Vytautas Nosevičius
Rimanto Gajausko nuotr.
Rimantas Gajauskas jau keletą metų gyvena ir dirba Tailande. Apie save, šią šalį ir jos žmones – šiame pokalbyje.
Kodėl pasirinkote būtent Tailandą, o ne kokią Ispaniją ar Airiją, kaip dabar madinga tarp lietuvių?
Iširus šeimai ir nesėkmingai susiklosčius daug metų plėtotam restoranų verslui gimtojoje Klaipėdoje, nebeturėjau ten ką beprarasti, tad nusprendžiau pradėti naują gyvenimą svetur. Šalį rinkausi tiktai šilto klimato (mat esu didelis šilumos mėgėjas) ir gausiai lankomą turistų. Verstis turizmo srityje kur kas lengviau, nes keliaudami, poilsiaudami žmonės paprastai lengviau leidžia pinigus, be to, jiems galima pasiūlyti įvairių paslaugų ir prekių, kurios tuo metu tiesiog būtinos. Planavau čia daryti tai, ką tuomet mokėjau geriausiai – turėti restoranėlį. Tačiau čia jų tokia gausa ir geroje vietoje patalpos itin brangios, o bloga vieta – ne vieta restoranui. Vis tik reikėjo iš pradžių už kažko „užsikabinti“, tad pasiėmiau nuostolingai dirbusį viešbutį pačiame Bankoko centre. Stipriai rizikavau, nes užimtumas jame 
iki manęs neviršydavo 50–60%. Nebuvo kas pamoko, tad teko savo kailiu ir galva įgyti šio verslo „know how“ (angl. „sužinoti kaip“), ir neilgai trukus pavyko pasiekti nuolatinį 95% užimtumą. O grįžtant prie šalies pasirinkimo temos, tai patraukliausiai atrodė Karibų regionas, kur kaskart apsilankęs jausdavausi lyg patekęs į rojų, bet ten itin sudėtingi imigracijos reikalai. Viduržemio regiono varianto atsisakiau dėl tenykščių kalbos problemų – ten juk nelabai kas kalba angliškai, o man reikėjo verslą kurti, o ne papildomą kalbą mokytis…
Gyvenate Tolimuosiuose Rytuose. Ar Jums, Vakarų žmogui, nesunku buvo prisitaikyti?
Išties asmeniškai man nebuvo jokių problemų. Vien klimatas ko vertas! Su kaupu atperka visus galimus nepatogumus, kurių čia tikrai nedaug. Klimatinės sąlygos tiesiog nuostabios: kiaurus metus 28–30 laipsnių šilumos. Per karšta būna itin retai, nes nuolat pučia gaivus brizas. O jei kartais valandą kitą palyja, netrukus vėl šviečia saulė, ir vėl sausa. O ir lietutis šiltas, malonus. Gamtovaizdis čia labai žalias ir džiuginantis akį, ne taip, kaip kokiame Egipte ar Turkijoje, kur žaliuoja nebent viena kita pasodinta ir nuolat laistoma palmė viešbučio teritorijoje. Turbūt vargu ar kas Lietuvoje paneigtų, kad šiluma ir saulė – didžiulis geros nuotaikos ir savijautos katalizatorius. Atsikėlei ryte – už lango šilta, saulė šviečia, ir jau gera dienos pradžia, nuotaika puiki. O dar turint mėgstamą darbą, kuris leidžia patenkinti iš esmės visus poreikius, tai kodėl gi nesidžiaugti gyvenimu? Pragyvenimas čia pigus, sąskaitų už šildymą (bene didžiausio pastaruoju metu lietuvius į neviltį varančio baubo) jokių, išlaidos rūbams – minimalios. Kiaurus metus pakanka šortų, marškinėlių ir lengvo apavo, beje, visa tai čia gerokai pigiau nei Lietuvoje. Transportas labai pigus, pvz:. padorus autobusas iš Bankoko 
į Patają (130 km) nekainuoja nei 10 Lt, puikus naktinis miegamasis autobusas su užkandžiais ir gėrimais iš Bankoko į Puketą (apie 1000 km) – viso labo 60–70 Lt. Taksi iš oro uosto iki mano viešbučio (30 km) – 20 litų. Ir maitintis čia galima tikrai pigiai, vidutiniškai patiekalas kainuoja 3–4 litus. Turistams skirtuose restoranuose brangu, panašiai kaip Lietuvoje. Būsto nuomos ar pirkimo kainos kuklesnės nei Lietuvoje. Komunalinės paslaugos – vienas juokas, pvz., už viso viešbučio (20 numerių) šiukšlių išvežimą (o jų susidaro tikrai daug) per mėnesį moku 5 Lt., už sunaudotą vandenį – 25 Lt. Kadangi iš esmės gyvenu savo viešbutyje, tai mano pragyvenimo kaštai – minimalūs. Jokių realių išlaidų būstui, transportui į darbą ir atgal, anei laiko sąnaudų. Antra vertus, darbe esu 24 val. per parą. Na, bet man kuo puikiausiai tinka posakis „daryk, kas patinka, ir nereikės dirbti“.
