Kai nekeliauti neįmanoma


Dalius Pranculis – „Prancas“, tai žmogus, kuriam kelionės – viso gyvenimo esmė ir prasmė. Geografijos mokytojas, trijų vaikų tėvas ne tik suspėja pasirūpinti šeima, prisidėti prie jaunųjų turistų veiklos, bet ir pats aktyviai organizuoja įvairiausias keliones – nuo baidarių, slidžių, pėsčiųjų žygių iki sudėtingesnių žygių po kalnus. Prieš kelias dienas šis patrakėlis grįžo iš Himalajų! Kaip jis taip suspėja?

Daliuk, kada pradėjai keliauti?
Tikriausiai paauglystėje, kai ieškant gyvenimo prasmės tekdavo „įšokti“ į ilgus kaimietiškus guminius batus ir vienam išeiti lietui lyjant pabraidyti po tėviškės dumblynus ir miškus. Po tokios „skaistyklos“ grįžęs namo, dažniausiai nesiprausęs ir purvinas krisdavau į lovą. Be abejo, tai nebuvo kelionės, gal labiau savęs ieškojimas, bet artimumas gamtai ir dvasinės ramybės siekis nuvedė ten, iš kur, džiaugiuosi, nebeįmanoma sugrįžti…
Kokia įdomiausia kelionė? Ir kur dar norėtum sugrįžti?
Išskirti įdomiausias keliones labai sunku, nes neprisimenu, kad būčiau grįžęs į namus „nepasikrovęs“ baterijų. Sugrįžti noriu, ko gero, visur, bet dažnai susimąstau, kad kelių gyvenimų per maža, norint aplankyti nuolat besigaminančias svajones… Pakrapštęs praplikusį pakaušį, pagalvojau, kad įdomi kelionė buvo ir noriu vėl perplaukti Lietuvą nuo Šventosios upės ištakų iki Kuršių marių. Nepakartojamos gamtos ir lietuviško kaimo kvapo bei daug kitų dalykų nepamiršiu niekada. Pati įdomiausia kelionė dar laukia…prireikia-ir-ziuronu.jpg
Nemažai keliauji po Lietuvą. Kuri jos dalis mėgstamiausia?
Mylima visa Lietuva. Visos dalys neatsiejamos ir nepakartojamos. Nuolat pasiilgstu ežeringų Rytų Lietuvos vandens kelių, paslaptingų Dzūkijos miškų takų, kosminių naktinių pajūrio smėlynų ir mistikos.
Keliauji ir po kalnus. Paskutinei kelionei pats vadovavai. Kas Tave vis ten traukia, kodėl pasuki vis ta kryptimi?
Tikrų kalnų pandeminė liga atsirado visai neseniai, prieš porą metų. Netikėjau, kad kalnai mane tiesiog įtrauks į nepakartojamą gyvenimo kelionę. Vaikystėje nuolat sapnuodavau, kad vis krentu ir krentu… Buvau įsitikinęs, kad kalnai mane baugina, bet smalsumas, sutikti žmonės nuvedė ten, iš kur dabar nenoriu sugrįžti. Vadovavimas dažniausiai man kelia ne pačius geriausius prisiminimus. Manau, kad per daug įsijaučiu į šį vaidmenį. Norisi, kad visi besąlygiškai klausytų, nes slegia atsakomybės jausmas, kartais perdėtas. Patirties tikrai ne pro šalį būtų pasisemti iš šalies. Paskutiniu metu dažnai tenka vadovauti ten, kur nesu buvęs, ir jaučiu didelį diskomfortą, kad šalia esantys keliautojai gauna mažiau, negu galėtų. Dabar norisi pabūti eiliniu keliautoju…
Kas Tau reiškia kelionės?
