Kelionė į Ameriką su vaikais

Rasa Sagė, autorės nuotraukos

Kai išsiruoši į kelionę į Ameriką, gali būti, kad susiruoši į vieną svarbiausių savo gyvenimo kelionių. Amerikos skleidžiama kultūra pasaulis persigėręs per daug, kad tai būtų tiesiog tolima ir brangi kelionė. O jei dar išsiruoši visa šeima, kartu su vaikais, iš kurių vienam tik treji, kitam pusantrų, tai tampa jau ne tik tavo, bet ir visų giminių ir pažįstamų gyvenimo įvykiu.

Taigi, kelionė į Ameriką su vaikais. Nuo ko pradėti?..

Ką gi, pradėsiu nuo pradžių. O pradžia visada prasideda nuo čia, ten, kur esu DABAR. Dabar sėdžiu ant penkiomis storomis pagalvėmis apramstytos sofos Venturos miestelyje, Kalifornijos valstijoje. Tokiomis storomis, kad vos užtenka vietos užpakaliui. Pasidėjusi ant kelių kompiuterį, kojas ant stalo, bandau aprašyti kelionės įspūdžius, kol jie dar neišblėso ir kol dar „gyvas“ kompiuteris, nes adapteris, kurį nusipirkome Londono oro uoste, pasirodo netinka mano kompiuterio pakrovėjui.i amerika su mazais vaikais

Atskridome tik vakar. Vaikams gerai, jie užmiega tada, kai jiems patogu ir norisi, o mes su vyru vis dar stipriai jaučiame laiko zonų pasikeitimo požymius– nuovargį, mieguistumą, galvos skausmą.

Kelionė truko dvidešimt aštuonias valandas, skaičiuojant su visomis pertraukomis ir laukimais oro uostuose. Skaičiuojant su nakvyne viešbutyje Stokholme –trisdešimt šešias valandas. Tai yra, parą su puse. Iš namų išvažiavome penktą valandą po pietų trečiadienį, airbnb „viešbutyje“ pas Renatą buvome penktą valandą ryte penktadienį. Laiko skirtumas tas valandas suprastino ir dabar čia yra vis dar tas pats penktadienis, penkios valandos po pietų.

Nors atjaunėjome devyniomis valandomis, tačiau miego trūkumas tas valandas pasiėmė su kaupu. Aš gal ir nebūčiau pasiryžus tokiai ilgai kelionei su mažais vaikais, bet…ak, ta reklama.

Lapkričio 24 dieną, Juodajį penktadienį, į mano, kaip ir į milijono kitų žmonių elektroninį paštą atėjo pasiūlymas nuskristi į Ameriką už 200 dolerių. Tikslios kainos nebeprisimenu, bet suma neviršijo 250 dolerių. Jau keletą mėnesių iki tol mes kalbėjome apie galimybę sekančias atostogas praleisti Amerikoje, bet mąstėmė apie poros metų laikotarpį. Tol, kol atėjo toks pasiūlymas! Kur gi rasime pigiau? Reikia imt!

Azarto įkarštyje nepastebėjome, kad sudėjus suma sumarum, bilietų kaina išėjo ne ką ne mažesnė, nei pirktume eilinius bilietus iš Vilniaus į JAV. Prie kainos prisidėjo registruotas bagažas, dar reikėjo užsakyti maistą lėktuve. Kelionės draudimas, viešbutis Stokholme, iš kurio Arlandos oro uosto ir buvo mūsų pigiojo skrydžio siūlymas. Nepastebėjome ir to, kad kelionė truks dvidešimt aštuonias valandas, skaičiuojant su visomis pertaukomis ir laukimais oro uostuose. Skrydis iš Stokhomo, persėdimas Londone. Iki Stokholmo dar vienas skrydis. Jei skaičiuosime su nakvyne Stokholme, kelionė truks trisdešimt šešias valandas. Tai yra, parą su puse, su kūdikiu ir mažu vaiku mes gyvensime oro uostuose ir lėktuvuose.

Na ką gi. Tai, ką įsigyji, su tuo reikia susidraugauti.

Nesuderinti skrydžių laikai išrašė nemažą sąskaitą už nakvynę prie Stokholmo oro uosto. Pinigai dideli, nakvynė prasta. Miegas dviaukštėje lovoje, kambaryje-spintoje, kuris buvo toks mažas, kad vos tilpo lagaminai, kažkodėl neėmė. Kelias valandas nusnūdę, penktą ryte kėlėmės, kad spėtume į lėktuvą, skrendantį į Londoną, kur persėsime į tarpatlantinį.

Nepaisant miego trūkumo, prie kurio augindami du mažus vaikus esame jau pripratę, mūsų gyvenimo kokybės kreivė per vieną dieną neįtikėtinu greičiu šovė į viršų. Mažulytį, tiesiog vaikišką lėktuvą iš Vilniaus į Stokholmą, kuris taip staigiai leidosi, kad net skaudėjo ausų būgnelius, pakeitė tarpatlantinis, tas, didžiulis, kurį iki šiol mačiau tik filmuose. Trys eilės, po tris sėdynes, aštuoni tualetai, karštas maistas, pirma klasė priekyje, asmeniniai plančetiniai ekranai, pilni filmų. Brigita kaip užburta žiūrėjo filmukus, Kasparas nepavargdamas lakstė tarp eilių. Miegą ir vėl teko pamiršti.

