Juodasis gražuolis Grosglokneris


Viršum žalių Alpių pievų, uolomis čiurlenančių upelių, gėlėmis išdabintų mansardų, viršum visko, kas paprasta ir žemiška, iškyla neištirpstančiu sniegu apsigaubusi Grosgloknerio viršūnės smailė. Jos šlaitu vingiuoja siauras, sunkiais batais išmintas takelis, kuriuo kasryt pakyla žmonės, rytmecio-ukanos-priekalnese.jpgsiekiantys ištrūkti iš debesų miglos ir įkvėpti gaivaus oro aukščiausioje Austrijos viršukalnėje. Mažas žemės lopinėlis, iškeltas virš aštrių kalnų keterų, – daugelio svajonė, kurią pasiekus, beribis džiaugsmas užgožia poros dienų kopimo nuovargį ir slidžių akmenų keliamus pavojus.
Aštrus ir išraiškingas

Glosglokneris yra ne tik aukščiausia Austrijos viršūnė (3798 m) – tai vienas iš aukščiausių Rytų Alpių kalnų, nusileidžiantis tik Šveicarijos, Italijos ir Prancūzijos Alpių viršūnėms. Be to, Grosglokneris yra antras Europoje pagal santykinį aukštį, kai matuojama ne nuo jūros lygio, o nuo kalno papėdės (2423 m). Jį lenkia tik aukščiausias Alpių kalnas Monblanas. Grosgloknerio apylinkėse įkurtas didžiausias Austrijoje Aukštojo Tauerno nacionalinis parkas, užimantis 1788 kv. km teritoriją. Tai viena iš lankomiausių Austrijos vietovių.
Kalno viršūnės smailę nesunku pastebėti Alpių masyvuose – ji aštri ir išraiškinga. Vakarinėje pusėje tarsi drakono nugarą primenanti ketera kyla ir leidžiasi, o paskui staigiai šokteli aukštyn – tai Grosglokneris, už jo rytuose matosi kiek mažesnė Kleingloknerio smailė. tarsi-menulyje-jautiesi.JPGDar toliau – neištirpstančio sniego ir ledo laukas, pasibaigiantis prie trobelės, esančios viršūnės papėdėje. Šiaurinėje kalno pusėje plyti niekada neištirpstantis ir ilgiausias Rytų Alpėse Pasterzės ledynas, kuris driekiasi net 9,2 km ir užima 20 kv. km plotą. Kalno pietuose, prie nedidelio Kalso miestelio – populiaraus kalnų kurorto, atsiveria žalias slėnis.
Šiaurės rytinėje Grosgloknerio pašonėje kalnų šlaitais vingiuoja Aukštojo Tauerno kelias, nutiestas 1930-1935 m., kad pritrauktų daugiau turistų į Pirmojo pasaulinio karo nualintą Austriją. Šiandien Zalcburgo ir Karintijos regionus sujungęs kelias tebėra labai mėgstamas turistų, atvykstančių motociklais ir automobiliais. Juo galima atriedėti iki pat Edelveiso viršūnės (2571 m). Net vasaros viduryje šis kelias gali pasidengti sniegu ir ledu, o pasivažinėjimas gali tapti rimtu iššūkiu ne tik vairuotojams, bet ir keleiviams.
Didžioji kelio kulminacija – Kaizerio Pranciškaus Juozapo aukštuma, kurioje turistų laukia jų išlepinti švilpikai, tolumoje snaudžia kalnų ožiai. Čia galima pasivaikščioti tuneliais, susipažinti su kalnų gamta ir kelio statybos istorija, įsigyti suvenyrų ir gauti antspaudus, o svarbiausia – pamatyti didingą Grosgloknerio ir Pasterzės ledyno duetą. Žinoma, toks kerintis gamtovaizdis palepina gana retai – oras keičiasi greitai ir kalnų viršūnes paslepia debesys.

