Istorinis plaukimas iš Anykščių į Kauną

Raimondas Guobis

Žemyn upe

Prieš aštuoniasdešimt metų didieji mūsų vandenų tyrinėtojai – profesorius Steponas Kolupaila su bičiuliais skrodė Šventosios bei Neries vandenis greitomis baidarėmis, keliavo iš Anykščių į Kauną, tą savo kelionę skirdami didiems lietuvių literatūros kūrėjams, anykštėnams– Antanui Baranauskui, Jonui Biliūnui ir Antanui Žukauskui- Vienuoliui. Šiemet nusprendėme pakartoti jų kelionę, taip pažymėti mūsų Tėvynės atkūrimo šimtmetį bei pagerbti visų laikų keliautojus Lietuvos vandenimis, ypač profesorius Steponą Kolupailą ir Kazimierą Pakštą. Amžinybę simbolizuojančiomis upėmis nukeliavome į Lietuvos širdimi vadinamą laikinąją tarpukario Lietuvos sotinę Kauną.

Pasirengimai

Mūsų sumanymą parėmė Anykščių Kredito unija, pasidžiaugėme Jonavos muziejaus direktorės Daivos bičiulyste ir nuoširdumu. Kelionę vainikavome jaukioje svėdasiškio kanauninko Juozo Tumo–Vaižganto buto-muziejaus svetainėje Kaune.

Bendrakeleiviai

Sužinojęs apie rengiamą ekspediciją panoro prisijungti ir atskira baidare visą kelią plaukė Kauno anykštėnas Romas Pačinskas, kuris į tikrų tikriausią vyriškumo formavimo žygį pasiėmė augalotą, tačiau vos aštuonerių metų sūnėną Joną Pačinską. Vienos dienos kelionei prie mūsų prisijungė ir dabar Anykščiuose gyvenantis didžiųjų pasaulio viršukalnių nugalėtojas Vladas Vitkauskas.

Startas

Mus išlydėti atėjo nemažas būrys anykštėnų. Papasakojau susirinkusiesiems apie Šventosios pasaulį, vandens kelius. A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio muziejaus  direktorius Antanas Verbickas iškilmingai pakėlė muziejaus lobyne saugomą, profesoriaus S. Kolupailos ir bičiulių 1938 m. kelionę menančią nedidelę trikampę vėliavėlę su užrašu „Anykščiai – Kaunas“. Tuomet plaukiančiųjų buvo 22, juos išlydėjo ir sėkmės palinkėjo rašytojas A. Žukauskas-Vienuolis. Istorinėje vyskupo A. Barnausko klėtelę lankiusiųjų knygelėje išsaugotas įrašas, kuriame minimos kelionėje dalyvavusios moterys seserys Maširkaitės – Aldona Baublienė ir Birutė Bilvaisienė, Gražina Budrevičiūtė, Stasė Karoblytė, Evelina Kolupailaitė, Veronika Petrauskaitė – Stankevičienė ir Aldona Vintartaitė.

„Dausuvos“ paštas

Vandenų keliu keliauja trylika laiškų į Ukmergę, Jonavą, Lapes ir Kauną. Laivo gale, už sėdynės, į neperšlampamus apdarus susuktas ir ir dar į maišą  įkištas portfelis, kuris prikimšta gamtinės – tautinės propagandos: atvirukų ir plakatų su žuvimis, amžinybės simboliais, brangiausios upės vaizdais, tušinukai, pieštukai, lankstinukai ir mano parodos „Žemė žuvų ženkle“ piešinių spalvotoji versija.