LAIMĖ YRA MEZGIMAS

Kai po trisdešimt šešių valandų kelionės atskridome į Los Anželą, aplinkos suvokimo aštrumas jau buvo gerokai nusilpęs. Dviejų nemigos naktų jausmas labai panašus į savijautą išgėrus daug alkoholio. Miglotai prisimenu, kaip išėję iš oro uosto ieškojome automobilių nuomos punkto. Kaip grįžome apsižiūrėję, kad nešame Kasparą, nes pamiršome vežimėlį. Kaip laukėme, kol galėsime jį atsiimti. Atsimenu žmonių minias, ant oro uosto grindų besivoliojančius savo vaikus, iki bambų išsimozojusius ledais su natūraliomis uogomis. Juoda moteris, autobuso vairuotoja, besikalbanti tai su mums, tai su praeiviais gatvėje, tai su kitais vairuotojais, su kuriais tik per plauką ką tik nesusidūrė.Hostelis

Ir pagaliau naujumu kvepianti, puiki, graži kaip pilka gulbė Tojota, kurią nuomavimo punkte mums leido pasirinkti, nors užsisakėme visai kitą, pigiausią. Iš miego limpančios, fizinėmis pastangomis palaikomos atmerktos akys, kol vyras bando perprasti amerikietišką vaikiškų automobilio kėdučių sistemą. Ir pokalbis su savimi, įkalbinėjimas nepasiduoti, neišnykti, kol neatvažiavome tas likusias aštuoniasdešimt mylių nuo miesto į airbnb viešbutį pas Renatą.

Atvykome vėlai vakare, o mūsų mažosios visatos sakė, kad tai ankstyvas rytas. Nemiegojome dvi paras. Miegas po viso to buvo giliausias ir juodžiausias miegas per visą mano gyvenimą. Juoda, gili bedugnė, į kurią įkrenti tam, kad išnyktum, reprodukuotumeisi ir atgimtum vėl, iš naujo.

Pagaliau keliom valandom išnykę, turėjome vėl susirinkti save į daiktą, nes atsibudo vaikai. Išgėrę po dvi paracetamolio ir papusryčiavę užkandžių iš lėktuvo likučiais, važiuojame į Holivudą. Daug mašinų važiuoja ta linkme, gatvė pilnutėlė. Visi automobiliai nauji, prabangūs, blizgantys. Priešais mus juda sidabrinė Subaru, nors apie mašinas ne ką teišmanau, matau, kad labai prabangi. Žvalgausi pro langą, gurkšnoju kavą iš McDonaldo ir atsakinėju į tūkstanį Brigitos klausimų. Sustojame.

Akys užkliūna už ant priešais važiuojančios Subaru gale esančio užrašo: „Happiness is knitting“ (laimė yra megzti). Ne prabangios Subaru vairavimas, bet mezgimas yra laimė. Gili užuomina. Ir, turbūt, teisinga. Tačiau, vairuoti tokį automobilį (nors ir ne Subaru, užtenka ir Tojotos) sukuria tokį didelį komfortą (ypač, kai to nedarai kasdieną), kad tai labai panašu į laimę. Bent jau aš ją tikrai jaučiu. Jaučiu gryną laimę. Ypač, kai sėdi tokiame automobilyje su mylimiausiai savo žmonėmis, važiuojančiais kartu atostogauti.holivudas

Mus pasitiko siauros gatvės, mažos parduotuvėlės, daug nepažįstamų aktorių plakatų ir slėpynių žaidžiantis Holivudo užrašas. Vis pasirodo, mirkteli ir vėl prapuola. Niekaip neįveikėme Holivudo gatvių labirinto, niekaip neradome to vienintelio išėjimo iš jo. Trisdešimt šešias valandas keliavusiems, kelias valandas pamiegojusiems žmonėms tai buvo neįveikiama užduotis. Klausėme žmonių, visi mums minėjo nuorodas „you can not miss“ (kurių negali nepastebėti). Juk viskas čia yra labai paprasta. Žmonės Amerikoje savo gyvenimą susitvarkė taip, kad būtų paprasta. Jos buvo, buvo, tos nuorodos, bet mūsų akims. Vietoj jų pastebėjau daugybę kitų nuorodų, kurios amerikiečių gyvenimą daro paprastą ir aiškų.

Jei yra fontanu trykštantis vanduo, bus parašyta „Hand wash“ (rankų plovimui). Kad būtų visiems aišku, kam tą vandenį galima naudoti. Jei yra bažnyčia, bus parašyta „Christian church“ (Katalikų bažnyčia) ar „Methodist church“ (Metodistų bažnyčia), kad nereikėtų eiti aplinkui bandant išsiaiškinti, kokia čia bažnyčia. Jei yra parduotuvė, bus aiškiai parašyta, kas joje parduodama. „Coffee only“ (tik kava) arba „Food for dogs only“ (tik šunų maistas), arba „Family friendly house“ (namas, skirtas šeimoms). Ar – „Fine for littering 1000 dollars“ (bauda už šiukšlinimą 1000 dolerių). Parkavimas invalidų vietoje, bauda 250.

Ir švaru, nei šiukšlelės. Ir nereikia sukti galvos, kas bus, jei prisiparkuosi invalidų vietoje. Ar galima vandenį gerti ar ne, kur rasti kavos, šunų maisto, ar kuriam name apsigyventi su šeima…viskas aiškiai pasakyta. Paprasta. Beje, parkavimas visur nemokamas. Tai tikrai super.Holivudas iš viršaus

O žmonės čia ne tik pripratę gerai, bet paprastai gyventi, bet yra ir YPATINGAI mandagūs. Švelnūs, negi pasakyčiau. Galvojau, kaip būtų galima tiksliausiai apibūdinti tokį jų bendravimo būdą. Pasakyti švelnus, manau, tiktų labiausiai.