Ar greitai pripratote prie tenykščio gyvenimo?
Iš pradžių bene labiausiai iš vėžių išmušdavo tajų mentalitetas. Čia visiškai įprasta gyventi šia diena be jokios atsakomybės dėl ateities. Jei vietinis, atsikėlęs ryte, tingi eiti į darbą, tai jis tiesiog, niekam nepranešęs, išjungia telefoną ir mėgaujasi šia diena. Kitą rytą lyg niekur nieko ateina į darbą ir nesupranta, kas negerai. Jei pabarsi, apsisukęs išeis suvisam be atlyginimo… O kitas darbuotojas bus toks pat. Šiaip jie tuo atžvilgiu jautruoliai, kaip kokie aikštingi žvėreliai, čia nepriimtinas bendravimas pakeltu tonu. Pirmomis dienomis išties įsiusdavau dėl tokių dalykų, bet su laiku įpratau, kad tenka su jais bet kuriuo atveju bendrauti maloniai ir šypsotis, kad ir ką jie padarytų ne taip. Juk aš pas juos atvykau, ne jie pas mane, tad tenka su tuo skaitytis. Nors logikos pas juos jokios – niekada negali prognozuoti, kaip pasielgs. Ir jokio paaiškinimo, kodėl padarė ne taip, kaip buvo prisakyta, iš jų nesulauksi. Dar jie turi tokį keistumą: niekada nepasakys „nesupratau“ ar „nežinau“, nes taip jie „prarastų veidą“, o čia tai – tikra tragedija. Tad visada tik šypsosi, ir neaišku, nei ar jis suprato nurodymą, nei kas jo galvelėje dedasi. Dėl to pas juos mokyklose priimta tik klausyti, nevalia užduoti mokytojui klausimų – jei šis nežinos ką atsakyti, „praras veidą“… (šypsosi) Mokykloje vaikai mokomi savo istorijos, Azijos geografijos, jų karaliaus gyvenimo ir veiklos dalykų ir pan., o su tiksliaisiais mokslais tai visiškai nekas, dažnam tajui paprasčiausia aritmetika – terra incognita. Sunkiai susiskaičiuoja netgi savo pinigus. O du klausimai vienas po kito – tai jau visai ne jų proto galioms, tas juos taip išmuša iš vėžių, kad akivaizdžiai sutrinka ir nusisuka. 
Beje, pateiksiu vieną pavyzdį apie tajų mentalitetą ir mąstymo lygį. Kartą, išvykdamas į Lietuvą, palikau savo viešbučio registratūros vyresniajam (beje, baigusiam universitetą) 4000 litų apmokėti saskaitoms, kai tik jas gausime. Jis kažkodėl nusprendė, kad tokią didelę sumą bus saugiau pasidėti į savo sąskaitą ir vėliau padaryti pavedimus iš jos. Po poros dienų apie tai visai pamiršo (!) ir, nustebęs, kiek daug jo sąskaitoje pinigų, per savaitę visus juos iki paskutinio cento išleido pirkiniams, vargingų giminaičių paramai ir t.t., ir jau nekantriai laukė sekančio atlyginimo, nes nebeturėjo pinigų net maistui. Tai bent šokas jam buvo, kai išsiaiškinome! Keletą dienų pūpsojo lyg žemę pardavęs, net dirbti dorai negalėjo. Dabar tenka po truputį išskaičiuoti iš atlyginimo. Ką čia bepridūrsi… Tajai įpratę gyventi šia diena, supratimas apie kažkokias santaupas ateičiai Tailande tiesiog neegzistuoja. Aš jau įgudau su jais elgtis kaip su mažais vaikais: nuduodu, neva leidžiu jiems kažką daryti savarankiškai, bet išties turiu nuolat iš šalies stebėti, kontroliuoti ir koreguoti veiksmų eigą, antraip priskaldys tiek malkų!..
Gal jau pramokote tailandietiškai? Ar sunki tajų kalba?