Žemyn upe…

Smagiai pirmyn šauna raudonoji baidarė „Dausuva“, artėjantis ir greitai tolumose pasiliekantis mažasis, pėstiesiems skirtas ir Šv. Jono Nepomuko globai pašvęstas mūsų miesto tiltas. Smagi srovė neša mus nuotykių parko, kempingo pakrantėmis, jauki šiluma ir pakrančių toliuose medžių viršūnes supantis smarkus vėjas – su tuo pūtėju dar susidursime. Išnyra šviesūs salų siluetai, smiltingi krantai ir medžių bokštai. Greitai priešakyje viršūnę kyšteli ir garsiausias Anykštijos bokštas. Jau ir „Lajų takas“, už žalios medynų sienos, Anykščių šilelio karalius – Puntuko akmuo. Raudonojo laivo komanda nusprendžia valandėlę pabūti krante, o mes su Kristina leidžiamės tolyn. Spėriai irkluodami, nors bendrakeleivė plaukimų baidare patirties neturi nei gramo, bet rodos, gimusi irkluoti. Be tingio, tik su antgamtišku džiugesiu iria, iria, iria… Praplaukę Peslių malūno užtvankos sroves stabtelim dešiniajame krante. Susvyravus baidarei, ir mano kaltės čia būta, Kristina pliumpteli į upę. Sušlapusi, bet džiaugsminga… Rankoje laikytas išmanusis niurkteli kartu, sudrėgsta, ekraną aptraukia migla, todėl fotografijos skrieja į feisbuką klaidindamos, tarsi mes būtume ūke. Valandėlei įsukame į Virintos karalystę, ji ramiai įsilieja į Šventąją iš kairės. Jauki upelaitė.

Bangpūčio karalystėje

Panašu, kad upės erdvėse žemiau Anykščių karaliauja gulbės. Baltoji trijulė vis priešaky, vis kelią rodo, po to jau penkios o vėliau veik dešimt karališkų paukščių draugėn suskrido, suplaukė. Kilo iš vandens į erdves, sklandė paviršiumi. Karališki paukščiai. Ančių, antelių taip pat daugybė, dar ir garnys vienas pasimaišė. O vėjas ūžavo smarkyn, smarkyn ir jo ošime paukštelių klegesys pražuvo. Upė platyn, platyn, o už vieno lanksto mus bangom aukštom sutiko. Pakrančių lapynų spalvyne vos pastebimas meškerę įmerkęs vyras, mūsų paklaustas, sakė, kad iki užtvankos tik keturi kilometrai. Vėl spustelėjome irklus. Jau buvome tvenkinyje, kuris vis platėjo ir platėjo,o balti triukšmingi kirai plaukiojo, danguj lakiojo, net vidury vandens erdvių seklu seklu ten buvo. Vos neįstrigom sumanę vandens kelią patrumpinti.  Ir pagaliau išplaukėm į plačią erdvę, į didyjį tvenkinį. Padūmavusioje vakaro šviesoje tolumoje jau dunksojo anykštėnų hirdoelektrinės siluetas. Bangpūtys didžia jėga pūtė tiesiog į mus, tarsi grūdindamas, brandindamas, o tvenkinys bangavo kaip jūra, marios tikriausios. Galvojau kaip lengviau tą mielą gamtos jėgą, stichiją mums įveikti. Laikėmės arčiau dešiniojo kranto. Pagaliau pro mūsų akivaizdį praplaukė bažnyčia ir miestelis, siluetai didžiojoje upės pakalnėje.

Upių valanda

Pirmasis žmogus pasitikęs mus ties užtvanka buvo Rimas. Pamaniau, kad koks sargybinis ar inspektorius, nes vilkėjo šviesą atspindinčią liemenę ir laikėsi labai santūriai. Leidomės jau palengva vėl smagia srove, išnirusia upe iš tvenkinio ir turbinų kankynės. Tiltas praslinko virš mūsų, jo paslaptingi šešėliai ir, pagaliau, sutinkančiųjų siluetai, šūksmai, pulkeliais ateinantys į pakrantę žmonės. Prie senojo tilto, kur matyti sausros apnuoginti poliai, kur toks žavus akmeninis lieptas, per visą plotį ritasi purslais slenkstis. Žvalgyba pranešė, kad tvenkinyje antrosios laivės dar nematyti, todėl nesulaukę jų, brangindami susirinkusiuosius, kurių buvo bent penki pulkai po šešis, kurių tarpe šypsojosi ir naujoji Kavarsko seniūnė Šarūnė Kalibataitė, matėsi daug šviesių, jaunų ir senų veidų, pradėjome pokalbį. Apie upę, keliones ja, per rankas keliavo mano spalvingi piešiniai: žuvys, istorinis kodas, amžinybės ženklai. Susibūrimą džiaugsmingai pagyvino antroji baidarė, atplaukusi į Šventosios gatvės uostą. Puikiausios nuotaikos Vladas, Romas ir mažasis Jonas – narsus kaip slibinų nugalėtojas iš stebuklinių mūsų tautos pasakų. Mažasis protų mūšis – nuotaikingas žinių apie upes ir tėvynę Lietuvą pasitikrinimas pavyko.

