Kai veda meilė, darbštumas ir kantrybė

Vytautas Almanis – rašytojas, keliautojas, miškininkas, pirmasis šalyje, gavęs Žaliojo Angelo statulėlę, kaip padėką už indėlį saugant gamtą, „Lietuvos kaimo šviesuolis 2008″ laureatas, dviejų vaikų tėvas, lietuvis, tikriausiavytautas-almanis-savo-sodyboje-viesusiuose.jpgi geriausiai žinantis Altajaus kalnus. Tik baigęs mokyklą, susirado draugę, tokią pat patrakusią kaip jis, susituokė, užsimetė brezentines kuprines („balionius“) ant pečių ir iškeliavo į Sibirą. Ten su žmona Julija baigė Miškų institutą, įsidarbino taigoje ir 8 metus klajojo po auksinius Altajaus kalnus, susitikdamas su meškomis, rinkdamas auksines Altajaus šaknis, krimsdamas čeremšus ar sekdamas karštomis sniego žmogaus pėdomis. Viską, kąvytautas-almanis-altajuje.jpg patyrė, surašė į savo penkias knygas. Šiuo metu keliautojas ūkininkauja Naujojoje Akmenėje. Viešušių kaime susirentė sibirietiškai taupią pirkią, dirba savo žemę, puoselėja ąžuolų giraitę, susodinęs iš gilės daugiau kaip 20 tūkst. šių lietuviui šventų medžių. Kad būtų darna, tarp ąžuoliukų įpynė ir 3 tūkst. liepaičių. Kasdien keliasi ankstų rytą, mina dviratį 17 km ir visą dieną pluša savo sodyboje, kur augina didžiausią „smetonišką“ vaismedžių sodą, prižiūri bites, didžiulį daržą, pilną įvairiausių gėrybių. Visada buvo aktyvus, kūrybingas, tikras nenuorama. Ir ne toks kaip visi. Išmoko ankščiau slidinėti nei vaikščioti. Vietoj pamokų eidavo į mišką, lipdavo į medį ir skaitydavo knygas. Pirmosios knygos buvo gana „stiprios“, tokios kaip F. Dostojevskio „Nusikaltimas ir bausmė“. Jos tikriausiai ir įkvėpė Vytautą išmėginti viską, ką gali išmvytautas-almanis-savo-sode-viesusiuose-trumpa-poilsio-akimirka.jpgėginti Žmogus – vykti į pačias nuošaliausias ir atšiauriausias vietas, kopti į kalnus, nakvoti palapinėse ant sniego, dirbti sunkiausius darbus… Dabar keliautojas knygas rašo pats, kaip ir žmona Julija Almanis, šiais metais išleidusi puikios poezijos knygą „Ugniažiedė“.vytautas-ir-julija-almaniai-altajuje.jpg Sakoma, kad per gyvenimą reikia pasodinti medį, pastatyti namą, ir užauginti sūnų. Vytautas Almanis visa tai įgyvendino su kaupu. V. Almanio pasodintų medžių pakaktų visos Lietuvos žmonėms, ir tikrai ne po vieną. Šimtais tūkstančių jų pasodinta ir Altajuje, ištisi kedrynai įveisti. 75 metų miškininkas sapnuoja Altajų ir dar tikisi prasilėkti ten savo jaunystės takais.

„Taiga, kalnai, ilgos kelionės, rodos, visa tai turėtų būti susiję su sunkumais, kitaip ir būti negali. O iš tikrųjų kokie čia keblumai. Ar ne sudėtingiau mums kartais esti ant dailaus parketo, o visai lengva miško sąvartynuose? Kur, už kokius pinigus gausi tokio vandens, tokio kedrynų oro, tokios žolių arbatos, tokių vaizdų akiai – ir kelionės vargai nuslenka į pačią paskutinę vietą, ir neleidžia sąžinė prisiminti ką nors bloga.“
Vytautas Almanis
Iš knygos „Per Ulkerio žvaigždyną“

Jūs aštuonerius metus praleidote klajodamas po Altajaus kalnus, kurie ir iki šių, aukštos technologijos dienų, daugeliui belieka „kietas riešutėlis“. Kokie tie altajiečiai?
