Kai vidus nurimęs

Vytautas Nosevičius

Olego Kovrikovo nuotraukos

Verslininkas, lektorius, režisierius, psichoterapeutas, keliautojas, maratonininkas, trijų vaikų tėvas Olegas Kovrikovas (39 metų) apkeliavo daugybę šalių, su dviem draugais Dariumi Čiboniu ir Silverijumi Baliūnu motociklais nuvažiavo nuo vandenyno iki vandenyno legendiniu 66-uoju keliu (11 000 kilometrų), lankėsi pas Pietų Amerikos, Afrikos ir Himalajų šamanus, su jais energiškai stipriose vietose atlikinėjo įvairias dvasines praktikas ir ritualus. Olegas, kaip vienas iš labdaros organizacijos „Running for change“ iniciatorių, viešėdamas Nepale siekė padėti nuo žemės drebėjimo nukentėjusiems žmonėms.

Šiuo metu mėgusio kuo daugiau patirti ir pažinti vyro gyvenimas šiek tiek aprimęs, kaip jis pats sako, įsižeminęs. Originalaus molinio namo Vilniaus pakraštyje projektuotojas ir statytojas leidžia laiką jame, atsidėjęs tolimiausioms vidinėms kelionėms, paniręs į muziką ir drožinėjimą. Anot jo, kai vidus nurimęs, nereikia daugybės mylių kažkur važiuoti ar skristi, didžiausius lobius atrandi čia ir dabar, kiekvieną akimirką. „Būdamas vienoje vietoje ir panirdamas į save taip ištirpstu tame buvime, kad jokių išorinių kelionių man nebereikia. O kai savo vidų esi apleidęs, norisi kuo daugiau išorinių kelionių, kuo daugiau šalių aplankyti ir sudėti pliusiukų“, – sako Olegas Kovrikovas.

Pas Himalajų šamanus

Daugybę šamanų aplankęs ir su jais bendravęs keliautojas pažymi, kad kiekvienoje šalyje jie vis kitokie ir jų elgesį tiesiogiai veikia gamta. „Afrikos ar Pietų Amerikos šamanai jaučiasi aptingę, atsipalaidavę, jiems nereikia labai stengtis, klimatas šiltas, gamta dosni, vaisius skina kada tik užsimano, todėl jų ir dvasingumas aptingęs, jie nelabai sau reiklūs, nelabai disciplinuoti, o Himalajų ar Sibiro šamanai turi parodyti daugiau pastangų norėdami ką nors pasiekti, jie labiau susitelkę, jų dvasinis kryptingumas aštresnis. Nepale nustebome pamatę, kaip labai vietiniai gerbia gamtą, koks stiprus jų gyvenimas ir dvasingumas. Vaikai kasdien įveikia daug kilometrų kalnais į mokyklą pirmyn ir atgal. Tai išvydęs supranti, kaip gimsta stipriausi alpinistai – šerpai, kurie be deguonies kaukių užkopia į Everestą, be jų pagalbos neįvyksta nė viena ekspedicija į aukščiausią pasaulio kalną. Šie be galo ištvermingi žmonės yra itin stiprūs fiziškai ir dvasiškai“, – sako Olegas.

Viešėdamas Himalajuose Olegas suprato, koks yra mažas žmogus, koks trapus ir menkas jo gyvenimas, palyginti su kalnais, kai žengi kelias dienas ir prieš tave kaip ant delno atsiveria ta vieta, iš kur atėjai. „Tai suvokus dingsta susireikšminimas, svarbumas, lyg ir esi stiprus fiziškai, bet dvasiškai tampi labai nuolankus“, – sako jis.