Linksmai, lengvai, žingeidžiai mažiems ir dideliems kavarskiečiams iškrito tikriausias dovanų lietus. Sulaukėme dovanų ir mes. Svarbiausias jaukaus vakaro Paulinos Zukaitės namuose stalo patiekalas buvo kulinarinio paveldo Kavarsko koldūnai, kuriais vaišino Kavarsko seniūnas Algirdas Gansiniauskas.

Rytas prie Pienios

Ankstyvą rytmetį gaivino ne tik paukščių balsai, bet ir šalia svetingojo kiemo per įvairios kilmės slenksčius srūvanti upelė Pienai. Plaukiančiųjų ir baidarių padaugėjo. Kartu nors dieną plaukti pasirengė kavarskiečiai Algirdas Sadaunykas ir Rimas Puolis. Jų geltona stiklo plastiko baidarė tiesiog spindėjo melsvuose vandenyse. Jos savininkas Algirdas tikino, kad būtent tokiomis plaukioti Šventojoje patogiausia. Į mano laivę sėda laiminga ir šneki Paulina Zukaitė. Tad gamtos garsai, mano paniūniavimai, padainavimai derėjo su Paulinos pasakojimais. Kaitaliodami žanrą, šiek tiek patriukšmaudami, iriamės žemyn. Jos įdomūs pasakojimai apie Baltruką, kurio žūklaujančio ties Bebrūnais kosėjimas girdėdavosi net Kavarske, apie keliones upe, apie „bistrumėles“, kaitaliojosi su mano skardžia „Žemyn upe“, ar dar kuo nors tautiško ir upeiviško. Mums antrino pakrančių paukščiai, ant salų ir seklumų tarsi sodžiaus bernai besipulkuojantys antinai, kai kur ir su antromis pusėmis. Kai kur matyt mūsų spalvingų vaizdinių pabaidytos spruko antys su pulkeliais jauniklių. Karališkai išdidus, drąsus, elegantiškai pakylantis garnys.

Žavus Kregždės šaltinis nemenku, bet srauniu upeliu srūva į Šventąją. Salos, salos. Aukštos, su medžiais. Kai kur net po kelias vienoje vietoje. Kartą visos trys baidarės tarp salų pasuko skirtingais keliais ir po geros valandėlės susitiko. Mūsų susižavėjimas salomis tolsta nuo jų ir pasilieka mumyse.

Algirdas tikino, kad ta atkarpa juokų darbas, tačiau mes nesijautėme, kad turėtume sudėti irklus. Leidomės įprastu ritmu. Saulė, šiluma slėnyje, prie pat tėkmės, kaip Dievo užantyje. Jaukus stabtelėjimas smiltyne šalia Siesarties intako. Ta nuo Molėtų sparčiai almanti upelė ties žiotimis srauni ir akmeninga, stačiais smėlio krantais, tarsi kalnų upė. Bandome nors šiek tiek įplaukti į ją, bet kelią tuoj pat pastoja didžiuliai rieduliai. Iš kito kranto, išsekinta sausros, vos vos išjuda Mūšia. Praplaukiame Vidiškius, smiltyne ties Šventupe stabtelime kojas pramankštinti, pasistiprinti. Visai paupyje stadionas, spalvingai pasirėdžiusios merginos futbolininkės simpatingai, energingai žaidžia, vyksta Lietuvos čempionato finalinės kovos. Tą valandėlę pamatau skausmingą žaidėjų susidūrimą, baudos smūgį ir smagioje atakoje „Žalgirio“ futbolininkių įmuštą įvartį.