Žmonės draugiški, linksmi, negobšūs. Visai kitos vertybės tenai. Kai tik ten nuvyksti, vietiniai pirmiausiai paklaus ne apie tavo turtus, ką turi ar kiek uždirbi, bet kiek vaikų turi. altajieciu-seimyna.jpgJei neturi – pameluok, jei vieną – pridėk dar kokius kelis, bet jei pasakysi, kad vieną arba visai neturi, tai jau bus ne kokia tavo reputacija, nelabai kaip į tave žiūrės. Tradiciškai lietuvių šeimoje vaikai būna savi, o Altajuje moteriškė porą kokią dar tų vaikų turi iš „kažkur kitur“. Ten niekas labai į tai nekreipia dėmesio, svarbiausia, kad būtų vaikų ir moteris kasmet gimdytų. Ir laksto vaikų būriai po kalnus, visi laimingi, sveiki.vaikai-altajuje-ant-arkliu-moka-jodineti-nuo-gimimo.jpg
Su kirviu taigietis draugauja nuo pat mažens. Žiūrėk sekmadienio dieną eina kaimo gatve koks senukas. Tiesiai vaikšto seniai, nesikūprindami ir kojom nebrūžuodami. O už juosmens – kirvis. Nėra kirvio – kaip be rankų. Su pastarojo pagalba pasidarysi viską: nuo namo iki lingės vaikui. Altajiečiai labai myli savo kraštą, mėgstą tą verslą, kuriuo vertėsi jų protėviai. Bemaž visi po studijų grįžta į gimtuosius kaimus ir įgiję naujų labai reikalingų jų kraštui žinių, padeda tėvams darbuotis. Norint pažinti kitą tautą, perprasti jos gyvenimą, turi ir pats gyventi tuo, kuo ji gyvena: džiaugtis jos džiaugsmais, liūdėti kai liūdi. O mes labai norėjome suartėti su tais lietaus merktais, skaudžių vėjų gairintais gyvulių augintojais. altajietis.jpgTad ne kartą gėrėme su jais arbatą, klausėmės prie laužo altajietiškų dainų, kartu gesinome taigos gaisrus, kartu sodinome būsimąjį mišką…
Kodėl pasirinkote Altajų?
Ten labai gerai jaučiausi. Ir fiziškai, ir dvasiškai. Jei žemumose būdavo kokių nesklandumų, kalnuose skriedavau tarsi ant sparnų. Į aukščiausias viršūnes užkopdavau. Įdomiausia, kad ten ir maisto labai mažai norėdavosi. Pakakdavo arbatos, laukinių juodųjų serbentų, didelių, saldžių kaip medus. Pastarųjų tiek daug ten rūšių, baisingi kiekiai.kalnu-altajus-siaures-ciuisko-kalnagubris.jpg O jei kokiame bityne gaudavome po kokį puodelį šviežio medaus išgerti (bitininkystė tuose kraštuose labai paplitusi, nes net ne itin įgudęs bitininkas laisvai prirenka per 100 kg medaus), energija liedavosi per kraštus ir apie kitokį valgį užmiršdavome ilgam. Dabar kalbama, kad žmogus gali gyventi saulės energija, manau, kad kalnuose kažkuo panašiu ir misdavome. Sakiau ir sakysiu, kad pasaulyje nėra geresnės vietos už Altajų.
Kokie pirmieji buvo bendro gyvenimo žingsniai tolimajame Kalnų Altajuje?