Geriausi maršrutai

Seniausios žinios apie kopimus į aukščiausią Austrijos viršūnę siekia 1799-1800 m. Karintijos vyskupo Pranciškaus Ksavero organizuotos pirmosios ekspedicijos metu kopėjams pavyko pasiekti tik Kleingloknerį, esantį 28 m žemiau Grosgloknerio. 1800 m. liepos 28 d. antros ekspedicijos metu kunigas Horašas iš Dolacho, broliai Klotzės ir dar du dailidės, išėję iš Heiligenbluto miestelio, pagaliau pasiekė pagrindinį tikslą.takas-veda-i-balta-pasaka.JPG
Šiandien Grosgloknerį galima pasiekti keliais maršrutais. Aršiausia konkurencija dėl tariamai geriausio maršruto vyksta tarp Heiligenbluto kalnų vedlių, vedančių alpinistus iš rytų, ir Kalso vedlių, kopiančių iš pietinės kalno pusės. Abu maršrutai yra panašaus sudėtingumo, nors Kalso pusėje galima aukščiau pakilti automobiliu – iki pat kalnų trobelės Luknerhaus (1948 m) ir pradėti dviejų dienų žygį ne taip anksti, kaip iš Heiligenbluto.
Kopiant iš rytų pusės, po keturių valandų pasiekiama Zalmhiutė (Salmhütte, 2644 m) – tai seniausia kalnų trobelė visose Rytų Alpėse. Ji pastatyta 1799 m. vyskupo Pranciškaus Ksavero iniciatyva. Paprastai ten kalnų vedliai pasitinka alpinistus ir pradeda mažiausiai trijų valandų žygį iki aukščiausiai Austrijoje pastatytos Erchercogo Johano kalnų trobelės (3454 m).
Kopiant iš pietų pusės, po valandos pasiekiama kalnų trobelė Luknerhiutė (Lucknerhütte, 2241 m), o dar po pusantros valandos – kalnų trobelė Štiudlhiutė (Stüdlhütte, 2802 m). Pirmoji žygio atkarpa nėra sudėtinga, tačiau ji vis tiek pareikalauja ištvermės, nes tenka nuolat kilti aukštyn. sniegynu-platybese-mes-nykstukai.JPGSu vietiniais kalnų vedliais dažniausiai susitinkama kalnų trobelėje Štiudlhiutėje, nes ten laikomas tolesniam kopimui reikalingas inventorius: alpinistų diržai, virvės ir vadinamosios katės. Dar dvi valandas kylant aukštyn iki Erchercogo Johano kalnų trobelės tenka pereiti Grosgloknerio pietinėje papėdėje esantį ledyną, kuris kaitriomis vasaromis tampa tikra čiuožykla su netikėtomis properšomis. Prieš pat paskutinę trobelę tenka įveikti stačią atkarpą, kurioje gelbsti pritvirtintos metalinės grandinės, tačiau vis tiek prireikia kabintis rankomis už uolų.
Labiau patyrę alpinistai renkasi dar sudėtingesnius maršrutus. Jie kopia ketera tiesiai nuo Luknerhiutės arba per Pasterzės ledyną nuo Kaizerio Pranciškaus Juozapo aukštumos. Vėliau jie irgi pasiekia Erchercogo Johano kalnų trobelę. Pats sudėtingiausias maršrutas veda itin aštria vakarine Grosgloknerio ketera.

Nakvynė Erchercogo Johano trobelėje

Daugelis Heiligenblute ir Kalse kopimus pradėjusių alpinistų susitinka Erchercogo Johano trobelėje (3454 m). Vos pravėrus jos duris, keliautojai pakliūna į nedidelį prieangį, kuriame užplūsta maloni šiluma. Už kitų durų įrengta tvarkinga patalpa šlapiems viršutiniams drabužiams ir kalnų batams. Norint žengti toliau, reikia persiauti ir persirengti, čia nustebina nemenkas įvairiausių šlepečių pasirinkimas.leistis-ne-ka-lengviau-nei-kilti.JPG
Po nelengvos kopimo atkarpos malonu pasėdėti trobelės valgomajame prie šiltos krosnies. Ten susirenka kalnų mylėtojai iš viso pasaulio. Pasakojimai apie kopimus ir įdomios istorijos tiesiog liejasi. Ne vienas klausydamas šurmuliuojančios draugijos pašnekesių rašo dienoraštį. Patyrę kalnų vedliai dalijasi patirtimi apie kitos dienos kopimą į viršūnę ir rodo Alpių fotografijas. Pašnekesius pertraukia juokas ir alaus bokalų skimbčiojimas. Visus vienija bendras tikslas, mintys ir jausmai.
Vasaromis trobelėje dirba šerpas Lhakpa Nuru iš Nepalo. Jis padeda virtuvėje ir parduoda Everesto papėdėje sukurtus suvenyrus: ryškiaspalvius pakabukus ir supintas juosteles. pagaliau-pasirode-saule.JPG
Didžioji trobelės dalis skirta miegamiesiems. Kambariuose pastatytos dviaukštės lovos, kuriose gali pernakvoti daugiau nei 120 alpinistų. Viename kambaryje sutelpa keliolika keliautojų. Lovose patiesti austriškai tvarkingi patalai. Tačiau kambariuose nėra šilta ir tenka miegoti apsirengus. Nusiprausti nebent veidą galima tik lauke, kur pastatyta ledinio lietaus vandens statinė. Tualete vietoj vandens naudojamos pjuvenos.
Trobelėje galima gauti simbolinį antspaudą ir įrašyti savo vardą į registracijos knygą. Sunku atsispirti smalsumui ją pavartyti. Tai tarsi gyvas ir nuolat atsinaujinantis Grosgloknerio metraštis.