Netikėtai pasijuntu nusvilęs pečius. Reikia saugotis, nes saulė ima iš peties.

Paupiniai ir „Žemupio valanda“

Praplaukę žavius Ukmergės tiltus, išsilaipinome akmenuotoje prieplaukoje šalia Vilniaus gatvės. Pasijutome tarsi iš šiltųjų kraštų į Sibirą patekę. Neįprastai atšalo, košė šaltas vėjas, gelbėjo tik saulėtos užuovėjos ir gaivinantis gėrimas. Bendrakeleiviai  patraukė apžiūrėti piliakalnio, prie upės atriedėjo dviračiu keistokas, tamsiai įdegęs vyrukas. sportiškas čiabuvis, nūnai atostogaujantis po darbų Ispanijoje. Dar vienas vyras sėmėsi į visokias talpas daug vandens, švento vandens žolynams gelbėti. Kapitono rūpestis pirmiausia laivais. Todėl patraukiau į artimiausią gatvę ieškoti prieglobsčio jiems. Užsukau ten kur mačiau vaikų esant. Labai greitai susidraugavau su Lainiumi, jo motina bei močiute. Ši trijulė atėjo į mūsų vakarą pakrantėje. Iš miesto nusileido iš mano Butėnų kilusi Virginija su draugėmis Milanija, Aida, Nijole, tad susidarė jau nemažas būrelis. Smagiai pasikalbėjome, smagu buvo tiems žmonėms kai ką atminčiai padovanoti. O Virginija dar ir ukmergietiškos duonutės su spanguolėmis kelionei įdėjo. Tikras, stiprinantis ir džiuginantis gardėsis.

Baidarių nakvynė Ukmergėje, o mes sugrįžtame į Kavarską, į Paulinos bazę. Jaukus vakaras, užkandis ir miegučio. Sunkus dienos įdegis, peršti pečiai bei rankos. Sunku užmigti, bet pasiseka. „Moser“ laikrodis bažnyčios bokšte dusliai muša ketvirtą valandą, tuo metu pažadina ir vėl užmiegu.

Didysis žygis: Ukmergė – Jonava

Birželio 6 – ąją, anksti ryte, mums jau pasirengus iš „Atvertų langinių“ sodybos prie Svėdasų atlekia bičiulė ir pagalbininkė Rūta. Jos erdviame automobilyje sėdi ir šiek tiek snūduriuoja narsus tautietis, svėdasiškis Algimantas Baronas. Patikimas, su juo būta sausio 13 – ąją Vilniuje, daugybėje kitų tautos reikalų. Kuomet negalėjau rasti irklininko, sutikau jį sekmadienį Svėdasų bažnyčioje, kur ir sumušėme delnais – plaukiame kartu. Greitai nuskriejame į Ukmergę, „prižadiname“ baidares, gaiviname jas srovėje.

Didelė upė prie istorinės Vilkmergės ir tolėliau. Skardžiai su viršuje ošiančiomis pušimis, kartais pasirodanti kalbančioji gulbė, ratus sukantis didelis plėšrus paukštis. Tikrai jau ne suopis, gerokai didesnis, paslaptingesnis, matyt kažkoks erelis. Laisvės simbolis, tarsi ir sakantis mums: „Aš ir tu – vieno kraujo“.