Lietuvoje mokėjau kirviu tik malkas skaldyti, o čia pirmiausia reikėjo susikalti stalą, kėdes, kitus kambario „baldus“. Taigietis kiekvienas sau meistras. Niekas nesamdo namo statyti, krosnies mūryti, sienų tinkuoti. Viską reikia pasidaryti pačiam. Tą patį ir mes darėme. Žmona Julija pirmaisiais metais buvo miško priešgaisrinė sargė. Jos darbas – ištisą dieną jodinėti po taigą, kopti į kalnų viršūnes, ar neišvys kur nedidelį dūmelį. zmona-julija-ir-sunus-andrius-altajuje-ak-turas.jpgDūmai, rodos, čia pat, o tą pačią dieną nepasieksi, tad dažnai tekdavo nakvoti taigoje. Kokiame kaimelyje apsistodavome Julija buvo ir „gydytoja“. vytauto-almanio-gyvenimo-ir-zygiu-bendrakeleive-julija-altajuje.jpgŽiū, ir bėga žmonės pas ją. Viena šimtametė senutė, dar vasarą iš taigos parsinešdavusi po šešis kibirus juodųjų serbentų ar maišą apynių, ėmė ir sunegalavo. Mėgo senutė nepaprastai save čaižyti vanta pragariškame pirties karštyje. Po to dar gerti vandenį, kad jame plaukiotų ledo gabaliukai. Tad ir pakilo temperatūra. Julija nustatė – plaučių uždegimas, ir pagydė senelę, kuriai šios kelios penicilino ampulės buvo pirmieji vaistai gyvenime. Šiaip Altajuje dėl sveiko gyvenimo klimato jokios ligos neima, ir jokie vaistai jiems nereikalingi. Nebent dar vaistas nuo visų ligų – ta pati pirtis. Taip ir išgyvenome Kalnų Altajuje aštuonerius metus, didesnę metų dalį būdami visai atskirti nuo kitų gyvenviečių ir besirūpindami viskuo – ir elektra, ir mokykla, ir keliais, ir tiltais, ir mašinom, ir degalais, ir atsarginėmis dalimis… Tūkstančiai darbų ir rūpesčių, dideli planai, vien sodindavome miško po 300 ha per metus.
Kokių nutikimų nutikdavo taigoje?zmona-julija-ir-dukra-rita-sildosi-prie-lauzo-altajus.jpg
Vieną vasarą klajojome netoli Čiumyšo upės. Ir ant žolės apvarvėjusios nektaru pastebėjome bitę. Toliau kitą… Kuo giliau lindome žolynais, tuo daugiau skraidė bičių. Ir didžiulės pievos pakraštyje, išpuvusio kedro drevėje, pamatėme jų landą. Sumeistravome vietoje dūminę ir išginėme iš drevės bites, tik gaila, kad nebuvo kur pilti medaus. Tada pasidariau iš gluosnio žievės keturis „indus“, į kuriuos tilpo apie porą kibirų medaus. O kiek jo dar ten liko, tos drevės dugne!nusileidus-nuo-korgono-kalnagubrio-vezime-sedi-vytauto-almanio-zmona-julija.jpg
Ant Krisanichos perėjos Julijai batai nutrynė kojas, jos ėmė kraujuoti ir teko eiti basai. Suplėšė marškinius, apsimuturiavo jais kojas ir šlepsi sau per sąvartynus, aštrius akmenis ar sniegą. Kur žvėrių takas – basai galima eiti. Jau ketvirta diena mūsų maistas buvo tik čeremša ir raudonųjų šaknų arbata. Taip teko keliauti kalnais ir taiga apie pora šimtų kilometrų. Nakvodavome po kedrais. Vieną rytą atsikėlę aplink savo nakvynės vietą, apšerkšnijusioje žolėje pamatėme meškos pėdsakus. Vis tik naktį patyliukais taigos šeimininkė buvo prislinkusi prie pat mūsų…
Gal daugiau teko patirti susitikimų su meška? Ir ne tokių draugiškų?
