Japonas, mėgstantis cepelinus

japan.JPGĮ Lietuvą vėjai jį atpūtė dar 1993 m. kovo pabaigoje. Kaip pasikeitė per tuos dvylika metų Lietuva, apie teigiamus ir neigiamus jos poslinkius, apie save ir savo potyrius sutiko papasakoti žymusis Fumito Tomoi.

Nykuma ir kurianti galia
Pirmas įspūdis, kai atvykau į Lietuvą, prislėgė – pilkuma, drėgmė. Niūrus pastatai, niūrūs ir žmonių veidai, pažymėti sovietų aureole. Dabar jau šiek tiek daugiau giedresnių veidų, nors, palyginti su kitomis Europos šalimis, dar atsiliekame. Jau tada, kai atvykau, tautoje matėsi daugiau energijos. Žmonės pasiskirstė dalimis: vieni tapo pasiturintys, kiti vos galą su galu suduria. Kažkaip viskas išsikvėpė. Tais laikais aplink save jausdamas kūrybinę jėgą, patosą gyventi ir pats nestypsojau vietoje. Įstojau į Vilniaus universitetą, baigiau lietuvių filologiją, paskui istoriją. Visuomet mėgau spalvotus apdarus, lietuviai kiek įvairiau pradėjo rengtis tik paskutiniais metais.
Daugiau tradicijos nei tikėjimas
Japonijoje baigiau jėzuitų vaikų darželį, paskui sustiprintą zen gimnaziją. Jaunuolis būdamas žavėjausi marksistine ideologija, dabar esu sintoistas. Apie 20-sius savo gyvenimo metus buvau hipis, pamišęs pankas – brazgindavau gitarą, raitydavau ševeliūrą. Lėkiau komunizmo šviesos link. Yra toks posakis: „Jei paauglys susidomėjo Engelsu, jis dega aistra gyventi, jei vėliau dar tuo gyvena – yra nesveikas“. Tad džiaugiuosi, kad dabar esu ramus gamtos garbintojas (sintoistai lenkiasi tam tikriems gamtos objektams). Bet japonai, kaip ir kinai, nėra religingi. Tai greičiau susiję su ritualais, tradicijomis. Manyčiau, kad pagrindinis bruožas, vienijantis mus, japonus, ir jus, lietuvius, – tai abejingumas religijai. Švenčiame Kalėdas, Velykas, bet tai greičiau įprotis – kaip darė seneliai, taip ir mes darykime.

Vidinė jėga ir nuolankumas
Vidus japonui daug svarbiau už išorę. Todėl mes labiau mėgstame patylėti, nei taukšti niekus. Nors iš pažiūros atrodome silpni ir nuolankūs, bet viduje slypi galinga jėga. Po išviršiniu drovumu tūno stiprus drakonas. Nė viena tauta tiek neskiria dėmesio valios stiprinimui, savitvardai, kaip japonai. Čia kūnas asketiškai marinamas, jam skiriami vis naujesni išbandymai ne tam, kad pajaustume apvaizdą, bet kad grūdintume charakterį, valią. Paplitusi zen meditacija skiriama ne tiek transcedentiniami nušvitimui, kiek savitvardos ugdymui. Be griežtos vidinės kontrolės mes sunkiai išsiverstume. Dar gimnazijoje mus mokė, kad gyvenimas – tarsi Damoklo kardas, kuris stipriai kabo virš galvos. Ar jis ant pintos virvės, ar vos ant snarglių laikosi… Nežinai kada iškeliausi anapilin, tad privalai gyventi šiuo momentu ir atlikti tai, ką turi atlikti šią akimirką. Gyvenimas – lyg dėliojama linija iš buvimo čia ir dabar taškų…

