Keliauti vienam: žavesys ar išbandymas?

 

Turbūt mažai rastume žmonių, kurie visai nekeliautų ar neturėtų tokio troškimo. Vieni keliaudami pailsi, pabėga nuo darbų, kiti ieško atsakymų į asmeninius klausimus, tikisi daugiau susivokti gyvenime, dar kiti keliauja ne dėl pačios kelionės, o dėl žmogaus, keliaujančio kartu, arba net iš nežinojimo, kaip geriau praleisti laisvalaikį. Kiekviena kelionė pateikia savų iššūkių, galimybių bei daugybę pamokų, kurias mes arba ignoruojame, arba įsisaviname. Ta prasme visos kelionės yra vertingos. Jų metu išmokstame greičiau orientuotis, nepasimesti kebliose situacijose, bendrauti su bendrakeleiviais; sėkmingai susitvarkę įgauname daugiau pasitikėjimo savimi ir nuo tol jau visam gyvenimui žinosime, jog tai sugebame. O kartais pamoka gali tapti ir supratimas – ačiū, kelionės ne man.

Tik štai jums susiruošus į kelionę, prisisvajojus, kaip joje bus smagu ir kiek daug jūs pamatysite, iškyla tokia kelionės ypatybė: teks keliauti vienam, nes neatsirado bendrakeleivių. Dėl to kartais galima pasijusti kaip ant ledo, kelionė įgauna visai kitokių spalvų: pačiam teks viskuo rūpintis. Pačiam būti atsakingam už save, pačiam pakovoti, jei prireiks, nebus į ką remtis sunkioje padėtyje. Kyla natūralus nerimas: ar aš sugebėsiu, ar nenuvilsiu pats savęs, ar nenuobodžiausiu? Net jeigu jūs nuo pat pradžių planuojate keliauti vieni, vis tiek nori nenori aplanko mintis, kad keliaujantiems dviese ar grupelėmis būna paprasčiau, saugiau, linksmiau. Esame girdėję ir pasakojimų, kad vieni keliautojai taip pat puikiai susitvarko. O ar taip bus man? Be abejo, tai neturi atbaidyti nuo kelionės, nes tuomet tarytum iš anksto netiesiogiai pareikštum sau: „Aš vienas pražūsiu“. Kas gi norėtų taip jaustis?

Todėl norėčiau pasidalyti įžvalgomis, kurias patyriau ne kartą keliaudamas vienas po Indijos Himalajus. Remsiuosi savo patirtimi, tačiau, manyčiau, panašios įžvalgos gali kilti bet kuriam žmogui, kuris keliauja savarankiškai tolimoje šalyje, visai kitokioje nei mums įprasta kultūrinėje, kalbinėje bei dvasinėje aplinkoje, kuris keliauja ilgai ir negali ištikus netikėtam įvykiui tuoj pat grįžti į saugius mielus namučius.

Pasiryžimas ir aplinkinių reakcija. Ne veltui sakoma, jog sunkiausia pasiruošimo kelionei dalis – pasiryžti, patikėti, jog sugebėsi „susisukti“ vienas, ir apsispręsti keliauti. Tikėti arba įtikinti save, jog toji kelionė tau pernelyg svarbi, kad jos atsisakytum, jog nieko baisaus nenutiks, niekas tavęs negaudys, nežudys, neapiplėšinės, neprievartaus. Tam labai naudingi pozityvūs teiginiai bei asmeninių pavyzdžių turėjimas. Priėmus sprendimą tampa gerokai lengviau.

Aplinkiniai, ypač artimiausi žmonės, tokiu sprendimu dažnai nesižavi. Tikriausiai jie bando atkalbėti jus nuo kelionės vienam, pateikia baisių pasakojimų, įvardina tai esant pernelyg rizikingu užsiėmimu ar net motyvuoja, jog keliauti vienam neįprasta, keista, nepriimta. Dėl to tenka atlaikyti papildomą „spaudimą“ iš aplinkos, nors jūs ir taip, ko gero, nesijaučiate labai drąsiai; jums visiškai užtenka vidinio darbo su savimi.