Nors aplink meškų buvo daug, į kalnus niekada nesinešdavau šautuvo, nes jei rudoji puls, jo vis tiek nespėsi panaudoti. Šautuvas taigoje apsigynimui visai nereikalingas balastas. Gerai nusiteikusi meška nieko nedarys, o sužeista ar suerzinta palauks už kedro patyliukais ir taip suspaus savo glėbyje medžiotoją su visu šautuvu, kad…. Nešdavausi tik peilį. Tai vienintelis rimtas ginklas prieš mešką.kalnu-altajaus-gyventojas.jpg Vienas medžiotojas Altajuje sužeidė mešką ir ją pėdomis persekiojo. Meška gudri, apėjo storą virtėlį kedrą ir ten pasislėpė. Medžiotojas nieko nejusdamas slinko susilenkęs, apžiūrinėdamas rudosios pėdas. O ši pasistiebė iš anapus išvartos ir čiupo nagais altajaus-arkliukas-pagrindine-susisiekimo-priemone.jpgpersekiotoją už nugaros. Medžiotojas sukišo kairę ranką žvėriui į gerklę, o kita išsitraukė peilį ir nusmeigė mešką. Nors kairiosios rankos ir neteko, bet dėka peilio visada kybančio prie juosmens savo gyvybę išgelbėjo. Man pačiam grėsmingų mirčiai meškų antpuolių neteko patirti, tikriausiai jautė, kad aš esu jų draugas ir nesiruošiu jų medžioti.
Esate ne vieną pirtį ir pats pastatęs, tiek Altajuje, tiek Lietuvoje…
Altajuje nerasi nė vieno kiemo, kur nebūtų pirties. Namas dar nebaigtas įrengti, o pirtis jau rūksta. Per savaitę vieną kartą būtinai einama į pirtį. Vanojamasi, pajutus kokį negalavimą, ir šiaip sau, dėl malonumo. Suserga žmogus, tuoj kuriama kuo karščiausia pirtis, ligonis vanojasi iki sąmonės netekimo, po to lenda į kailinius, ir išgėręs žolelių užpiltinės, lipa ant krosnies. Ir iš ryto atsikelia kaip ridikas. Vanojasi sibiriečiai žvėriškai. Plautų aukštyje toks karštis, kad be pirštinių oda gali nusinerti nuo rankų. Būtent tenai, ne mažiau už vietinius pamėgome ir mes pirtį. Altajuje liko trys mūsų statytos pirtys. Kur tik apsigyvenam, dar ir namas gerai neįrengtas, daug ko trūktų, o iš naujos mūsų pirties jau veržiasi garų kamuoliai kaip iš veikiančio vulkano. Šventas dalykas sibiriečiui pirtis.vytautas-almanis-viesusiuose-su-sveciais-2011-m-vasara.JPGvytautas-almanis-kasdien-i-soda-ir-atgal-apie-30-km-vaziuoja-dviraciu.jpg
Ko labiausiai pasiilgdavote klajodamas po Altajų? Kuo gyvi vietiniai?
