilaukdavo palikuonių. Vestuvių ceremonija, žinoma, irgi būdavo vykdoma Uždraustajame mieste laikantis tūkstančio ritualų. Vienas iš jų–paties imperatoriaus verdama kiauliena (be druskos ir prieskonių), rankomis padalijama labiausiai pasižymėjusiems valdininkams. Tai būdavo didžiulė, bet nelabai skani garbė .Pasakojama, kad valdininkai už kyšius sušerdavo tą bjaurią kiaulieną eunuchams.

Paskutinis imperatorius

Pailsėti nuo žemiškų darbų imperatorius galėdavo net trijuose soduose. Viename iš jų, Akmenų sode, stovi uola, pastatyta iš kalnų ežero akmens, per ją čiurlena upelis, o jos viršuje yra mažytė nuostabi pagoda, į kurią imperatorius su žmona užlipdavo Naujųjų metų naktį stebėti žvaigždžių. Paskutinis į tą nuostabią pagodą buvo užlipęs imperatorius Puyi. Po jo mirties Drakono sostas liko tuščias. Paskutinio imperatoriaus likimas labai sudėtingas ir įdomus. Apie jį net yra pastatytas filmas, gavęs 9 „Oskarus“, tris BAFTA ir galybę kitų apdovanojimų.

1908 m., būdamas vos dvejų metų ir dešimties mėnesių amžiaus, Puyi užėmė sostą ir tapo visos Kinijos imperatoriumi. Tačiau šalyje jau vyko revoliucija, kuri sugriovė Cingų dinastijos imperiją, o 1912 m. buvo paskelbta Kinijos Liaudies Respublika. Imperatorius atsisakė sosto, tačiau čia vėl atgijo tūkstantmetės tradicijos ir pagarba valdžiai, daugybę metų skiepyta Konfucijaus. Puyi išsaugojo imperatoriaus titulą, nors ir atsisakė sosto. Jam buvo leista gyventi Uždraustajame mieste ir pagal protokolą jo teisės prilygo užsienio monarchui. Tačiau 1924m. iš imperatoriaus, kai jam sukako 18 metų, buvo galutinai atimtos visos regalijos bei titulai ir jis buvo paskelbtas eiliniu Liaudies Respublikos piliečiu. Puyi iškeliavo į Japonų užimtą Tianziną ir ten organizavo „rūmus tremtyje“.

Imperatorius Pu Yi

1934 m. japonai įkūrė Didžiąją Mandžiūrijos imperiją ir Puyi paskelbė imperatoriumi.

O jau po trejų metų, 1937 m., prasidėjo didžiausias Azijoje Kinijos ir Japonijos karas. Japonai okupavo didžiules Kinijos teritorijas, Pekine įsikūrė japonų karininkai ir kariai. Manoma, kad karo metu žuvo arba buvo išžudyti 20–35 mln. žmonių, kurių pusė civiliai. Dar ir dabar galima pamatyti restoranų Kinijoje, ant kurių kaba lentelės su užrašais: „Japonams ir šunims įeiti draudžiama“. Iki 1941 m. kinams padėjo ir JAV, ir Rusija, kurie nenorėjo leisti įsitvirtinti Japonijos galybei. Tačiau prasidėjus Antram pasauliniam karui Japonija stojo Trečiojo Reicho pusėn ir, subombardavusi amerikiečių uostą Pearl Harborą, tapo ir Antrojo pasaulinio karo dalyve.

Kinų armiją ruošė ir rusų kariniai patarėjai, iš jų žymiausias buvo generolas A. Vlasovas, už šią tarnybą apdovanotas Kinijos Auksinio drakono ordinu. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui jis buvo grąžintas į Maskvą ir tapo rusų armijos generolu.

1945 m. rugpjūčio 6 d. „EnolaGay“, specialiai modifikuotas JAV strateginis bombonešis, numetė ant Hirosimos atominę bombą „Mažylis“ („LittleBoy“). Japonija kapituliavo ir Antrasis pasaulinis karas buvo baigtas. A. Vlasovą suėmė, tardė, pripažino kaltu ir pakorė. Imperatorius Puyi irgi pakliuvo į nelaisvę ir buvo išsiųstas į lagerį prie Chabarovsko. Praėjus penkeriems metams, 1949 m., Kinijoje į valdžią atėjo komunistai, o dar po metų Puyi buvo išduotas naujajai kinų valdžiai.

