Poetas, muzikantas, aktorius, dailininkas Petras Mamonovas gimė 1951 m. Maskvoje. 1979 m. baigė Maskvos poligrafijos technikumą. 1982 m. sukūrė vieną ryškiausių eksperimentinių roko grupių „Mu garsai”. 1989 m. grupė iširo ir nuo tada P. Mamonovas vaidina Stanislavskio teatre (spektakliai „Plikas brunetas”, „Pulkininkui niekas nerašo”), pats kuria scenarijus („Ar yra Marse gyvenimas?”, „Šokoladinis Puškinas”, „Pelės, berniukas ir Sniego karalienė”). Jis vaidina ir kine – filmai „Adata”, „Taksi bliuzas”, „Koja”, „Liūdesys dar neatėjo”, „Dulkės”. Garsiame filme „Sala” suvaidino seną vienuolį. Specifinė aktoriaus kūryba nelieka nepastebėta. Vienus šokiruoja absurdo teatro stilistika bei P. Mamonovo vaidmenys – jo herojai atrodo tarsi psichiškai nesveiki arba vartosi scenoje tarsi ištikti epilepsijos priepuolio, kiti jį laiko talentingu naujovių ieškotoju. Neseniai P. Mamonovas viešėjo Baltijos šalyse. Ta proga ir kalbiname šį talentingą menininką ir charizmatinę asmenybę.
Petrai, paprastam žmogui Jūsų kūryba sunkiai suvokiama…
Prisiminkime paprastą istoriją. Kai Jėzus Kristus į Jeruzalę grįžo, žmonės metė palmių šakeles, gėles, medžių šakas, šaukė „O sanna”, asiliukė, ant kurios jis jojo, buvo visiškai įsitikinusi, kad žmonės šaukia jai. Štai ir mums būtina atminti, kad ir mes lygiai tokie pat asilaičiai, kūrybos asilaičiai… Dėkui Dievui, kad Dievas mums leidžia tai suprasti. Visiškai rimtai kalbu, be jokios ironijos, kad man visiškai nėra aišku, kas yra tas „aš”. Kasdien sau užduodu klausimą: „Kas aš esu?” Ir niekaip nerandu atsakymo… 
Kur man, nuodėmingajam, savo protu kliautis? Kad ir kokia būtų kūryba, ji galima tik tada, kai Dievas savo begaline, visa apimančia meile, kuria apgaubia visą pasaulį, pateks ir į mano širdį. Ar žinote, ką senovės žmonės manė apie austrės geldelėje susidarantį perlą? Austrė atveria savo geldelę ir tenai patenka saulės spindulys arba trenkia griaustinio žaibas – taip susidaro perlas. Apie tai rašo ir Izaokas Sirinas, mano mylimiausias šventasis. Mums tereikia žaliuzes atitraukti ir laukti. Jeigu spindulys pateks – atsiras perlas. Štai Jūs atvažiavote pas mane, kad Jums papasakočiau apie savo kūrybą. O aš pradėjau skiesti, kad štai esu itin kūrybingas žmogus, štai va taip sugalvojau, taip koją pastačiau, anaip pasikreipiau. Bet aš negaliu meluoti. Aš – štai tas spintoje kabantis švarkas. Jokio manęs nėra ir jokios mano kūrybos nėra!
O kas yra?
Dievas.
Mano močiutė, pamačiusi Jūsų pasirodymą per televizorių, pasakė: „Ko jis čia rėkauja, tamposi kaip nesveikas?”
Vėl pradėsiu nuo to, o kas aš? Argi aš sveikas? O jūs sveikas? Mes visi gimstame sergantys. Ir jau daugybę metų – nuo Adomo iki mūsų dienų – tai vyksta!