Juodos duonos, nes ten tik balta, o šiaip ten visko pakakdavo. Juodos duonos ten nežino visai. Įdomu, kad ten duoną laužo, o ne pjausto. Buvo keista. O jiems buvo keista ragauti mūsų rūkytas dešras. Labai norėjo išmokti taip padaryti. Teko mokyti. Daugiau ten nieko netrūkdavo. Medaus į valias, midaus upės. Čeremša – laukinis česnakas, turįs daug daugiau vitamino C už naminį, vietos gyventojų labai mėgiamas augalas. Gyventojai jos prisirenka pilnus maišus, statinėmis sūdo žiemai. Didžiųjų miestų turguose ją pardavinėja nuo pat ankstyvo pavasario.altajus-teka-grazioji-korgono-upe.jpg Valgo ją ir medžiotojai taigoje, ir studentai, skubą į paskaitas. Užtat kokie balti sibiriečių dantys! Nors imk ir piešk juos ant dantų pastos dėžučių reklamai… Be to, visi kramto sibirietišką „kramtomąją gumą“ – maumedžio sierą. Ar susirinkimo metu, ar krautuvėje, susitikus kaimo moterims – visų be paliovos juda žandikauliai, žiauberiojant maumedžio sierą. Ko jau ko, bet žiemą mėsos čionykščiai gyventojai turi apsčiai. Jaučiai, avinai kabo sušaldyti ant kablių – prireikia gabalo, atsipjauna – mėsa visai šviežia. Pavasariop, kai mėsos dar daug, o greit nebetiks ji valgymui, verda iš karto po tūkstantį koldūnų, kuriuos, beje, vyrai ir daro. Beje, kiaulienos sibiriečiai visai nemėgsta, bulvių taip pat. Visi patiekalai iš miltų ir mėsos. Užtat ir visai mažo daržo užtenka, nors, jeigu nori, ark ir sėkis, kiek patinka. Žemės per akis. Gamta Altajui nepagailėjo nieko. Iš tikrųjų – čia gražiausi kalnai ir ežerai, įspūdingiausi miškai, ryškiausios gėlės ir spalvingiausi akmenys.vytautas-almanis-viesusiuose-savo-sodyboje-2011-m-vasara.JPG
Laipiojote po kalnus, kasdien minate dviratį po 38 km, sodinate medžius, iš kur semiatės tiek energijos?
Būna, kad ryte negali atsikelti, bet išsimiklini ir dirbi. Stiprybė priklauso nuo paties žmogaus. Neieškau ligų, nerūšiuoju maisto kaip tos bobelės iš gyvenimo būdo laidų, tą valgo, to nevalgo, tiesiog baisu pasiklausius. Tik nuo mažumės nelabai mėgstu mėsiškų patiekalų, iki 11 metų visai nevalgiau mėsos, nors tuomet apie vegetarus nebuvo nė kalbos. Tiesiog jos nenorėjau ir nevalgiau. Man geriau kokį obuolį sugraužti, kokią šaknį išsirauti, duonos žiauberę sukriaukšti.
Jūsų energijos paslaptis judėjimas, buvimas gryname ore….vytautas-almanis.jpg
Ne tik. Dar ir anksti keliuosi. Nesvarbu kada gulčiau, 3 ar 4 val. jau būnu ant kojų. Iki 5 ar 7 val. miegoti man jau viršūnė. Jaučiuosi tuomet visiškai „pergulėtas“, kaip ligonis koks. Anksti keldamasis daugiau darbų padarau, esu žvalesnis. Aišku, stengiuosi tuomet ir ankščiau atsigulti.
Labai mėgstu obuolius, galiu vien jais gyventi. Būna, kad valgau valgau, ateina pietūs, o nieko nesinori. O dirbu sunkiai gamtoje, sodinu medelius, daržą prižiūriu. Obuolių pavalgau ir sotu, tik neretai eiliniam lietuviui atrodo, kad tai tik užkandis, reikia būtinai dar kažką stipriau paimti… Man obuoliukas pats nuostabiausias ir tvirčiausias maistas, teikiantis neišsemiamos energijos.v-almanis-altajaus-kalnuose-bityne.jpg
Altajaus kalnuose neteko išgyventi ekstremalių situacijų, likti be maisto, badauti?
Tenai niekada nebadausi, ten gardžiausio maisto apstu. Išsiruošdamas į kalnus mėnesiui, griežtai pusę maisto palikdavau namuose, o atsidūręs kalnuose dar palikdavau pusę iš pusės. Kalnų Altajuje, nors kiek pažįstant jo valgomuosius augalus, galima pragyventi be maisto atsargų nors ir visą vasarą, nes dalį jėgų suteikia kalnų vanduo. Jis švariausias pasaulyje. Ne veltui medikai sako, kad ledynų maitinamas kalnų upių vanduo turi ypatingą savybę – prailginti amžių. Miegas po atviru dangumi, kur įsitaisius tarp gumbuotų kedro šaknų, toks saldus, kad kelios jo minutės atstoja valandą lovoje… Taigoje apstu visko. Man labai juokinga, kai A. Čekuolis knygoje „Tylos takais“ rašė, kaip vyrai keliavo per taigą, pabaigė lašinius ir ėmė mirti iš bado…… vytautas-almanis-altajaus-kalnuose-su-garsiu-glaciologu-akademiku-m-tronovu_1969-m.jpgTen juk visko yra, ir norėdamas nenumirsi (juokiasi).