Tiltai, auksinių smilčių pakrantės ir mintys, kad štai kur tikrasis mūsų auksas, tikrasis mūsų turtas – mūsų tėvynės grožis. Kažkur kariajame krante jaučiu snaudžiantį Moko akmenį, nežymiai iš dešinės įsilieja Cedronas, šventas upelio vardas, šlovingos Veprių Kalvarijos. Širvintos žiotys ir paskutinysis Šventosios pakrančių miestelis Upninkai greitai pasilieka toli toli. Plačios erdvės, atodangos, smėlio urvuose įsitaisiusios kregždės, vingiai, susiaurėjimai ir svaiginančios, šiek tiek nuobodulingos platumos, giedras, baltais debesimis plaukiantis virš mūsų dangus. Ir pačiame žemupyje  pakalnė. Klastingas, akmenuotas sraunumynas – Matelio rėva. Apie ją dar 1936 m. įspėjo Steponas Kolupaila. „Pavojinga, plaukti labai atsargiai“, – rašė didysis keliautojas. Didžiuliai saulės nubalinti akmenys, srovė, tarsi ir nieko baisaus, tačiau upė, tarsi išsigandusi ar išdykaudama, staiga drąsiai metasi į pakalnę. O ten verda, banguoja, tarsi karštų akmenų koks pasakų milžinas būtų primetęs. Jie didžiuliai, spurda srovėje, beveik kaktas surėmę. Užstringame, tėkmė kreipia šonu, bet mes atsistumiame, ištiesiname laivą ir truputį čiužendami dugnu į akmenis laimingai išsprunkame iš laumiško sraunumynės glėbio. Nusileidžiame žemyn. Dairomės „Dausuvos“ ir nematome, nejaugi ji po vandeniu. Vienas iš didžios srovės pakalnės žvejų nuramino, jog pasuko pakraščiu. Iš tiesų, Romas taip pat norėjo plaukti viduriu, tačiau srovė, kaip Dievo pirštu stumtelėjo į ramesnį pakraštį. Dovana – reto grožio atodanga, jos šlaito smiltys sluoksniuojasi kelių spalvų pyragu, iš žemiausios tamsumos sunkiasi vandenys. Tėkmė greitėja, veriasi sraunios rėvos su didžiuliais akmenimis. Jų daugybė iš visų pusių, vieni kelia bangeles, kiti purslais baltuoja iš tolo. Yra ir tokių, kurie klastingai guli dugne nematomi. Ir tik praplaukiant švysteli akiplotyje arba kaip koks Mobi Dikas stukteli į laivo dugną. Griebia akmeninėmis letenomis, tarsi mistinis upių dievaitis, pakiša savo nugarą po valtimi – pailsėkit keleivėliai. Bet taip patogiai, per visą ilgį, kad nustebę ir beveik juoko sugauti stabtelim pasidairyti. Šiaip taip, gerokai paplušėję, nuo jo nusikrapštėme.

Santakos burtas ir stebuklingas vakaras prie Neries

Ieškome dvaro likučių. Krūmynuose. Klaiduma.  Didinga tėkmė, Neris, ne Šventoji. Pagarbus mūsų nerimas žvelgiant į ją, mojuojančią smagia srove. Vandens temperatūra panaši. Vėjas, didelės geldutės šarvai. Burtas su duona ir gėrimu. Drąsa nusileidusi ant mūsų pastūmėja tęsti žygį. Nerį greitai prisijaukinom ir ji tapo ramia ir patogia plaukti. Nerūpestingai praskriejo penki kilometrai. Miesto artumą pranašavo kylantus į dangų „Achemos“ kaminai. Upės kelyje trys tiltai, jų mistika ir poezija.

Šviesus vakaras Jonavos pakrantėje kvepia šienu. Patyrėme, kad sužinojusi apie mūsų atvykimą, miesto valdžia pasirūpino pakrančių patrauklumu, sparčiai nušienavo. Dėkojame jonaviečiams. Balti, šiek tiek suodinu laiko pilkumu paryškinti Šv. Jokūbo bažnyčios bokštai, daugybė žmonių, vaikščiojančių, važinėjančių dviračiais, bėgiojančių Panerio taku. Užtempiame laivus aukštyn, į aikštelę. Einu į šventovę, pamaldos baigėsi, pakviečiu kelis išeinančiuosius į susitikimą. Susidomi, net prie durų sėdintis barzdotas elgeta pažada ateiti. Viduje groja vargonai, zakristijoje sėdi išraiškingo veido klebonas, stoviniuoja būrelis jaunų vyrų. Pakviečiu ir juos. Paklausiu dar apie kun. Petrą Vaitiekūną, kuris ne tik bažnyčią rekonstravo, bet ir miesto burmistru tarnavo. Ne, nelabai ką girdėję, jo atvaizdo neturi, yra tik bažnyčios statytojo, pono Kosakovskio portretų. Beje, neužsiminta apie jį ir neseniai išleistoje Giedrės Milerytės Japertienės knygoje. Kažkoks keistas man pasirodė tas jaunosios istorikės kūrinys.