Mums jų kalba iš tikro sunki. Tokia gomurinė, labai menkai artikuliuota. Balsių 26, o priebalsių – net 44! Pavyzdžiui, raidės K yra net 3 variantai. Dominuoja kh, th, ph ir panašūs priebalsių junginiai, o balsius tarp jų taria taip neaiškiai, kad mūsų ausiai itin sunku pagauti. Neištaria Z, Ž, Š, vietoje R taria L, arba išvis ją praleidžia. Vartoja daug bereikšmių parazitinių žodelių. Dar – jie visada kirčiuoja paskutinį skiemenį, tad labai savotiškai skamba įprasti mūsų ausiai žodžiai ir pavadinimai, pvz., mango, Marlboro, pepsi ir pan. Visa tai sudėjus, net ir neblogai angliškai mokantį tajų iš pradžių būdavo labai sunku suprasti. Bet su laiku ausys priprato prie jų kalbėsenos, tad dabar jau suprantu. Tajų kalbos mokymąsi apsunkina į hieroglifus panašūs jų rašmenys, tad mokytis galima nebent iš klausos. Tad šiek tiek pramokau, bet iš tiesų tai man ne taip ir būtina. Savo darbuotojus susirinkau kalbančius angliškai, viešbučio svečiai – daugiausia vakariečiai, o gatvėje jau įgudau su vietiniais susikalbėti jiems suprantamais ženklais. 
Kuo skiriasi tajai nuo lietuvių, o gal kažkuo net panašūs?
Na, panašumų tikrai būtų sunku rasti. Apie išorinius neverta net kalbėti – visai kitas tipažas. O šiaip jie, nors menkai išprusę, itin nepraktiški, primityvoki ir tingoki, bet paperka savo nuoširdumu, prigimtiniu gerumu ir optimizmu. Kasdien tenka įsitikinti, kad tikrai ne be pagrindo Tailandas vadinamas tūkstančio šypsenų šalimi, nes aplink išties nuolat visi šypsosi. Ir ne taip, kaip vakariečiai – iš mandagumo, čia matosi, kad nuoširdžiai. Toks kontrastas su mūsiškių masiškai paniurusiais veidais tėviškėje… Visai natūraliai ir aš įpratau čia ištisai vaikščioti išsišiepęs iš laimės. Galiu paminėti dar keletą akivaizdžių skirtumų. Kadangi tajų kūnų prakaito liaukos yra atrofavęsi, netgi karštą dieną dažnai pamatysi tajų, avintį sunkiais juodais batais, vilkintį marškinėlius, marškinius ir dar sintetinę striukę (!), ir jam nė motais – nei lašo prakaito ant kaktos ar pažastyse! Reikia pripažinti, kad neteko pajusti nemalonaus kvapo net ir nuo akivaizdžiai nevalyvų tajų. Šviesi oda tajams – didelė vertybė, tad jie itin vengia saulės, naudoja daug odą šviesinančių priemonių ir niekaip nesupranta baltaodžių tanoreksijos, t.y. pomėgio degintis. Beje, visų tajų tikrieji vardai daugiaskiemeniai, tad jie čia visi be išimties turi susigalvoję sau vienskiemenes pravardes, o tikruosius vardus naudoja tik oficialiuose dokumentuose.
Kokie Tailande vyrai ir kokios moterys?
Na, visų pirma į akis krenta visų tajų mažumas ir smulkumas (yra ir dručkių, bet kurgi jų nėra). Tiesiog kaip mūsų vaikai, o ir mąstymas irgi išties vaikiškas. 
Moterys – skonio dalykas, bet vaikinai ir vyrai tai jau visai nevyriški. Juolab, kad didelė dalis vaikinų akivaizdžiai demonstruoja savo netradicinės orientacijos manieras. Išvaizdai vaikinai čia skiria kur kas daugiau dėmesio nei merginos ar moterys. Dauguma su įmantriomis šukuosenomis, stilingi, o moterys – tiesiais palaidais plaukais, populiariausias rūbas – džinsiniai mikrošortai ir palaidinė. Jei ir puošiasi, tai nebent juodomis akių linzėmis ir priklijuotomis blakstienomis. Dar tarp abiejų lyčių jaunimo itin populiarios tatoo – retą sutiksi be tatuiruotės. Atskira tema – vadinamoji „trečioji lytis“, ladyboy. Čia jų tokia gausybė! Variacijų labai daug – nuo transvestitų iki pasidariusiųjų plastines operacijas. Šiaip Tailande lyčių tarpusavio santykiai iškreipti tiek, kad dažnam su tuo nesusidūrusiam vakariečiui įvaro tikrą šoką. Nors yra ir normalių porelių.
Kas jums Tailande teikia džiaugsmą, o kas erzina?