Altajaus kalnai garsėja ne tik auksine šaknimi, gelbstinčia nuo visokiausių ligų, bet ir „ak kiži“ – sniego žmogumi, gal teko jį sutikti?vytautas-almanis-ka-tik-grizes-is-taigos-su-raudonaja-saknimi-altajus.jpg
Jautėme jo alsavimą visai šalia, bet sniego žmogus labai gerai moka slėptis. Mačiusieji vietiniai pasakoja, kad užkluptas niekur nebėga, o prisiglaudžia prie uolos, susiriečia už akmens, nuleidžia akis, kad jų blizgėjimas neišduotų, ir mažiau pastabesniam žmogui pavirsta į uolą, akmenį. Jo purvinai pilkas kailis mažai kuo skiriasi nuo akmenų, išsibarsčiusių po žolėmis užžėlusią aikštelę. Sako, jog sniego žmogus skleidžia labai jau bjaurų, tiesiog nepakenčiamą kvapą….
Buvo kokių kuriozinių nutikimų kalnuose?
Kalnų Altajus ir tada, ir dabar visiškai laukinis kraštas. Bekraštės taigos, kalnai, mažai žmonių. Kartą keliaujame ir sutinkame žmogelį, pasirodo, jis yra prancūzų mokytojas, kuriam nusibodo šurmulingi miestai ir jis atkeliavo gyventi į taigą. Mažytis namelis, vytauto-almanio-zmona-julija-prie-kazachu-kapo-kurajaus-stepe-altajus.jpgkeli aviliai, čia pat boluojančios Altajaus viršūnės. Bitininkystė tuose kraštuose labai paplitusi, nes net ne itin įgudęs bitininkas prirenka 100 kg medaus.vytautas-almanis-savo-sodyboje-bityne-2011-m-vasara.JPG Ir mums jis papasakojo, kaip kartą šienavo pievą, o taip karšta, o taip kvepia gėlės, vaistažolės, dūzgia bitės, nektaras varva 2-3 m gėlių stiebais. Jam taip gera ir šilta. Nusivilko marškinius, nusimovė kelnes, apatines kelnaites – vis tiek aplink nė gyvos dvasios. Eina į pakalnę, su dalgiu mosuoja… Ir netikėtai turistai išlenda iš pakalnės, kuprinės didžiausios, galvos nuleistos, prakaitas bėga upeliais, pakelia galvas, žiū – priešais ateina nuogutėlis žmogus su dalgiu. Kaip jie išsigando, kaip metėsi atgal, net kuprines išmėtė….
Kokios moterys ir vyrai tenai? Jų santykiai labai skiriasi nuo mūsų?
Moterys dailios, ilgakasės, linksmos, darbščios. Jos augina vaikus ir dirba visus darbus. Malkas skaldo, šieną suveža, namus tinkuoja, daržus ravi. Namai laikosi ant jų rankų. Išsilavinimu Altajaus moterys nenusileidžia mūsiškėms nė kiek, o dorovės atžvilgiu tebėra tokios, kaip ir senovėje, nerūko, negeria. Nemačiau, ir jūs nepamatysite, kad rūkytų altajietė mergina. Gėda visam Altajui būtų.vytautas-almanis-viesusiuose-2011-m-vasara.JPG Energingos. Ir keturiasdešimt kilometrų žygį kalnų taiga padaro per dieną, ir dar išplauna grindis svetimoje trobelėje, pirtį iškūrena, pyragėlų su įvairiausiais įdarais prikepa. Vyrai tik bendrai vadovauja, jodinėja ant arkliukų, snaudžia ant balno į kedrą pasirėmę. Beje, jie – ne girtuokliai, bent jau geria tikrai mažiau nei lietuviai, o gėrimo metu visai nepriekabūs. Siūlo iš draugiškumo, jei nenori – negerki. Nėra kaip Lietuvoje, kur ir mirštančiam tikriausiai įpiltų degtinės į gerklę.vytautas-almanis-savo-darze-viesusiuose-2011-m.JPG

Šiuo metu prižiūrite 5 ha medelyną, užsiimate ekologine žemdirbyste….
