Keliaukime pigiau į…Japoniją!

japan-sakura-005_2.jpgzen.JPGJaponija tolima ir dar mažai pažinta šalis. Nedaugelis ten buvo, o kas buvo pasakoja įvairiausius patyrimus. Ir pasklinda gandai. Vienas Japoniją matė taip, anas taip. Kad bent kiek susivokti kas kaip ir pasikvietėme šią vasarą, Tekančios Saulės šalyje viešėjusį žurnalistą, „Žinių radijo“ vedėją gerb. Audrį Antanaitį pasidalinti ir paneigti kai kuriuos mitus sklandančius virš šios šalies…Japonija – brangi šalis, nejaugi…? Daug kas pasakoja, jog Tekančios Saulės šalis fantastiškai brangi. Tai mitas. Ir štai kodėl…

Skrydis. Skrydis į abi puses paprastai kaštuoja apie 3 000 Lt., bet jai netingi ir pasidomi kiek ankščiau, gali gauti ir už 1800 Lt. Būtent už tokio suma skridome čią vasarą maršrutu Ryga – Helsinkis – Nagoja.

Viešbučiai. Tai galutinai šokiravo. Gyvenome Jokohamoje, II-ame pagal dydį Japonijos mieste, pačiame centre. Turėjome dvivietį kambarį su visais patogumais, ir tai kainavo 160 Lt.! Kur galima rasti už tokią suma viešbutį Vilniaus centre…? Gyvenant Kiote, senojoje Japonijos sostinėje, kur suplaukia begalės turistų, viešbutis Senamiestyje parai kaštavo – 150 Lt. (vienvietis)! Apsistojus Nagojoje, tarptautinio oro uosto prieigose dvivietis kambarys su kondicionieriumi ir visais privalumais mums atsiėjo – 120 Lt.! Tikriausiai, pridurti nėra ką…. Kaip Lietuvoje iškeltos kainos, ir kaip yra Japonijoje, tai skiriasi kaip diena ir naktis. Ir į visa tai įėjo japoniški (sriuba, ryžių paplotėliai, daržovės, arbata) – europietiški pusryčiai (kava, bandelės), kasdien keičiami dantų šepetukai, pastos, skustuvai, nekalbant jau apie muilą, šampūną, skalbimo miltelius, chalatą ir t.t. Trumpai tariant į viešbutį gali ateiti plikas basas ir viskuo bus pasirūpinta.

Maistas. Teigiama, jog Japonijoje maistas aukso vertės. Tai ir pezalas. Jis ne ką brangiau kaštuoja, nei Lietuvoje. Ypač parduotuvėse perkant. Vakarienė dviems mums atsieidavo ~ 20 Lt. Į tai įeidavo įvairiausios daržovės, salotos, pasirinktinai mėsa ar žuvis, makaronai arba ryžiai, desertas ir vyno butelaitis. Restoranai ir įkandami. Kelis sykius buvome prabangiuose kinų, prancūzų restoranuose. Pastarajame dvi taurės vyno, du patiekalai (šaltas – karštas) mūs kišenes paplonino 35 Lt. Raskite tokį restoraną mūsų sostinėje…

Taigi brangieji, ši Tolimiausia Rytų šalis nėra jau tokia brangi kaip tvirtina mūsų kelionių organizatoriai ar šiaip kokie gandų skleidėjai, neaišku kokiais tikslais taip branginantys šią šalį… Beje, vienintelis dalykas, kas ten išties brangu, tai susisiekimas.