Mes jau gimstame pažeisti. Pažeisti nuodėmės. O man Dievas suteikė tokią dovaną, kad viskas, kas vyksta mano širdyje, sudėlioju į tam tikras realias formas ir rodau kitiems. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu visas savo mintis ir jausmus surinktume ir sukrautume į formas? Beprotybė, ar ne? Štai aš prieš jus toks ir esu – ligonis. Ir jūsų močiutė visai teisi. Sveikų nėra, vienas Dievas sveikas.
O kaip kultūra, menas?
Nėra meno ir tarnavimo menui. Visa jūsų kultūra griūva kaip kortų namelis! Viskas, kas daroma vadinamame mene, atliekama jausmais, emocijomis. O visa, kas yra dvasia, yra tyla. Japonų kultūroje tai itin ryšku. Pats tai patyriau, susidūriau su šiuo prieštaravimu ir viską atiduočiau už šią tylą. Sunku eiti pasirinktu keliu, nuolatinės kliūtys kelyje! Ten pavojai, čia pavojai, o štai ten – bedugnė. Dėkui Dievui, kai kada pastebime savo silpnybes, kurių apstu kaip jūros smėliuko. O kaip kalba Simeonas Auksaburnis? Kruopštus Evangelijos įstatymų vykdymas padės mums pamatyti, pažinti ir įveikti savo silpnybes! Kaip tai nuostabu! Pabundi ryte ir pirma mintis: „Šiandien gyvensiu pagal Šventąjį Raštą!” Kelios minutės praėjo – pa-si-ruo-šęs! Viskas, mes žengėme pirmą žingsnį! Šiandien nepersivalgau, nerūkau, negeriu, nepykstu, nebūnu suirzęs, padedu kitiems, būnu linksmas, džiugus, paslaugus, svarbiausia – myliu… 
Pradėk žvelgti giliau, pagal Dievo žodį, ir pamatysi, koks iš tikrųjų esi, baigsis savęs aukštinimas ir kiti užriestos nosies sindromai.
Bet, sutikite, yra be galo didžiulė sudėtinga sistema, kuri ir vadinasi kultūra, menas… Ir mes visi šioje sistemoje egzistuojame. Paimkime bent jau tokį sąlyginį dalyką kaip padorumo normos – mes juk nevaikščiojame gatvėmis be kelnių…
Kelnės – tai ne kultūra, o palaima. Juk dorybingumas dar ne krikščionybė. Krikščionybė tai kiek tu gali atiduoti kraujo už Kristų – visą, dalį ar visai nieko. Kiek daug gali atiduoti, tiek tu krikščionis. O ši parengtis – tiesiogiai susijusi su meile žmonėms. Nėra meilės, reiškia, nėra ir krikščionybės, nors tu visas apsistatyk šventaisiais paveikslais ar degančiomis žvakėmis.
Tai nereikia kultūros?
Nereikia, tikrai nereikia! Visa ši jūsų kultūra – viena sumaištis!
O jūsų strakaliojimas ant scenos – pamaldumas?
Taip, nes ten yra meilės išraiška žmonėms. Ir kaip jai nebūti, kai aš sakau: „Vaikinai, aš toks pat, kaip ir jūs, mano sieloje toks pat šūdas! Sėdi vienas ir galvoji: „Aš vienas toks kvailys”. Ne, tu ne vienas! Žiūrėk, Petras Mamonovas taip pat kenčia, jį taip pat riečia, suka ir lenkia. 
