Po pasaulį automobiliu

Vytautas Nosevičius

Vitoldo Miliaus nuotraukos

Kalbindamas keliavimo automobiliu rekordininką Vitoldą Milių, susimąsčiau, kiek daug Lietuvoje laimingų žmonių, kurie nei dirba, nei vargsta, tik keliauja ir džiaugiasi gyvenimu. Ir vienas iš jų – žurnalo „Autobild Lietuva“ redaktorius V. Milius. Kaip lengva žmogui, kuriam vos gimus jau matosi, kur tiesiasi jo rankos ir protas. Vitoldo galvoje, kiek pamena jis pats, sukdavosi vien automobiliai. Kur stoti baigus mokyklą, abejonių nekilo, – tik automobilizmas ir autoūkis. „Matyt, gimiau su automobilio vairavimo mikroschema, jeigu kur nors judu, tai įsivaizduoju, kad važiuoju tik su mašina“, – šypsosi vairavimo rekordininkas. Jis ir čiuoždamas slidėmis vis dar nori lenkdamas varžovą įjungti posūkio signalą. Dabar 50 metų vyrui automobiliai – ir svajonės, ir kasdienybė. Domisi tiek jų techninėmis savybėmis, tiek meniniais dizaino aspektais, bet labiausiai jam patinka keliauti automobiliu. Apvažiavo beveik visą pasaulį, po kelis sykius aplankyta Azija, beliko tik Antarktida ir Australija.

Gruzijos keliuose

Ne vienas pasakys, kad reikia drąsos sėsti į žiguliuką ir vienam iškeliauti. Taip atsitiko 2009 m., kai Vitoldas Milius vienas su šia mašinyte apvažiavo visas buvusias sovietines respublikas. Mintis išmintinga, panašiai kaip moteris, nuvykusi į arabų šalį, užsideda čadrą, kad būtų nepastebėta. „Tuomet už 600 litų nusipirkau „devintuką“ (VAZ 2109), kaip paskutinį tarybinį reliktą, šiek tiek pasitvarkiau ir per 26 dienas įveikiau 16 304 kilometrus. Norėjau tiesiog pažiūrėti, kaip per 20 metų pakito subyrėjusi TSR“, – sako užkietėjęs automobilininkas. Maršrutas buvo toks: Vilnius–Kijevas–Kišiniovas–tranzitas (per Rumuniją–Bulgariją–Turkiją)–Tbilisis–Jerevanas–Baku–Ašchabadas–Taškentas–Dušanbė–Biškekas–Almata–tranzitas(Astana–Samara–Toljatis)–Maskva–Sankt Peterburgas–Talinas–Ryga–Vilnius. Sunku patikėti, tačiau lietuvio 1989 m. laidos 75 tūkst. km ridos automobilis be priekaištų atlaikė sunkią kelionę.

Po Kaukazo valstybes

Šios kelionės metu vienas didžiausių V. Miliaus kelionės atradimų – Padniestrės respublika. „Keistas jausmas. Staiga įvažiuoji į niekam nežinomą valstybę valstybėje. Teko atlikti keletą formalumų, susimokėti už leidimus. Ir tiek triukšmo dėl menko 28 km ruožo! Pravažiuoji juos ir vėl gali visus popierius išmesti. Toks įspūdis, kad susirinko būrys uniformuotų ir įkūrė savo respubliką“, – stebėjosi keliautojas.

Keistą vaizdelį lietuvis išvydo Gruzijoje firminėje degalinėje. Užsukęs papildyti degalų, tuoj pat buvo pakviestas prie vaišių stalo ir primygtinai kviečiamas išgerti. Atsisakyti vos pavyko. Gruzinai labai myli Lietuvą.

Įdomu, kad kelių policija Gruzijoje vairuotojų nesivejoja, sustabdžiusi tik pakalbina ir dokumentų neprašo, nieko nebaudžia… Ten neegzistuoja jokios techninės apžiūros. Jei automobilis važiuoja, reiškia, viskas gerai. O kad lempos išdaužytos ar trūksta buferio – niekis.

Gruzijoje

„Gruzijoje labai įdomus eismas. Visi važiuoja akivaizdžiai išgėrę! O kur dar tradicinė gruzinų samprata apie vairavimą, kad tikri džigitai važiuoja degant raudonam šviesoforo signalui… Tad reikia šiek tiek laiko norint perprasti jų važiavimo ypatumus. Kita vertus, jie gal ir nenuspėjami kelyje, tačiau nepikti. Jei vienas kitam „užkiša“ automobilį, niekas nepuola mokyti, kaip reikia važiuoti“, – dalijosi įspūdžiais V. Milius.