Tai pasijautė jau lėktuve. Kaip stiuardesė ar stiuardas siūlo kavos ar užkandžių, kaip klausia, kaip sekasi, kiek metų vaikams ir ar viskas gerai. Parduotuvėje, už kurią užsukome grįždami iš Holivudo, į maišelius prekes pakuojančiam vyrui jo viršininkė priėjusi tris kartus atsiprašė, kad ji jam turinti duoti pastabą, nes jis kažką daro ne taip. Toje pačioje parduotuvėje mokėdami prie automatinės kasos pagyvenusi pora padarė klaidą ir pakvietę pagalbą atsiprašinėjo, kad sutrukdė. Priėjusi pardavėja nesakė, kad toks jos darbas, o tik dar mandagiau atsakinėjo, kad nieko tokio, ji neprieštarauja jiems padėti.

Holivudas mūsų neįsileido, bet paprasti žmonės priima labai draugiškai. O tai svarbiausia.

Viską bandysiu rašyti, jei tik rasime, kur parduoda tinkamą adapterį. Gal bus parduotuvė „Adapters for Rasa computer only“. Reikia tikėtis.

II dalis

SANTA BARBAROS BENAMIAI

Keista buvo minti miestelio, kurio pavadinimas toks pats, kaip ir kultinio serialo, gatves. Ypač kai visai neseniai, regis, vakar, mes negalėjome peržengti šio stebuklingo pasaulio sienos. O šiandien einu sau Santa Barbara gatvėmis. Rodos, iš už kampo tuoj išlįs Kely ir Kruzas Kastilio. O gal susitiksiu Lionelį ir Augustą. Tačiau taip rodėsi tik septintą valandą ryte, kai dar miegančiomis miestelio gatvėmis traukėme link pajūrio. Vaikai užmigo penktą vakaro, atsibudo penktą ryto. Ką veikti atsibudus penktą ryte?..

Apsimiegojusios parduotuvių pardavėjos dar tik vėrė duris į ką tik nuplautas gatves, o kartu su jomis iš savo urvelių ėmė lįsti ir vietiniai Santa Barbaros gyventojai. Tik mažai iš jų buvo gražių, besišypsančių, serialo herojus primenančių amerikiečių. Gal šie dar miegojo, o rytinį miestelį okupavo benamiai. Apsiskarmalavę, apaugę, velkantys savo mantą. Rėkiantys, besikeikiantys. Amerikietiška svajonė ne visiems išsipildė, tai akivaizdu.santa-barbara-papludimys

Ir tai nebuvo pirmas mūsų „susipažinimas“ su Amerikietiškos svajonės aukomis. Buvome sustoję prie puikios vaikų žaidimo aikštelės. Netoliese nuo aikštelės ant suoliuko sėdėjo grupelė apsiskarmalavusių žmonių ir atrodė, kad rūpinasi tik savo reikalais. Lyg ir laukė autobuso, lyg ir. Brigita užsimanė į tuoletą. Tai buvo ne problema, nes jau spėjome suprasti, kad šalia kiekvienos žaidimų aikštelės ar bet kokios kitos žmonių susibūrimo vietos yra pastatyta po gerai prižiūrimą viešą tualetą su popierium, servetėlėmis ir savaime nusileidžiančiu vandeniu. Bet jis buvo užimtas. Šalia kriauklės stovėjo tuščias stipriojo gėrimo butelys. Brigitai beterpsint, o man įkalbinėjant ją laikyt, iš tuoleto išėjo dvi pavargusios benamės, besišypsančios „a mnie vsio ravno“ šypsena.

Viskas atrodė ramu, kol mes užėjome į vidų. O tada už durų prasidėjo toks erzelis, lyg būtų susitikęs susijaudinusių ančių būrys. Girdėjome, kaip jos rėkia viena ant kitos, keikiasi ir kone mušasi. „…little baby needs a bathroom! Baby need a bathroom!!! Little girls need to go!! Fuck you! You eat shit! Ei, little child is in there…“, ir taip toliau. Gerai, kad mano vaikas nieko nesuprato, todėl neišsigando. Mums plaunant rankas, viena iš erzelio dalyvių priėjo ir pasiėmė tuščią butelį. „Sorry“, sako.

Jaunas vyras, apaugęs kelių mėnesių barzda, sėdėjo prie gatvės stulpo laikydamas kardono gabalą su užrašu „Starving. McBroke“ (Badauju. Mc Bankrotas). Vaizdas buvo toks graudus, kad juokas neėmė. Nors jis bandė juokauti, prie bankroto pridėjęs Mc, kaip prie McDonaldo. Tas vaizdas mane taip sujaudino, kad ilgai negalėjau jo pamiršti. Kodėl nesustojome ir nedavėme jam pinigų?.. Juk žmogus alkanas. Čia, Amerikoje! Prie Santa Barbaros!

Jau po dviejų dienų tapo akivaizdžiau už akivaizdu, kad žaidimas vabank iš Amerikietiškos svajonės turėti viską, ko tik geidžia širdis, dažnai pralaimimas. Pralaimėjęs žmogus lieka be nieko. Virtinė neteisingų sprendimų, ir jis gatvėje. Tiesiogine to žodžio prasme.

Santa Barbaros elektros prekių parduotuvės vitrinoje nebuvo parašyta kaip tikėjausi, bet žodžiai: „Išpardavimas, parduotuvė užsidaro“, atkreipė dėmesį. Adapteris puikiai tiko ir kainavo tik šešis dolerius. Labai pigu. O visa kita kainuoja daug. Maisto parduotuvėje išleidome beveik šimtą eurų ir neužteko nei dviem dienom. Kartą pietavome picerijoje, labai kukliai, sumokėjome 50. Iš jų – 8 doleriai rekomenduotų arbatpinigių. Pusryčiai McDonalde kainavo 20, vakarienė greito maisto užkandinėje 17. Maistas ne pigesnis nei Lietuvoje, pavalgyti keliaujančiai šeimai reikia bent 60-90 eurų dienai. Blogiausia, kad pigiausias yra greitas ir nesveikas maistas.

