Kašmyro žiniuonė


Monika Juozapavičiūtė, žymaus žurnalisto bei visuomeninio veikėjo Ryčio Juozapavičiaus sesuo, ne kartą keliavo po įvairias Indijos vietas, sutiko daug žmonių. Šį kartą ji papasakoja apie nepaprastą Indijos žiniuonę, iki kurios nusigauti kalnais teko sukarti vienos dienos kelią.

„Keliaudama po Indiją visuomet svajojau sutikti tikrųjų atsiskyrėlių, jogų. Jiems gal dar neatėjo eilė, bet su Kašmyro aiškiarege teko susieiti. Ji gyvena Paralgame, kalba tik savo gimtąja kalba, bet aš turėjau gidą-vertėją, taigi tai man nesukliudė pasiekti savo tikslo. kasmyro-aiskerege-nuolat-guvi.jpgJi priima visus, bet tik trečiadieniais ir penktadieniais. Tik tomis dienomis ji jaučianti ryšį su aukštesnėmis jėgomis. Su manini buvo ir keliautoja iš Pietų Afrikos Respublikos. Dar vykdamos iki jos, iš daugelio žmonių girdėjome teigiamus atsiliepimus apie šią moteriškę. Kai tik pasakydavome, kur išsiruošėme, visi sakydavo: „O! Verta nuvykti…“
Kašmyre regėjau daugybę vietinių gyventojų, kurie gyvena moliu drėbtose trobelėse, minta savo rankomis užsiaugintu maistu, vilki paprastais, natūralaus pluošto drabužiais. Gyvenantys harmonijoje su aplinka bei savimi, jie visi yra aiškiaregiai ir žiniuoniai. Pagrindinis jų gyvenime retkarčiais pasitaikančių problemų sprendėjas – kalnuose augantys įvairūs augalėliai bei žolelės. Pavyzdžiui, vienam mano bendrakeleiviui kalnuose pasidarė bloga, tai pastebėjęs vedlys davė jam pakramtyti kažkokios žolės, nuo kurios jis kaip mat atsigavo. Žiemą, kai temperatūra būna apie -20C, jie taip pat kramto žoleles vidinei šilumai sukelti ir palaikyti.
Sukorę netrumpą kelią, išvydome spindintį žiniuonės veidą.kasmyro-aiskerege.jpg Per dieną ji priima tiek žmonių, kiek pas ją ateina, niekam konkrečiai neskiria laiko. Už savo paslaugas užmokesčio neprašo jokio. Kas ką duoda, to ir užtenka. Gyvena ji pusiau mėšlu, pusiau šienu drėbtoje grytelėje. Vasarą joje vėsu, žiemą – šilta. Viduje nėra jokių daiktų, išskyrus ištiestą veltinio gabalą, ant kurio ji ir žmones gydo, ir valgo, ir miega. Visus pas ją atvykusius žiniuonė vaišina arbata bei savo pačios keptais itin gardžiais skanėstais. Priguža pilna trobelė, visi susėda ratu ir gurkšnodami arbatą laukia savo eilės. Rūpesčiai išsakomi visiems girdint. Jie įvairūs – viena pasigedo ožkos, kitai dingo papuošalai.
Tiksliai žiniuonė apibudino ir mane, ir mano draugę iš PAR. Iš kur atkeliavome, kas mes tokios ir kokia padėtis mūsų valstybėse. O kaip gera šalia jos būti, koks gėrio, atjautos, šilumos spinduliavimas! Kai tik ją pamačiau, nė kiek nesuabejojau jos sugebėjimais bei paskirtimi. Ji visa atsidėjusi žmonėms. Pati ji apie 40 metų, mažutė, liesutė, bet savo atvira šypsena, meile visam, kas gyva, ji atrodo tokia didžiulė, tiesiog miniatiūrinė šviečianti būtybė! ji.jpg
Aplankyta moteris sakė, niekada niekam bloga nepranašaujanti. Nors, atrodo, dangus griūva, žiniuonė sako, kad tai ne blogiausia, kad dabar sunku, bet viskas praeis, išsispręs, ištvėrus šiuos išbandymus laukia stulbinanti, švytinti ateitis. Visa tai, ką tu dabar kenti, yra tam, kad dar labiau užsigrūdintum ir ateityje tavęs nepalaužtų jokios gyvenimo vėtros. Kad ir koks lietingas būtų oras ar stūgautų audros, jos visa laiką nesitęs, kažkada pasibaigs, ateis ramybės, palaimos, saulės atokaitos metas.
Pabaigoje ji pasakė, kad mes kiekvienas intuityviai žinome savo ateitį, tam nereikia nei žiniuonių, nei šamanų. Viskas yra mumyse, tik reikia nepatingėti įsigilinti į save. Ten rasime visus atsakymus į mums rūpimus klausimus. Reikia mažiau lakstyti pas visokius burtininkus, o daugiau pasitikėti savimi. Jei ko nežinai ar kuo abejoji, pasiklauski savo širdies, ji visada parodys teisingą kelią. Bet tik tuo atveju, jei ta širdis tyra. Jei nelaikysite savo viduje šventovės, nueisite klystkeliais, kaip ne vienas šiais neramiais laikais…

Pranas Zipiškis

DALINTIS