Traukiniai. Kadangi japonai labai daug keliauja traukiniais ar metro, visa šalis nuraizgyta jų tinklais. Į bet kurį tašką gali akimirksniu nusigauti traukiniu ar metro. Šie susisiekimo būdai ypač mėgiami. Traukiniai yra dviejų būdų – greitasis („šinkansen“), skriejantis per valandą 250 km. greičiu ir daugiau, ir esantis pats brangiausias, ir paprastas. Iš Jokohamos į Kiote mes atlėkėme per pora valandų (~500 km.), bet šis malonumas mums ir kainavo – 300 Lt. Sakyčiau, kaip transportui gan brangoka. Bet, už tokią pat kelio atkarpą gali sumokėti ir 70 Lt., jei keliausi su persėdimu, tarpmiestiniais traukiniais (~7 val.). Taigi, tu visuomet turi pasirinkimą… Jei neturi svarbių reikalų ir niekur neskubi gali keliauti pigiai, jei esi verslus žmogus ir nuolat vyksme, tad reiškias turi pinigų ir gali sau leisti keliauti greitai ir patogiai.
Automobiliai. Įdomu, kad japonai jais nelabai mėgsta automobiliais. Jų yra labai daug ( šiuo metu ~ 127 mlj.), ir jei visi sėstų už vairo niekur nepajudėtų, ar judėtų vėžlio greičiu. Didžiausias greitis magistralėse – 80 km/h., bet jos taip perpildytos, jog roplinama 50 km/h. ir mažiau. Todėl japonai labiau vertina kitas, kiek greitesnes susisiekimo priemones. Mašinos visos naujos, prabangios, bet jomis naudojamasi tik įveikiant trumpus atstumus ar nardant po miestą, kuriuose nė sykio neregėjome kamščių. Taip yra todėl, kad miestų transporto keliai labai išmoningai išplanuoti. Jokių prikimštų stovėjimo aikštelių. Automobiliai statomi ant namų stogų, dangoraižių garažuose ar po žeme. Taigi, visos problemos išspręstos.
WC. Tai dar vienas mitas ir svarus Japonijos pliusas. Mes manome, jog tuštintis yra baisi gėda, nes visai neturime išviečių, o kai tik prakalbame apie tualetus tuoj juos darome mokamus ir ne kiekvienam prieinančius. Tekančios Saulės šalyje tualetai yra kiekvienoje gatvėje ir lengvai pasiekiami. Nuorodos dažnos ir aiškios. Žengi nepažįstamu miestu, ir nebijai, jog prispirs vienas ar kitas reikalas. WC nemokami, neprišnerkšti ir jų begalės. Japonų filosofija moko, jog nusilengvinti visai natūralu ir nėra gėdingas dalykas. Tai prigimtinė žmogaus teisė ir iš to negalima nei šaipytis, nei vaipytis. Liūdna, bet mūsų savivaldybės to dar nesugeba suvokti ir nereikia stebėtis, jog koks užsienietis prispirtas atlieka gamtos ritualą ties Prezidentūros kampu.
Saugumas. Japonijoje policijos gausu. Ir ji yra nebaudžianti, bet reguliuojanti ir padedanti gyventi. Tvarkos sergėtojų apstu, ir jų akys saugo kiekvieną jam skirtą žemės lopinėlį. Jie yra visur ir bet kada pasirengę pagelbėti. Jautiesi visuomet saugiai ir patogiai. Kiekviename žingsnyje esi įspėjamas apie vieną ar kitą kliūtį, tos vietos ypatumus ir supažindinamas su nauja aplinka. Taigi, saugumui šalyje skiriama labai daug dėmesio. Pvz. Jokohamos gubernijoje gyvena 9 mlj. žmonių. Per 18 dienų užfiksuoti tik trys nedideli nusikaltimai (sučiupti kišenvagiai…). Japonai beveik neprisimena, kada nutiko avarija su tragiška baigtimi, o apie smurtinius nusikaltimus ar žmogžudystes jau senai užmiršo. Ir tai Jokohamos statistika, su tiekos žmonių, kiek talpintų trys Lietuvos…
Miestai. Šalis tiek urbanizuota, jog trys medžiai jau parkas. Žalumos miestuose nedaug. Namukai nedidukai, siauručiai, kaip pasakose. Kiekvienam priklauso 1m. kiemo ir vieta automobiliui. Parkuojama labai tvarkingai ir stropiai, atsižvelgiant į kitą. Niekur neregėjau bet kaip išmėtytų transporto priemonių. Dėmesys artimui, visa ko esmė!
Gamta. Kalnuose, kurie užima 80% šalies, yra ir didžiulių sengirių, kurių amžių sunku nuspėti. Keroja tokie medžiai galiūnai, jog ir penkiems vyrams sunku apglėbti. Mes ir turėjome ąžuolų giraites, krivių, vaidilučių alkakmenius, bet viskas užėjus krikščionybei buvo išnaikinta, išdraskyta, o japonai tai išsaugojo. Ir turi kuo pasidžiaugti. Ypač Iga bei Koga provincijos tuo gali pasididžiuoti. Japonai neatsiejami nuo Gamtos, tad visos laisvos dienos dažniausiai praleidžiamos tenai.
Mandagumas. Tikriausiai čia nieko naujo nepasakysiu. Ši savybė jau tapo neatsiejamu šios tautos bruožu. Bet visgi, tai europiečiui stulbinantis dalykas. Japonas niekada nepažvelgs tau į akis, nepriekabiaus, nerodys emocijų ir priėjęs neužšnekins. Šiaip jie labai kalbūs ir linkę bendrauti. Ypač atokesnėse vietose. Tereikia pirmam kreiptis į japoną ir jis bus tavo. Nemoka jie anglų, bet jei tik suvoks ko nori (o tam jie gabūs!), pagelbės visomis išgalėmis. Jankių šnektos nemoka nei jaunimas, nei senimas. Viešbutyje, tik trečias žmogus suprasdavo ko norime…
Kolektyvizmas. Japonijoje stengiamasi būti kaip visi ir niekuo labai neišsiskirti. Individualizmas neskatinamas. Jiems tai ypač padeda dirbti ir siekti aukštumu. Koncentruojamasi į darbą, tikslo siekimą, o ne į tai, kaip atrodai. Drapanos tos pačios, mobilieji taip pat. Pastarieji visi balti, tokie dideli, atverčiami, apkabinėti įvairiausiais, zinziliukais, pakabukais. Kas kabina meškiukus, kas zuikučius. Atrodo, gan juokinga, kaip solidaus amžiaus verslininkai vaikštinėja apsikibinėję visokiausiais žaisliukais, blizgučiais. Pasirodo šie telefonai visas jų gyvenimas, ir taip jie juos myli, jog puošia kaip išgali. Be to, vienu ar kitu pakabuku jie atskiria kuris kurio, nes juk kitaip būtų klaiki painiava. Per šiuos mobiliuosius telefonus jie žiūri TV, klauso radio, bendrauja, naudojasi internetu. Po kelerių metų tuo galėsime džiaugtis ir mes… 

Žurnalisto, „Žinių radijo“ vedėjo Audriaus Antanaičio pasakojimą užrašė Pijus Laila.

DALINTIS