Man kelionės yra galimybė pabėgti nuo įprastų gyvenimo bėgių. Po kelionių ir namai, ir darbas tampa nuostabūs, jaučiu gyvenimo džiaugsmą, nors kartais raumenukai iš nuovargio žliugsi… Kelionių metu gera pabūti su įdomiais žmonėmis, pamatyti ir patirti neįprastą aplinką, susidurti su sunkumais, pasisemti ir išsaugoti savyje stiprius išgyvenimus ir prisiminimus…
Turi šeimą, žmoną, tris dukrytes. Ar šeima susitaikė su tokiu Tavo gyvenimo būdu?
Vieną kartą reikia pagaliau pripažinti, kad šeima tikrai netrukdo keliauti. Tai žmonos Sabinos nuopelnas. Ne viena moteris yra pasakiusi, kad su tokiu vyru negyventų, o Sabina jaudinasi, nenori manęs išleisti, bet palaiko ir gerbia mano pasirinkimą. Žinoma, emocijų neišvengiama bendraujant ir su dukromis. Vyresnės Austėja ir ypač Rugilė dažnai klausia, kodėl negalime keliauti kartu? Sunku pasakyti, kad joms dar bus per sunku, mano žygiai reikalauja ištvermės. Trejų metukų mažylė Smiltė jau viduržiemį pradeda kaip užsuktas laikrodukas kartoti: „Aš gyvensiu palapinėje…“ Tenka dažnai teisintis, aiškinti,trumpas-poilsis-fanu-kalnai.jpg kad kiekvienas turime suprasti, kad reikia po truputį ir savu laiku, protingai įgyvendinti savo svajones. Stengiamės ir kartu pakeliauti, bet, kol dukros nedidelės, kartu keliaujame po Lietuvą.
Kokie žmonės dažniausia keliauja su Tavimi? Kaip juos apibūdintumei?
Keliautojai įvairūs – nuo mokinuko iki verslininko, nuo penkiamečio vaiko iki solidaus „jaunuolio“, tinkančio man į tėvus. Suprantama, tai priklauso nuo žygio sudėtingumo. Džiaugiuosi, kad nuolat buriasi nuostabūs žmonės, ir labai gaila, kad mažai tenka su jais pabendrauti. Patiko kažkur perskaityta maurų patarlė: „Nekeliaujantis žmogus nepažįsta tikrosios žmonių vertės“. Keliautojai dažniausiai būna labai intelektualūs, gebantys prisitaikyti prie sudėtingesnių sąlygų, padėti savo bendrakeleiviams.
Labiausiai įstrigęs kelionės nuotykis? Linksmiausias nuotykis?
Nuotykių visada pasitaiko. Išskirti ir papasakoti labai sunku. Ne visada norisi ir pasakoti, kartais jie sukelia ir streso… Kai plaukėme Šventąja, kartą užėjo stiprus lietus. Stabtelėjome pasislėpti po tiltu. Išlipę žiūrime – pilnas maišelis su įvairiais turistiniais skanėstais, bet šeimininko nesimato… Tikriausiai kažkas pamiršo… Supuolėme „ore draskyti“ dešras, agurkėlius ir kitus skanėstus. Padėkojome mintimis „geradariui“ ir jau apstojus lietui lipame į savo valtis plaukti. Staiga atplaukia įkaušusi jaunimo kompanija. Rėkia: „Ar nematėte „Maximos“ maišo?“ O velnias – mes jau viską sukirtome… Neprisipažinome… Jaunimėlis, apieškojęs tilto prieigas, puolė mus vytis. Dabar susitikę su bendražygiais dažnai vieni kitų nelinksmai mirktelėję akimi vieni kitiems, paklausiame, ar nematei „Maximos“ maišo?
Kokia kelionė nepatiko, jei tokia buvo, ir kodėl?
Kelionių, kurios būtų nepatikusios, neprisimenu, kartais išlenda atskiri fragmentai, bet jie dažnai užsimiršta.
Vedi įvairiausius žygius po Lietuvą, autobusines, slidžių, baidarių, valčių, pėsčiųjų keliones. Kuriems teiki pirmenybę?