Ir šią akimirką mes su žiūrovais susiliejame meilėje, tapdami vieniu tas kelias valandas, atlikdami tikrai kilnų darbą vardan Dievo. O jeigu viskas vyksta ne taip, jeigu raguotasis išlindo, jei prasidėjo mėgavimasis savimi – viskas nuėjo perniek. Kai tik ant scenos užlipu nepasitikėdamas savimi, silpnos dvasios, tuoj pat prasideda agresija. Štai ir visa kultūra. Dvasia pasirenka tokius namus, kuriuose jai gera gyventi, ji kuria, šlifuoja savo būsto formas. Ši formulė tinka visiems laikams, visiems gyvenimo atvejams. O svarbiausia, kad visuomet šalia mūsų būtų Dievas. Juk Jis girdi, Jis klauso, Jis žino slapčiausias mano sielos kerteles. Kai sakau tiesą, kai meluoju, kai ant ko nors supykau, atleisk, Dieve! Visi mano darbai tik Jam skirti, visuomet Jo akivaizdoje atliekami. „Suteik man, Dieve, galimybę visada Tau tarnauti ir niekada nepaliauti”, – štai kokie žodžiai visuomet skamba mano širdyje. Nes nėra kito kelio, todėl, kad man Jis sako: 
„Petriuk, tavo dvasia sukurta Dievo, pagal jo atvaizdą ir pobūdį, tokia plati, beribė ir gili, kad niekuo jos neužpildysi: nei menu, nei kultūra, nei vaikais, nei žmona, nei mėgstamu darbu, nei malonumais – niekuo! Iš kur ilgesys? Todėl, kad užpildyti šią bedugnę įmanoma tik tuo pačiu, kuo ji ir sukurta – Dievu, tai yra meile. Štai ir viskas. Kai aš scenoje, koks man skirtumas – publika, ne publika! Jei tarp mūsų įsižiebia meilė, vienybė – viskas čia teisinga, žengiame tinkamu keliu. Ir visai nesvarbu, ką pasakiau, kaip sudainavau, kažkiek ne taip, kažkiek taip, koją pasukau į vieną pusę ar į kitą, jei yra turinys, dvasia, meilė, viskas tvarkoje, tai Dievui malonu.
O kaip Jūs vertinate savo praeities kūrybos etapą?
Su minuso ženklu. Bet vis tiek tvirtai žinau, kad visais savo gyvenimo momentais stengiausi daryti tai, ką galiu geriausiai… Visuomet buvau labai reiklus sau, kokią nešu žmonėms žinią, kuo mano amatas gali padėti skleisti šviesą, gėrį, kad jokia mano mintis, žodis, darbas nedarkytų Visatos harmonijos. Visi, kurie dirba, – akmenskaldys, stalius, baldžius, rašytojas, žurnalistas – laikosi įstatymų. Kai kuriuos veiksmus galima pramokti daryti. Sunku išmokti gyventi. Mums gali padėti tik Dievas. 
Mano užduotis – gauti šv. Dvasios malonę. Menkomis savo jėgomis, mažomis galimybėmis, visa savo nuodėminga esybe, kiaura siela, išdarkytais nervais, gyvuliškais įpročiais ir instinktais! Ir su šiuo visu bagažu reikia kažkaip atsiverti Dievui! Kai jis mane nuginkluoja savo meile, stoviu nustebęs ir nežinau, kaip dėkoti, ko imtis, gavus jo malonių. Tada mąstau, ar tai man, už ką… Taip būna. Labai retai, bet būna.
Buvo ribinis periodas, kai supratote visa tai, apie tai ką dabar kalbate, kai priartėjote prie Dievo?
Nebuvo jokios ribos, visą laiką norėjau gyventi iš tikrųjų, visą savo gyvenimą to siekiau, tik man niekada nepavykdavo. Ir dabar nepavyksta. Kaip ir mano naujasis filmas, kuriame neseniai nusifilmavau. Vaidinau senolį, popą ilgabarzdį. Kai filmą garsino, atrodė viskas tvarkoje. Mėnuo praėjo, žiūriu – koks siaubas, kaip blogai suvaidinau… 
Kažkokie sapaliojimai, o kiek išdidumo ir velniškos puikybės! O juk stengiausi kiek įmanydamas, kiekvieną dieną meldžiausi, pasninkavau, prašiau Dievo pagalbos, stengiausi kuo tyriau gyventi. Ir toks rezultatas! Reiškia, tuo momentu buvau toks ir, dėkui Dievui, kad nors dabar matau, kad tai blogai. Vadinasi, keičiuosi. Būtų daug blogiau, jei būčiau patenkintas, štai kur pavojus! Kaip vėl sako šv. Izaokas, jeigu tavo laivas plaukia lengvai, pučia palankūs vėjai, būk budrus! O štai mane nuolat kamuoja krizės ir bėdos – ne taip čia viskas jau ir blogai.
