Kai didi jėga nesnaudžia

Verslininkas, aštrių pojūčių mėgėjas Valdemaras Kozlovas savo atostogų neįsivaizduoja be kalnų. Išgyvenimas laukinėje gamtoje, šaltis, nepritekliai, žygio sunkumai, sniegynai jo visai nebaugina. Šis energingas žmogus laisvalaikiu vadovauja sudėtingiems kategorinių kalnų stai-toki-grozi-tau-atveria-kalnai-tiansanis-09.jpgžygiams, kopia į kalnų viršūnes, praktikuoja kovos menus ir savo įgūdžius mielai perduoda kitiems. Neseniai Valdemaras sugrįžo iš Tian Šanio kalnų. „Mėgstu save išbandyti, patikrinti. Kalnai – viena iš tinkamiausių tam vietų“, – šypsosi patrakėlis.

Beveik nėra metų, kad Jūs nepabūtumėte kalnuose. Kaip susirgote šia nepagydoma liga?
Kalnus pamilau nuo septynerių metų mamos dėka. Kaukaze ekskursijos metu horizonte pamačiau Elbrusą. Tada panorau pasiekti jo viršūnę. Vėliau į jį įkopiau du kartus.
Kokie kalnai Jums patys mieliausi?
Fanai (Zeravšano kalnagūbris). Tai buvo pirmieji kalnai, kuriuose atlikau sportinį žygį (1985 m.). Lankiausi čia aštuonis kartus, atlikau įvairių sudėtingumo kategorijų žygius. Kalnai aukšti (yra apie tuziną penkiatūkstantininkų, į kurių ne vieną esu įkopęs, tarp jų ir į aukščiausiąjį – Čimtargą (sagdijų k. – aukščiausias kalnas), Fanuose visas Vidurinės Azijos žavesys.voldemaras-su-kalnu-tigru-algimantu-juceviciumi.jpgNetrūksta sniego, dulkių, karščio, geras, sausas klimatas. Nepakartojamas ežerų grožis, specifiniai augalai. Traukia mane šis geografinis rajonas. Čia buvusi Baktrijana ir Sogdiana (tadžikų ir uzbekų tautų ankstesnis pavadinimas). Čia dar jaučiamas sustojęs laikas, viduramžiai (tarsi keliauji laike ne tik atstumu). Čia vyrauja neeuropietiška filosofija. Čia turiu draugų.
Neretai keliaujate į kalnus visiškai vienas. Kodėl taip rizikuojate?
Vienam keliaujant suaštrėja pojūčiai, kitaip veikia instinktai. Žinant savo organizmo galimybes ir psichiką, lengviau prognozuoti rezultatą. Stovėdamas ant viršūnės vienas, pajunti realią laisvę. Pajunti, jog tavo likimas tavo rankose. Nepriklausai nuo kažkieno kažkam primestų įstatymų, atsiskaitai tik prieš patį save ir realų autoritetą – visumiškai suvokiamą Dievą. Pajunti, kad nesi silpnas, kad iš tikro yra didi jėga, kuri su tavimi draugauja, nes leidžia tau gyventi, užkopti į viršūnę.
Ką atrandate kalnuose? Kiekvienais metais išsiruošiate?
Marko Polo žodžiais tariant, „Niekas taip nepraturtina intelekto kaip kelionės“. Kalnai tai – akiračio praplėtimas (pasaulio pažinimo smalsumas), savo galimybių testavimas (sportas), estetika (nuostabūs gamtos kūriniai). voldemaras-karakolo-miestelio-stovykloje.jpgVieni mato prasmę išlieti energiją, pataikauti temperamentui naktiniuose klubuose, o aš visiškai nesuprantu tokio savęs sekinimo prasmės, tad būdamas nenuorama atrandu save keliaudamas į kalnus. Kalnuose, skirtingai nuo civilizacijos, kitos aktualijos. Pirmiausia būtina „išsaugoti savo sėdynę“, pavalgyti, kad judėtum ir su himnu širdyje iškiltum virš debesų.
Pats organizuojate ir vadovaujate kategoriniams žygiams į kalnus. Koks turi būti žmogus, kad atsiradęs kalnuose nepasimestų?
Motyvacija ir prigimtinės savybės (organizmo atsparumas aukščiui, charakterio ypatumai). Toliau pagrindinį vaidmenį vaidina patirtis, fizinis ir techninis pasiruošimas ir, be abejo, – sėkmė. Kalnų nereikia bijoti, juos reikia mylėti ir jais pasitikėti, tada ir jie tau, kaip savam, gali atleisti vieną kitą klaidelę. Tačiau tai tik mano prietarai.
Kaip jaučiatės sugrįžęs iš tokių atostogų?
Pirmiausia grįžta kūnas, po to, kiek vėluodama, siela. Turbūt lėktuvas per greitai skrenda namo, kad siela nespėja vytis. Grįžus kurį laiką mažai rūpi darbas ir reikalai, dar vis gyveni anais kraštais. Sunku įsisukti į ritmą, o ir gyvenimo vertybės perkainojamos. ten-sanio-kalnuose-virs-3-km.jpgDviejų kultūrų sankirtoje nebežinai kurias pasirinkti. Bet kokiu atveju bent kurį laiką būni geresnis supančiai aplinkai, palaimingesnis ir neįsuktas į susirūpinimo bei įtampos verpetą.
Labiausiai įstrigęs nuotykis kalnuose?
Sunku būtų išskirti kokį vieną nutikimą. Kuo sunkesnis žygis, tuo daugiau įvykių. Pakeiti judėjimo kryptį ir už nugaros tau pabyra akmenys. Išsukamas ledo kablys, leidžiantis virve, pasirodo, visai nelaiko ir tik dėl to, kad virve naudojaisi tik simboliškai, lieki gyvas. Tai su draugu vietoj 2B sudėtingumo perėjos nuklydę įpusėjom 5B Bodchonos viršūnę, teturėdami mažai įrangos. Linksmi nuotykiai būna įvairūs. Esame ir vokiečių aviganį antros kategorijos kalnų žygyje per sniegus persivedę. Iš bėdos „kates“ ant sportbačių kai kam teko mautis. Karo Kaukaze metu teko slėptis nuo gruzinų snaiperių ir į rusų nelaisvę patekti…
Kas sunkiausia kalnuose?