Užvirtę kalnų keliai

„Tbilisyje pilna aptriušusių užsienietiškų automobilių, o pakeliui į Jerevaną dominavo beveik vien tik rusiškos „Volgos“, „Žiguliai“, „viliukai“ ir pan. Atrodo, kad keliauji per Rusiją prieš kokį dešimtmetį. Maloniai nustebino eismo kultūra. Armėnai rodo posūkius ir netgi ragina prisisegti saugos diržus. Gruzinui gėda naudotis saugos diržais, o armėnai šia prasme yra labai civilizuoti.“

Gruzija, Tbilisis

Į keliautojo akis Turkmėnijoje labiausiai krito be galo garbinamas prezidentas. Visur pilna paauksuotų ir paprastų valstybės vadovo paminklų. Susidaro įspūdis, kad be jo leidimo lapas nuo medžio nenukrenta. Šalyje juntama diktatoriška ranka, netgi susidaro įspūdis, kad kas antras pilietis yra policininkas arba apsaugos pareigūnas. Kelias per Karakumų dykumą tiesus kaip styga, tik labai duobėtas. Tačiau kuro kainos fantastiškos – vos 70 centų už litrą.

Keliaudamas per Tadžikiją ir Kirgiziją lietuvis patyrė, kad žemėlapiuose pažymėti keliai ne visuomet yra pravažiuojami automobiliu. Tai ypač taikytina Kirgizijos pasieniui… „Teko važiuoti akmenimis užvirtusiais arba net užpustytais kalnų keliais: sustoji, nusirenki akmenis ir toliau tęsi kelionę. Tokios kelionės metu paprastai važiuojama 20–30 km/val. greičiu. Iš viso per dieną vargiai pavyksta įveikti 300 km, kai normaliomis sąlygomis nuvažiuodavau 1000 km. Todėl savo pasekėjams, jei jie planuotų kartoti mano žygio maršrutą, patarčiau į Kirgiziją važiuoti per Uzbekiją, iš kitos pusės“,“ – pažymi keliautojas.

Naujas pasaulio rekordas

2010 m. Vitoldas Milius, džiaugdamasis pavykusia kelione, užsibrėžė tikslą per neįtikėtinai trumpą laiką įveikti atstumą Lisabona–Vladivostokas. Per 15 dienų nutrūktgalvis įveikė 16 000 km ir pasiekė pasaulio rekordą. Atlanto ir Ramųjį vandenynus jungiančio kelio oficialiai dar niekas nėra įveikęs važiuodamas vienas.

Patrakęs keliautojas Vitoldas Milius

Prieš mėnesį V. Milius atliko dar vieną įspūdingą kelionę, kuri vėl driekėsi po egzotiškas Rytų šalis. Startavęs iš Vokietijos, keliautojas pasuko link Rusijos, Kazachstano, Kirgizijos, Kinijos, Tibeto, Nepalo, kol pasiekė galutinį kelionės tikslą – Indiją. Iš viso įveikta per 15 000 km.

Tokiuose keliautojo ekstremaliuose žygiuose yra svarbūs keli aspektai. Vienas jų – gerai orientuotis, o V. Milius – buvęs orientacininkas. Antra – reikia gana gerai vairuoti. Šiuo atžvilgiu jis irgi pasikaustęs – dalyvavęs daugybėje varžybų, lenktynių, ralių. Šios savybės vyrui ir padeda sėkmingai įveikti užsibrėžtus maršrutus.