Pasitikėti tik savimi
Dabar skundžiamasi, kad Lietuvoje padaroma labai daug nusikaltimų, bet pasakyčiau, kad Japonijoje jų dar daugiau. Problema ta, kad mūsų tradicijose, mentalitete nėra tokios sąvokos kaip Dievas, kuriuo mes sunkiomis valandomis galėtume pasikliauti. Nėra dvasinės atramos. Turime tik savimi pasitikėti. Tam ir puoselėjame savyje vidinę atramą, kad būtume atsparūs įvairiems likimo smūgiams ir niekada nepasiduotume, neišskystume papūtus vėjui. O kas neranda to savyje, tas neturi oazės kur „atsikvėpti“…. Tuomet ir iškrypstama iš tiesos kelio, kyla sąmyšis, disharmonija, barniai, kitos blogybės. Tad jei neturi Dievo išorėje, tai būtina jį turėti savyje… Neturint šventyklos, reiktų ją pasistatyti savo viduje…

Mėgstamiausi – didžkukuliai, alus ir ramybė
Per 12 metų tik kokius penkis kartus aplankiau savo tėvus. Toli ta mano šalis ir kelionė brangiai atsieina. Bet ir čia neliūdžiu. Dalyvauju įvairiuose renginiuose, sukuosi pramogų versle. Siekiu pripažinimo, pajamų. Juk kas gali būti svarbiau japonui už garbę…? Mėgstu žemaitiškus blynus, didžkukulius, išalkęs net tris sukertu. Namuose ir pats išbandau visokius receptus. Labiausiai pasiilgstu šviežios žuvies. Iš pradžių visai buvo riesta, vėliau atsirado, bet vis tiek nėra to džiaugsmo nei akims, nei pilvui… Nors japonai geria silpną kavą, bet aš visuomet užsisakau dvigubos esspreso. Kitaip nesijaučiu savimi. Patinka lietuviškas alus.
Laisvalaikiu mėgstu žiūrėti filmus, ypač Rosselini, Fellini, Tarantino, T. Kitano, skaitau Kafkos, Nacume Suseki (už optimistišką, šiltą požiūrį į žmogų ir pasaulį) knygas. Turiu gerų bičiulių Lietuvoje. Ypač gerbiu A. Ramanauską-Greitai, puikų ir talentingą žmogų. Mėgstu su draugais iškylauti gamtoje, pasėdėti su alaus bokalu, pažaisti biliardą. Nesportuoju, nesilaikau jokių dietų, bet stengiuosi visais atvejais išlikti ramus. Įsitikinęs, kad visos ligos tik nuo nervų.

Kodėl mane norėjo užmušti
Norėčiau papasakoti vieną nuotykį, man ilgam įstrigusį atmintyje. Buvau pirmakursis ir atlikau praktiką Šilutės rajone. Apsistojome miestelio mokyklos aktų salėje. Šalimais vykdavo šokiai. Vieną tokį vakarą ateina vietiniai bernai ir rėkia po langais: „Duokite mums tą japoną, mes jį užmušim!“ Taip gal jie spygavo iki vidurnakčio. Kitą rytą klausiu dėstytojo, kodėl jie norėjo mane užmušti? Tasai kiek patylėjo, pabaigė gerti kavą ir rūkydamas cigaretę sako: „Iš neturėjimo ką veikti, čia jiems lyg kokia pramoga…“ Buvau apstulbęs. Atvažiavo ramus japonas, o jį nori užmušti. Nieko nesupratau…

Mano credo: Jei nesi stiprus, tu negali išgyventi, bet jei nesi geras, neturi teisės gyventi! Geras, tai suprantu kaip nuoširdus, atjaučiantis. Toks ir siekiu būti. Juk kas yra stiprus? Ar tas, kuris turi didžiulius raumenis, ar tas, kuris šypsodamasis gali ištverti nuolatinius gyvenimo smūgius… Abu jie stiprūs, tik žiūrint, kurį variantą pasirinksi. Aš renkuosi tą, kuris yra atsakingas už savo likimą. Juk einančio doros keliu siekis vienas – kaip pagerinti save ir aplinką.
,,Kelionių ir pramogų“ skaitytojams linkiu kuo daugiau keliauti ir visada išlaikyti vidinę harmoniją.
Šiuo metu 31 m. japonas Fumito gyvena vienas, darbuojasi Lietuvos istorijos institute ir kol kas negalvoja apie antrą pusę. Pasak jo, viskam savas laikas. Dabar F. Tomoi kelyje ir dar viskas jam prieš akis.

DALINTIS