Atlaikius atkalbinėjimo „ataką“ ir aplinkiniams įsitikinus, jog jūs savo sprendimo nekeičiate, jie ima nuoširdžiai žerti patarimus, kaip derėtų elgtis, ko saugotis, ko griebtis ekstremaliu atveju ir pan. Turbūt jūs ir patys skaitote panašius dalykus knygose ar straipsniuose, ieškote atsiliepimų internete. Kiekvienas patarimas būsimam vienišam klajūnui – lyg neįkainojamas lobis. Patarimų gauni daug ir naudingų, trokšti visus juos turėti atmintyje reikiamu momentu, tačiau dažniausiai būna, jog nepaisydamas perspėjimų pats turi susidurti su situacija ir tuomet susivokti, kaip elgtis. Tad geriausi „patarimai“ yra padrąsinimai.

Lengvesnis „grobis“. Keliaujant vienam be išankstinių rezervacijų niekas nėra užtikrinta, situacija bet kada gali pakrypti netikėta linkme. Tuo nereikėtų piktintis, nors mes be galo linkę savo planų įsikibę laikytis. O kelionėse planai griūva nuolatos. Niekas mums netgi negarantuoja gerų įspūdžių. Iškyla netikėtumų, tvarkytis su jais vienam tolimame krašte prireikia nemažai išradingumo, visiško ekspromto, kartais net rizikos. Taigi keliauti vienam visada rizikingiau – tiek dėl sveikatos, tiek dėl asmeninio saugumo; tampi gerokai pažeidžiamesnis, nei būdamas su kitais. Kartais nesąžiningi žmonės į vienišą keliautoją žiūri kaip į „lengvesnį grobį“. Tačiau nuostabiausia, jog kad ir kokia „suvelta“ atrodytų padėtis, ji kažkaip išsisprendžia, kartais, rodos, be tavo paties pastangų, ir vėliau dėl to nebetenka sukti galvos. O jei aplankė ne vien teigiami įspūdžiai, mūsų pačių valioje juos paversti kiek įmanoma teigiamesniais ar pamokančiais. Juk ir graibstantys vairuotojai, kuprinių nešikai, įkyrūs pardavėjai, viešbučių verbuotojai, kelio rodytojai, į jus žiūrintys grynai kaip į vaikštančią piniginę, gali būti ne vien pinigų „tręšėjai“; jie gali būti netgi naudingi, sutaupyti jūsų vargo bei blaškymosi.

Pasitikėjimo mokykla. Keliaujant vienam, be galo svarbu pasitikėti kitais. Čekiai gali būti išrašomi ranka, bilietai nusiperkami paskutinę minutę, niekam nėra patikimos garantijos. Jei nešikas su arkliu, tempiančiu jūsų reikmenis, nueina toli į priekį arba smarkiai atsilieka, belieka tikėti, kad nueis ten, kur sutarta, ir nedings su jūsų daiktais. Neturint pasitikėjimo, buvimas svečioje šalyje gali virsti nerimu. Pravartu klausytis intuicijos bei sveikos nuovokos. Labai svarbu išmokti pasitikėti kitais dar ir dėl to, jog tiesiog negali visko pasidaryti pats vienas. Dažniausiai be pagalbos neišsisuksi. Tarkim, susirgti vienam tolimame krašte atrodo baisus dalykas. Kas manim pasirūpins, jeigu ne aš pats? Niekas! Štai tada tenka nuolankiai prašyti kitų pagalbos ir nuolankiai ją priimti. Tokiu atveju esame priversti nugalėti puikybę bei išdidumą, net jeigu pagalba ne po pirmo prašymo suteikiama.