Imperatorius Pu Yi ir Tan Julin

Ten jis buvo iškart vėl pasodintas į koncentracijos stovyklą „persiauklėjimui“. Po 9 metų imperatorius „persiauklėjo“ ir buvo paleistas į laisvę pagal specialų Mao Dzedongo įsaką. Apsigyveno Pekine ir dirbo sodininku botanikos sode. 1967 m., praėjus dienai po Kultūrinės revoliucijos, Puyi mirė. Jis palaidotas Pekino kapinėse.  Imperatorius Puyi turėjo 5 žmonas. Bet iš tikro mylėjo tik vieną–Tan Julin. Ji turėjo didžiulę įtaką jaunajam imperatoriui. Manoma, kad ją nunuodijo japonų saugumiečiai. Toks buvo paskutinio Kinijos imperatoriaus kelias.

Kiek paėjęs už Uždraustojo miesto, patenku į labai seną, labai keistą ir labai įdomią Pekino dalį.

Hutongų labirintai

907–960 m. buvo Penkių dinastijų ir Dešimties karalysčių laikotarpis, sutrumpintai vadinamas Udai, Vudai. Šiaurės Kinijoje viena po kitos valdė penkios dinastijos, o pietuose buvo įkurta daugiau nei 10 savarankiškų valstybių (nors tradiciškai minimos dešimt). 960 m. į valdžią atėjo Songų dinastijos įkūrėjas Song Taizu. Jis suvienijo visas karalystes ir įkūrė imperiją. Ši imperija gyvavo iki XIII a., kol ją galutinai nuvertė klajokliai iš šiaurės – mongolai, kurie įtraukė Kiniją į Mongolų imperiją. Mongolijos imperijoje Kinija pirmą kartą atsidūrė vienoje valstybėje kartu su Tibetu, Mandžiūrija, Junaniu, Korėja ir kitais kultūriniais regionais, kurie iki tol turėjo atskirą istoriją ir atskirą valstybingumą. Uždraustajame mieste įsikūrė valdovai, kurie leido savo pavaldiniams kurtis aplink.

Hutongas

Kadangi mongolai kilę iš stepių, jų kultūroje labai svarbią reikšmę turi vanduo. Mes kūrename šeimos židinį, o mongolai turi šeimos šulinį. Taigi pradėjo kurtis gyvenamieji vienetai aplinkui šulinį. Ir pats terminas hutong mongolų kalboje siejamas su šuliniu. Beveik visų pagrindinių pastatų vartai buvo atsukti į pietus (iš ten sklinda šviesa), todėl dauguma hutongų ėjo iš Rytų į Vakarus. Kadangi kiekvienas hutongas yra atitvertas siena, gavosi daug siaurų chaotiškai išsidėsčiusių gatvelių. Kai kurios gatvelės buvo tokio siaurumo, kad norėdamas prasilenkti aš turėdavau sugrįžti į platesnę vietą ir praleisti iš priekio ateinančius žmones. Pagrindiniai hutongai iš šiaurės į pietus sujungti daug mažyčių pagalbinių perėjimų ir pasažų.

Žodžiu, labirintas buvo painus, bet aš ramiai vaikščiojau ir maniau, kad vis tiek kažkur išeisiu. Kartais siauru labirintu kažkur nuskubėdavo vienišas praeivis, o platesne gatvele pravažiuodavo prie dviračio prikabinta puošni brikelė.

Kaligrafijos menas

Hutongai pilni siurprizų. Eidamas kaišiojau nosį į visus kiemelius. Viename gali rasti šiukšlių krūvą, o kitame – už nušiurusių durų tviskantį prabanga interjerą, priemenėje stovintį didžiulį varinį katilą, kuriame plaukioja Kinijoje mėgstami spalvoti karpiai, o giliau, tarp senovinių pergamento ritinių, sėdi kaligrafas ir susikaupęs rašo. Man užėjus jis net nepakelia galvos, bet iš nišos sienoje be garso išnyra siuvinėtu šilkiniu apdaru apsirengusi mergytė ir pašnibždomis kažko paklausia. Aš nežinau, ką atsakyti, todėl linkteliu galva. Ji nuveda mane truputį į šoną ir pasodina prie žemo nepatogaus stalelio, po kiek laiko atneša puodelį arbatos. Aš sėdžiu ir stebiu, kaip kaligrafas ilgai susikaupęs žiūri į lapą, paskui brūkšteli kelis potėpius ir vėl žiūri.