Maldos svarba

Nepale Olegas su vietiniais šamanais intensyviai keliavo po energiškai stiprias vietas, daug praktikavo, vaikščiojo po kaimus, gydė žmones. „Ryte vykdavo teorinė, protinė dalis, po pietų – praktika, o nuo 9 val. vakaro iki 1 val. nakties tam tikrose aukštesnės vibracijos vietose (gamtos objektuose, kapinėse, išminčių olose ir kt.), kur žmonės meldžiasi, neša aukas, gieda mantras, mušdavome būgnus. Monotoniškas bumbsėjimas nutraukdavo mąstymą, protas prarasdavo laiko suvokimą ir nunešdavo į šamanišką pasaulį, intuityvųjį protą“, – pasakoja keliautojas, kuriam Nepalo šamanai paliko didžiulį įspūdį savo išmintingumu ir kartu lengvumu, paprastumu. Anot jo, geras šamanas tas, kuris yra atsipalaidavęs, tolerantiškas, kupinas atjautos, nesusireikšminęs savo ritualuose, ne vertina, o su meile priima kiekvieną žmogų ir jo kelią. Tokio šamano pasaulyje nėra dualizmo. „Būdamas Himalajuose supratau, kad nėra dviejų vienodų kelių į šamanizmą. Net jei turi asmeninį mokytoją, turi atrasti savo kelią, ir jis bus kitoks, išskirtinis, vienintelis. Daugybė kelių veda į šamanizmą, vidinės ramybės link, vienam per Kristų, kitam per Budą, Krišną, Šyvą, Mahometą ar kokias kitas duris, daug kas priklauso nuo erdvės, kur augai ir gyveni, nuo tradicijų, nuo šeimos aplinkos. Mano šamanizmas – kūryba ir didesnis jautrumas. Dirbdamas kaip psichoterapeutas su žmonėmis, turiu kiekvieną išgirsti daug jautriau, nei jis pats save girdi. Aš taip stipriai pasineriu į tai, ką darau, kad ištirpstu savo veikloje, dingsta viskas….Tai ir yra mano šamanizmas. Norėdamas tapti dar jautresniu ir susitelkusiu, muzikuoju – mokinuosi groti violončele, fleita, kitais intuityviais instrumentais, kuriems svarbiausios ne natos. Reikia pagauti harmoningą skambesį, rezonuojantį su mano vidumi. Tai pavyks tik tada, kai susikaupsiu taip, jog išnyks viskas: aplinka, laikas, aš pats, liks tik tai, ką dabar darau…“, – sako nuolat savo subtilumą lavinantis vyras.

Biblijos mokyklą baigęs Olegas mano, kad pasaulis yra mūsų minčių kratinys: „Man nėra labai svarbu, ar buvo Jėzus, Buda, Krišna, Alachas, ar juos sugalvojo, nes tas sugalvojimas ir yra energija, kuri viską kuria. Tikiu Placebo efektu, minčių galia, subtilesniais pasauliais, kurie yra aplink mus ir iš kurių gimsta visa materija. Koks bus tavo tikėjimo objektas, toks būsi tu pats, viskas priklauso nuo to, kam tu meldiesi. Kai kurie žmonės meldžiasi pinigams ir jų turi, bet jų vidus visai tuščias, jie nelaimingi, vieniši, yra ir tokių, kurie labai religingi, lanko bažnyčią, bet vis tiek pikti ir nemato šalia esančių… Tad labai svarbu suderinti ir paskirstyti savo prioritetus, kam ir kiek kreipti savo vidinės energijos, kad būtum harmoningas, turtingas vidumi ir išore. Man svarbiausia Dievą jausti ne tik bažnyčioje, nes mes esame ir Aukščiausiojo kūrėjai, ir jo bendraautoriai, ir jo kūrinys.“