Šventas kalnas

Žadintuvas nuskamba saulei dar nepatekėjus. Penktą valandą ryto trobelės koridoriuose jau šurmuliuoja alpinistai. Jaučiamas nerimas ir skubėjimas, nutolsta nerūpestingi vakarykščiai pašnekesiai, visi tylomis ruošiasi didžiajam kopimui. Niekas nenori užtrukti ir lipti aukštyn paskui kitus. jau-nebetoli.JPGTik pirmieji turi privilegiją kopti sau labiausiai priimtinu tempu.
Per Alpių keteras persiritus raudonai saulei, alpinistai pasiekia sniego lauką. Virvėmis susirišusios mažos grupelės kyla aukštyn serpantinais vingiuojančiu ir alpinistų katėmis išmintu takeliu. Žemiau plytintys debesų pūkai atidengia nuostabiausius Alpių gamtovaizdžius. Atrodo, kad kopiantieji į viršukalnę staiga atsiduria kitapus žemiškos ribos.
Pasibaigus sniegui, pradedama kopti stačiu Kleingloknerio šlaitu, tačiau katės pasilieka ant batų, nes uolos apledėjusios ir itin slidžios. Vietomis įtvirtinti metaliniai strypai, prie kurių vedliai užkabina virves, kai kur kabo metaliniai trosai, tačiau jais ne visada galima pasitikėti.
Pasiekus Kleingloknerį, pagaliau pasimato pačioje viršūnėje stovintis kryžius. Tačiau jis yra už pavojingiausios atkarpos – siauro ir aštraus balno tarp Kleingloknerio ir Grosgloknerio. Stačiu šlaitu tenka leistis žemyn, o paskui vėl kilti aukštyn. Tenka kruopščiai įvertinti kiekvieną uolos išsikišimą ir atidžiai ieškoti vietos, kur būtų saugu pastatyti kojas. Kažkodėl nekyla mintis išsitraukti fotoaparatą ir bandyti fotografuoti šį balną.pagaliau-virsuneje.JPG
Juodo kalno viršūnėje stovi apšarmojęs ir rytmečio saulėje švytintis kryžius. Po dviejų valandų žygio alpinistai besišypsančiais veidais sveikina vieni kitus sakydami: „Šventasis kalne“ (Heil Berg) – tai padėka už saugų įkopimą. Ji liudija apie didingą kalną ir mažą žmogų, kuriam lemta bent akies krašteliu žvilgterėti į neapsakomą grožį – debesų ir viršukalnių pasaulį, nors trumpam pasijusti čia pat gyvenančiu kilniuoju ereliu. Tik atšiaurūs vėjai ir ateinančių keliautojų pergalingi šūksniai neleidžia užsimiršti – dar reikia saugiai tuo pačiu maršrutu nusileisti žemyn ir leisti pasidžiaugti viršūne kitiems.

