Japonai nuo pat mažų dienų mokomi gyventi kartu su žemės drebėjimais ir cunamiais, nes jie juos lydi visą gyvenimą. Per visą Japonijos istoriją cunamiai nusinešė daugiau kaip 79 tūkst. žmonių. Daugiausiai jų (37 tūkst.) žuvo XIX a. Tuomet didžiulė banga su savimi į vandenyną nusinešė visą pakrantės gyvenvietę. 
Į žemės drebėjimus Japonijoje žvelgiama dvejopai. Kai kada tai būna lyg ženklas, kaip, tarkime, kovo 11 d. Tąkart būtent žemės drebėjimas buvo signalas, kad reikia kuo greičiau imtis atitinkamų saugumo priemonių, atsirita cunamio banga! 
Pakrantės gyventojai tik per pusvalandį turėjo suspėti kuo aukščiau užsikabaroti, kur galbūt jų nepasieks didžiulė viską šluojanti savo kelyje banga. Kai kurie turėjo valandą susiruošti, toliau nuo pakrantės gyvenantieji – ir ilgiau (apie tris valandas). Kovo 11 naktį Japoniją atakavo trys galingos bangos, vėliau – dar septynios. Fukušimos prefektūroje pirmos bangos aukštis siekė 7 m, o antros – daugiau kaip 10 m. Arčiausiai epicentro požeminių smūgių atsidūrė šiaurrytinė šalies dalis. Japonai sakė, kad tie, kurie tuo metu buvo ant žemės ar pirmuose pastatų aukštuose, tik truputį pasijaudino. Tie, kas buvo antrame-trečiame aukšte, patyrė tik lengvą išgąstį. O štai daugiaaukščių gyventojai bei biurų dangoraižiuose darbuotojai išgyveno tikrą košmarą. Būtent viršutinius pastatų aukštus kratė ir purtė labiausiai: krito baldai, dužo stiklai, išlakstė langinės, žmonės buvo mėtomi kaip šapeliai.
Namai pritaikyti žemės drebėjimams
„Guminiai” japonų namai atsparūs žemės drebėjimams ir bet kurioje kitoje pasaulio vietoje stichinių nelaimių metu aukų būtų gerokai daugiau. Per šį žemės drebėjimą sugriuvo tik senos statybos namai. Visi naujesnio tipo pastatai liko kaip stovėję. 
Žemės drebėjimams geriausiai pasiruošusios šios šalys: Japonija, Amerika ir Naujoji Zelandija. Japonai milijardines sumas skiria statybos standartams tobulinti ir kuria vis naujesnes medžiagas. Medžiagos, iš kurių konstruojami šie namai, yra tvirtos, bet gana lanksčios. 
Toks „guminis namas” linguoja kartu su žeme. Jei jis stovėtų kaip įkaltas, be jokios galimybės pasislinkti į vieną ar kitą pusę, tuoj pat nugriūtų. Žemės drebėjimo metu sienos, grindys ir lubos sugeba išsilenkti į bet kurią pusę. Kad ir kiek juos linguojanti žemė lenktų, jie nesipriešina, o lenkiasi sykiu.
Antra paslaptis – ant namų stogų, ypač ant dangoraižių ir daugiaaukščių, sumontuoti specialūs svorio centrai. Dažnai jie atrodo kaip papildomas aukštas, tik šiek tiek siauresni nei pats pastatas. Drebėjimo metu šios išradingos namų
„kepurės” veikia itin veiksmingai – išlaiko svorio centrą. Tarkim, pastatas krypsta į kairę, o „kepurė” tuo metu svyra į dešinę ir taip namas nepraranda pusiausvyros. Šie svorio centrai itin jautriai reaguoja į bet kokį namo judesį ir puikiai balansuoja visomis kryptimis.
Nuo atominio gaisro išgelbėjo griuvėsiai
Kovo 12 d. rytą bendravau su kiek įmanoma daugiau pažįstamų japonų, likusių gyvų nuo stichijos nusiaubtų rajonų. Kai ką pažinojau iš susitikimų bibliotekose, prekyvietėse, parduotuvėse. Visų teiravausi, kaip jie išgyveno šį baisų kataklizmą. 