Rytiečių laimės formulė

Olegas mano, kad žmonės Rytuose yra gyvybingesni nei mes. Nors gerovė ten menka, darbas sunkus, minta daugiausiai ryžiais, bet sulaukę senatvės jie išlieka energingi. Keliautojo akimis, mūsų senjorai labiau prislėgti ir prislopę atrodo, nors gyvena kur kas geriau. „Galbūt tam turi reikšmės mūsų mąstymas, kad jei jau išėjai į pensiją, tai tereikia kažkaip pratempti tuos likusius metelius. Himalajuose žmonės pluša iki paskutinio atodūsio ir daugelis sulaukia 100 metų. Kol kruti, judi, tol esi gyvybingas, o tik atsisėsk, nukabink nosį ir – ligos apniks. Ten žmonės į gyvenimą žvelgia kaip į laikiną stotelę savo beribiame kelyje, kuriame driekiasi virtinė inkarnacijų, priartinančių juos prie nušvitimo, todėl jie aukoja, tarnauja, nes kiekvienas geras darbas, padarytas kitam, priartina juos prie siekiamo tikslo – Budos būvio, tad kiekvienas svečias ar sutiktas žmogus jiems yra kaip Dievas. Jei pabendravęs su jais tapsi laimingesnis bei džiugesnis, jiems bus didžiausia palaima, nes savo dėkingumu juos laiminsi, mintyse linkėsi gėrio ir jų karma taps dar labiau skaidresnė, o jie arčiau išsilaisvinimo (prašviesėjimo). Nepaliečiams šis mažytis 100 metų gyvenimas tėra atkarpa jų milijono metų gyvenimų eilėje, tad jie nesistengia per jį susikaupti kuo daugiau turtų, kaip kad kitų tautybių atstovai, lekiantys per šį „pirmą ir paskutinį“ gyvenimą lyg su padidintų apsukų automobiliu, tai užspaudžiam greičio per daug, tai perdegam, tai užlekiam nežinia kur, tada apsisukame ir vėl lekiame, blaškomės, mėtomės, pagaliau apninka beprasmybė, o turėtume būti kryptingesni, aiškesni, atidesni ir atsakingesni“, – sako keliautojas, vykęs padėti Nepalo tautai, bet pats gavęs neįkainojamai daugiau. „Rodos mes turime gerų mašinų, prašmatnių namų, puikaus maisto, bet neturime atjautos, meilės vieni kitiems, o jie, atvirkščiai, – vargani išoriškai, bet vidumi spinduliuoja laimę, puoselėja nuostabius santykius vieni su kitais, apie 90 proc. žmonių yra kūrybingi, o pas mus tokių vienetai“, – konstatuoja liūdną faktą Olegas ir stengiasi bent pats būti kitoks nei aplinkiniai ir jam tai puikiai pavyksta. Jo erdvė, kaip ir jis pats, skleidžia ramybę ir palaimą, paties suręstas molinis šiaudų namas itin originalus, šiltas ir jaukus. Ne vienas, pasekęs tokia jo idėja, susilipdė nebrangų, ekonomišką būstą.

Gyvenimas pagal gamtos ciklą

Sekdamas nelengvu šamano keliu Olegas mitybai didelės reikšmės neskiria: „Ką patiekia žmona į stalą, tą ir valgau. Kai labiau atsidedu kūrybiniam darbui, organizmas nori vegetariško maisto, jei dirbu lauke aplink namus, paimu ir mėsos. Bet pastebėjau, kad, ilgiau nevalgius mėsos, savijauta pagerėja, mintys aiškesnės tampa, kitokio formato energija kūne pasklinda, nes mėsa turi adrenalino, šiurkštumo, kietumo. Svarbiausia, įsiklausyti į savo organizmą ir atsižvelgti į jo poreikius.“

Šiais metais jis išsikėlė tris tikslus. „Pirmas – tai atsidavimas, visų pirma šeimai, savo vaikams, kuriems meilės, dėmesio niekada nebus per daug, juolab kad laukiamės trečiojo, antras – muzika ir trečias – drožinėjimas, bus labai smagu pažinti save per šiuos dalykus“, – džiaugiasi būsimais atradimais keliautojas į save O. Kovrikovas.

Olegas nemėgsta planuoti ir daug veiksmų atlieka spontaniškai, nepasiruošęs, improvizuodamas, nes, anot jo, didžiausias energijos grobuonis – planavimas, dienos režimas, nes jis sukelia jaudulį, nerimą, vertinimą, svarstymą, ar pavyks, minčių maišalynę ir galų gale vis tiek viskas neįvyksta pagal planą, o tik pamėgink nemąstyti, tik daryti pagal esamą situaciją, atsiduoti tėkmei, viskas susidėlios kuo puikiausiai. Kai mąstai apie būsimą darbą ir ateina laikas jį atlikti, būni jau pavargęs nuo galvojimo, kaip jį atlikti. Turėdamas savo numatytą planą, jį pramušinėji, pasikliaudamas gyvenimo planu, – viskas idealiai pavyksta, atkrenta nereikalingi darbai ir reikalai. Anot jo, mes žūtbūt laikydamiesi savo plano nepastebime, kai ateina laikas stabtelti ir atsikvėpti: „Mes nemokame nurimti, tik lekiame, lekiame, o dabar žiema, geriausias laikas poilsiui, ramybei, bet mes vis tiek bėgame, nors visas organizmas šaukia, rėkia apie būtinybę atsipūsti. Galų gale apninka ligos, depresijos, krizės, man, kaip psichoterapeutui, su tuo tenka labai dažnai susidurti…“ – apgailestauja O. Kovrikovas ir kviečia mokytis iš gamtos, kuri turi visus mūsų gyvybingumui ir tonusui palaikyti ciklus.

Energinės vietos

Olegas ne tik lanko šamanus svečiose šalyse, bet ir kviečia juos į Lietuvą. Dažniausiai mūsų šalį lanko Sibiro šamanai.