Nusisukti nuo kalno viršūnės dėl blogų oro sąlygų, suvokiant, jog esi pajėgus įkopti.
Daiktas, kurį būtinai pasiimtumėte į kalnus?
Ledkirtis.i-kalnu-toli-zvelgiant.jpg
Viršūnė, į kurią buvo sunkiausia įkopti?

Į Elbrusą per pūgą.
Koks tikras kalnietis turi būti? Kokiomis savybėmis turi pasižymėti?
Meilė kalnams, laisvei, suvokimas, jog esi gamtos dalis, o ne eini jos užkariauti. Kalnai to nemėgsta. Jeigu keliauji ne vienas, stenkis būti altruistas.
Kur artimiausiu metu keliausite?
Gal į Altajų, gal į Fanus, o gal… Šiaip visos aukščiausios viršūnės mane žavi.
Kiek ilgiausiai esate išbuvęs visiškai vienas kalnuose? Kokie potyriai? Kokių lankytojų sulaukiate tose dykvietėse?
14 dienų. Sniego žmogaus sutikęs nebuvau, nelabai ir norėčiau, tektų dalintis konservais. Pirmas dienas būna neįprasta, ilgai eina laikas. Iš pradžių nejauku būdavo tyliomis naktimis, atrodydavo, kad kažkas vaikšto apie palapinę. O saldžiausiai miegu, kai žaibuoja ir griaudžia. kai-ikopi-apima-neispasakytas-dziaugsmas.jpgRegėjimų neturėjau, haliucinacijos dar nekamavo, tačiau pojūčiai tikrai suaštrėja (ir klausa, ir uoslė, ir regėjimas, pastebėjau, ir nuojauta). Siela tikrai praskaidrėja. Kai nutrauki visus ryšius su žmonėmis, esi vienas ant ledo šlaito, nusileidi žemyn iki penkių kilometrų ir ten palapinėje nakvoji nesijausdamas kalnams svetimas, tai ir nori pakartoti. Nors kritikos į tokį solo esu sulaukęs, tačiau tegul kritikuoja tie, kurie patys tai pabandė.
Ką dar mėgstate veikti?
Domina Rytų kovos menai ir filosofija, Rytų medicina, savišvieta (ypač istorija, geografija, architektūra), muzika.su-vietine-kirgize.jpg
Kaip surandate viskam laiko ir kaip tuos pomėgius lavinate?
Reikia mokėti planuoti laiką. O kas pasakė, kad aš randu laiko visiems savo pomėgiams? Fantazija skrieja priešaky galimybių. Vienas iš mano pomėgių – šuoliai parašiutu (tarnavau oro desante).
Ką pasakytumėte žmonėms, kurie norėtų, bet dar nedrįsta išsiruošti į kalnus?
Raskite žmogų, kuriuo galėtumėte pasitikėti. Pasportuokite namie.
Turite nuostabią žmoną. Ar ji pritaria jūsų ekstremaliems pomėgiams? Ji supranta mane. Žmona juokauja, jog, neišleidusi manęs į kalnus, metus laiko negalės susišnekėti.
Jūsų gyvenimo devizas?
Pajuokaučiau cituodamas Mao Dzeduną: „Kuo sunkiau – tuo geriau“. Tokia nuostata, žinoma, tvirtina valią ekstremaliomis sąlygomis. Man labai prie širdies indų išmintis: „Noras pamatyti jūrą paverčia upelį upe“.voldemas-ant-zirgo-tiansanis-2009.jpg
Ką norėtumėte palinkėti žurnalo „Kelionės ir pramogos“ skaitytojams? Mieli skaitytojai, gal ir nedaugelis iš jūsų užsikrėsite kalnų liga, jei ryšitės bent kartą juos aplankyti, tačiau pabandyti verta. Nebūtina vykti į kalnus atlikinėti žygdarbių, tačiau pasirinkę kelionę pagal savo pajėgumą tikrai praturtinsite savo sielą. Kreipkitės į Lietuvos keliautojų sąjungą.
Sėkmės, Jums!

Kalbino Vytautas Nosevičius

DALINTIS