Prisiminiau, kad Vilniuje, Valdovų rūmų muziejuje, mačiau vieną iš vertingiausių meno kūrinių. Lentelė ant sienos skelbė, kad tai prieš 2,5 tūkst. metų parašyti ant pergamento trys hieroglifai: „Saulė teka, kalnai“. Tai buvo parašyta vieno iš kaligrafijos meno pradininkų. Ir stebėdamas tikslius, bet lėtus priešais mane dirbančio menininko judesius aš staiga ėmiau suprasti šio meno esmę ir ką juo norima išreikšti.

Kinų tapyba

„Saulė teka, kalnai“, parašė pirmasis kaligrafas, įdėdamas į tai visą savo potyrį ir tekančios saulės grožį, o nepraėjus nei 2000 metų tą patį padarė Klodas Monė. Jis nutapė paveikslą, vaizduojantį, kaip saulė pateka virš Senos, ir pavadino jį „Impression, soleil levant“ („Įspūdis. Saulės patekėjimas“). Tokį patį įspūdį patyrė ir tas kinas, tik, kadangi K. Monė nebuvo įvaldęs kaligrafijos meno, turėjo savo įspūdį išreikšti įvairiomis spalvomis ir formomis. Kinui užteko juodos spalvos ir linijos. Nuo K. Monė paveikslo prasidėjo impresionizmas, o nuo kino užrašo galbūt prasidėjo kaligrafijos menas? Prieš daug tūkstančių metų žmonės pasiėmė anglies gabaliuką ir bandė piešti urvuose ant sienų įvairius bizonus, antilopes, mamutus, moteris. Vėliau tie piešinukai buvo supaprastinti ir virto simboliais, kurie laikui bėgant išsiskyrė į dvi šakas: tapybą ir kaligrafiją. Bet kaligrafija nėra tiesiog gražiai nupieštas hieroglifas. Kaligrafija susijungė su poezija. Senovės poetai savo emocijas išreikšdavo skirtingais būdais rašydami hieroglifą. Jiems pavyko emociją sudėti į ženklą. Ženklas gali būti linksmas, liūdnas, piktas arba meilus ir panašiai. Esmė yra ta, kad „labas“ mes galime parašyti tik paprastai –„labas“, o kaligrafiškai gali parašyti taip, kaip nori: su ironija, pašaipa, liūdesiu, skausmu. Šio meno gilumos ir subtilybės yra sunkiai suprantamos, suvokiamos, reikia suvalgyti ne vieną kibirą ryžių, kad pagaliau pradėtum kažką suprasti.

Tas pats pasakytina ir apie tapybą: yra griežti kanonai ir, tarkim, peizažas turi atrodyti kaip priklauso peizažui: viename trečdalyje medis, kitame – namas, dangus vaiskus, reiškia, ruduo, nevaiskus, reiškia, vasara, ir t. t. Bet štai prieš 2000 metų atsiranda revoliucionierius, kuris pradeda laužyti kanonus ir įeina į istoriją, nes pastumia medį centro link. Vėlgi mums yra labai sunku įvertinti kinų paveikslą, kai nežinome jų kanonų, nežinome tradicijos ir dar matome kažkokių kampelyje prirašytų hieroglifų ir, tarkim, kalną ir medžių šakas su žiedlapiais. Paveiksliukas kaip paveiksliukas, tokio atviruko netgi nesiųstum gimtadienio proga. O kinams tai didžiulis meno kūrinys, kurį jie suvokia kaip visumą ir gali įvertinti atskiras detales.

Kaligrafas pagaliau padėjo teptuką ir pažvelgė į savo kūrinį. Kas jame pavaizduota, ką jis parašė? Tyliai pakilau, padėkojau mažajai kinei ir išsliūkinau lauk.

Jau vakarėjo ir aš visai nenorėjau likti visai nakčiai tame klaidžiame labirinte. „Google maps“ Kinijoje neveikia. Kinai yra užblokavę „Google“, „YouTube“, „Facebook“ ir daugelį kitų tinklų, todėl laukti išmaniosios pagalbos netenka. Mane vedė intuicija. Pakeliui filmavau keistus Pekino labirintus, kol galų gale patekau į akligatvį. Jis baigėsi T formos sankryža. Į dešinę buvo didžiuliai 4–5 metrų aukščio variniai kaustyti vartai, o atsisukęs į kairę pusę pamačiau stovinčius tris grėsmingai atrodančius šarvuotus džipus. Pro duris sienoje išvirto kompanija kampuotų plikai skustų kinų su kostiumais, kurie sušoko prie tų džipų, atidarė dureles ir sustingo kažko laukdami. Pro duris neskubėdami, kažką tarpusavyje šnekučiuodamiesi išėjo 4 seni žili solidūs kinai. Jie atrodė gana groteskiškai: su skrybėlėmis ir juodais lietpalčiais iki žemės, kaip Amerikos gangsteriai. Diedukai gangsteriai susėdo į džipus.