Nors… storų žmonių mažuma. Visi negražūs (niekur nemačiau baltų amerikietiškų šypsenų, išskyrus reklamose), atrodo suvargę, ne laiku pasenę, beje, apskritai nesimato daug jaunimo, nei vaikų; apsirengę jie prasčiau nei pas mus, tačiau dauguma liekni ir tiesūs. Gal nuostabi, tiesiog kvapą gniaužianti gamta verčia išsitiesti. Viskas labai švaru, sutvarkyta, išpuoselėta, kaip ir reikia tikėtis, tačiau tokios gražios gamtos dar nesu mačiusi.mokama-pakrante

Kovo pradžioje (o gal ir visus metus) kiekvienas krūmas žydi nuostabiausių spalvų, įvairiausių dydžių žiedais. Tolumoje boluojantys kalnai ir įvairių formų kalvos, žali kloniai ir putojantis vandenynas. Čia balto smėlio pakrantė, truputį toliau – bangos skalauja didingas uolas. Visur gėlės, palmės ir nuostabiausi augalai. Vydamiesi Kūrėją, žmonės į gamtovaizdį įkomponavo savo namukus, vis kitokius, pagal projektuotojo ir statytojo grožio supratimą. Įspūdingiausi tie, kurie išsirikiavę pirmoje eilėje, veidus atsukę tiesiai į Ramųjį vandenyną.

Kaip namas, taip kitoniškas, unikalus. Kiekvieną iš jų galima apžiūrinėti kone pusvalandį. Matosi, kad šalia viena kitos gyvena ir sugyvena daugybė rasių, kultūrų ir tautybių. Tai sukuria ypatingą tolerancijos ir draugiškumo dvasią. Gal todėl skirtingos kultūros ir gyvena draugiškai, nes nepalikta jokios vietos nesusipratimams. Net arbatpinigių parašyta, kiek reikia palikti.

O miestelyje Harmony (Harmonija), gyventojų skaičius siekia tik 18. Mažai. „Kur gyveni?“ „Harmonijoje“ „Kiek pas jus gyventojų?“ „Aštuoniolika“. Beje, prie visų miestelių pavadinimų pakelėje yra parašyta ir jų populiacija. Įdomu, kai kas nors miršta ar gimsta vaikas, negi jie iš karto keičia visą lentelę?

SISTEMA PRIEŠ RAKŠTĮ

Vaikai, nusimetę batus, flirtuoja su vandenyno bangomis. Pribėga bangai atsitraukus ir lekia tolyn jai artėjant. Su vandenynu Brigita bendrauja, tarsi jis būtų gyvas. Ateina supykusi, sako: „Jūra manęs neklauso.“ Paskui vėl bėga, taikosi. Kalbasi. Kasa duobę, stato bokštą, kuriuos galiausiai neišvengiamai nuplauna didelė banga. Mažasis pradėjo kalbėti. Kalba visomis kalbomis, tokiomis, kokias girdi. Nori visur eiti pats. Lipa, bėga, griūna, vėl bėga. Jau išsimaudė vandenyne. Tiesa, ne savo noru ir tai jam visai nepatiko. Banga išmušė iš kojų ir su visais rūbais jis tekštelėjo ant nugaros į vandenį. Bet pas mamą įsuptas į rankšluostį greitai sušilo ir vėl viskas buvo gerai. Tik daugiau prie bangų nesiartina, pasimokė. Kapstosi smėlyje, renka kriauklytes, akmenukus, jūros žoles ir laksto paskui seserį.

Geresnės žaidimų aikštelės nerasi. Žmonių nėra, o vandenynas toks dinamiškas. Jis keičiasi kas sekundę, jis tikrai gyvas. Todėl niekada netampa nuobodu nei vaikams, nei mums, juos stebintiems. Tobulas laimės momentas yra stebėti, kaip laimingi ir atsipalaidavę, saulės nutvieksti, nuostabaus vandenyno pakrantėje žaidžia tavo vaikai. Vaikai žaidžia, būdami čia ir dabar. Mūsų mintys taip pat sustoja, nejučia viską pamirštame ir tik grožimės. Tokios akimirkos mūsų kelionę jau iškėlė į pirmą vietą ir ji gavo aukso medalį, kaip geriausia iki šiol patirta kelionė. Gamta ir tai, kad mes visi kartu, kad nereikia jaudintis dėl nei vieno. Visi čia, visi dabar, visi šalia.

Tačiau anksčiau ar vėliau, vis tiek atėjo laikas, kai reikėjo eiti. Jei nori, kad paskui tave kas nors eitų, turi rodyti kelią. Brigita norėjo likti, bet parodžiau jai kelią ir ji juo nusekė. Kaip? Paprastai. Paėmiau didelį pagalį ir brėžiau juo brūkšnį per smėlį, kelią, kurio ji turėjo eiti. Dešinėje brūkšnio gili jūra, kairėje – karšta ugnis, taigi, ji negalėjo niekur nukrypti nuo takelio. Sutrypto smėlio chaose ryškus ir viliojantis nubrėžtas kelias traukė kaip magnetas.

Lietuvoje dar tik pradeda čiurlenti pirmieji pavasario upeliai, o Kalifornijoje, šalia Ramiojo vandenyno, galima lakstyti basomis. Todėl apsimauti kojines ir batus tolygu bausmei, Brigita basomis ėjo visur, taip pat ir ant medinio takelio per kopas. Ant kopų lipti nevalia, jos užtvertos ir apsaugotos. Takelis grubiai tašytas, ir visai netrukus išgirdau: „Oi, man skauda!“. Švelnioms kojytėms daug nereikia, stora kaip dantų krapšukas ir ilga kaip nagas rakštis įlindo giliai į kulną. Vaikas nebegali paeiti ir skauda ne juokais. Nieko nelaukę nusprendėme, kad reikia profesionalios pagalbos. Paklausėme hostelio administratoriaus, kur rasti daktarą.yosemiti-parke

Jau po pusvalandžio registravomės pas „Docter on duty“ (Budintis daktaras). Žmonių pilnas laukiamasis, priimti mus turėjo tik po dviejų valandų. Buvome išalkę, todėl nuvažiavome į Taco Bell pavalgyti Takų. Grįžus į priimamąjį, mūsų laukė žinia. Kadangi neturėjome vietinio draudimo, procedūra kainuos apie 500 dolerių, kuriuos turime sumokėti iš karto.