Marių šėlsmą įveikę Kristina ir Raimondas

Užkalbinu take pensininkų porelę. Vyras prisimena jaunystėje darbavęsis Užpaliuose. Pakviečiu ir tris smagius paauglius Danielių, Domantą ir Agnių. Jie labai norėtų plaukioti baidare. Rytoj. Tai nors įsėdę į laivę irklais pamosavo. Po to buvo vakarėlyje, ir dovanų tiems išdykėliams nepagailėjau. Jonavos muziejaus vedėja Daiva Petrikėnienė su maža dukrele atėjo, rūpesčius šalin pametusi, nepatingėjo. Reto simpatiškumo, šilta, nuoširdi moteris. Dar ir man pasiskaitymui dovanų įdėjo.

Viešbučio valandos

Gitautas Žičkus ir jo žmona šypsosi gatvėje prie namų. Atsinešame ant pečių baidares į kiemą. Po to einame į buvusį bendrabutį, kylame į penktąjį aukštą kur mums skirti du kambariai. Miegosime kaip karaliai – lovose, o pro langus į mus žvelgs Neris. Geriame arbatą, šauniai pasikalbame apie kelionę, istoriją, Anykščius ir jų perspektyvas. Ir apie senus daiktus, taip vadinamą antikvarą, kurio šiuose namuose gausybė. Kai ką pamatome, pasigėrime. Atveriamas mums ir senųjų automobilių lobynas. žvelgiame, veik liečiame unikalius mersedesus, kai kurie viso milijono verti. Istorija persunkti automobiliai, šaunu būtų jei jų muziejus įsikurtų Anykščiuose ar kokiame netolimame miestelyje. Gariausia vieta tam muziejui būtų didžiųjų kelių kryžkelėje esantys Svėdasai.

Puikus miegas ir jau šeštą valandą išbudina Algimanto telefonas. Rytą taip pat pradedame arbata pas Gitautą. Jo palydėti leidžiamės Nerimi žemyn. Tikimės menko vėjo, palankios ir greitos tėkmės bei draugiškų akmenų.

Vainiko diena

Didžiulė upė vietomis monotoniška. Pasijunti tarsi kokia vytine su „vaizba“ prieš šimtmetį ar du eitum žemyn. Akys įsminga į vagą, į sroves, kad tik ant akmenų laivės neužplukdytum, neprakiurdytum, brangaus krovinio nepražudytum. Nors po Matelio krikšto tie slenksčiai jau nebebuvo tokie baisūs, o ir sustoti negalėjome, pirmyn ir tik pirmyn. Akmuo galėdavęs išnirti bet kur, net be purslų, jau nebaugino.

Pasak mano aprašo 22 – ajame Neries kilometre, Druskelės rėvoje, arčiau dešiniojo kranto stūkso  didžiausias šalies upių akmuo Gaidelis. Iš tolo nedidelis, bet arčiau priplaukus, kaip pirtelė, net keturių metrų aukščio, beveik penkių ir metrų pločio. Rausvagrūdis milžinas, po sausrų gerokai daugiau atveriantis upeiviams savo milžiniško kūno. Iš apačios gerokai šviesesnis, labiau išsiprausęs. Fantastiškas. Mielai jį lietėme, aplink sukiojomės, ratą po rato vis prisiliesdami, glostydami, koks mielas buvo mums šis gamtos stebuklas. Vien dėl susitikimo su juo verta Neries žemupiu plaukti.