Painūs hutongų labirintai

Pradėjau ieškoti išėjimo iš labirintų. Praeivių nebuvo, todėl pasiklausti nebuvo ko. Staiga iš tarpuvartės išniro juodas šešėlis ir pribėgo prie manęs. Paklausė, ar aš mokąs angliškai ir prisipažino paklydęs. Mes ėjome drauge, kol pagaliau gatvelės praplatėjo, pasirodė automobiliai, o ant ištemptų virvių subolavo skalbiniai.

Hutongai. Pekinas

Hutonguose lietuviškos patarlės apie purvinus skalbinius ir jų viešą džiaustymą negalioja– skalbinius jie neša ir džiauna palei gatvę, net ir į tas didžiąsias 3–4 eilių gatves, kuriose važiuoja mašinos.

Kinų pramogos

Taigi atsisveikinau su savo naujuoju bičiuliu ir pasuku link viešbučio skambiu pavadinimu „Pavasario slėnis“. Girdžiu – groja linksma muzikėlė, štai ir skveras apšviestas, o vidury skvero gražiai išsirikiavusios į eiles kokios 40 moterų. Vakarais Pekine ir kituose miestuose, kuriuose lankiausi, susirenka moterys, pasileidžia muziką ir šoka. Skverelis, suoliukai, muzikėlė ir šokiai už dyką. Suoliukai išdėstyti puslankiu ir su atkaltėmis, kaip amfiteatre. Kaip jos pradėjo šokti man prisėdus! Šokančios moterys (50–80 metų amžiaus) turistui parodė visą lankstumą ir graciją, ką reiškia Padangių imperijos moterys. Vėliau Pekine daugelyje vietų vakarais matydavau, kaip žmonės tiesiog susirenka grupėmis, groja liaudies instrumentais, dainuoja, šoka.

Kai grįžau į viešbutį, jau buvo naktis. Pasiėmęs dviratį (jį viešbutyje užsisakiau dar prieš išvažiuodamas iš Lietuvos (yra tokia paslauga)) išmyniau į naktinį Pekiną. Kažkada Pekinas buvo dviračių miestas. Paskui kinai persėdo ant mopedų ir motociklų. Bet dėl didžiulės taršos mopedai buvo uždrausti, o motociklus labai sunku užregistruoti. Atsirado dviračių ir motorolerių, varomų elektra ir važiuojančių be garso. Kad neeikvotų elektros, lempų nejungia ir varo su lengvu švilpesiu, bet greitai. Kinijoje važiuoja dviračiais, paprastais mopedais, motociklais, apkaltais būdomis, kartonais… Šitie vaiduokliai važiuoja taip, kaip jiems norisi. Automobiliai dar sustoja prie šviesoforo degant raudonam signalui, o šitie, matyt, nelaiko savęs eismo dalyviais, jie, matyt, įsivaizduoja, kad yra kažkokie nakties klajūnai. „Aš –žaibas naktyje“, sako sau mopedo vairuotojas ir prie raudono šviesoforo niekad nesustoja, o važiuoja sau kaip važiavęs. Žmonės irgi vaikšto, kur jiems reikia, taigi susidaro toks lengvas chaosėlis. Bet žmonės Pekine pripratę, jie laviruoja ir, aišku, klausosi pypinimo. Nors, tiesą sakant, Pekine pypinimas ne toks baisus, kaip kitose Rytų šalyse. Vėliau, kai nukeliavau į už poros tūkstančių kilometrų esančius miestus, išgirdau, ką reiškia tikras pypinimas. Ten mašinų burzgimas, žmonių klegesys, gatvės muzika ir pypinimas susilieja į vieną ištisą garsą…

Posūkių rodyti ten niekas nesivargina, kam reikia, tas suka, o lenkdamas pypina, kad kitas važiuodamas nesuktų. Tiesiog laikomasi savos logikos. Ir ta logika yra skirta eismo saugumui, o ne iš piktumo. Pypinimas labiau prevencinis, kad žinotum esant šalia kitą automobilį.

Didžioji kinų siena

Prie pat Pekino yra Didžiosios kinų sienos fragmentas. Jeigu nebuvote ant Didžiosios kinų sienos, reiškia nebuvote Kinijoje, sako vietiniai gyventojai ir tempia jus ten. Kinai ją vadina Wànlǐ Chángchéng – ilgoji siena. Ji driekiasi šiaurine Kinijos dalimi, ilgis apie 8000 km, praeina pro pat Pekiną, todėl yra įtraukta į visus turistinius maršrutus.