Vienas jų – gan žymus gerklinio dainavimo meistras iš Tuvos, Olego mokytojas Nikolajus Oržakas čia atvyksta jau nebe pirmą kartą. Svečias nustebęs, kiek daug Lietuvoje energinių vietų ir kokia galinga gamta.

Jam pritaria ir kita dažna viešnia – šamanė iš Chakasijos Tatjana Kobežikova. Anot jos, Lietuvoje yra tokių jėgos vietų, kur srūva, kunkuliuoja stulbinanti energija. Tai mūsų piliakalnių vietos (Kernavė ir kt.), šventi akmenys, medžiai, upeliai ir kt. Beje, tą patį sako ir čia atvykstantys šamanai iš Pietų Korėjos.

Neabejingas šamanų judėjimui O. Kovrikovas sako, kad: „Matyt mūsų protėviai labai daug meldėsi, aukojo, atlikinėjo apeigas, garbino tam tikras vietas, kurdami agregorus, maitinamus tautos jausmais ir mintimis, kuriuos jautresni žmonės jaučia. Neatsitiktinai mes paskutiniai priėmėme krikščionybę ir ilgiausiai išsilaikėme su savo baltišku tikėjimu ir visais senojo tikėjimo ritualais. Ir dabar bemaž kasdien išgirstu apie naują žynį ar krivį, turintį galių ir gebantį gydyti ir padėti žmonėms, tad žiniuonių ir šamanų mūsų šalyje tikrai netrūksta… O kiek jų dar nesiskelbia ir nesiviešina! Neatsitiktinai šiais metais Lietuvoje planuojamas visų garsiausių pasaulio šamanų sąskrydis, o iš pačios Tuvos ruošiamasi pergabenti visą šamanų mokyklą.“

Pagarba tėvams

Daugelio šių dienų negandų ir kitų nelaimių priežastimi Olegas įvardija nepagarbą savo tėvams. Negerbdami savo gimdytojų patys sau kasamės duobę. Tol, kol nemokėsime tinkamai jais rūpintis, jų gerbti ir išlydėti į anapusinį pasaulį, tol mus persekios problemos. Kol nebus vaikų ir tėvų santykyje darnos, nieko gero nelaukime. Ne vienus metus psichoterapeutu dirbantis ir su šia problema nuolat susiduriantis O. Kovrikovas sako, kad turime atsiprašyti savo tėvų už savo blogas mintis, negerus darbus ir paprašyti jų palaiminimo, būti dėkingiems jau vien už tai, kad jų dėka atsiradome šioje Žemėje… Kai tik tai įvyksta, viskas ima klostytis kuo puikiausiai. Baisiausia, kai vaikai ima nekęsti savo tėvų, mano, kad jiems tėvai už kažką skolingi, kažką ne taip darė. Jis kviečia būti dėkingiems ir stikliuką kilnojantiems tėvams, pasidomėti, kodėl jie ėmė gerti… „Tie, kurie negerbia tėvų, sėkmės nesulauks. Rytų kultūroje gimdytojai itin gerbiami, todėl tos šalys ir klesti. Nesant harmonijos su tėvu ar mama, nuolat lydės sunkumai. Čia susidaro toks uždaras ratas: jei vaikai nepriima tėvų, neigia juos, kritikuoja, tėvai jaučiasi kalti, ima krimstis, kad nepateisina lūkesčių, iš nuoskaudos ima gerti, tad apsikabinti, atsiprašyti ir atleisti yra labai svarbu“, – dėkingumą ir atleidimą kaip sėkmingesnio gyvenimo formulę įvardija darnių santykių ekspertas.