Kalnų vedliai

Užklydus į nedideles Kalso miestelio kapinaites, esančias šalia jaukios bažnyčios, nesunku pastebėti Grosgloknerio viršūnę vaizduojantį monumentą, kuris skirtas visiems kopusiems į aukščiausią Austrijos viršūnę ir iš ten nesugrįžusiems. Prasmingi žodžiai, jog „daug kelių veda pas Dievą, vienas iš jų – per kalnus“ ir kasmet varinėje plokštėje iškalami nauji vardai leidžia suprasti kalnų didingumą, žmogaus silpnumą ir kartu stiprybę. debesu-jura.JPG
Kalnų vedliai pasakoja apie vieną čekų grupę, nusprendusią kopti į Grosgloknerį nakties metu ir viršūnės šlaituose pametusią teisingą kelią. Prireikė skubiai organizuoti ekspediciją išgelbėti kelias dešimtis ten įstrigusių žmonių. Tą kartą viskas pasibaigė laimingai.
Be jokios abejonės, saugiausia kopti į Grosgloknerį kartu su vietiniais vedliais. Daugybę kartų lydėję alpinistų grupes, jie puikiai pažįsta maršrutą ir gali greičiausiai organizuoti pagalbą ištikus nelaimei. Jie pasirūpina reikalingu alpinistų inventoriumi, o svarbiausia – pasidalija įdomia patirtimi. Dažniausiai tai yra draugiški ir įdomūs žmonės, kurie savo charakteriu nepanašūs į kitus, žemumose gyvenančius ir gana konservatyvius, austrus. Pažintis su vietiniais vedliais yra didelis malonumas ir vertingas patyrimas.
Aukščiau kalnų trobelių Zalmhiutės ir Štiudlhiutės esančios trasos yra nepažymėtos, todėl žingsniuojant per sniego laukus nesunku nukrypti nuo maršruto ir neberasti kopimui tinkamiausių vietų, kur yra įtvirtintos grandinės ir strypai. Anksčiau keliautojų išminti takai gali būti užpustyti stipresnio vėjo arba uždengti netikėtai iškritusio sniego.kalnuose-islieka-istvermingiausi-ir-atkakliausi.JPG
Esant geram orui, Heiligenbluto ir Kalso kalnų vedlių draugijos kasdien organizuoja kopimus į Grosgloknerį, o pasiekusiems viršūnę įteikia sertifikatus. Nemažai patyrusių alpinistų patys siūlo pagalbą norintiems įkopti į šią viršūnę. Belieka tvirtai apsispręsti ir iš anksto susitarti.
Po sėkmingo įkopimo sunku suvaldyti emocijas ir džiaugsmą. Jomis apdovanojusios didingos Alpių viršukalnės tvirtai žino, kad be kalnų negalintys gyventi žmonės čia vėl sugrįš. Jie kops aukštyn norėdami dar kartą patirti tą stebuklingą jausmą.
Patarimai keliautojams

Norintiems įkopti į Grosgloknerio viršūnę patogiausia vykti į Austriją nuosavu automobiliu ir susirasti nakvynę Heiligenbluto arba Kalso kalnų miestelių apylinkėse. Rekomenduojama apsistoti kalno papėdėje bent savaitei, nes gali tekti laukti tinkamo oro dvi dienas trunkančiam kopimui. Esant galimybei, prieš tai naudinga kelias dienas pasivaikščioti lengvesniais maršrutais. del-silumos-efekto-sniegas-zymiai-tirpsta.JPG
Alpinistai kopia į viršūnę visais metų laikais, tačiau geriausios sąlygos yra rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais. Tuomet būna daugiau saulėtų dienų ir mažiau sniego kalno šlaituose.
Pageidaujantiems kopti su vietiniais vedliais reikia užsisakyti prieš kelias savaites iki kelionės. Vietiniai kalnų vedliai paprastai lydi grupes, kuriose yra ne daugiau kaip keturi žmonės. Kaina 120-300 eurų žmogui priklausomai nuo grupės dydžio.
Vedliai pasirūpina nakvyne kalnų trobelėje, taip pat alpinistų diržais ir katėmis, tačiau keliautojams patiems reikia pasiruošti patogią kuprinę, tvirtus žygeiviškus batus, nuo vėjo ir lietaus apsaugančius drabužius, šiltą kepurę ir pirštines. Žygeiviškos lazdos taip pat gali būti naudingos.akmenu-sangrudas-iveikti-jau-ne-taip-lengva.JPG
Kopimas į Grosgloknerio viršūnę reikalauja geros fizinės formos ir drąsos stačiuose skardžiuose. Jis tinkamesnis tiems, kurie jau turi patirties kalnuose.
Dainius Babilas (nuotraukos autoriaus)

DALINTIS