Rusijoje propaganda labai stipri

Keliautojas daug laiko yra praleidęs Rusijoje, išnaršęs ją skersai išilgai, turi daug draugų. Neseniai vėl iš ten grįžo. Paklaustas apie šiuo metu susidariusią situaciją šioje šalyje Ukrainos atžvilgiu, V. Milius sako, kad tai labai didžiulės propagandos pasekmė. Nors jo bičiuliai iš Maskvos nepalaiko Putino režimo, nemažai žmonių yra paveikti žiniasklaidos. „Tai, ką aš mačiau važiuodamas iš Murmansko į Magadaną, beklausydamas radijo laidų ir sustojęs kavinėse matydamas vietinės TV laidas, po 10 minučių turi padaužyti sau per veidą, kad neįtikėtum, kas ten sakoma ar rodoma. Tokia stipri, itin profesionaliai, įtaigiai paruošta ten skleidžiama propaganda. Ir dauguma žmonių tuo įtiki, jei jau aš kiek paklausęs vos nepradėdavau tikėti jų žodžiais ir turėdavau rimtai pasipurtyti, tai paprastiems Rusijos žmonės jokių šansų tam atsispirti. Įdomu, kad nuvykęs į Magadaną sutikau vieną merginą, kuri pasisakė esanti pabėgėlė iš Ukrainos. Ją sukrėtė įvykis, kai jos kieme nušovė niekuo nekaltą moterį, namiškiams pasakė išeinanti į parduotuvę ir negrįžo… Tą pačią dieną mergina susikrovė daiktus ir išvyko. Bėgo čia, nes turėjo giminių, pas kuriuos galėjo prisiglausti, už kažko užsikabinti ir pradėti naują gyvenimą…. Ir ji nėra nei už tą, nei už aną, nesupranta, kas ten vyksta, kas su kuo kariauna. Ir daugelis pabėgėlių visai nesuvokia, kodėl ten liejasi kraujas…“ – ką tik grįžęs iš Rusijos atskleidžia ten tvyrančias nuotaikas automobilių virtuozas. Jis pats teigia esąs apolitiškas, nes kalbėti nieko nedarant yra beprasmis laiko ir energijos švaistymas.

Tibete tvyro įtampa

Paskutinės kelionės metu automobilininkas apsilankė ir Tibete, kur jautėsi, kad yra kažkas ne taip. Kinija to stengiasi neparodyti, visaip užglaistyti, bet ten labai neramu. „Niekam ne paslaptis, kad Tibetas yra okupuotas Kinijos. Tai akivaizdžiai matoma visur. Tarkim, stovi vienuolynas, o priešais jį specialiai pastatyta Lenino aikštė…. Benzinas be leidimo neparduodamas paprastiems žmonėms, kad jie nesusidegintų už Tibeto laisvę… Tas pats jaučiama Uigūrijoje (Sindziango autonominis rajonas), kur pastaruoju metu vis dažnesni kruvini sukilimai, kuriuos įplieskia didžiulė įtampa tarp Kinijoje daugumą sudarančių hanų ir musulmonų uigūrų. Čia privaryta labai daug kariuomenės, milicininkai stovi už kiekvieno kampo. Beje, kaip ir Tibete, patikros postai kas 50 m išstatyti, bijant neramumų sutelktos didžiulės ginkluotos pajėgos, lyg stengiantis kažkam užbėgti už akių… Jaučiama, kad Kinija, kokia bebūtų galinga supervalstybė, turi problemų, ir nemažų…“, – pažymi keliautojas. Protestuodami prieš Kinijos okupaciją ir vykdomą griežtą politiką, nuo 2008 m. Tibete užsipylę degalais susidegino per 140 vienuolių…

Lhasa. Tibetas

Beje, keliautojo pirmasis gidas, kirtus Kinijos sieną ir įvažiavus į Sindziango regioną, buvo uigūras, kuris primygtinai kvietė užsukti pasistiprinti į uigūrų restoraną, o nakvoti tik vietinių viešbučiuose, kuo mažiau remiant kinus, kuriuos jie laiko okupantais.

„Kinija – kontrastų šalis, kurioje galima įgyvendinti net pačias slapčiausias idėjas, keičiasi ne dienomis, o valandomis. Moderniausi greitkeliai, prabangiausi automobiliai, apšviesti miestai spindi, žaižaruoja įvairiausiomis šviesomis, Las Vegasui dar yra kur pasitempti. Keliaujant per Kiniją matyti, kad tai itin didelių galimybių kraštas. Ne veltui dauguma automobilių gamintojų, žvelgdami į ateitį, rimtai nagrinėja gamybos perkėlimo į šią šalį galimybes“, – sako keliautojas.