Bemaž visi pripažino, kad tai pats baisiausias žemės drebėjimas jų gyvenime. O drebina daugiau ar mažiau Japonijos salas beveik kiekvieną mėnesį, prie to jau visi priprato, į 3-4 balų žemės drebėjimą jau nebekreipia dėmesio.
Tik vienas senukas – 79 metų Takeši Kaiko lyg niekur nieko sušuko: „Šis žemės drebėjimas – niekis, aš išgyvenau pačią Hirosimą!”… 
Paprašiau Takeši-san papasakoti, ką jis išgyveno. Kaiko tuomet buvo devynmetis berniukas, gyveno miestelyje, kurį nuo Hirosimos skyrė tik upė. Bomba sprogo ankstyvą rytą, kai jis žaidė ant namo stogo. Jis pamena tik ryškią šviesą ir jų gyvenamasis būstas sugriuvo kaip kortų namelis. Takeši ir jo šeima ilgą laiką be sąmonės praleido tarp griuvėsių. Viršuje tuo metu viską rijo branduolinis gaisras… Takeši-san pasakė, kad žodis „cunamis” reikia „bangą
uoste, didžiulę bangą, bangą sausumoje”. Manoma, jog terminą sukūrė jūreiviai, kurie, grįžę iš atviros jūros, kur nejautė jokių bangų, rado bangų sunaikintą uostą. Kai kurie japonai tokį vardą net duoda savo dailiosios lyties atžaloms.
Nuo mažumės ruošiami stichinėms nelaimėms
Ponia Momoko-san dirba prekybos centre, kur aš kai kada ateinu nusipirkti pieno. Žemės drebėjimo metu buvo kaip tik jos pamaina. „Siaubas, kas darėsi, – pasakojo ji. – Visos prekės krito dužo. Netoli esančioje knygų parduotuvėje lentynos su knygomis virto didžiuliu sąvartynu.
Elektrotechnika, stiklai, lempos, lubos – viskas byrėjo. Apsauga tik spėjo surikti, kad lėktume iš parduotuvės. Kai žemė nustojo drebėti, uždarėme parduotuvę ir tvarkėmės. Visą šį laiką norėjau kuo greičiau ištrūkti namo, jaudinausi dėl anūko,
mobilusis ryšys buvo visiškai nutrūkęs. Vėliau, kai ryšys buvo atkurtas, anūkas pats man paskambino ir pranešė esąs sveikas ir gyvas. Jis pasakojo, kad tuo metu buvo namuose vienas, tėtis buvo išėjęs. Kai tik prasidėjo žemės drebėjimas, čiupo pagalvę, pasidėjo ją po galva ir palindo po stalu. Nors jam tik 7 metai, bet reagavo žaibiškai ir tikslingai. Sėdėjo po stalu visą pusvalandį, kol viskas nurimo. Tikras šaunuolis!”
Japonijos mokyklose vaikus mokina, ką daryti žemės drebėjimo ir cunamio metu. Mokinys turi baigti mėnesio treniruočių kursą, gaisrinėse specialiai įrengtos platformos, kurios imituoja žemės drebėjimą.
Kiomi-san – jauna mergina, dirbanti vaikų darželyje aukle. Kai prasidėjo žemės drebėjimas, ji visus penkiamečius vaikus išvedė į salę. 
Mažučiai susijaudino, pradėjo klausinėti auklėtojos, kodėl taip dreba? Kiomi-san stengėsi visaip juos įtikėti, kad dramblys praėjo pro darželį, traukinys visai šalia pradundėjo… 
Bet vaikai auklėtoja sunkiai patikėjo, kai kurie pradėjo verkti. Kiomi-san pasakojo, kad žemės drebėjimo metu, kai griūna namai, daugelis žmonių žūsta būtent tuo metu, kai palieka namus. Tada virsta išorinės sienos, dūžta langai, krenta lubos. Patartina pasilikti namuose – tarp vidinių sienų, kuo toliau nuo krentančių baldų ir byrančių į šipulius langinių, nes jie gali prispausti. Momoko-san anūkas su pagalve ant galvos pasislėpė po stalu. Jei žemės drebėjimas užklupo lovoje ar vonioje – geriausia ten ir pasilikti, atsigulti horizontaliai ir prisidengti galvą rankomis ar pagalve. Kai smūgiai pasibaigs, galima išeiti iš namų, bet svarbu pirmiausia ištraukti iš kištukinių lizdų buitinius prietaisus, išjungti lempas. Žemės drebėjimo metu dėl trumpojo jungimo užsiliepsnoja daugybė pastat
ų.