Sieną pradėta statyti III a. pr. Kr.„Kariaujančių karalysčių“ periodu. Buvo pastatyta nemažai jos fragmentų, bet Cinų dinastijos periodu suvienijus Kiniją prasidėjo tikrosios milžiniško masto statybos. Statybose dalyvavo maždaug milijonas žmonių. Siena buvo statoma iš didelių tašytų akmenų, kuriuos jungė ryžių koše su kalkėmis. Siena turėjo ne tik apsauginę reikšmę. Ji žymėjo civilizacijos ribą ir buvo skirta daugiau tam, kad civilizuoti imperijos gyventojai vėl netaptų klajokliais. Statybos kalnuotose vietovėse buvo labai sunkios. Siena apipinta legendomis ir patarlėmis. Sakoma, kad nuo jaunų mergelių raudų sugriuvo dalis sienos.

Šį vieną didingiausių žmonijos statinių tikrai verta aplankyti. Pati siena plati, ant jos gali prasilenkti keli raiteliai, su daugybe bokštų ir bokštelių, įvairių įtvirtinimų. Įsivaizduokite Gedimino pilį, kuri tęsiasi 8000 km. Ekskursijoje dalyvavom šešiese: arabas su arabe, porelė jaunų vokietukų iš Hamburgo, budistų vienuolis ir aš. Tik atvažiavus vienuolis pareiškė, kad jam reikia pavalgyti, nes po 12 val. jis nebevalgo. Valgyklų ant sienos, aišku, nebuvo, todėl teko atiduoti vienuoliukui savo jogurtą ir bandelę. Jis padėkojo ir pasakė, kad man bus grąžinta su kaupu. Ir tikrai. Po ekskursijos mus nuvežė pietauti. Arabai paklausė, ką siūlo pietums. „Vištieną, kiaulieną, salotas“, atsakė gidė. Kiauliena? Arabai net nėjo į vidų – purvina vieta. Vienuolis nuo 12 val. nebevalgė ir liko diskutuoti lauke su arabais. Susėdome už stalo trise. Kai atnešė patiekalus, pasirodė, kad vokietukė veganė. Ji valgė tik salotas. Taigi mes su vokiečiu persižegnojome ir kibome į 6 žmonėms skirtus patiekalus.

Lamos šventykla

Lamos šventykla prasidėjo nuo rūmų, kuriuos 1694 m.pastatė imperatorius Kangksi savo sūnui princui Zhenui. Kai jis tapo imperatoriumi ir persikėlė į Uždraustąjį miestą, savo senuosius rūmus pavadino Harmonijos rūmais ir perdavė juos Tibeto vienuoliams. 1949 m. Lamos šventykla buvo paskelbta nacionaliniu muziejumi.

Šventykla Kultūrinės revoliucijos metu išliko sveika. 1979 m. buvo restauruota ir į ją buvo pakviesti gyventi vienuoliai iš Vidinės Mongolijos (Kinijos dalis), kur jie atsidėjo budistinio mokymo studijoms.

Į vidų patenku per Harmonijos vartus, iš kairės – Būgnų, o iš dešinės – Varpų paviljonas. Didžiulėje aptvertoje teritorijoje daugybė šventyklų, skirtų įvairioms dievybėms. Čia ir Buda Šakjamunis Mitrėja (atjautos ir meilės Buda), kuriam prie kojų 4 terakotiniai pasaulio sargai meta nugalėtus demonus, piktąjį daugiarankį Šivą ir kt. Viename paviljone buvo mokomasi budizmo filosofijos, ezoterikos, medicinos ir matematikos.

Vienas iš įspūdingiausių statinių yra Didysis Budos bokštas, kuriame stovi 26 m aukščio Budos statula. Ją septintasis Dalai lama padovanojo imperatoriui Čianlongui. Buda, kitaip nei kitose monoteistinėse religijose, nėra dievas. Buda–tai terminas, reiškiantis nušvitimą. Jeigu ieškote lietuvių kalbos sąsajų su sanskritu, tai išties geras pavyzdys: Buda– nubusti. Tai nubudęs, nušvitęs žmogus, kuris išsiveržia iš amžino reinkarnacijų rato. Todėl budų yra daug. Mes dažniausiai šnekame apie Budą Šakjamunį– budizmo pradininką.