Ir visgi, kaip atradote Dievą?
Nuolat ieškojau, mąsčiau. Ir niekaip negalėjau įminti vienos mįslės, kuri kaip kokia užtvara neleido žengti pirmyn. Mane vargino ir trikdė ta schema, pagal kurią gyvena katalikai: atpirkai-uždirbai-didžiulės pareigos ir t. t. Vis maniau, kad kažkas čia ne taip. 
Juk negali taip būti, kad Dievas štai va taip paprasčiausiai atėjo, leidosi prikalamas ant Kryžiaus už mus, atpirko, pakilo į dangų – ir viskas gerai, mes dabar išgelbėti. Juk tai pats džiugiausias įvykis pasaulio istorijoje – Dievas atėjo į Žemę. Ir nejaugi to reikėjo tik tam, kad sukurtų schemą: nusidėjau, atpirkau, pakilau. Nejaugi Visagalis Dievas negalėjo sugalvoti kitaip mus atpirkti ir išgelbėti?
Skleidžiu šv. Izaoko knygos lapus ir paaiškėja! Įsikūnijimo ir leidimo save nukryžiuoti tikslas vienas – atnešti pasauliui meilę. Štai tuomet į mano širdį atsklido šviesa. Visas mano pasipūtimas išgaravo. Supratau, kad štai su šiuo Dievu mes viena! Štai su meile – mes viena! Prieš šią meilę man nusidėti gėda. Jei mane taip myli, tai man išties gėda kaip nors netinkamai elgtis! Tuomet verkiu, krentu ir sakau: „Dieve, atleisk man!” Dievas mane apglėbia, apgaubia savo šiluma ir šviesa, nors visuomet viską darau atvirkščiai, ne taip, kaip jis nori, priešingai, priešingai, o jis mane myli, myli, myli, štai tuomet taip! Tada aš iš visos širdies tariu: „Dieve mano, Viešpatie mano, garbė tau per amžių amžius!” Štai aš apie ką kalbu, mielieji! Koks čia dar gali būti menas, kokia kultūra, kokie dar šuoliai ant scenos?
Bet Jūs scenos vis nepaliekate ir toliau šokinėjate?
Talentų juk negalima pakasinėti po žeme, reikia gyventi pagal Dievo žodį, pagal visatos dėsnius, o ne savo proteliu kažką išradinėti! Dievas pasakė: „Gerbk tėvų duotą kūną ir savo sugebėjimus tinkamai išnaudok!” Tad aš ir privalau stengtis, kad man duoti sugebėjimai nenueitų perniek. Jeigu Dievas tau suteikė tokius gabumus, juos ugdyk, neapleisk jų ir eik, tarnauk visai žmonijai, jos labui ir gerovei. Ir nešu šią Dievo duotą brangenybę, nešu per gyvenimą ir puoselėju, auginu, gludinu.
Petrai, kaip Jūs vertinate šiuolaikinę popkultūrą?