Kaip jau minėjau, didžiausias privalumas – tobulas klimatas. Dar itin teigiamai nuteikia pagarbus vietinių požiūris į baltuosius. Niekur daugiau pasaulyje nebuvau sutikęs tokio imigrantų garbinimo, kaip čia. Matyt, suvokia ir pripažįsta, kad be svetimšalių tiesiog neišsiverstų, nepaisant puikių klimatinių sąlygų. Bene didžiausias mano atradimas čia – tai nepaliaujamas nuolat aplink tvyrantis gyvenimo
džiaugsmo pojūtis. Visai natūraliai ir pats čia ėmiau taip jaustis. O nepatinkančių dalykų tikrai nedaug. Vienas jų – nelogiškas kondicionierių naudojimas visu pajėgumu transporte ir patalpose. Pvz., jei ruošiesi važiuoti ilgesnį kelią autobusu ar eiti į kokį renginį patalpoje (kino teatrą, koncertą ir pan.), tai vien dėl to turi būti pasiėmęs kokį šiltą rūbą, kurio šiaip neprireiktų mėnesiais. Dirbtinai beprasmiškai sudaromas diskomfortas. Ir dar – kadangi nuo vaikystės esu užkietėjęs melomanas, ausį rėžia jų šiuolaikinė estrada, o liaudies muzika labai graži, moteriški vokalai už širdies griebia.
Kaip Tailande žmonės leidžia laisvalaikį?
Toks įspūdis, kad dauguma neturi mums įprasto darbo ir poilsio režimo. Jei jie čia ką ir dirba, tai atsipalaidavę, bendraudami, užkandžiaudami. Labai paplitęs valgymo kultas – kolektyviai, dalinantis maistu ir pasišnekučiuojant. Valgo jie nuolat, čia nėra tokių sąvokų, kaip pusryčiai, pietūs, vakarienė. Ir pusiau dykinėjančių čia begalės, nelinkę jie persidirbti. Prasimanė kokį banknotą – čia pat restorane nusipirko brangaus alaus, kokį patiekalą, ir sabai-sabai… Aišku, yra ir išimčių: sunkiai laukuose plušantys ryžių augintojai, vakariečių firmose ir gamyklose dirbantys žmonės. Alkoholio tajai vartoja daug, ir rūkančių čia tikrai daugiau nei Lietuvoje. Atvykę su kompanija į pajūrį, iš pat ryto nusiperka kavinėje litrą viskio (nors perpus pigiau galėtų įsigyti šalia esančioje parduotuvėje), brangios rūšies alaus (nors galėtų rinktis perpus pigesnį), ir gurkšnoja sau. Išgėrę pradeda kvailioti kaip kokie vaikai, krykštauja, šokinėja. Maudosi juokingai: absoliuti dauguma jų nemoka plaukti, tai turškiasi palei pat krantą su visais rūbais, kaip atėję! Maudymosi rūbų nedėvi.
Ar rinktumėtės žmoną tailandietę?
Tikrai ne. Visai ne mano skonio, o ir mentalitetas pernelyg skirtingas. Jau keleri metai turiu savo gyvenimo draugę ir meilę lietuvaitę, tad man šis klausimas neaktualus. Nors labai daug pagyvenusių vakariečių čia ima jas į žmonas, gal dėl jų išskirtinio paslaugumo ir nuolankumo..? O ir amžiaus cenzo čia nėra: dažnas sukriošęs vakarietis vaikšto už rankytės su sau į anūkes jam tinkančia vietine mergaičiuke.
O kaip visame pasaulyje garsėjanti Tailando virtuvė?
Tikrai nekaloringa ir ganėtinai sveika. Per pirmuosius mėnesius buvau numetęs gerokai svorio, skrandžiui buvo šokas . Patiekalai iš esmės dviejų rūšių – arba itin aštrūs, arba prėski. Mano mėgstamiausia – „tom yam kun“, labai gardi ir soti sriuba su daug didelių krevečių, su grybais, pomidorais, svogūnais, imbieru, bambukų ūgliais, žolelėmis. Didelė porcija kainuoja apie 10 litų. Dar verta paminėti populiariąsias papajos salotas „som tam“, ruošiamas sugrūdus į papają žalias ankštines pupeles, pomidorus, morkas, česnakus, kepintus riešutus ir pašlakstomas žaliųjų citrinų sultimis. Šiaip jas daro nesveikai aštrias, bet be aitriųjų paprikų salotos tikrai labai skanios, rekomenduoju. Beje, žalią papają jie vartoja kaip daržovę, o sunokusią – kaip vaisių. Įvairiausių šviežių vaisių čia gausu ištisus metus. Druskos tajai nenaudoja, maistą gardina prieskoniais ir žolelėmis. Dažnai renkuosi anties ar karkos patiekalą uz 3–4 litus. Ir maži šašlykėliai iš kiaulienos ar vištienos po 80 centų, kepami ant žarijų kiekviename skersgatvyje, visai valgomi. O didelė žuvis, panaši į mūsų karpį, kepta rupioje druskoje ant žarijų, gatvėje parduodama už 10 litų, tikrai verta dėmesio!.. Beje, peilio čia negausit, valgymui tajai naudoja šaukštą ir šakutę.