Prieš užeinant į kompleksą įvyko nedidelis incidentas. Nusipirkau bilietą, nuėjau prie įėjimo vartų, bet negalėjau praeiti, nes prieš mane stovėjo budistų vienuoliai iš Tibeto ir kažko barėsi su apsauginiais. Kaip supratau, jie norėjo užeiti, nusilenkti savo dievams, o jų neleido, nes jiems reikėjo nusipirkti bilietus. Iš tiesų vėl ta pati situacija, kokia yra visame pasaulyje: prekyba religija, prekyba dievais – nori užeiti į bažnyčią pasišnekėti su dievu – susimokėk, nori pasižiūrėti kažkokias relikvijas – susimokėk. Aš nelaukiau, kol išsispręs situacija prie kasų, nuėjau, pasukiojau būgnus, paskambinau varpeliais, nusilenkiau dievams. Visiems dievams buvo aukojamas maistas ir stalai aplinkui juos lūžo nuo įvairiausių vaisių ir bandelių. Nusilenkiau piktai išsiviepusiam keturveidžiui ir daugiarankiui Šyvai. Kūrybinę Šyvos energiją įkūnija Lingas – falas, akmens kolona, besiremianti į Jonę – moteriškumo simbolį. Šis atvaizdas plačiai paplitęs po visą Indiją ir laikomas pagrindiniu Šyvos kulto objektu. Pasak kito mito, ginčijantis Brahmai ir Višnui apie tai, kurį iš jų reikėtų garbinti kaip kūrėją, prieš juos staiga pasirodė neapžvelgiamo dydžio ugninis Lingas. Bandydami surasti jo galą ir pradžią, Višnus šerno pavidalu nusileido po žeme, o Brahma žąsies pavidalu pakilo į orą, bet nei vienas, nei kitas nepasiekė tikslo. Tada jie pripažino Šyvą didingiausiu iš dievų. O dar aš skaičiau, kad asketai, kurie nenorėjo jam nusilenkti, sukūrė nuostabaus grožio deivę, kurią nusiuntė pas Šyvą. Ta deivė užkrėtė dievą kažkokia liga, nuo kurios jo falas degė tarsi ugnyje. Šyva baisiausiai supyko ir tuo ugniniu falu išdaužė visą asketų miestą. Tikrai rimtas dievas. Padėjau jam sausainių, kad būtų nepiktas, nusilenkiau ir nuėjau į muziejų, kuriame eksponuojami budistiniai atributai, senovinės mandalos ir kelių tūkstančių metų senumo skulptūrėlės. Staiga iš paskos atidundėjo, matyt, visgi nusipirkę bilietus, maži drūti vienuoliai, kuriuos buvau sutikęs prie įėjimo. Jie triukšmingai sugužėjo į vidų ir pradėjo melstis, lankstytis visoms statuloms iš eilės, bumbėdami į taktą visokias litanijas man nesuprantama kalba, bėgo ratu, kėlė virš galvų popierėlius su mistiniais užrašais, o paskui juos atlėkę į salę iš paskos lakstė maži chunveibinai (kinų kalba hongweibing– raudonasis sargybinis, Kinijoje – politiškai nesubrendusio jaunimo būriai, dalyvavę Kultūrinėje revoliucijoje ir naikinę įvairius meno kūrinius) juodais kostiumėliais. Galų gale vienuoliai išsitraukė mobiliuosius telefonus, norėdami nusifotografuoti ir, matyt, nuvežti į savo tolimus vienuolynus tų nuostabių retų relikvijų nuotraukas, tačiau čia sušoko mažieji sargybiniai ir neleido fotografuoti. Vienuoliai labai nuliūdo, paslėpė telefonus ir ėmė toliau slampinėti po salę. Aš priėjau prie vieno, paklausiau, iš kur jis, bet tas tiktai nusišypsojo, pamakalavo galvą, nesuprato. Sėdi, matyt, kur nors kalnų vienuolyne ir ne kalbas jam mokytis rūpi, o matyt pasiekti savirealizaciją, nušvisti ir dingti iš šio vargano pasaulio. Kadangi aš už kinus truputį aukštesnis, be to, buvau su striuke ir kuprine, užstojau vienuolį savo nugara nuo prižiūrėtojų ir paliepiau fotografuoti. Jis suprato.Tykiai išsitraukė savo mobilųjį, čiukšt paukšt – ir Buda Šakjamunis jau sėdi SIM kortelėje, pykšt pokšt – ir Buda Mitrėja šalia jo. Tuomet mes neskubėdami, šnekučiuodamiesi kiekvienas savo kalba, nupėdinome prie kito dievo: „Paukšt!“– dar viena relikvija. Taip mano padedamas šis vienuolis gavo galybę atvaizdų. Paskui išėjome į kiemą, ilgai spaudėme rankas ir abu apie kažką šnekėjomės. Staiga prie mūsų atsidūrė jauna šviesiaplaukė ir pasisiūlė išversti. Deja, bet vienuolis tik šypsojosi ir lankstėsi, jis ir kiniškai nemokėjo šnekėti. Galų gale atsisveikinęs su vienuoliais įsišnekėjau su mergina. Pasirodo, ji yra iš Vokietijos ir jau porą metų Pekine studijuoja kinų kalbą.