Tikrai reikėjo darbo ir kantrybės. Būna, šienauju, elnias visai arti prieina, žvelgia į mane, galvą pakreipia taip, pakreipia kitaip. Man jau atsibosta, veju šalin, o jis visai nebijo. Kokius 5 metus kovojau su kanopiniais – jie visai su manimi nesiskaito. Jaučiasi mano sode kaip savo valdose. Nugraužia medelius, atsodinu, vėl nugraužia, vėl atsodinu…. O jei sausra užeina… Tenka viską atsodinti. Nėra Lietuvoje kantresnio žmogaus už miškininką. Jam nors kuolą ant galvos tašyk, jis vis vien gražiai elgsis su savo skriaudėju. Miškininkai ne tik kantrūs, bet ir labai darbštūs.
Nesenai atkūrėte senąjį lietuvišką sodą su senosiomis veislėmis?
Su dviračiu apsukau didžiausią ratą iš apleistų vienkiemių rinkdamas senovines obelėles, kad sukaupčiau beišnykstančias obuoliukų rūšis. O kokių tik jų nebuvo! Seniau kiekviena sodyba turėjo savo išskirtinės rūšies obuolių: permatomų, auksinių, vyninių, nepaprastai saldžių, kriaušės skonio ir kitokių. Mano tikslas – kiek daugiau jų surinkti ir stengtis, kad neišnyktų. Dabar jau turiu nemažą 4 ha sodą.vytautas-almanis-savo-sode-viesusiuose.jpg
Ar neišvagia gėrybių, kai tolokai nuo namų sodyba?vytautas-almanis-savo-sodyboje.jpg
Būna, kad aplink 5 km spinduliu visai nėra žmonių. Pastaruoju metu agrastus kažkas pamėgo. Turbūt mane paseka, kada ateinu ir išeinu. Vieną dieną žiūriu – krūmas tuščias, anei uogelės nelikę, o aplink krūmą pėdsakai plataus „čuguninio“ užpakalio, net duobės nuo šliaužimo. Supratau, kad moteris, sunkiasvorė, nes rinkta sėdint ir nuskabyta iki uogytės, net ir žalios nuvogtos. Vyras niekada taip švariai nenurinktų, vaikams ir paaugliams agrastai nerūpi, labiau jiems ką sudaužyti knieti. Naujojoje Akmenėje, kur dabar gyvenu, pagal statistiką – didžiausias nedarbas Lietuvoje. Žmonės griebia, ką gali. Nuo Altajaus kalnų laikų turiu itin išlavėjusias jusles, tereikia tik atvažiuoti į sodybą ir žinau, ar čia kas buvo, ar ne. Negaliu paaiškinti to, bet jaučiu.vytautas-almanis-viesusiuose-savo-sode-darbuojasi-2011-m-vasara.JPG
Kalnuose tekdavo sutikti žmonių, kurie viską žinodavo ir jausdavo į priekį. Jie šiandien tiksliai pasakydavo, kas bus rytoj. Pavyzdžiui, sako, rytoj eisime ten ir ten, po to josime, surasime aikštelę, ten bus briedis, jį nušausime ir jis bus mums mėsai. Taip viskas ir būdavo. Jie negali paaiškinti, kaip tai jie jaučia… Jie tiesiog jaučia ir stebisi, kaip mes to nejaučiame.
Vytautas Nosevičius

Nuotraukos Vytauto Almanio ir Vytauto Nosevičiaus 

DALINTIS