500 dolerių už rakštį, tai nuskambėjo kaip visiška nesąmonė. 500 dolerių buvo trijų dienų mūsų kelionės biudžetas. 500 dolerių, tai viso mėnesio atlyginimas Lietuvoje! Ar mums mokėti 500 dolerių už rakštį?

Tikrai ne. Pasakėme, kad mums per brangu. „No problem“, atsakymas. Jiems tai no problem, o mums tai problem. Kaip iškrapštyti tą rakštį iš kulno? Vaikas rėkia, jai skauda, paeiti visai negali.

Pabandėme patys iškrapštyti tą nelemtą rakštį su antakių pincentu. Nepavyko. Kita nakvynės vieta turėjo būti San Franciske, kur vyro kolega maloniai užleido mums savo butą. Nusprendėme skubiai važiuoti ten ir paieškoti alternatyvų. Kolega jau laukė, sukvietė visus kitus bendradarbius mūsų pasveikinti, suorganizavo barbekiu lauke, teiravosi kaip kelionė, kaip sekasi. Taip ir sekasi, vaikas su rakštimi kulne. Nespėjome apsižvalgyti, o jau kažkas surado „Splinter kit“ (Rakščių ištraukimo rinkinys). Atsitiktinai vakarėlyje buvo vieno kolegų draugė gydytoja. Azijietė gydytoja kaip mat ištraukė Brigitai rakštį ir po pusės valandos ji jau vėl skrajojo kaip drugelis. Rakštis įlindo labai giliai, nebuvo lengva net gydytojai. Tačiau pavyko, ir taip paprastai, sutaupėme 500 dolerių. Viskas baigėsi gerai.

KIEKVIENAS LAŠAS SKAITOSI

500 dolerių už rakštį, 10 dolerių už turtuolių rajoną, 10 dolerių už apsilankymą miške. Taip, taip, kad pasivaikščiotume miške, teko sumokėti. Labai gražus miškas, be abejo, kaip visa gamta. Daugybė nepažįstamų augalų, žydinčių neapsakomo grožio žiedais. Ėjome lėtai, nes turėjome kiekvieną žiedą apžiūrėti ir atsakyti „O, kaip gražu“ į kiekvieną dukrytės šūktelėjimą.Amerikietiškas namas

Stengiamės taupyti. Gyvename pigiausiuose hosteliuose, po pirmojo nuostabaus butelio jau teko pakeisti tris kambarius. Airdbnb ne visada pats pigiausias variantas, todėl ieškome ir per booking.com. Vienur geriau, kitur blogiau, bet mums daug nereikia. Skalbiamės viešoje skalbykloje. 3.5 doleriai už vieną skalbimą (milteliai savo) ir 50 cnt. už džiovinimą. Skalbykloje buvome anksti ryte, mūsų šeimos laiko juostos vis dar šiek tiek pasislinkusios. Tik viena moteris ką tik buvo išsiskalbusi visos savaitės skalbinius, pilną bagažinę skalbinių. Nors žmonių nebuvo, matėsi, kad skalbykla naudojama. Viskas veikia, bet gerokai panaudota. Ir brangu. Pigiau nusipirkti nuosavą skalbimo mašiną. Bet vietiniai naudojasi viešąja. Įprotis, gal. Taip pat, kaip ir popieriniai laikraščiai gatvėse, kuriuos galima nusipirkti įmetus monetą į automatą. Žmonės skaito popierinius laikraščius.

Kvėpuojame pilnais plaučiais. Sieloje lengva ir skaidru. Keliaujame pakrante nuo Los Anželo link San Francisko savo puikiąja nuomota Tojota. Automobilyje dainuoja Bočelis, gomurį galmonėja aromatinga kava iš Taco Bell, akis glosto nuostabūs vaizdai. Nuostabi gamta ir pozityvas. Visur jaučiasi pozityvas. Jei mano dukrytė lipa ant laipynės, o kita mergaitė gana ilgai laukia savo eilės, ji nesuirzta, o tik pasako „I like her skirt“ (Man patinka jos sijonas). Jei rakšties išėmimas kainuoja 500 dolerių, bet mums atsisakius tiek mokėti, moteris registratūroje nesusiraukia, bet sako: „I do it to my kids myself too“ (savo vaikams aš tai taip pat darau pati). Prie bendruomenės pastatytos vaikų žaidimo aikštelės parašyta „Breaf easy, you’re in San Luis Obispo“. Net vėmimo maišiukas lėktuve tau mirkteli akį ir sako: „In a while you will be fine“, – bag. (Po kiek laiko tau viskas bus gerai, – maišiukas).laikrasciu-automatai

Va tai tau. Nuostabi gamta, didingas vandenynas, bet trūksta gėlo vandens. Gražuolė Kalifornija kažkodėl neturi vandens. Vandens iš krano negalima gerti, jis gerokai chloruotas. Griaužia akis, jei pakliūna. Visur kabo rašteliai, primenantys saugoti vandenį. „Every drop counts“ (kiekvienas lašelis skaitosi).