Ko labiausiai pasiilgote iš Lietuvos? Gal juodos duonos ir pieno produktų?
Išties tai bene labiausiai ir pasiilgstu mūsų gomuriui įprasto lietuviško maisto. Dar kažkiek – bendravimo su artimaisiais ir draugais. Labai mėgstu lietuvišką mišką, ypač rudeninį, jo kvapus ir gėrybes. Neiškentęs buvau grįžęs praėjusį rudenį kelioms savaitėms.
Sakoma, kad Tailande visi vyrai treniruojasi muai tai?
Tajai tikrai nėra masiškai sportuojanti tauta. Muai tai (Tailando boksas) – pats populiariausias sportas, tačiau dauguma mėgsta tik stebėti kovas, o ne patys tuo užsiimti. Iš esmės šis sportas visiškai neatitinka jų ramaus, nuolankaus ir taikingo būdo. Tai jiems vaizdinga pramoga, panašiai kaip korida Ispanijoje. Muai tai kovotojai ruošiami nuo mažų dienų, ir gan drastiškomis sąlygomis, dar šio sporto mokomi Tailando armijoje tarnaujantys kariai. Be šio bokso, dar nebent jaunimas pažaidžia futbolą. Bankoke nemažai išties įspūdingo dydžio labai modernių lengvojo kultūrizmo centrų, tai kai kurie didmiesčių tajai fizinę formą palaiko juose. Beje, abonementas viename iš jų visam likusiam gyvenimui dviem žmonėms man tekainavo 1000 Lt.
Lietuvoje dauguma žmonių šiuo metu vos galą suduria su galu… Gal lietuviams emigravus į Tailandą, ten būtų lengviau išgyventi?
Jei lietuviai turėtų tokias puikias klimatines sąlygas ir tokius turistų srautus, sunku įsivaizduoti, kokį pragyvenimo lygį pasiektų su savo darbštumu bei apsukrumu!
Vietiniams čia duota visiška laisvė užsidirbti pragyvenimui. Bet kuris tajus gali smulkiai verstis, kuo tik išmano: prekyba, paslaugomis, tarpininkavimu ar dar kažkuo. Jokiu kliūčių, jokių leidimų, licencijų anei patentų, ir jokių mokesčių! Tad didžioji jų dalis ir verčiasi savarankiškai, tik kad darbštumo, verslumo, išradingumo jiems stinga – daro lygiai tą patį, ką ir giminaitis ar kaimynas, ir tai vangiai. O valstybė susirenka biudžetą iš stambiosios pramonės mokesčių, aukštų importo muitų ir iš turizmo – per akcizus. Beje, PVM Tailande – viso labo 7%! Ir to paties smulkusis verslas nemoka. Jei kasos aparatai kur ir stovi, tai tik dėl vidinės apskaitos ar tiesiog kaip pinigų stalčius, ir mokesčių inspekcijai tai nė motais! Tad tajai, turėdami tokią nevaržomą laisvę dirbti ir užsidirbti, išties labai gerbia ir myli savo karalių, ir tikrai ne be pagrindo. Rūpestis savo tauta tikrai jaučiamas. Pvz., užsienietis, kurdamas verslą, privalo įdarbinti po 4 tajus šalia kiekvienoje įmonėje dirbančio užsieniečio, vietiniai gamintojai palaikomi itin aukštais importo muitais, o socialinių reikalų tvarkymas maloniai stebina: čia apstu puikiai įrengtų atvirų nemokamų sporto aikštynų ir parkų, po visą Bankoką kursuoja keli šimtai nemokamų autobusų varguoliams (teko netyčia ir pačiam tokiu važiuoti) ir t.t. Verslui sąlygos čia kuo puikiausios, galimybių ir pinigų srautų marios, tačiau samdomam darbuotojui įsikurti, manyčiau, perspektyvų nedaug, nebent būtų labai kvalifikuotas specialistas.
Tailande labai daug vienuolių ir vienuolynų, sakoma, kad kiekvienas turi bent keletą mėnesių praleisti vienuolyne. Ar tikrai taip?