Ne įveikti, o nepasiduoti. Kita realija keliaujant vienam ta, jog nori nenori prisieina būgštauti, nuogąstauti ar net bijoti. Tuomet svarbu ne baimę nugalėti, o jai nepasiduoti, toliau daryti ką užsibrėžus. Po kiekvienos malonios ar nemalonios patirties tampame drąsesni, tvirtesni, labiau patyrę, užsigrūdinę. Su tuo susiduria, sprendžiant iš pokalbių, nemažai vienišų klajūnų. Juos sieja tai, kad įveikę baimę jie būtent pasijunta stipresni, neišsigandę iššūkio, nesumenkinę savęs bei savo galimybių – savotiški nugalėtojai. O kad būtų drąsiau ateityje, klausiame, klausiame, klausiame kitų sutiktų bendrakeleivių patarimų bei rekomendacijų.

Kelionėje dera išmokti kovoti tik tas kovas, kurios to vertos. O nereikšmingose smulkmenose mokėti pasiduoti, nusileisti, neleisti sau sugadinti nuotaikos ar prarasti savitvardos. Mūsų „aš“ sako priešingai: išlaikyk savigarbą, nesileisk kvailinamas. Taigi neretai imamės „įrodinėti savo“ menkniekiuose, nors mūsų „pergalės“ niekas kitas nematys ir nesuteiks už tai „medalio“. Iš to išplaukia dar vienas suvokimas: kelionėse „laimėjimai“ yra kitur – ne greičiau užkopti į kalną, ne kuo toliau nueiti ar kuo daugiau aprėpti. Svarbiausia – sekti paskui širdį, neignoruoti savęs ir vykdyti tai, kam jauti norą. Nuostabus jausmas, kad atvykai ten, kur norėjai, kad išpildei savo svajonę.

Vienišiaus pavydas. Nėra netikėta, kad keliaujant ilgą laiką vienam, net ir komunikabiliam žmogui tenka „užsivienišauti“, kuomet reikia laukti pietų, išspręsti kokią nors galvą laužančią dilemą ar nuolatos regėti, kaip kiti vaikšto bent jau poromis. Pritrūkus bendravimo, kyla kad ir mažas pavydas visiems, kurie ne vieni: matant kaip susitinka draugai, kaip kažkas prisėda prie kito stalelio, kaip padavėjas su klientu ilgiau pašneka. Imi patyliukais burbėti. Tai, žinoma, labai prastas būdas pritraukti pašnekovų, greičiau atvirkščiai. Bet net ir teorinės žinios ne visada padeda. Kai tenka keliauti su kažkuo, tačiau po to ateina metas išsiskirti, užeina liūdesys, kad vos ne apsiverkti gali, o juk ilgą laiką vienas puikiai keliavai ir gerai sekėsi. Tad kas tai? Prisirišimas prie bendraminčio, sutiktos giminiškos sielos? Laimei, tai praeina. O kuo mažiau „verkšleni“, tuo didesni šansai kitiems sutiktiesiems pasirodyti įdomiam.

Ar tikrai vienas? Vis dėlto net keliaudami vieni mes nesame atitverti nuo kitų žmonių. Kai kas netgi geba susirasti geresnių draugų bei pašnekovų, negu būtų galėję pasiimti iš namų. Bendravimo patirtis yra pati brangiausia. Su sutiktais pakeleiviais bendrauji labai nuoširdžiai. Bendravimas tampa ypač „tikras“ iš dalies dėl to, jog drįstame atskleisti tikrąjį save ir nusimesti kaukes. Kalbiesi itin asmeniškai, esminiais klausimais, o atsakymus giliai paimi į širdį ar į atmintį; jie rodosi vertingesni už bet kokias enciklopedines žinias. Panašų patyrimą turinčiu vienišu keliautoju pasitiki labiau nei puikiai tą dalyką teoriškai išmanančiu specialistu. Atsiveri pats sau ir kitiems. Tik reikia išdrįsti bendrauti su žmonėmis, drįsti juos užkalbinti, o tai retsykiais būna sunkiau, nei vienam susiruošti į tolimą šalį.