Įdomu, ar tų didžiulių namų ant vandenyno kranto gyventojai, kuriuos turėjome garbės pravažiuoti tik sumokėję, prausiasi tuo pačiu bjauriu chloruotu vandeniu?.. Įdomu suvokti, kad jie galbūt, būdami milijonieriais, prausiasi tokiu, kad ir chemiškai išvalytu, vandeniu, o mes – natūraliu, požeminiu. O gal jie tiesiog prie to pripratę ir nežino, kaip gali būti kitaip?

Pozityvūs, bet neprogresyvūs žmonės. Visi malonūs, švelnūs, bet jei atsitinka tikra nelaimė, niekas negali padėti, tik pinigai. Visi negražūs, apsirengę seniais, nuskalbtais skarmalais, bet važinėja naujausiais tviskančiais (spėju, lizinginiais) automobiliais. Nemokamos žaidimų aištelės, tuoletai, parkavimas, bet apmokestintas miškas.

Kaip ir indėnai nepamatė Kolumbo laivų, tokius paradoksus gali pamatyti tik atvykęs iš kito pasaulio. Kai ilgai gyveni, susergi trumparegyste. Tačiau tą pastebi, tik kai pagaliau įsigyji akinius. TAS jausmas, kai tuos akinius užsidedi, ir yra keliavimas.

DRYŽUOTAS MIESTAS

Na ir ką gi mes pamatėme pirmajame dideliame mieste po savaitės keliavimo per mažus miestelius Ramiojo vandenyno pakrante?

Dau daug daug benamių. Mums tikrai buvo baisu, kai nusprendėme pasivaikščioti per miestą. San Franciskas nedidelis, visas jis siekia tik 7 mylias, tai yra apie 10 kilometrų. Tik išėję, kaip visada anksti, patekome į žmonių, įsikibusių į kavos puodelius, srautą. Stengėmės neatsilikti, bet netrukus pastebėjome juodą gumulą, gulintį tiesiog šalia skubančių kojų. Jaunas (kiek galėjau suprasti iš nugaros) žmogus, užsimaukšlinęs kapišoną miegojo. Tiesiog čia, prie pat kojų, gatvėje. Vėliau darėsi dar įdomiau. Visi dirbantys sulindo į ofisus, liko tik pavieniai praeiviai, mes ir benamiai. san-franciskasPriešais mus eina moteris su palyda, avinti panašius į krokodilo odos batelius ir tokia pačia rankine, dėvinti baltas kelnes, figūrą nuliejančiu paltuką, šukuoseną (ją iš karto pastebėjau, kaip išsiskiriančią iš bile kaip apsirengusių žmonių masės). O visai šalia storu purvo sluoksniu apaugusių, skarmaluotų būtybių krūva.

Ir jie nesėdi ramiai. Jie kapstosi šiukšlių dežėse, rėkauja, keikiasi. Ką mes žinome, ką jie dar gali padaryti. Kad būtų ramiau, paklausėme policininkų, ar mums saugu va taip, su dviem vaikais nešynėje ir skėtuke pereiti visą miestą. Jie patikino, kad jei eisime dienos metu ir niekur nesuksime nuo pagrindinių gatvių, bus saugu. Įtikinti autoritetų, patraukėme.

Kaip ir Amerikos vėliava, San Franciskas yra dryžuotas. Dešimt minučių einame ramia, padorių žmonių juosta, paskui skubame tamsia, baisia, benamių siautėjimo juosta. Kitas dešimt minučių kone išsižioję spoksome į alternatyvius žmones įvarių spalvų plaukais ir rūbais, dar dešimt minučių trunka pereiti rytų šalių gyventojų juostą. Paskui ir vėl benamiai. Vėl skubantys kavos gėrėjai. Rodos, kad tie žmonės ten ir gyvena, tose dešimtyje minučių, nes kontrastas toks didelis, kad net nuostabu, kaip jie beveik nesusimaišo.

Visus, tiek benamius, tiek kavos puodelinius, tiek spalvotuosius, sieja vienas pastebimas bruožas – tai tamsumas. Juodi plaukai, tamsi oda. Daugiau nei dauguma – azijiečių. Regis, visa Azija suvažiavo į San Franciską.

Miestas kalvotas, todėl grįžti pėsčiomis jėgų neliko. Prisižiūrėjome pakankamai. Uber vairuotojas, saugiai vežantis mus atgal į butą, sakė, kad valgyti benamiai gauna, nes kitaip pro juos visai nebūtų galima ramiai praeiti. Turi jie kur nusiprausti ir išsiskalbti. Tačiau jų tiek daug, kad akivaizdu, jog tai ne pavieniai žmonės, o visa sistema šiepia savo dantis. Taip, kaip ir mus likimo valiai paliko su giliai į vaiko kulną įstrigusia rakštimi, todėl, kad negalėjome susimokėti, nuo bankrutavusių sistema nusisuka. Jie nepapuola į amerikietiškos svajonės kontekstą. Jie nenaudingi ekonomikai. Tegu gyvena sau kur nori. Arba bėgi į darbą su visais, paskubom gerdamas kavą, arba iškrenti iš žaidimo. Va taip.san-francisko-namai

Pagalba vieni kitiems ateina tik iš žmonių, tik iš bendruomenės. Jei neturi artimos bendruomenės, jei esi vienas ir neturi pinigų, mažiausia nesekmė gali tave sužlugdyti.

Per tuos benamius nemačiau gerai ir pačio miesto. Visą laiką vijosi baimė, kad tuoj vėl išlįs skarmaluota rėkianti krūva. Nors vietiniai vienu balsu tvirtino, kad tai šaunus miestas. Labai europietiškas, jaukus, nedidelis. Nusukę į gyvenamųjų namų gatvelę pamatėme ir gana ramų rajoną, apstatytą tipiškais San Francisko namais su laiptais link paradinių durų ir laiptais per visą namo sieną. Čia gyvenantys tiesiog susikuria savo jaukaus gyvenimo burbulą ir nebemato to, ko nenori matyti. Jei žinai, kurios juostos bus juodos, jas tiesiog apeini. Logiška.