Pėsčiųjų žygiams. Nuolat traukia vandens keliai, visiems kitiems vietos mažiau, bet taip pat užtenka…
Kaip suspėji? Gal laikaisi griežtos dienotvarkės, režimo, naktimis nemiegi?
Čia ir man įdomu, su šita jėga dar nebuvau susitikęs… Jeigu pamatau horizonte, kad darbai baigiasi, tai greitai, jeigu ne savo valia, tai gerbiamų keliautojų iniciatyva susiformuoja patrauklus miražas ir keliaujame… Naktys – tiek idėjų lygmeniu, tiek realizuojant keliones, yra labai produktyvios ir nepakartojamos.
Kartais galva tampakalnuose-nera-lengva.jpg „skruzdėlynu“ ir tada reikia skubėti konkretinti idėjas, nes dalis nuolat kažkur „nubėga“. Labai daug idėjų patys keliautojai pasiūlo, reikia tik spėti įgyvendinti. Noras pažinti pasaulį ir patirti kuo daugiau įspūdžių, matyt, gamina kažkokią ypatingą medžiagą mūsų galvelėje, kuri skatina žmogų spurdėti… Liaudies išmintis byloja, kad riedantis akmuo neapsamanoja…
Į savo žygius sutrauki daugybę žmonių. Kaip pavyksta?
Gal kelionių idėjos keistos… Kartais pats negaliu suprasti, galbūt lemia tai, kad kitokias keliones renkasi kitokie žmonės, kuriems trūksta neįprastų dalykų, kurie pasiruošę netikėtiems posūkiams, o tai labai uždega aplinkinius. Mane žavi, kai skirtingų profesijų, padėčių, amžiaus žmonės bendrauja vieni su kitais, kaip lygūs su lygiais, nėra jokių kliūčių, liejasi laisvas bendravimas, juokas… Nemaža dalis keliautojų nemėgsta masinių žygių, jaučiasi kaip musės į barščius įkritę. Kartais tenka riboti informaciją ir pakeliauti nedideliais būreliais, kuriuos sudaro labiau patyrę ir keliavimui labiau atsidavę žmonės. Dideliais būriais keliaujame nedažnai, bet tada taip pat savotiškai smagu, kartais aplanko jausmas, kad nepriklausomybę iškovojome. Labai svarbu, kad grupės dydis atitiktų kelionės saugumo koncepciją.
Kodėl žmonės renkasi žygius? Kuriuos labiau mėgsta – laukinius ar civilizuotesnius, autobusinius?
Žmonėms reikia įvairovės. Kuo jos daugiau, tuo daugiau įspūdžių ir emocijų. Suprantama, vieniems patinka vienokio stiliaus kelionės, kitiems – kitokio, bet aktyvus keliautojas dažnai lenda visur – nuo sekinančio žygio pėstute iki komfortiškos išvykos autobusu. Mano aplinkos žmonės labiau mėgsta keliauti aktyviai ir gamtos prieglobstyje. Norėdami „patinginiauti“ ir daugiau „pasproginėti“ emocijomis, kartais susiorganizuojame autobusines, vadinamas „XXL“ keliones. Šių kelionių programą žino tik vadovas. Keliautojai gauna informaciją, kokių daiktų pasiimti, kiek kainuos, kada ir iš kur išvykstame, kada grįšime. Ir viskas! Būna labai daug spėlionių, pašėlusių ir netikėtų įspūdžių ir nesibaigiančio juoko. Į tokias keliones negalėdavome priimti visų norinčių, nes trūkdavo vietų, tik paskutinį kartą „suveikė“ krizės mechanizmas ir daugelis nesupratome, kodėl neišvykome…fanu-kalnuose.jpg
Ar teisybė, kad kalnai patikrina žmones?
