Vytautas Nosevičius
Vilmos Tūbutytės nuotraukos
„Kalnai – mano didžiausia meilė, džiaugiuosi galėdama ten keliauti, o ypač dirbdama savo svajonių darbą, susijusį su jais“, – atvirauja alpinistė Vilma Tūbutytė. Ji džiaugiasi, kad vis daugiau žmonių kasmet ryžtasi išmėginti save kalnuose. Kalnų mylėtoja dalijasi savo gero dešimtmečio kalnuose patyrimu.
Kada supratai, kad nori eiti į kalnus?
2010 m. išėjau į Monblaną ir supratau, kad kalnai – mano stichija, tik dar daug ko tada nemokėjau ir nežinojau. 2011 m. atėjau į klubą „Montis Magia“ pasisemti žinių ir ten likau. Jau nebeskaičiuoju, kiek kartų buvau Tatruose.
Tolimiausiais taškas – Kirgizija, Tian Šanio kalnai, kur 2018 m. kartu su klubu „Montis Magia“ ir Andriumi Smirnovu žygiavome dvi savaites ir įlipome į 13 viršūnių. Labiausiai man prie širdies techninis kopimas. Nelabai patinka ilgi žygiai su sunkia kuprine.
Kaip moterys ruošiasi kalnams?
Kaip ir vyrai. Pasiruošimas priklauso ir nuo to, į kokį žygį ruošiamasi. Bėgiojame, važinėjame dviračiu, plaukiojame, jei nusimato ilgas žygis. Jei kopimas bus techniškesnis, svarbu sporto salėje pastiprinti tam tikras raumenų grupes, ledkirčiu pamojuoti, ant kybių pakyboti.
Visai kitas jausmas, kai eini fiziškai pasirengęs, nes kalnuose labai svarbu būti ištvermingam. Esu pastebėjusi, kad sunkesniuose žygiuose psichologiškai prasčiau laikosi vyrai. Moterys, merginos emociškai stipresnės. Kai jos susikaupia, padaro daugiau, nei pačios gali įsivaizduoti. Žygio metu mobilizuojasi organizmas, smegenys, emocijos.
O kaip moterys ištveria žygių nepatogumus?
Esam plovę galvas lediniame vandenyje kalnų upėje. Septintą dieną be dušo ėmė niežtėti kūnas, tad vandens temperatūra nebebuvo svarbi – nėrėme į šaltą vandenį.
Svarbu turėti pakankamai drėgnų servetėlių. Pastebėjau, kad organizmas prie visko prisitaiko. Tarkim, be galo mėgstu kavą, bet žygiuose puikiai galiu be jos apsieiti. Vegetarams makaronus išgriebiame pirmiau, tada sudedame mėsą.
Ar pasikeitusi grįžti iš kalnų?
Nurimusi. Gyvenimas atrodo daug paprastesnis, o stresinės situacijos ramiai praplaukia pro šalį. Juk emocijos situacijos nekeičia. Šį mėnesį gal prasčiau einasi, bet kitą bus geriau. Kalnuose, jei padarysi klaidą, gali žūti draugas, jei čia neatliksi kažkokio plano, tai nieks tavęs nenušaus. Ir, aišku, grįžtu iš kalnų šviesesne galva, viskas kitaip matosi, suprantu, kad jei esu sveika, turiu kojas ir rankas, esu darbinga, tai šiame gyvenime neturėtų kilti jokių problemų.
Jei kas mano kitaip – tegu išeina į kalnus. Sugrįžusi iš aukštybių vertinu kasdienybę: džiaugiuosi dušu, kad galiu patogiai atsisėsti ant klozeto, bet kada į veidrodį pažiūrėti, plaukus pasišukuoti, drabužius kiekvieną dieną skalbti ir keisti.
Ar tikrai kalnai patikrina žmogų?
Visiškai tam pritariu. Kalnuose žmonės labai greitai atsiskleidžia įvairiausių spalvų paletėmis. Tad, jei susiradai antrą pusę ir nori ją patikrinti, išsivesk į kalnus ir suprasi, ar galėsite būti kartu.
Vienas pažįstamas į kalnus vesdavosi vis kitą moterį, sakydavo, tikrina… Kalnuose supranti, kas tikrieji tavo draugai – kurie netinkami, o su kitais dar labiau susieini. Ten puikiai pamatai, kas yra kas, nes kalnuose labai svarbus ryšys tarp žmonių, kiek tu gali žmogumi pasitikėti. Jei kalnuose pasirinksi kompaniją „ne pagal savo aurą“, kelionė praras labai daug žavesio ir nepamatysi aplinkos grožio.