Pusė aiškiaregio. Keliaudamas vienas išsiugdai savybę per sekundę pajusti nuoširdumą ar kėslus, tiesiog intuityviai (dažniausiai teisingai) nusprendi, su kokiu taksi važiuosi, o į kokį verčiau nesėsti. Imi gebėti „perskaityti“ žmones, tuo tarpu anksčiau net neįtarei savyje tūnant „aiškiaregio“ savybes. Su malonumu prisimeni toli likusius mielus žmones, tarytum jauti ryšį su jais, jų palaikymą. Beveik vežiesi juos su savimi.

Kultūrinis šokas. Be abejonės, visada akis bado kultūriniai skirtumai, kitoks mentalitetas. Kas mums savaime suprantama, kitam krašte kelia nuostabą. Pavyzdžiui, kas mums stresas, vietiniams gali būti papildomas laisvas laikas (pvz., sugedus autobusui). Ir nors jums labai neramu, užuojautos nesulauksite – nes niekam čia neatrodo, kad ji reikalinga! Net ir aptarnaudami turistą, vietiniai žmonės išlieka natūralūs. Gidas, kuriam sumoki nemažus pinigus, sutikęs kartu keliaujančius gimtakalbius pašnekovus, mielai bendrauja su jais, o pats gali pasijusti ne kaip klientas, o kaip besivelkanti iš paskos uodega. Pradedi niurnėti, kokia nelaimė keliauti vienam, tavęs net rimtai nevertina, atsainiai žiūri. Tai blogoji vienišumo pusė.

Tiesiog žmogus. Šiais visuotinės komercializacijos laikais beveik visur gali tikėtis ir vadinamų nelegalių pasiūlymų. Gal jūs norite merginos? O gal vaikino? O gal marihuanos? Užuot pasipiktinus labiau apsimoka tiesiog paprastai aiškiai atsakyti į tokį pasiūlymą. Tai rodo, jog į jus žiūrima kaip į bet kurį eilinį žmogų. O jeigu jūs save laikote ne paprastu žmogumi, bet labai svarbia persona, daug pasiekusiu mokslo korifėjumi, arba, antra vertus, labai dvasinga asmenybe, tokie pasiūlymai gali smarkokai žeisti. Dar vienas įrodymas: keliaujant, ypač vienam, visada verta keliauti tiesiog kaip žmogui, anot psichologų, neapsidangsčius subasmenybėmis.

Kaip ant scenos. Kelionė vienam – puiki proga gydytis nuo scenos baimės. Juk tampi visur matomas, atskiriamas, į tave kreipiamasi, tu kalbinamas, nėra draugo, su kuriuo tą dėmesį pasidalintum. Esi priverstas daug bendrauti. Nori nenori užkyli „ant pjedestalo“. Jei jūs mergina ar moteris, jūsų populiarumas kelissyk didesnis.

Savaiminis tolerancijos ugdymas. Keliaudamas po svetimus kraštus – o jei keliauji vienas, turi nuolatos bendrauti su vietiniais – įgyji daugiau tolerancijos. Kuo toliau, tuo labiau pradedi nepastebėti rasių ar tautybių skirtumų, kalbėdamas svetima kalba ir puikiai jos nemokėdamas vis dėlto puikiai supranti savo pašnekovų minčių niuansus, o jie supranta tave. Griūva aibė stereotipų apie kitas kultūras, kuriais šventai tikėjai. Didžiausi lobiai – netikėtas mandagumas, draugiškumas, svetingumas, nesavanaudiška pagalba. Už „globą“ būni labai dėkingas. Aišku, kelionė susideda ne vien iš teigiamų dalykų, tačiau ilgainiui atmintyje išlieka būtent gerieji, gražieji momentai, kurie įprasmina tą kelionę, daro ją vertą įdėtų pastangų. Patiri, jog žmonės visur yra žmonės, ir tikrai pasijunti gyvenantis viename pasaulyje, esantis vienas iš jų.

