Nijolė Balčiūnienė: „Kas kalnų nematė, kas nemyli sodžiaus, nematys tas laimės mūruos nuobodžiuos…“

 Šiandien dažnai išgirstame žodį „žygeivis“, bet ne visada žinome, ką ir kada verta vadinti tuo žodžiu. Jaunesnioji karta negirdėjo, kaip gimė gražus žygeivių sąjūdis gūdžiais tarybinės santvarkos laikais. Todėl pakalbinome vieną iš žygeivių judėjimo pradininkių, Nijolę Balčiūnienę, kuri 1967–1972 m. mokėsi Vilniaus universiteto Gamtos mokslų fakultete ir buvo pirmoji žygeivių sekcijos „Gabija“ pirmininkė, lietuvių tradicijų puoselėtoja, ilgametė liaudies dainų klubo “Raskila” dalyvė.

Daugelį metų Nijolė rengia pėsčiųjų žygius, yra aistringa keliautoja, Lenkijos lietuvių etninės kultūros draugijos tarybos narė, nuoširdi pagalbininkė ir patarėja įvairiais mūsų kraštui rūpimais klausimais. Manau, mums visiems bus įdomu paskaityti, ką Nijolė atmena apie anuos studentiškus metus.

Jūs 1967-1972 m. buvote VU studentė, UTK valdybos narė, Gamtos mokslų fakulteto žygeivių sekcijos „Gabija“ pirmininkė. Kaip atrodė žygeivių judėjimas Jūsų studijų laikais?

Septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje senajame Vilniaus universitete vienu metu brendo keletas patriotinių judėjimų, iš kurių atsirado žygeiviai, romuviečiai, kraštotyrininkai, folkloristai. Keliautojų sąjūdis buvo pats stipriausias ir masiškiausias. Patys aktyviausi buvo gamtininkai, mėgo keliauti chemikai, fizikai, filologai. Kasmetiniuose turistų sąskrydžiuose dalyvaudavo kone visų fakultetų studentai, tačiau dažniausiai aukštai iškėlę pereinamąją tarpfakultetinę taurę Čiurlionio gatve parsinešdavo gamtininkai. Jau buvo nusistovėję pagrindiniai to meto turistų principai: savaitgaliniai žygiai Lietuvoje, Gudijoje ar Karaliaučiaus krašte, atostogų metu daugiadieniai kategoriniai žygiai kalnuose, sąskrydžiai, vakaronės, sėkmingas dalyvavimas respublikinėse, Pabaltijo, Rusijos turizmo ir orientacinio sporto varžybose ir pan.

Kuo žygeivystė skyrėsi nuo sportinio turizmo?

Savo kraštą mylintiems jauniems studentams nepakako vien gamta grožėtis ar dalyvauti sportiniame turizme. Vis dažniau lankėme etnografinius kaimus, klausinėjome senolių apie lietuviškus papročius, mokėmės tradicinių dainų. Vis dažniau užkopdavom ant piliakalnių, kur draudžiamas tautiškas dainas dainavom, vis drąsiau per Vėlines žvakutes degėm ant apleistų pilkapių. 1967-aisiais įsidrąsinę romuviečiai pirmą kartą Kernavėje suorganizavo gražiausią vasarvidžio šventę – Rasas (ne „tarybines Jonines“), kur daugumą sudarė VU keliautojai. Mes jau nenorėjome vadintis tarybinėje santvarkoje priimtu turisto vardu, mes jau buvome kitokie dvasiškai. Atrodo, kad 1968 metų rudenį geografo, garsaus keliautojo Tado Šidiškio iniciatyva lapely surašėme gal 10 lietuviškų atitikmenų ir iš jų visų išsirinkome vieną vienintelį – žygeivio – vardą. Broliai Vidmantas ir Sigitas (tas pats, kuris aplink pasaulį dviračiu apvažiavo) Kučai surašė Žygeivio priesaiką, kurią piliakalnio papėdėje kartojome. Atmenu, kaip iškilmingai pasižadėjau: „Nė vieno žygio be konkretaus tikslo“.

Ar šis pažadas buvo ištesėtas?

Iš tiesų per visus 5 studijų metus savaitgaliai buvo skirti pažinti Lietuvą ir etnines Lietuvos žemes: pėsčiomis, valtimis, slidėmis, dviračiais, traukiniais. Kad tik keliautume į gamtą: ieškojome storiausių ąžuolų, aukščiausių piliakalnių, upelių ištakų, versmių, kalbinome kaimo žmones, ką jie mena, kokias legendas, dainas, šokius, kaip senoviškai šventes švenčia. O priimdavo mus nuoširdžiai, ant šieno visada galėjome naktį permiegoti, dar ir šiltu pienu pavaišindavo. Nebijojo tada kaimo žmonės keliaujančių studentų. Mes irgi kitokie buvom: žygiuose niekada negerdavom alkoholio, nerūkėme, tik labai norėjome šokti ir dainuoti. Dainuoti ne bet kaip, ne „tarybiškai“, o senoviškai, lietuviškai, kaip tos mielos kaimo moterys.