Indija – išskirtinio eismo šalis

Iš visų pasaulio šalių, kiek lietuviui teko apvažiuoti, „linksmiausias“ eismas pasirodė Indijoje: „Savo vairavimo stiliumi prilygti Indijai gali nebent tik Bangladešas, Vietnamas ar Mianmaras. Visur kitur smulkmenos. Kažkas sako, kad gruzinai vairuoja bet kaip, tai kviečiu pavairuoti Indijoje“. Automobilininkas jau spėjo perprasti indų vairavimo stilių, kuris panašus į kalnų slidinėjimą, kai viskas, kas lieka už tavęs, yra nesvarbu, esmė – reginys priekyje. „Kai čiuoži nuo kalno, juk nežiūri į veidrodžius, tau svarbiausia neatsitrenkti į priekyje čiuožiantį, tas pats galioja iš paskos čiuožiančiam. Ir jo paties bėdos bus, jei jis atsitrenks į tave…Tas pats Indijoje, kur galioja dvi esminės eismo taisyklės: pirma, viskas, kas prieš tave atsilaisvina, turi tuoj būt užimta, kitaip užims kitas ir tu niekada nepajudėsi iš vietos. Antra taisyklė – viskas, kas lieka už tavęs, tau yra neįdomu, šoninius veidrodėlius galima drąsiai užlenkti“, – sako lietuvis, vienas iš nedaugelio pasaulio piliečių, besijaučiančių Indijos keliuose kaip žuvis vandenyje.

Pasaulyje, matyt, daugiau nėra tokios valstybės, kurios keliuose puikiai išsitenka ne tik įvairios motorinės transporto priemonės, bet ir drambliai, karvės, kupranugariai, gausybė pėsčiųjų, kurie, ketindami pereiti gatvę, tiesiog lenda po automobilio ratais. Tačiau tokia sistema arba tiesiog sistemos nebuvimas egzistuoja jau daugelį metų ir puikiai veikia.

Vairavimo pamokos iš Indijos

„Perpratau tą eismą ir jis man nekelia sunkumų. Pirmąkart, kai atvykau į šią šalį, stebėjausi, kad mane vežęs taksistas prašvilpė pro kelias degančias raudonas šviesas. Klausiu, kaip čia dabar yra, kaip suprast, kada galima važiuot degant raudonai, o kada ne, jis nusišypsojo ir atsakė, kad jei nėra mašinų, tu turi važiuoti, kitaip, nesant mašinų, stabtelėjęs prie raudonos tik trukdysi kitiems eismo dalyviams… Tokia mano pirmoji patirtis buvo šioje šalyje. Dabar jau žinau, ką reikia daryti“, – sako V. Milius, Indijos keliais nuvažiavęs apie 5000 km.

Automobilių asas Vitoldas Milius

Kaip sako patys vietiniai, kelyje svarbūs trys dalykai: stabdžiai, geras garso signalas ir sėkmė. Neatsitiktinai turistams beveik neįmanoma išsinuomoti mašinos šioje šalyje. Tačiau, kad ir kaip neįtikėtinai gali nuskambėti, reikia pripažinti, kad indai – išties puikūs vairuotojai. Reikėtų ne tik pasimokyti iš jų manevringumo, ramumo. Retas keikiasi, burnoja. Kelyje jauti, jog vairuotojas saugo ne tik save, bet ir kitus. Šios pagarbos ir draugiškumo mums visiems labai trūksta. Beje, Indijos vairuotojo darbas sudėtingas. Profesionaliems sunkvežimių vairuotojams netaikomas joks laiko limitas. Dažnai atsitinka taip, jog jie vairuoja be pertraukos ištisas paras, o už mėnesį gauna vos 5000 rupijų (260 Lt) atlyginimą…

Maratonai ir bėgimo slidės – dar viena aistra

Be aistros automobiliams, kelionėms, rekordams ir naujiems iššūkiams, 47 metų vyras dar turi aistrą bėgimui bei lygumų slidėms. Yra išbandęs ir MTB dviračius, bet labiausiai jam patinka įveikti maratonus. „Nuo ketvirtos klasės jau bėgau orientacinius, buvau išrinktas į Lietuvos rinktinę, tad sportas man nėra svetimas, iki šiol kasdien bėgioju, ne per seniausiai užsibrėžiau ir nubėgau Berlyno maratoną“, – sako V. Milius, neieškantis lengvų kelių. Jo šūkis – „Kuo sunkiau, tuo įdomiau“. Tie, kas jį pažįsta, žino, kad vyras mėgsta prisigalvoti visokių tikslų. Iššūkiai sau jam neleidžia apsnūsti, visą laiką suteikia motyvacijos, juk reikia nuolat su kažkuo susitikti, organizuoti ir pan. Tad vien žymiuoju Berlyno maratonu lietuvis neapsiribojo. Jis nevengia lygumų bėgimo slidžių, remia legendinius Algimanto Jucevičiaus „Snaigės“ žygius, jis įveikė Tartu (Estija) maratoną (63 km) ir šiek tiek pasitreniravęs po kiek laiko garsųjį Švedijos „Vaza Lopetet“ slidinėjimo maratoną (93 km). Anot keliautojo, norint palaikyti gerą formą tereikia bent kas antrą dieną apie valandą pabėgioti. Labiausiai jam patinka bėgioti vakarais.