O jei viskas atsibos, visada galima atvažiuoti į San Franciską prisijungti prie benamių. Saulė, palmės, žiema šilta, gamta nuostabi. Valgyti duoda.

INDĖNŲ DVASIA SKLANDO ORE

Visų vietinių akys ima blizgėti, kai pasakome, kad važiuosime į Yosemite parką. Net tų, kurie ten niekada nėra buvę. O tokių yra dauguma, nors ir didžiuojasi savo parkais, retas kuris palieka savo susikurtą gyvenimo burbulą. Taip pat ir prezidentas Linkolnas 1864 metais paskelbė šią teritoriją saugoma, net nebuvęs joje. Moteris turizmo informacijos centre prisipažino, kad kai prieš 20 metų pirmą kartą ji apsilankė Yosemite nacionaliniame parke, metė darbą ir atvažiavo čia gyventi.

Amerikiečiai sako, kad apsilankymas šiame žemės kampelyje yra wow rinkimas. Ir jie visiškai teisūs, nes vaizdai – žodžiais nenusakomi. Stūkso debesis pranokstančios uolos, iš jų kriokliais krenta gyvybės vandens šaltiniai. Srauni ir linksma upė, milžiniški šimtamečiai medžiai. Lakstančios voverės ir ore nardantys ereliai. Šioje nuostabioje teritorijoje alsuote alsuoja gyvybė ir istorija. Šie kalnai mena daug daugiau, nei nori prisiminti amerikiečiai. Šie medžiai matė visai kitokį pasaulį, nei tobulai nutiestais takeliais, kelio ženklais, tualetais ir viešbučiais įrėmintas jis atrodo dabar.yosemity-parkas

Jei medis galėtų kalbėti, kiek daug jis papasakotų. Vienas toks auga indėnų kaimelyje Yosemite nacionalinio parko muziejuje. Kai priliečiau jo šoną, man pasirodė, kad medis pyksta. Pyksta, nes jis matė visai kitokį gyvenimą. Matė moteris ir vyrus, gyvenančius išvien su gamta, laimingus, ramius žmones.

Tai buvo visai neseniai, tik prieš šimtą metų. O kas yra šimtas metų palyginti su tūkstančius metų besitęsiančia indėnų kultūra?

Visai neseniai šiame parke stovėjo vigvamai, kuriuos iš medžių žievių statė vietiniai indėnai. Juose kūrenosi kvapni ugnelė, bočiai mokė vaikus dirbti strėles ir pinti pintines, moterys virė gilių arbatą ir supavo kūdikius, vyrai medžiojo ir žuvavo. Jie buvo laimingi. Gyveno išvien su gamta, kuri jiems buvo švelni. Uodė pušų sakus, žaidė kankorėžiais ir vaikščiojo negirdimais žingsniais. Puošėsi erelių plunksnomis, gėrė tyrą kalnų vandenį ir meldėsi savo dievams.

TŪKSTANČIUS metų čia gyveno indėnai. Amerikiečiai sudegino jų kaimus, atėmė maistą, ginklus, o pačius išvarė į kitas, ne tokias gražias ir turtingas vietas. Suvokiant tai, regis, kiekvienas medis žiūri į tave su priekaištu ir nuoskauda, kaip į įsibrovėlį.

Tūkstančius metų čia sirpo ir gyvavo indėnų dvasia, kaipgi ji galėjo per kelis šimtus metų išblėsti?.. Ir neišblėso. Ta Dvasia vis dar sklando. Indėnų dvasia persimaišiusi su skriaudos energija. Mes juk žinome, ką reiškia, kai ateina svetimi ir bando išvaryti tave iš tavo namų. Tačiau mes, lietuviai, atsilaikėme. Jau 4000 metų gyvename prie Baltijos jūros. Rovė, neišrovė, skynė, nenuskynė. Indėnams pasisekė mažiau. Juos išvarė, juos sunaikino. Jų nebėra. Tokių, kokie jis buvo anksčiau, nebėra. Su tūkstantmete kultūra ir paveldu. Tai didžiulė skriauda. Milžiniška. Bet, kaip suprantu, apie tai nekalbama. Istorija prasidėjo tada, kai Kolumbas išlipo į šios žemės krantą.

Jei Kolumbas nebūtų atplaukęs, o po šimto metų nebūtų apsigyvenę pirmieji piligrimai iš Europos, galbūt ir mes negalėtume šiandien lankyti šio puikiai įrengto, kvapą gniaužiančio parko. Čia vis dar, kaip ir tūkstančius metų, gyventų indėnai. Siūtųsi sau apdarus ir sumedžiotų žvėrių odos, puoštųsi erelio pluksnomis ir drožtų strėles. O galbūt mes galėtume čia lankytis, bet ne pas amerikiečius, o pas indėnus. Gyventi jų viešbutyje vigvame, pirkti jų pagamintus suvenyrus ir drabužius, valgyti jų gaminamą maistą, stebėti jų kultūrą. Galbūt. Tačiau taip nėra. Ta didžiulė indėnų skausmo ašarų išdeginta žaizda žiojėja. Kiekvienas, bent kiek jaučiantis ir mąstantis žmogus ją jaučia.

Štai tokie įspūdžiai iš nuostabaus Yosemite nacionalinio parko.