Vienuolių čia išties sutiksi dažnai, iš tolo krenta į akis, mat susisukę į oranžinį audeklą. Iš tikrųjų pabūti bent keletą mėnesių vienuoliu Tailande dera kiekvienam vyrui. Sveikintina. Tačiau į tuos, kurie neva tam pašventę visą gyvenimą, bent jau aš žiūriu nepalankiai. Teko matyti jų vienuolynus, – ten taip viskas apleista ir prišnerkšta. Susidaro įspūdis, jog į vienuolynus eina paskutiniai tinginiai ir nevykėliai. Maža to, kad nedirba visiškai jokio visuomenei naudingo darbo, tai netgi tingi aplink apsikuopti. Slampinėja po miestus, rinkdami aukas, žmonės juos maitina, transportas jiems nemokamas. Tikri tranai. Na, bet čia ne mano, o tajų reikalas.
Tailande pagrindinė religija – budizmas. Ar žmonės labai tikintys, meldžiasi, gal ir nusikaltimų nedaug?
Jei tajaus paklausi, ar jis tikintis, tai net nesupras klausimo. Išpažįstančių budizmą čia išties dauguma, tik tas jų religingumas, mūsų akimis žiūrint, kartais pasireiškia itin savotiškai. Pvz., pradėjusi „darbą“ vietinė kekšė ar baro merga (iš esmės tas pats) pasimeldžia Budai ir dvasioms, kad jai sektųsi, t.y. kad sulauktų kuo daugiau klientų (!)… Čia visur kur dėl sėkmės priimta aukoti Budai ir dvasioms maistą bei gėrimus šalia savo darbo vietos. Bendraudamas su lietuviais, aš vis pajuokauju, kad turiu dar vieną išlaikytinį. Mat mano darbuotojai perka tas aukas mano sąskaita, tiesiog paima pinigus iš kasos. Aš net nedrįstu iškelti to klausimo, kad jų neužrūstinčiau. Beje, toks įspūdis, kad pats mėgstamiausias Budos gėrimas, sprendžiant pagal aukas – braškinė fanta! Kalbant apie nusikalstamumą tenka pastebėti, jog čia tvyro tokia rami ir saugi atmosfera, kad sunku apsakyti! Neteko net iš šalies stebėti nė mažiausių pykčio ar agresijos prasiveržimų. Tiesa, patariama saugotis ladyboy, mat jie įgudę kišenvagiai. Iš savo praktikos galiu paliudyti: kartą vaikštinėjant vienas jų praeidamas tiesiog kepštelėjo man per sėdynę, neva gundydamas. Ir ką jūs manot – užsegta kišenė liko tuščia! Gerai, kad joje tebuvo keli smulkūs banknotai. 
Tailandas garsėja kaip pasilinksminimų vieta. Ar daug užplūsta malonumų ištroškusių turistų ir ką apie tai mano patys šalies gyventojai, juk niekam ne paslaptis, kad sekso turizmas ir prostitucija šalyje labai išplitusi?
Koks nebūtų paradoksas, bet Tailande prostitucija ir netgi pornografija – oficialiai uždraustos! Bet vietinės „meilės darbininkės“ netgi nesijaučia esančios prostitutės. Kadangi budizmas itin tolerantiškas šituo klausimu, čia visai normalu ir legalu bet kuriam vyrui turėti tiek „mia noi“ (pažodžiui – „jaunesnioji žmona“, mūsiškai tariant – meilužė), kiek tik jis pajėgia aprūpinti materialiai. Be to, čia įprasta draugei (girlfriend) nuolat duoti pinigų, tad vietinės merginos vertina savo užsiėmimą kaip labai natūralų ir savaime suprantamą. Ir tikrai neteko nė karto pagauti kokio nors vietinio tajaus smerkiamo žvilgsnio, nulydint akimis vietinę merginą, einančią už parankės su senyvu baltuoju, atvirkščiai – jai pasisekė, „nukabino“ kadrą. Ir supratimas apie pavydą lyčių santykių prasme čia tiesiog neegzistuoja. Dažnas vyras tiesiog verčia savo žmoną ar draugę eiti „į gatvę“ ir parnešti pinigų, kad jis galėtų toliau sau ant sofos maukti alų ar viskį. Kartais netgi pats stovi gatvėje šalia jos ir „su nuolaida“ siūlo ją praeiviams – gašliems turistams! Patajoje yra tokia gatvė – Walking street. Jei anų laikų Sodomos ir Gomoros gyventojai atsidurtų čia, veikiausiai gautų šoką nuo čionykščių vaizdų! Čia toks didžiulis, atviras, betarpiškas ir pigus sekso turgus be jokių sentimentų, kad prieš jį tikrai nublanksta visi Europos sostinių „raudonųjų žibintų“ kvartalai kartu sudėjus. Palyginus jie atrodo lyg koks vaikų darželis… Bet kokios tos pakraipos fantazijos čia realizuojamos už juokingus keliasdešimt litų. Va čia tai tikras viso pasaulio sekso turistų rojus!