Mirties baimės įveikinėjimas. Galų gale – daugeliui nemalonus dalykas – keliaudami vieni daug akivaizdžiau susiduriame su faktu, jog nesunkiai galime žūti. Tai atsikleidžia per pavojingas situacijas, gamtos stichijas. Neaišku, kiek jos iš tikrųjų pavojingos, tačiau, jei jas subjektyviai suvoki kaip grėsmingas, tas pojūtis labai intensyvus. Pasipila naujienos, kaip kažkur nukrito lėktuvas, kažkas pražuvo kalnuose, pats galbūt sirguliuoji ar silpnai jautiesi. Supranti, jog jei „kas nors atsitiks“, pagalba labai ribota arba išvis jokios. Belieka viltis, kad tau taip neatsitiks, kad tau pasiseks, kad tave globos aukštesniosios jėgos, jei tik pats save globosi. Tam padeda jau minėti pozityvūs teiginiai, blaivus situacijos vertinimas, ryšys su draugais bei artimaisiais, jei toks įmanomas ir – auksinė taisyklė – jeigu taip nutiko kažkam, dar nereiškia, jog tas pat turi nutikti man. Netgi kelionių vadovai, pernelyg pabaisindami situacijas, siekdami įspėti, padaro meškos paslaugą vienam keliaujančiam klajotojui.

Kelionėse įsijungia vidinis cenzorius: sakykim, išvydus avariją ar kokią nelaimę, tiesiog nekyla ranka to fotografuoti, daryti sensaciją sau ar draugams. Juk kažkam nelaimė atsitiko. Ar aš norėčiau, kad mane tokiu atveju fotografuotų? Galbūt suveikia užuojauta. O galbūt – tas pats minėtas suvokimas, jog nelaimė galėjo nutikti man.

Kelionė ne tik išorėje. Nepaisant visų išvardytų ypatumų, keliauti vienam šimtą kartų labiau verta nei pasilikti namuose. Būnant vienam, smagu tyrinėti, atrasti, nors pakanka ir klaidžiojimų. Su bičiuliu keliauti linksmiau, saugiau, bet paviršutiniškiau. Tuo tarpu pats vienas keliauji su savimi, savo vidiniu pasauliu, daug sužinai apie save. Juk ir patiri save nekasdieniškame, neįprastame lygmenyje. Išsityrinėji savo vidų; gal kartais ir nenorom viskas atsiskleidžia kaip ant delno. Jei atrodo, kad kažkurią pamoką jau išmokai ir ant to paties grėblio nebeužlipsi, šit imi ir susimauni – vėl griūva įsivaizdavimai apie save. Nebepavyks to nepaisyti, nepavyks prieš save apsimesti. Keisčiausia tai, kad keliaudami atrandame kitokių dalykų nei ieškome. Tie atradimai kelionės pabaigoje būna jau visai per šviesmetį nuo pradinio naivaus įsivaizdavimo planuojant kelią. Net ir negalėdamas įvardyti, jauti, kad kažkas tavyje pasikeičia. Grįžti kitoks.

Kelionės pabaigoje gali garantuotai visiems pasakyti, jog keliaujant vienam nebūtina būti supermenu, nebūtina būti itin sportiškam, visiškai pakanka vidutiniškos sveikatos, jei tik neužsikraunama per daug. O spręsti iškylančias problemas užtenka sveiko proto bei nuovokos. Nepamainoma ir intuicija.

Esmingiausia kelionėje – būti čia ir dabar. Tik taip ji iki galo išgyvenama. Keliaudami patys, savo kailiu patirdami gyvenimą bei nuotykius svetimoje šalyje, neabejotinai sužinome daugiau nei iš pačių geriausių psichologijos vadovėlių.

 

Vakaris Šaulys

Nuotraukos iš asmeninio kelionių albumo

DALINTIS