Kompleksas uždaromas apie 17 val., visus pradėjo varyti lauk, o aš kažkurioje šventyklėlėje priklaupiau prie Budos statulos, užsimerkiau ir pabandžiau pamedituoti. Buvo gana tylu. Išgirdau šnaresius. Gal čia prašviesėjimas beldžiasi į mano kaušą? Išgirdau, kaip veriasi durys, kažkokius šnabždesius, stumdymąsi ir, atmerkęs akis, pamačiau, kaip apsauginiai dalijasi bananus, kurie buvo paaukoti Šyvai ir Budai. Matyt, chunveibinai nutarė, jog ilgai dirbdami apsauginiais ganėtinai nušvito ir priartėjo prie dievų. Stebuklų laikas baigėsi ir aš iškeliavau į Pekiną.

Dangaus šventykla

Į Pekiną atkeliavo ūksmingas Kinijos vakaras, o aš kartu su smogu prasisunkiau į Dangaus šventyklą – milžinišką 273 hektarų kompleksą su sodu, kuriame imperatoriai medituodavo, pasninkaudavo ir atnašaudavo dievams.

Šventyklos kompleksas pastatytas XV a. valdant imperatoriui Jongle. Jis taip pat pastatė ir Uždraustąjį miestą. XVI a. valdant imperatoriui Dziadzingui kompleksas buvo išplėstas ir pavadintas Dangaus šventykla. Imperatorius Dziadzingas Pekine taip pat pastatė dar tris žymias šventyklas: Saulės šventyklą rytuose, Žemės šventyklą šiaurėje ir Mėnulio šventyklą vakaruose. Pats kompleksas buvo statomas kaip dangaus ir žemės šventykla. Todėl ir jo formos yra atitinkamos: pietinė pusė – kvadratinė, o šiaurinė – apvali, nes pagal kinų kosmologiją žemė vaizduojama kaip kvadratas, o dangus – apskritimas. Ištisus 500 metų vieną kartą per metus, per žiemos saulėgrįžą, imperatoriai atvykdavo čia ir po trijų dienų pasninko eidavo atnašauti Dangui ir melsti savo imperijai palankumo. Imperatorius prašydavo vėjo, lietaus, šalčio ir karščio, kad tie būtų mielaširdingi jo šaliai ir atsirastų būtent tada, kaip yra numatyta gamtoje.

Čia stūkso Apvalusis altorius (kuris vaizduoja dangų) ir Aidų siena, kuri buvo pastatyta 1530 m. Atsistojus altoriaus viduryje ir šūktelėjus arba suplojus, aidas atkartoja ir sustiprina balsą. Ši šventykla susieta su skaičiumi 9, kuris pagal kinų numerologiją turi magiškų galių. Aplink centrinį akmenį eina 9 koncentriniai ratai. Pirmas ratas sudėtas iš 9 akmenų, o paskutinis iš 81 (9×9), laiptai, vedantys į altorių, turi 360 laiptelių, o aplinkui altorių yra 360 baliustradų. Centrinis altorius apsuptas 65 metrų ilgio Aidų siena. Iki 1911 m., iki pat imperijos žlugimo, imperatorius čia aukodavo gyvulius, šilką, vaistus ir kitas gėrybes. Visos aukos būdavo taip pat siejamos su skaičiumi 9.