Ar gyvenimo tempas Tailande toks pat greitas kaip Vakaruose?
Čia tai visiškai nepalyginami dalykai! Čia netgi neegzistuoja tokia sąvoka kaip „skubėti“. O kur, o dėl ko? Juk vis tiek rytoj viskas bus taip pat neišvengiamai gerai! Laikas Tailande menka vertybė. Vargu ar sutiksite tajų, nešiojantį laikrodį. Kaip ir daugumoje pietų kraštų, čia – „manjana“ (nors šito termino jie nei supranta, nei vartoja, bet esmė ta pati). Itin maloniai nuteikia vairavimo kultūra: visi praleidžia išvažiuojančius iš šalutinių gatvių, kantriai laukia, kol koks užsižiopsojęs turistas atlaisvins važiuojamąją dalį, ir pan. Pas mus juk visiškai natūralu, jog dažnas, pvz., važiuojantis automobiliu po darbo namo, ištisai nervinsis dėl kiekvienos spūstyje sugaištos minutės ir nuolat visiems signalizuos, nors, grižęs į namus, viso labo pūpsos ant sofos ir žiūrės per TV ne itin prasmingą laidą… Kai su laiku įpratau prie šitokio vangaus čionykščio gyvenimo tempo, tai jausmas tiesiog neišpasakytas! Visos buvusios praeities depresijos ir stresai išgaravo lyg dūmas! Vietiniai tokią būseną vadina „sabai-sabai“, maždaug „mėgaukis gyvenimu čia ir dabar“ (tiksliausiai būtų rusiškas „zjbs“ ). Ir akivaizdu, kad aplink visi taip ir jaučiasi!
Jūsų patarimai besiruošiantiems keliauti į Tailandą.
Visų pirma, patarčiau JOKIU BŪDU nesirinkti atostogų Patajos kurorte, jei nesate sekso turistas! Nesuprantu, kodėl kelionių agentūros daugiausiai siūlo kelialapius į Patają. Poilsiautojas, praleidęs čia pora savaičių, geriausiu atveju dar įsigijęs 2–3 dienų ekskursiją į Bankoką ar prie upės Kvai, lieka visiškai nepamatęs tikrojo Tailando, jo nuostabių gamtovaizdžių, skaidrios jūros, puikių paplūdimių, tajų nuoširdumo. Patajoje tikras šiukšlynas visais atžvilgiais, nuoširdžiai gaila čia atvykusių poilsiautojų, išskyrus sekso turistus. O šeimos, ypač su vaikais, lieka pašiurpę nuo tenykščių vaizdų. Na, atskira tema – rusai, čia jie jaučiasi lyg Sočyje. Jų čia akivaizdi dauguma, o kadangi jie nekalba jokia kita kalba, išskyrus savo, tai jiems lyg ir gerai. Net su vietiniais prekijais bendrauja tik rusiškai, ir dar nuolat nuoširdžiai piktinasi, kodėl šie nesupranta jų kalbos, ir dar nesimoko jos, tiesiog komedija. Ir su finansine aritmetika jiems čia paprasta: vietinis Tailando piniginis vienetas batas pagal vertę iš esmės prilygsta Rusijos rubliui. 