Kai tapau gamtininkų žygeivių sekcijos „Gabija“ pirmininke, pajutau, kaip mūsų – jaunų, Lietuvą mylinčių žmonių – bijojo tuometinė sovietinė santvarka. Dažną pirmadienį iš ryto Čiurlionio gatvėje stovėdavo „gazikas“ ir mane, 18-os metų ilgakasę žygeivę, veždavo tardyti į saugumo rūmus po Tauro kalnu. Niekaip nesuprasdavau, už ką: juk nieko blogo nedarėm, tik dainavom, piliakalnį tvarkėm ar Vėlinių proga ant pilkapių žvakutes uždegėm.

Kokius renginius dar norėtute paminėti?

Žygeivių veiklos kulminacija buvo 1969 m. gegužės 8-9 d. renginiai, skirti S. Dariaus ir S. Girėno žygdarbio 36-osioms metinėms. Jauni žmonės, nebijodami aplink slampinėjančių saugumiečių, saujomis supylėme milžinkapį tautos didvyriams, sutvirtinom sodybos pamatus, prikalėme atminimo lentą, į pilkapyje įstatytą vamzdį įdėjome „Lituanicos“ nuolaužą ir atminimo laišką. Saugumiečius tai labai papiktino, prasidėjo persekiojimai, tardymai ir oficialiai vadintis VU Žygeivių klubu buvo uždrausta, tačiau Gamtos fakultete žygeivių sekcija, nepaisydama persekiojimų, puikavosi „Gabijos“ vardu ne vieną dešimtmetį.„Gabijos“ emblemas siuvome ant kuprinių, ant brezentinių „šturmuočių“ rankovių, leidome stendą, vedėme geografų metraštį.

Mums, gamtininkams, buvo lengviau, nes mus „užtarė“ ir palaikė garsūs profesoriai V. Chomskis, A. Basalykas, Č. Kudaba. Kai didžiojoje geologijos auditorijoje surengdavome žygeivių šventę su žygių skaidrių rodymu, su gausiais stendais nuotraukų iš Lietuvos, Uralo, Kaukazo, Karpatų, Pamyro, Chibinų kalnų, ne visi sutilpti galėjo. Daugybę žygeivių dainų sukūrėme patys prie laužo taigoje ar kalnuose: „Kas kalnų nematė, kas nemyli sodžiaus, nematys tas laimės mūruos nuobodžiuos…“.

Bet domėjotės ir lietuvių dainomis?

Domėjimasis senosiomis tradicijomis paskatino mokytis savų lietuviškų dainų. Rimanto Matulio iniciatyva įkūrėme liaudies dainų klubą, kurį vėliau pavadinome „Raskila“. Klube ne tik dainavome draudžiamas dainas, senoviškai, lietuviškai pradėjome švęsti pamirštas kalendorines šventes: Užgavėnes, Rasas, Vėlines, Kalėdas ir pan. Atmenu: kai surengėme Čiurlionio gatvėje prie gamtininkų bendrabučio gegužinę, saugumiečiai atsiuntė net keletą „gazikų“ su šunimis mūsų išvaikyti.

Kaip ir Kernavėje visokiais būdais trukdė senoviškai švęsti Rasos šventę, nors kasmet jaunų žmonių būdavo vis daugiau, tūkstančiai iš visos Lietuvos plaukė išgirsti ir pamatyti, kaip prof. E. Šimkūnaitė raganauja, kaip ilgakasė Veronika dainuoja: „Oi ant kalno, ant aukštojo…“, kaip J. Trinkūnas aukuro ugnį uždega ir protėvių dievams aukoja… Negalėjo suprasti politrukai: atveža degtinės, bet niekas jos negeria, ir dar dainuoja negirti. Po kelerių metų ne tik degtinės atvežė, bet ir girtuoklių privežė. Ir autobusas į Kernavę tomis dienomis nevažiuodavo, o automobilių tada neturėjome.

Tuometinė valdžia labai bijojo studentų ir kitų jaunų žmonių, kurie drąsiai reiškė patriotizmą, kurie jau nenorėjo paklusti ir žygiuoti su raudonomis vėliavėlėmis, šaukdami „ura“. Nuolat persekiojo Lietuvą mylinčius, negeriančius, keliaujančius, tautos praeitį gerbiančius ir savas dainas dainuojančius žygeivius. Taip stiprėjo ir augo septintojo dešimtmečio žygeivių patriotinis nusiteikimas, o tautinių vertybių gerbimu jie smarkiai skyrėsi nuo savo bendraamžių. Visa tai įsiliejo į bendrą Lietuvos šviesuomenės taikiąją rezistenciją prieš rusifikaciją bei sovietų nutautinimo siekius, priartino Lietuvos nepriklausomybės siekius.

Kaip atrodė veikla vėlesniais laikais?

Vėlesni dešimtmečiai mažai kuo skyrėsi, daugiausia buvo palaikomos pirmajame dešimtmetyje sukurtos tradicijos. Žygeivių judėjimas, gimęs senajame Vilniaus universitete, jau skaičiuoja penktą dešimtmetį, tačiau jo darbai, meilė prigimtinėm tautos vertybėm, idėjos ypač svarbios ir aktualios šiandien.

Aldona Vaicekauskienė

 

DALINTIS