Autorius atlieka kinų kovos menus Dangaus šventyklos fone

Bet paskutinio imperatoriaus jau nebėra, o dabar, praėjus 100 metų, ant to altoriaus užsikaria turistai, atsistoja ir kažką bando kiauksėti, paukšėti ir šūkauti, bet jų balsai neataidi. Ir štai išeina linksmas skandinavas, o gal anglas, apie 2 metrų ūgio, su didžiuliu pilvu, žilais ilgais plaukais ir didele žila barzda – lyg pripūstas Kalėdų senelis. Prastumdo kinus, atsistoja ant akmens per vidurį, iškelia rankas į viršų ir kad užstaugia: „ŪŪŪŪŪ…“ Ir aidas tikrai ataidi iš visų pusių. Kinai sužavėti net paknopstom bėga, čiumpa kameras, telefonus kelia į viršų ir ima filmuoti. Vyriškis nusijuokia, bando eiti sau, bet visi vos ne ant kelių atsiklaupę maldauja pakartoti. Jis pasijunta žvaigžde. Nieko nereikia daryti, tik iškėlus rankas į viršų mauroti kaip lokiui „Eheheheheee!“ Žodžiu, kinams iš susižavėjimo linksta kojos, o vaizdo įrašai skrieja į vietinį kinišką „YouTube“.

Rojaus skliauto šventykloje saugomi imperatorių palaikai. Ant sienų nuostabūs piešiniai. Rytinė dalis skirta Yang (šviesa, saulė ir šiluma), o vakarinė –Yng (debesys, lietus ir mėnulis). Aplinkui auga devynių drakonų kiparisai, kuriems jau daugiau nei 500 metų.

Turbūt vienas iš populiariausių Kinijos turizmo simbolių yra Derliaus dievo šventykla, jos paveikslėlio esama visuose Pekino giduose ir aprašymuose. Šventykla yra 38 metrų aukščio ir 30 metrų pločio. Ji pastatyta tik iš medžio be vinių, dekoruota feniksais, drakonais ir kitais imperatoriškais atributais (geltona spalva ir 2 drakonai yra valdovų simboliai ir niekas, išskyrus juos, negalėjo jų naudoti).

Vakarinėje parko dalyje yra gamtos istorijos muziejus, kuriame eksponuojami ir dinozaurų skeletai. Kinai sako, kad imperatorius yra dangiškos kilmės padaras, o drakono sūnus, matyt, nutarė, kad ir dinozauro giminaitis, nes kam tada šventykloje laikyti tuos skeletus?

Kompleksas didžiulis, aš vis einu ir einu. Po truputį pradeda temti, minios skirstosi, suvažiuoja autobusai ir išveža laimingus turistus, prisisėmusius kinų kultūros, o aš ateinu iki Pasninko rūmų. Jie pastatyti 1420 m. imperatoriaus Mingo 18 metų sukakčiai. Į šiuos rūmus ateidavo imperatorius ir pasninkaudavo: prieš eidamas melstis į šventyklą tris dienas nevalgydavo, negerdavo, nesiklausydavo muzikos, nebendraudavo su moterimis, nešnekėdavo su žmonėmis.Vartai jau uždaryti, bet tetulė, kuriai aš pašnibždėjau kelis išmoktus žodžius kinų kalba, mane įleido į vidų.

Aplinkui nieko nėra, aš tykiai atsisėdau kamputyje, užsimerkiau ir viskas aplinkui apsitraukia tokiu dūmeliu, visiška tyla, tik kažkur čirška paukšteliai ilgomis uodegomis. Žodžiu, tas jausmas po truputį ateina. Bandau suvokti, kaip turėjo jaustis 18 metų imperatorius, kuriam užkrauta atsakomybė už visą didžiulę imperiją, kaip jis jautėsi čia pasninkaudamas, nevalgydamas, negerdamas. Negerti tris dienas žmogui yra gana sunku. Žmogus be maisto gali ištverti daug, be vandens – nelabai. Taigi, imperatorius aukojo save tautai. Ir štai sėdžiu aš kaip tas imperatorius Padangių imperijos viduryje. Pasninkauju: nevalgau, negeriu ir nesimyliu. Bet ateina bobutė ir išveja mane atgal į platųjį pasaulį. Aš nenuliūstu, nes mano imperija labai maža, tai ir pasninkavau atitinkamai trumpai…

Tyliai išsėlinu iš Pasninko ir susikaupimo rūmų ir ilga, aptraukta rūku alėja einu tolyn. Prieš mane atsiveria sodas, mažos pagodos, apaugusios vijokliais, galybė siaurų takelių ir žydinčios rožės. Žmonių jau nebėra, parkas tuščias, todėl aš prisėdęs galiu ramiai pasinerti į Kiniją. Kažkur parko gale groja muzika, o aš atsisėdęs pagodoje, apaugusioje vijoklinėmis rožėmis, klausausi, kaip tolumoje dainuoja jaunos kinų mergelės, o ant plikos mano galvos krenta rožių žiedlapiai.

Tęsinys „Įspūdinga kelionė po Kiniją“ (2 dalis)

DALINTIS