Tad jie daiktų vertę ištisai vardina rubliais. O šiaip kainos visame Tailande praktiškai tos pačios, tiek maisto, tiek gėrimų, tiek visų paslaugų, įskaitant pragyvenimą. Visai padorų numerį svečių namuose bet kur Tailande galima rasti už 50–100 Lt parai. Tad, atvykus savarankiškai, praktiškai su tuo pačiu kelionių agentūrų siūlomu biudžetu laiką Tailande galima praleisti nepalyginamai geriau negu Patajoje, ir pamatyti tiesiog nepamatuojamai daugiau. Arba bent jau pasirinkti kurį kitą agentūrų siūlomą kurortą (tik kažkodėl jie agentūrose gerokai brangesni). Iš mažmeninių maisto produktų parduotuvių visame Tailande lyderiauja tinklas „7 eleven“, jis neįsivaizduojamai patogus: paprastai parduotuvėles galima rasti visur kas 100–200 metrų, veikia visą parą ir ten galima įsigyti iš esmės visų maisto produktų ir gėrimų (ir karštų) bei būtiniausių pramoninių prekių (baterijų, šampūnų ir t.t.) Tiesa, prekybos alkoholiu laikas Tailande ribotas, bet kurortuose jo paprastai nepaisoma. Dar tajai naudoja tokį pasisveikinimo gestą: suglausti delnai pakeliami prie krūtinės ar galvos – taip parodomas pagarbos konkrečiam asmeniui lygis. Toks gestas turi labai daug niuansų, įskaitant pagarbą Budai, tad atvykėliams nepatariama mėgdžioti. Patarčiau vežtis tik pačius būtiniausius daiktus. Šiltesnių rūbų neprireiks, blogiausiu atveju apsivilksite savo kelionės rūbus. O jei čia ko ir pristigs, vietoje nusipirksite bet ką, ir gerokai pigiau. Ir nekeiskite daug valiutos oro uoste – ten pats žemiausias kursas. Beje, kreditinę kortelę Tailande iš esmės galima panaudoti tik bankomate, tad verta atsivežti grynųjų. Nesugalvokite kaip nors dviprasmiškai pasijuokti šalia karaliaus atvaizdo, – už karaliaus įžeidimą Tailande taikoma pati aukščiausia bausmė, didesnė nei už žmogžudystę! O vietiniai kalėjimai („monkey house“) –– vieni tragiškiausių pasaulyje, neduokDie… Jei ką domina narkotikai, tai tokia informacija: nusipirkę dozę iš vietinio pardavėjo, būsite garantuotai tuoj pat įduotas policijai mainais už jo sandėrio su vietiniais „nepastebėjimą“… Jei norėsite, kad pasirinktą patiekalą jums pagamintų neaštriai, beprasmiška sakyti „no spicy“, tas neveikia, sakykite „mai nem“, tikrai suveiks. O nuo įkyrių prekių ar paslaugų siūlytojų geriausia atsiginti fraze „mai au“ („tikrai ne“) – atstoja iškart. 
Kaip Jūs leidžiate laisvalaikį?
Kadangi oras čia visada puikus, prasimanęs keletą laisvų dienų dažniausiai važiuoju atsipūsti į kurį nors pajūrį, pakvėpuoti grynu jūros oru, pravėdinti smegenis, paplaukioti (vanduo visus metus apie 26 °C), pasivartyti po palme. Teko aplankyti nemažai salų, tiek turistų gausiai lankomų, tiek puslaukinių. Kokių nuostabių vietų čia esti! Kitas Azijos šalis planuoju aplankyti netolimoje ateityje, laiko čia turėsiu aibes. Kultūrinio gyvenimo pasiūla Bankoke išties turtinga, nuolat vyksta pasaulinio garso atlikėjų pasirodymai. Ir apskritai, civilizacijos lygis Bankoke labai aukštas. Medicina – viena geriausių pasaulyje. Kelių infrastruktūra tiesiog puiki, ir autoparkas tikrai naujesnis nei Lietuvoje. Dominuoja Azijos firmų gamintojų automobiliai, praktiškai visi jie turi gamyklas Tailande. Europinėms mašinoms taikomas aukštas importo muitas, tad jų nedaug. Beje, čia radau ir daugiau gyvenančių lietuvių (!), tad vis susitinkame pasibendrauti lietuviškai.
Neturite minčių visam laikui pasilikti gyventi Tailande?
Šituo klausimu neturiu nė menkiausios abejonės! Kaip sakoma, penki stiprūs vyrai manęs iš čia neištemps! Beje, HSBC bankas kasmet atlieka autoritetingus viso būrio ekspertų Expat Explorer tyrimus ir sudaro sąrašą šalių, kuriose visais atžvilgiais komfortiškiausia ilgą laiką gyventi užsieniečiams. Tai va, Tailandas jau senokai karaliauja (ne veltui čia karalystė) pačioje to sąrašo viršūnėje! Juk „nusipelnėme gyventi geriau“… Beje, brolių lietuvių taip pamėgta Anglija pernai užėmė tame sąraše viso labo 27 vietą. Tad „Welcome to Thailand, country of thousand smiles!“ Jei kam reikės apsistoti Bankoke, mielai priimsiu tautiečius pas save ir padėsiu, kuo galėsiu. Viešbučio adresas – Darjelling Boutique 390/35-36 Sukhumvit Soi 18, Sukhumvit, Bankokas, Tailandas 10110.
Šilti ir saulėti linkėjimai visai Lietuvai iš rojaus kampelio!