Laukia puikūs metai

Šiais Geltonojo Šuns metais O. Kovrikovas mato labai daug teigiamų pokyčių, tik svarbu tiksliai nusistatyti, ką mes norime pasiekti, kitaip būsime vėtyti išmėtyti. „Jei mes nežinome, ko norime, ir dar turime vidinės ugnies, tai labai išblaško. Kad tai neįvyktų, reikia didesnio susitelkimo ties savo svarbiausiais siekiais, – pažymi įvairias šamaniškas praktikas įvaldęs vyras ir skatina visus labiau laikytis disciplinos. – Mes esame valdomi įpročių, susiformavusių nuo mažumės, o tai vykstant mes esame įkalinti, tad labai gerai į savo gyvenimą įvesti bent kiek režimo ir imtis darbo su savimi. Visa tai yra tik dėl geresnio savęs, dėl kokybiškesnio, didesnio mėgavimosi gyvenimu, dėl gražesnių vidinių kelionių. Tiesiog pamėginsiu šiais metais būti kitoks – geresnis. Tokį darbą su savimi itin pabrėžia Tuvos šamanai, kurie savo mentalitetu mums artimiausi. Jie labai stengiasi save pažinti. Tie, kurie pasirinko šamano kelią, juo ir eina. Tai mane įkvepia“, – sako Olegas. Jo dienotvarkė labai paprasta: ryte tam tikri trys šamaniški sąmoningi gilūs kvėpavimai pilvu (toks kvėpavimas masažuoja, suteikia gyvybės visiems vidaus organams), šilto vandens stiklinė, pusryčiai ir pasinėrimas į kūrybą, vidines keliones, vakare prieš miegą vėl tie patys rytiniai kvėpavimo pratimai.

„Atrodo tai pasiekiama nesunkiai, bet ir tam reikia pastangų. Jos atsiperka šimteriopai. Disciplinuotas kūnas – laisvas, jis labai padeda mąstyti, klausyti, bendrauti, medituoti, būti kūrybingam“, – šypsosi Rytų šamanų keliu žengiantis vyras.

Su vaikais lipdydamas sniego senį vyras atrado basomis bėgiojimo po sniegą malonumą. Nors šiltuoju metų laiku Olegas basomis stengiasi vaikščioti kuo dažniau, nes tik taip gauna visą informaciją iš žemės, atėjus speigams jis išbėgo pirmąsyk. „Patyriau įdomių pojūčių ir pastebėjau, kad, išjungus mąstymą ir negalvojant, kad šalta, viskas būna puikiai, bet jei tik viena mintis atsiranda apie šaltį, išsyk pasidaro šalta. Kai kurie mano draugai ištisus metus maudosi Vilnelėje – tiesiog eina iš darbo, stabteli ir niurkteli. Jei neleidi protui įsikišti, atjungi jutiklius, organizmas mobilizuojasi ir nieko neatsitinka. Šamanai irgi sveikina grūdinimosi procedūras ir, nesant galimybės įšokti į eketę, bent ryte šaltu vandeniu apsiprausti rekomenduoja.

Protas paaštrėja, o kūnas tampa gyvybingas ir lankstus“, – sako savo vidinių gelmių tyrinėtojas O. Kovrikovas. Šiais metais jis siūlo visiems atrasti vidinių kelionių džiaugsmą, kuriose nėra nusivylimo, o slypi didžiuliai klodai neįtikėtinų patyrimų, po kuriuos pradėjęs keliauti nebegalėsi sustoti, nes atrasi vis naujų savęs pažinimo horizontų.

• Susidomėjusiems šalčio procedūromis: 2018 m. vasario 16 d. Ruonių šventė Palangoje.
• Šamanizmas – vienintelė religija, kuri neturi vienos filosofijos ir laikoma viena seniausių dvasinių patirčių (jai jau apie 60 000 metų). Ši dvasinė patirtis paplitusi skirtinguose žemynuose ir visur yra labai panaši. Galima sakyti, kad šamaniškas ritualas yra įėjimas į transo būseną ir susiliejimas su visu pasauliu, su Dievu. Patirtas būsenas mūsų protėviai turėdavo papasakoti savo genties nariams ir taip gimdavo mitai, pasakos.

  

  Šamaniškų ritualų patirtys yra neįprastos, todėl jos perteikiamos pasitelkus metaforas. Tačiau tai viso labo skirtingų žmonių perteikti išgyvenimai, kurių šamanai nesiekia sisteminti ir kurti šamanizmo sąvokas. Šamanai visko moko per patirtis – mokinį paruošia ir padeda įeiti į transo būseną. Tuvoje tebėra gyvas autentiškas šamanizmas, egzistavęs prieš visas religijas. Unikalios šios praktikos galios padeda moderniam žmogui atsikratyti agresijos, baimės, egoizmo, apsivalyti, susikurti vidinę ir išorinę harmoniją pasitelkus į pagalbą žemės, ugnies, vandens, oro energijas, perimtas iš augalų, paukščių, kalnų, žvaigždžių… Šamanizmas leidžia kiekvienam pažinti save ir pamatyti visos žmonijos ateitį, nes jis – gyvas ryšys su kosmosu.