Visi sunkesni žygiai reikalauja ne tik fizinės, bet ir psichologinės ištvermės, todėl žmonės, kuriems pritrūksta savitvardos, valios pastangų, tvirtų nervų, pradeda trukdyti. Taip pat išryškėja gerosios savybės – patikimumas, draugiškumas, supratimas. Dažnai į kalnus keliaujantys žmonės, mano supratimu, yra savotiški menininkai.
Tavo mėgstamiausias šūkis?
Neturiu paruošęs šūkio, kuris parodytų, koks aš protingas. Dažniausiai išlenda posakiai, kurie gimsta kelionėse. Vienas populiaresnių žargoniškas – „ja skazal viskas“… Tai atspindi nerūpestingą, valiūkišką ir pašaipų požiūrį į aplinką.
Artimiausia kelionė, kurios labai lauki?
Nepalas, Himalajai, Everesto papėdė…
Mylimiausias Tavo keliautojo tipažas?
Niekada neklausinėja, kiek kilometrų arba kiek laiko liko eiti. Visada supranta, kad geriausios kelionės yra sunkiai suplanuojamos. Nuolat pasiruošęs padėti, linksmas ir nuoširdus…
Keliautojo pavyzdys?
Paminėsiu keletą keliautojų, kurie mane žavi savo atsidavimu idėjoms. Pirmiausia didelę pagarbą atiduodu savo buvusiam dėstytojui, gamtos mokytojui, amžiną atilsį Rimantui Krupickui. Žemai lenkiu galvą prieš Keliautojų patriarchą ir didelį keliavimo entuziastą Algimantą Jucevičių. Nuolat prisimenu ir pasiilgstu šiltų pabendravimų su mūsų alpinizmo didžiavyriu Vladu Vitkausku. Labai šiltai prisimenu jaukų, tikrą ir nuostabų žmogų, nuoširdų kelionių patarėją Gintarą Labutį. Su nemažai garbių keliautojų teko tik trumpai pabendrauti ir tik mažumėlę pasimokyti.
Ar yra buvę tokių atvejų, kad kažkas Tau sugadino kelionę?
Trumpa atmintis, malonūs prisiminimai dažniausiai palaidoja nesusipratimus.
Pagrindinės tikro keliautojo savybės?ne-vienas-daliuko-surengtas-plaukimo-baidaremis-zygis.JPG
Gamtos mylėtojas, savo šalies patriotas, smalsus, draugiškas ir patikimas.
Vedlio savybės?
Patirtis, geras psichologas, rūpestingas ir truputį dėl kelionių „kvaištelėjęs“…
Pati nemaloniausia kelionė, jei tokia buvo?
Į vieną naktinį žygį yra neapgalvotai papuolę keli „buduliai“, kurie, sunkiai vartydami liežuvius, tik išlipę iš traukinio pareikalavo pirties ir netrukus užsinorėjo namo, bet nebebuvo kur dėtis ir teko eiti. Finalas – paryčiui vienas iš jų užsidirbo gerą mėlynę paakyje… Jaučiu gėdą iki šiol, kad sutikau priimti nepažįstamų žmonių…
Pati maloniausia kelionė?
Visos kelionės nepaprastos ir nepakartojamos.

Keliauninką Daliuką šnekino Vytautas Nosevičius

DALINTIS

1 komentaras

  1. Gimiau tikrai per anksti, kaip sako man dukra.Ne visada jėgos ir ištvermė leidžia keliauti kartu su mano mylimu broliu, kuris man amžiumi tinka į sūnus.Tačiau jei tik nušvinta menkiausia galimybė: aš visada su juo ir su jo šeima. Sėkmės mūsų mylimas keliautojau, ištvermės tavo šeimai ir linkime, kad dukros greičiau prisijungtų prie Tavęs ir pamatytų išsvajotuosius kalnus. Retai kam tenka tokia laimė suderinti mėgstamą darbą ir svajones.Sėkmės, brolau. Ačiū redakcijai, lėksime pirkti eilinio žurnalo!