Kokie žmonės ateina į tavo vedamus alpinizmo kursus?
Šešerius metus vedu šiuos kursus ir per tą laiką mačiau įvairiausių žmonių – nuo gaisrininkų, policininkų, spec. pajėgų karių, IT specialistų iki senjorų.
Vieni ateina, nes mėgsta kalnus ir nori juose drąsiau jaustis, kiti būna slidininkai, treti ieško naujų potyrių. Kai kurie mokytojai ateina vien dėl to, kad išmoktų dirbti su virvėmis ir panaudotų tas žinias stovyklose su vaikais, darželiuose ar mokyklose. Iš savo patirties kiekvieną atėjusį labai greitai perprantu, koks jis bus kalnuose ir ko iš jo gali tikėtis.
Kokiomis savybėmis pasižymi tikras kalnų mylėtojas?
Pirmiausia reikia suprasti ne tik save, bet ir kitą žmogų, kuris eina kartu. Gali būti stiprus, ištvermingas, greitas ėjikas, lipikas, bet komandoje neatsižvelgi į silpnesnius. Tad kalnuose reikia būti labai empatiškam. Taip pat labai svarbu pasitikėti savimi. Visiškai pasitikėti ir tikėti tuo, ką darai, kiekvienu savo žingsniu ir veiksmu, abejonių neturėtų kilti. Paprastai, jei žmogus atsakingas ir pasitikintis savimi gyvenime, didžiulė tikimybė, kad toks bus ir kalnuose.
Ryžtingas, drąsus ir žinantis, kodėl daro taip, o ne kitaip. Šituos dalykus reikia įsisąmoninti namuose, nes jei nepasitikėsi, abejosi savimi, būsi visos grupės stabdys. Stingantys pasitikėjimo neretai pridaro labai daug klaidų. Kai kurie žmonės visur nori būti geriausi, jiems tai labai svarbu. Puiku, jei jiems sekasi, o jei ne… Jiems su tuo būna labai sunku susitaikyti. Bet reikia suvokti, kad ne visose srityse tu gali būti tobulas, jei gerai bėgi, nereiškia, kad būsi geras kopikas. Sutinkame išties daug įvairių žmonių ir juokiamės, kad galime būti geri psichologai ar ekspertai formuodami įmonės komandą.
Kokie daiktai svarbiausi kalnuose?
Batai ir kuprinė. Jei nutrins kojas, prarasi dalį kelionės žavesio. Kuprinei irgi siūlyčiau nepagailėti pinigų ir įsigyti tinkamą, ypač jei nusimato ilgas kalnų žygis ir teks nešti daug svorio.
Nei batų, nei kuprinės nepirkčiau nepasimatavusi. Nupirktus daiktus labai svarbu panešioti namuose. Dar labai svarbūs akiniai, ypač jei kilsite virš 4 km ir ten bus sniegynai. Į Monblaną kopiant buvau sulaužiusi akinius, kaip tik pasitaikė giedra diena, saulės atspindžiai iš visų pusių, tad nusileidžiant teko į akis lašinti lašus kas 5 minutes, nes visąlaik tekėjo ašaros ir labai skaudėjo akis….
Ką darai, kai būna labai sunku kalnuose?
Susigalvoju dainą ir niūniuoju sau. Kartais pakeikiu save dėl to, ko čia ėjau, juk žinojau, kad bus sunku.
Kartais kalbuosi su dievais.
Kas tave labiausia įkvepia? Ką laikai alpinizmo pavyzdžiu?
Andrius Smirnovas. Jis mano didžiausias mokytojas. Keliaudama su juo ir dirbdama „Montis Magia“, labai daug išmokau.
Ką patartum besiruošiantiems keliauti į kalnus?
Pramokti alpinizmo technikos, kad kalnuose suprastum, kas vyksta, nebūtum kaip iš medžio iškritęs.
Sustiprėti fiziškai, ypač ištvermės pratimai svarbūs – pabėgiokite bekele miškais ir laukais, dviratį paminkite, paplaukiokite, riedučiais prasilėkite. Svarbiausias patarimas – jei norite kopti į kalnus, neatidėliokite, nes kitos progos gali ir nebūti.
Kokius kalnus pasiūlytum pirmą kartą ten vykstantiems?
Pasižiūrėkite šeimoms draugiškus kalnų kempingus ir važiuokite ten. Jų yra ir Tatruose, ir Italijos, Prancūzijos, Austrijos Alpėse. Tikrai rasite kur pasivaikščioti ir akis paganyti.