Japonai ramūs ir susikaupę
Bibliotekos darbuotojas Siodzi-san žemės drebėjimo metu traukiniu vyko į darbą. Gerai, kad tuo metu, žemė pradėjo siaubingai drebėti, traukinys judėjo tuneliu ir nebuvo nublokštas nuo bėgių. Traukinys, kuriuo vyko Siodzi-san, sustojo tunelyje ir ilgai stovėjo po žeme, kol viskas nurimo. Vėliau jie išėjo į dienos šviesą.
Tokijo centre po stichinės nelaimės susitelkė 11 tūkst. žmonių, negalinčių pasiekti namų. Dalis jų ėjo pėsčiomis, kiti užstrigo kelyje, teko jiems nakvoti tiesiog gatvėje, požeminėse perėjose ar metro tuneliuose. Vanduo ir maistas buvo išpirktas per 15 min. Kai kuriems pavyko nusipirkti net nakčiai apklotą, kitiems prasčiau sekėsi – teko šildytis susiglaudus. Jaunimui tai buvo savotiškas nuotykis, senukams – tikra kankynė. Naktį temperatūra krito iki 0, buvo šalta, gatvėje žmonės kūrė laužus.
Kitą rytą metro ir greitaeigiai
traukiniai po truputį pradėjo išvežioti žmones į namus. Siodzi-san sako: „Japonai neparodo, kad nerimauja ar yra sutrikę, viešai nerodo savo emocijų… Tų, kurie gyvena pakrantėje, gyvenimas aukštyn kojomis apsivertė per kelias minutes. Tokio skausmo seniai nebuvo, gal tik po Antrojo pasaulinio karo buvome patekę į panašią padėtį. Bet reikia suprasti ir žinoti, kad tokius gamtos išpuolius mes dar patirsime ne kartą, reikia rimtai tam ruoštis…”.
Geriausia slėptis po stalu
Japonai paaiškina, kad požeminiai smūgiai būna dviejų tipų. Jeigu baldai slankioja horizontaliai, gal ir atrodo labai baisu, bet tai nėra baisiausia. Jei smūgiai vertikalūs, tada pastatuose žmonėms gresia realus pavojus gyvybei, reikia kuo skubiau slėptis po stalu.
O Japonijoje dauguma stalų kaip tik pritaikyti šiam reikalui – atsparūs smūgiams, metaliniai, ne taip lengva juos pramušti. 
Ir lenda po jais žmonės, kai tik pradeda žemė judėti ir dangus byrėti. Kovo 11 d., kai žemę sudrebino 9 balų! stiprumo požeminis smūgis, buvau pirmame namo aukšte, paskui išbėgau į lauką. Jausmas toks, lyg nesugebėčiau išlaikyti pusiausvyros. Būdamas lauke, nepatyriau to siaubo, kurį patyrė daugiaaukščių pastatų gyventojai. Kai patys stipriausi požeminiai smūgiai baigėsi, sugrįžau į patalpas. Įeinu į kambarį, lyg smūgių jau ir nebejuntu, bet vanduo akvariume teliūškuoja, lempa tilindžiuoja į visas puses tarsi ant siūlo kabėtų. Ramu buvo maždaug 15 minučių, po to vėl prasidėjo… Pasirodo, tai ir buvo vertikalūs smūgiai. Man reikėjo dar likti lauke, o aš įėjau į namą… Nesusivokiau… O japonai viso to mokomi nuo pat mažumės…
Pijus Laila, specialiai „Kelionėms ir pramogoms” iš Tekančios Saulės šalies
Tokijas
