Kas pirma, višta, ar kiaušinis…?

Žurnalistas, režisierius, aktorius Kęstutis Marčiulynas (Bo Haeng) jau daugiau nei dešimt metų praktikuoja įvairiuose Korėjos budistų vienuolynuose. Šią žiemą Bo Haeng teko itin sunkus išbandymas, septynių parų bemiegė meditacija aukštai kalnuose, bei trijų mėnesių atsiskyrimas su korėjiečių vienuoliais. Tad apie tai, ir artėjančias Velykas ir siunčia keletą pamąstymų mūsų mielasis vienuolis Bo Haeng.
Gerbkime gyvybę
Velykos tokia šventė, tokia keista šventė, kad čia sumišę viskas. Ir krikščionybė, ir pagonybė, kryžiaus kelias, margutis, vėlės ir t.t. Suprantama, daug teorijų, bet švenčia visi. Ir pagrindinis atributas vis dėlto kiaušinis. Kokios Velykos be margučio? Tad klausimas kyla toks paprastas ir senas kaip žmonija, iš kur tas kiaušinis, ir kas tas Kristaus prisikėlimas, tai yra nugalėjimas Šėtoną – Mirtį, jei mes valgome gyvybės simbolį kiaušinį. Kaip tai susipina krikščionybė ir pagonybė, na ir visa velniava? pradzia.JPGTad iš kur kiaušinis….. Zen tradicijoje pradedantis mokinys visuomet turi atsakyti į klausimą, kas buvo pirmas, višta ar kiaušinis. Atsakymas labai paprastas, tu negali nieko čia diskutuoti, tik atsakyti BUM, ir viskas, arba ne. Atsakymas tik vienas. Tad kas pirmas? Jei nežinai, tai kaip gali švęsti Velykas, kad ir kokios jos ten būtų. Atsakymas ateina tik žvelgiant į savo atvaizdą, ir ten pamatysi tą tikrąjį atsakymą, tą tikrą PRISIKĖLIMĄ, kuris įvyksta kiekvienu įkvėpimu ir iškvėpimu.

Vienuolio prabudimas
Sėdi vienuolis kalnuose, jau labai daug metų, ir niekaip negali pasiekti prašviesėjimo. Jau tampa senas, ir vieną dieną, tiksliau vakare nutarė, kad jei rytoj, saulei patekėjus nebus jokio prašviesėjimo, šoks į prarają…. Kaip žinome, budizme savižudybė baisi nuodėmė. Tad sėdi tas vienuolis ir laukia kada saulė patekės, kada tas prašviesėjimas pasirodys. Jau pakilo kraštelį, daugiau, ir nieko nesidaro, jokio prabudimo. Saulė jau visai pakilo, ir jis ruošėsi šokti, kai išvydo mažą vabaliuką ant bedugnės krašto įnirtingai besiropščiantį į viršų. Tokį vaizdą pamatęs suvokė, koks svarbus kiekvieno gyvio gyvenimas, ir BUM prašviesėjo.

Viskas gerai
Būna kaip būna, ir nieko nepakeisi. Yra kaip yra, ir taipogi nieko nepakeisi. Norime ar ne, yra taip kaip yra. Tai štai tokia absurdiška atrodytų įžanga atspindi mano dabartinę situaciją. Nieko gero, nieko švento, tačiau viskas gerai ir viskas šventa, tai nuo ko visa tai priklauso?pavasaris.jpg Lietuvoje Velykos, žmonės pirks kiaušinius, margins, eis į gatves, ridens, dainuos, kažkas juos sumuš, kažkas prisigers, kažką pagaus policija. Taigi, toks gyvenimas, dar gerai, kad nėra tų sprogimų, o tada……

Absurdo žmogus
Meditacija, tai absurdas, ir jos suvokimas, ir toliau medituojant vienam, tai jau daugiau nei absurdas. Visas mūsų gyvenimas absurdas. Absurdo teatras. Bet, kai tai suvoki, ir toliau gyveni padėdamas kitiems, normaliai, be jokių išpuolių ir agresijų gyveni, ir dar kažką dvasiško darai, tai tu vadiniesi ABSURDO ŽMOGUMI. Tokių žmonių yra labai daug, tačiau kas yra budizmas, ir kas tas mokymas, kuris taip varo mus iš proto? Gal Čekuolis žino kartais…. Pasiklausius jo, noriu būti budistu visa širdimi ir su visomis filosofijomis.
Visi vienu metu
Atsiskyrimo metu mes skutamės galvas. Visi tuo pačiu metu. Vienuose Korėjos zen centruose kas 14 dienų, kituose, kas 10 dienų. Yra tokia tradicija. Galvos skutimasis ištisas ritualas. Negali skustis pats, tau kažkas turi nuskusti, ir tu kažkam turi nuskusti. Tai veiksmas, kuris yra išpildomas kitų, o ne pats sau susigalvoji, ir skutiesi kai tik užsimanai. Tai turi būti teisėtai, jei tai teisingas žodis. vienuolis-bo-haeng.JPG