Pietūs – šventas reikalas

Ar nenukenčia šeima, kai jos galva nuolat kelionėse ar sportuoja? „Gal ir norėtų žmona, kad daugiau laiko praleisčiau namuose, nes, matyt, visoms moterims norisi, kad vyras būtų šalia, bet mano žmona – protinga moteris, ji supranta, kad negalėdamas gyventi taip, kaip noriu, jausiuosi kaip kalėjime. Juk svarbiausia nebūti egoistu ir gerbti žmogų, su kuriuo gyveni. Stengiuosi, kai tik neišvykęs, kuo daugiau laiko praleisti šeimoje, kartu pakeliauti“, – dalijasi savo šeimos patirtimi nesigailintis anksti vedęs ir dvi dukras užauginęs vilnietis.

Su šeima – į labiausia patikusią šalį

Iš visų aplankytų šalių automobilininkui didžiausią įspūdį paliko Indija. Du kartus joje lankęsis nori šią šalį parodyti žmonai ir jaunesnei dukrelei. „Galvojame skristi į Delį, ten išsinuomoti automobilį ir pakeliauti. Noriu parodyti šeimai, kaip žmonės gyvena, nes man pačiam Indija yra palikusi didžiulį įspūdį. Visur kitur yra daugmaž panašu. Kuo mus gali nustebinti Prancūzija?

Mylimoje Gruzijoje. Kazbegi regionas

Vynu? O Italija? Koliziejumi? Indijoje yra daugiau ką pamatyti. Gyvenimas gatvėje, pasitenkinimas tuo, ką turi, visiškas ramumas, jokios agresijos… Afrikoje, Lotynų Amerikoje, musulmoniškose šalyse jaučiamas priešiškumas, lindimas į akis, aštrūs žvilgsniai, o Indijoje to nėra, tenai viskas be pykčio“, – meile šiai šaliai spinduliuoja keliautojas.

Lietuvių vairavimo bėdos

Sugrįžus iš klajonių į Lietuvą Vitoldui Miliui į akis krenta mūsų specifinis vairavimo stilius, su šiek tiek juntama agresija bei didžiuliu nekantrumu. Tai dvi esminės bėdos. „Bet iš esmės, atsižvelgus į mūsų šalyje vyraujančius orus, lietuviai vairuoja visai neblogai“, – sako automobilininkas profesionalas.

Vitoldas Milius

Jis neseniai parašė knygą „Vairuotojo vadovas“ ir ruošia medžiagą naujai knygai. Visų kelionių metu lietuvis nebuvo užpultas ir nepatyrė kitų agresijos apraiškų. „Jei keliauji taikiai nusiteikęs, tave taikiai ir pasitinka, kaip tu elgiesi, taip ir su tavimi elgiasi, ši gyvenimiška taisyklė galioja visur“, – sako linkęs viską geranoriškai spręsti keliauninkas. Ši savybė jam padėjo taikiai išspręsti visas problemas ir su policija, kurios jis dėl įvairių priežasčių pasaulio keliuose buvo stabdomas ne kartą.

 

Dar keletas Vitoldo Miliaus pastebėjimų iš kelionių:

*Kuo turtingesnė valstybė, tuo geresni automobiliai ir kartu mažesnė to gerumo svarba arba automobilio turėtojo susireikšminimas.

*Daugiausia teko matyti „Toyota“ markės automobilių.

*Visi automobiliai geri kokiai nors kelionei. Net zaporožietis gali būti pačiu geriausiu kelioniniu automobiliu, jei kelionės tikslas – pasilinksminti ir palinksminti kitus.

*Pagrindinis kelionės principas: nieko nebijokit, sėskit ir važiuokit. Pasaulis atviras, reikia tik pačiam su juo bendrauti.

 

DALINTIS