JŲ BROLIAI KALNAI, JŲ SESERYS UOLOS

Aukštai kalnuose, ten, kur užlipti pėsčiomis užtruktų visą dieną, gyvena sekvojos. Šie medžiai yra aukščiausi ir storiausi pasaulyje. Ir seniausi. Jų amžius siekia ir 3000 metų. Įsivaizduojate, net tūkstantį metų iki Kirstaus gimimo šie medžiai jau augo ten, kur juos matome dabar. Stulbinantis patyrimas. Jų aukštis – daugiau kaip 20 aukštų pastato. Jų plotis toks, kad nuotraukoje šalia tokio medžio žmogutis atrodo kaip mažas paukštelis ant namo stogo. Ir jie be galo stiprūs. Tokie stiprūs, kad jų broliai galėtų būti kalnai, o seserys uolos. Jie bus paskutiniai, kurie išnyks iš šios žemės, pasibaigus jos galiojimo terminui.

Vienas medis „pabučiuotas“ žaibo. O gal iš pavydo jų stiprybei žaibas norėjo jį sudeginti. Ir ką? Nieko. Truputį apsvilusi apačia, bet viršūnė žaliuoja lyk niekur nieko. Žaibas sužeidė, tas tiesa, bet medžio šerdis gyva ir dar gyvens kelis šimtus metų.

Būtų labai įdomu paklausyti, ką tie medžiai kalba. Juk jie gyvena čia jau taip seniai.  vedrodzio-ezeras-yosemity-parke

O jei nesigirdi, tai bent jau paliesti Sekvojos medį, pasisemti iš jo tos stiprybės, kurią jis kaupia ne vieną tūkstantį metų. Pasisveikinti su jo broliais, kalnais, pamoti linksmai išdykaujantiems kriokliukams.

Nors užtrukome tik šiek tiek daugiau nei valandą, nes Sekvojų miške vis dar žiema, o mes nebuvome tinkamai apsirengę, Brigitos kojos tuoj buvo šlapios, Kasparas rėkė vos atgaudamas kvapą, kad neleidžiame jam pačiam eiti per sniegą, bet įspūdis buvo vienas stipriausių. Ir ne tik mūsų įspūdis, kiekvieno, apsilankiusio šiame miške. Prezidentas Ruzveltas, vieną naktį praleidęs piknike po Sekvojos medžiu, po to sakė: „Jaučiausi kaip šventykloje“. Sutinku su juo. Jausmas grįžus iš šio miško panašus, o gal dar stipresnis, nei grįžus iš bažnyčios.

LAIMINGI ŽMONĖS KELIAUJA

Londono oro uoste, laukdama persėdimo į kitą lėktuvą, apžiūrinėjau oro uosto knygas. Viena ypač patraukė dėmesį „Laimingi žmonės skaito ir geria kavą“. Pasaulinis bestseleris. Aš dar pridurčiau, laimingi žmonės keliauja.

Dvi savaitės prabėgo kaip laiminga akimirka. Regis, atvykus tik užsimerkėme, o dabar atsimerkiame ir jau reikia iš čia išskristi. Laimei, kad nuotraukos ir prisiminimai dar ilgai gyvens mūsų mintyse. Grįžtame atgal į realybę, tačiau pamačius ir patyrus tai, ką patyrėme mes, viskas yra kitaip. Mes buvome Amerikoje. Mes mirkėme kojas vandenyne, grožėjomės jo pakrantėmis, valgėme Amerikietiškus burgerius ir prausėmės chloruotu jų vandeniu, griaužiančiu akis. Bijojome ir gailėjomės benamių, žaidėme bendruomenių įrengtose vaikų žaidimo aikštelėse, lėkėme amerikietiška Tojota amerikietiškais keliais, skaitėme jų labai aiškius ir paprastus užrašus, bendravome su praeiviais, sėmėmės stiprybės iš Sekvojos medžių, šildėmės Kalifornijos saulėje. Tikiuosi, ne paskutinį kartą.

Ne viskas čia tobula. Ne viskas gražu. Tačiau žmonių paprastumas, pozityvumas, komunikabilumas, nuostabi gamta ir atostogų su visa šeima laisvė šias dvi savaites pavertė labai svarbiomis. Ir mums, ir vaikams.Bakersfield

Beje, kelionė su vaikais buvo šimtą kartų geresnė, nei kelionė būtų be jų. Ir ne tik dėl to, kad jie patyrė tokius įspūdžius, kuriuos prisimins visą gyvenimą, arba bent jau pamatys nuotraukose, bet todėl, kad būti kartu su visa šeima yra didelė jėga. Dalinimasis patirtimi labai stiprina tarpusavio ryšį, gerina santykius. Mažasis visą laiką, kaip priklijuotas, buvo prie tėčio, būdamas jau nebe kūdikis pirmą kartą taip ilgai matydamas jį šalia. Mes esame jėga, kai esame kartu. O sunkumai, kurie kyla..tokie kaip miego trūkumas, pykinimas mašinoje, isterikos atsibodus sėdėti prisegtiems kėdutėje, ar nerealūs reikalavimai…yra tokios smulkmenos, kurių net neverta minėti.

Tik vieną dalyką kitam kartui išmokau tikrai, pasimokiau visam laikui. Prieš kelionę būtina įsigyti atskirą kelionių sveikatos draudimą ir gerai išsiaiškinti jo sąlygas. Mes turime tik tą, kuris galioja kartu su kreditine kortele, tačiau jo mažai, kad jaustumėmės saugūs. O visa kita: benamiai, chloruotas vanduo, net kainos yra išgyvenama.

Keliaukite! Jau geriau nenusipirkti naujos suknelės, batelių, naujos sofos ar mašinos, bet nuvažiuoti ten, iš kur grįžus ispūdžiai liks visam gyvenimui. Didžiulį įspūdį padarė panaši į mūsų kultūra, o kas lauktų Indijoje, Kinijoje, ar Vietname? Keliaukite! Tik kelionėse galima išgryninti mintis ir pamatyti, ko net neįtarėmė esant iki šiol.

keliones_pramogos

 

DALINTIS