Kaip skutamos galvos

Tad sėdžiu aš pirtyje po pirmų dešimt dienų ir laukiu kas mane pagaliau nuskus, nes niekas neleidžia, kad aš skusčiau, skusti reikia mokėti, dar įpjausiu, o tai jau negerai. Tad laukiu laukiu, ir pagal tradiciją mane nuskusti turi jaunesnis vienuolis. Staiga, jaučiu, kad kažkas priėjo prie manęs sėdinčio ant tokios mažytės kėdės ir peiliuku palietė galvą.
Ritualas prasidėjo. Rankas sudėjau pagarbiai, bet nematau, kas tas vienuolis, bet pro petį prisitaikiau dirstelt, ogi pats vyriausias vienuolis, 73 metų senukas, 50 metų kaip korėjietiško budizmo vienuolis. O Buda ar Dieve, visą tą laiką aš verkiau. Na, ne taip, kad garsiai, bet širdyje. Kai jis baigė skusti, aš nusilenkiau ir padėkojau.

Kiekvienas atsiskyrimas yra absurdas, kvailystė normalių žmonių akivaizdoje. Dabar daug žmonių domisi budizmu, sėdi, medituoja. Ir gerai. Aš toks pat kvailys kaip ir jie. Tačiau kokio velnio, kam visa tai….
Pats geriausias vaistas
Šią žiemą sėdėjau tik su korėjiečių vienuoliais. tiltas-besileidziancios-saules-glebyje.jpgLabai seni vienuoliai, su patirtimi. Ir meditacijos metu būna tokia būsena kaip paralyžius. Visą kūną sutraukia mėšlungis, ir net negali išlementi nei vieno žodžio, negali judinti veido raumenų, ir t.t. ir pan. Man tai ištiko eilinį sykį, anksčiau duodavo vaistų, paguldydavo, ir kokias tris dienas su tam tikra specialia medicina išsiritindavai. Na, o šį kartą, kai tik vienuolis kuris sėdėjo šalia manęs pastebėjo mano kolvuncijas, taip vožtelėjo pilvan, kad net kvapą užėmė. Ir viskas praėjo, kaip ranka nuėmė.

Energetiškai stiprios vietos
Sėdėjau kalnuose, kur senų senovėje praktikuodavo labai žinomi vienuoliai, ir ten jų dvasios visuomet šalia. Gali girdėti tokį įdomų ošimą, tad vienuoliai sako, kad tai jie ateina mūsų tikrinti… Pasakos ir tiek. Bet įdomu, aš niekados nesėdėjau tokiose panašiose energetiškai stipriose vietose. Užsieniečių niekas ten neleidžia, tad aš buvau pirmasis, kuris ten papuoliau. Ir štai, bemaž vidurį septynių bemiegių parų, po 16 val. praktikos kasdien kaip pliaukštelėjo per veidą kažkas…. Artimiausias vienuolis buvo už tam tikro atstumo, tad manęs jis pasiekti niekaip negalėjo. Aš ir teiraujuosi senų vienuolių, kas tai? Tai, sako, senas meistras tave pažadino. Pažadino!? Bet aš juk nemiegojau! Ir net
nebuvo įmanoma miegoti! Visuomet vienas vienuolis vaiščiodavo aplinkui su lazda, ir visus beužmiegančius tuoj pat pažadindavo. Po pabudimo kviesdavo puodeliui arbatos. Tai toks buvo šiais metais sėdėjimas kalnuose su tikrais korėjiečių vienuoliais. bo-haeng-centre-su-vienuoliais-po-ziemos-atsiskyrimo.JPG

Tad, visiems žmonėms Velykų proga linkėčiau atbusti ir atsakyti sau, kas jus esate. Ne man, ne kažkam kitam, o sau. Net Kristus sakė, eiki į kambarį, užsisklęski dureles ir būki vienas. Tai būtų svarbiausias palinkėjimas. Nelakstykite aplinkui, o pagaliau atsigręžkite į save, nes laiko teliko tikrai labai nedaug!

Bo Haeng specialiai iš Korėjos

DALINTIS

1 komentaras