Tai klaiku. Ne todėl, kad kažkas blogai dainuoja. Baisu todėl, kad prasti dainininkai ne iš tuštumos išnyra. Tai mūsų visuomenė užsako tokius dainininkus, žiūri tokį kiną. Filmo, kuriame ko nors nesukapojo į 67 dalis, neparodė nuogo užpakalio, nieks net nežiūrės. Šitos begalinės „juoko panoramos” ir visas šis klounų paradas yra todėl, kad mes nusivylėme, todėl – palinksminki mane,
duok man ką nors, man taip nemiela darosi šiame pasaulyje! O linksmintojai čia pat. Tėvas Dmitrijus Smirnovas sako: „Na ir ką gi gudročius dar prigalvojo per šešis tūkstančius metų? Narkotikai – buvo, seksas – buvo, prievarta, plėšimai, žudymai – buvo. Ką nors naujo jis sugalvojo? O Dievas tai visuomet naujas eilėraštis, nauja daina, nauja muzika, naujas šokis”. Niekuomet nebuvo šio eilėraščio – štai ir atsirado jis. Štai kur įdomu, štai kur kūryba!
Jūs gyvenate kaime, atsiskyręs nuo visų. Toks gyvenimo būdas susijęs su jūsų dvasinio gyvenimo pokyčiais, su priartėjimu prie tikėjimo?
Sakyčiau, atvirkščiai. Priartėjęs prie Dievo, persikėliau gyventi į kaimą. Kai sulaukiau 45 metų, man padovanojo sklypą. Atsistojau tarp beržų ir sakau – čia gyvensiu! Su visa šeimyna – žmona ir trimis vaikučiais persikėlėme čia. Trejus ketverius metus buvo visiška tyla. Po to taip nutiko, kad pražiemojau keletą žiemų visiškai vienas. 
Kiekvieną dieną žaidžiau pasiansą. Ir niekas man neįdomu – nei vaikai, nei žmona, nei darbas, nei pomėgiai. Taip tuščia tapo viduje! Tada mąstau: pažiūrėsiu, ko tie žmonės į cerkvę eina, kažką skaito, meldžiasi? Nusipirkau maldaknygę…. Ir radau joje tai, ko man reikia! Į vienuolyną užėjau, pastovėjau. Ir štai jau 10 metų esu cerkvėje. Žengiu pirmuosius žingsnius.
Petrai, jei užsibrėžei siekti dvasinių aukštumų, kam skirtas šis kelių aukštų namas šiame sklype?
Aaaaa, tai puikybės kaina! Atvykau čia kaip karalius – 20 tūkstančių dolerių iškart paklojau. O ką dabar, viską mesti? Statyk, Petrai, jei jau pradėjai! Nusprendžiau ne tik pabaigti statybas, bet ir visu tuo turtu pasidalyti su kuo nors, nes ne pagal Jurgį ši kepurė…
Turite kelis vaikus, bus kam gyventi...
Ne! Vaikai – tai aš, tai visas aš. Su vaikais negali kažkuo dalytis. O štai jei pavyktų savo niekingomis jėgomis padėti nors vienam žmogui – kokį nors nusiritusį, prasigėrusį priglausti ar kokį nors narkomaną, kaip nors juos prikelti naujam gyvenimui,
kokią senučiukę ligotą čia atvežti slaugyti, štai čia jau būtų visos mano pastangos ne veltui. Man asmeniškai nereikia tokio dvaro ir mano vaikams nereikia. Oro pilys visa tai, sapnas, mauzoliejus! Paminklas senam Mamonovui, štai kas čia. Štai Jums ir visas mano pasakojimas. Šiandien ryte žygiuodamas namolio iš vienuolyno sudėliojau eiles.
Paskaityti?
Tyla
Balandžio dvidešimt ketvirtą, vidurdienį,
Švietė saulė, blizgėjo puta.
Skurdi pernykštė žolė,
Šviesa, lengvi šešėlių žaismai.
Aureolės lietė sniegą.
Už mus atkentėjo Kristus.
Žengiau gatve,
Paniręs Dievo Meilėje.
Raudono stogo kvadratas liepsnojo priekyje,
Ne itin didelis paukštukas, rodos, dagilis,
Purptelėjo ir nuskrido. Tylu.
Nuleido galvas piliakalniai. Tyla.
vertė Vytautas Nosevičius