Lapės

Lapės – istorinė vieta ant dešniojo Neries kranto kalvoje vėrėsi bažnyčios bokštu. Juk čia blokados metais veikė televizija ir jau vakarietišku būdu žinias joje pateikdavo nepamirštamoji Liucija Baškauskaitė. Algiukas šioje studijoje yra įrašęs savo dainų albumą. Upės viduryje lenkiame ilgą siaurą salą, mirgančią sklandančiais ir triukšmą keliančiais kirais. Palikę Romą prie laivių, peržengiame aukštą pievą, bei labai judraus plento juostą ir pakylame į krantą. Algis su Jonuku keliauja į parduotuvę, aš suku į mokyklą. Direktorė nustemba, jog tikrai užsukome, manė, kad juokavome. Gaivinamės kava, saldainiais, kurių įdeda ir bendrakeleiviams. Jai palieku du laiškus, kuriuos perduos adresatėms.

Didžiųjų upių santakoje

Sunku pažinti, kuri čia rėva kuriuo vardu vadinama. Kur Veršiukai, kur Raudonė, o kur Avinas? Dangaus keliais kyla ir leidžiasi lėktuvai, kai kur upė veriasi aukštais skardžiais, kai kur monotoniškomis tiesėmis. Mintiju, kad Šventoji daug jaukesnė, mielesnė upė. Gal Panerių gyventojai nesupyks. Šen ten matyti žvejų. Kurio nepaklausiu, nieko nesugavę.

Jau greitai pasiekėme Kauno priemiesčius. Pro šalį bėga labai judrus plentas, dviem juostomis tiltu zuja automobiliai, ūkdami lekia vilkikai. Vėl tiltas, dar, o už jo ir trečiasis. Jo klastinga, akmeninga srove grasia patilte praplaukę beveik viduryje tėkmės, truputį kairiau įstringame klampioje seklumoje. Irklais nustumti mėlynosios legendos nepavyksta, todėl išlipu iš baidarės, brisdamas nutempiu į gilesnius vandenis. Fotosesija prieš pat santaką, fotoaparato mygtuką spaudžia Kaune studijuojanti, smarkiai sueuropėjusi mergina iš Uzbekijos. Didingi modernūs pastatai aname krante, žemsiurbė bei trikampiu platėjantis iš upių santakos slėnis. Tolumoje Šv. Jurgio, Jėzuitų bažnyčių, katedros, rotušės bokštai. Meškeriotojo juoda barzda ir tylus siluetas, kaip simbolis, kaip tylus sargybinis,  talismanas ar meninė instaliacija. Bėgančios pulkeliais žuvelės jau Nemune. Žuvėdrų klyksmas, akmenys tėkmėje. Fotografuojamės, pasitinka Adelė, Vytautas…

Mums tokios žavios didžiųjų upių „vedybos“ – Neris įpuola į Nemuno glėbį. Smėlėtas santakos liežuvis. Išsiimu mažąjį buteliuką ir gabalą juodos duonos. Pasveikinu upių dievybes ir Aukščiausiajam dėkoju taip, kaip viduramžių upeiviai dėkodavo upių dvasioms, atlikus sėkmingą kelionę. Pilu kelis lašus stiprybės į besijungiančią tėkmę, to paties visi truktelim po gurkšnelį. Laužiame duoną, įbarstome jos į Nemuną ir Nėrį. Tiek dainų parašyta, poezijos posmų sukurta didžiajai upei. Nemunėli, Nemunėli… Iriamės Nemunu aukštyn, jis toks bičiuliškas lengvai ir prieš srovę slysta mūsų laivės. Kraštiečio, tėvynės dvasios kūrėjo Vaižganto garbei iriamės iki pat Vytauto bažnyčios.

Vaižganto svetainėje

Baidares sukeliame per molo mūrą aukštyn, po to patys persiritame per daugiau nei dviejų metrų aukščio sieną. Jau prie vakaro saulėje spindinčios Vytauto bažnyčios, tarsi pas Vaižgantą svečiuosna atvykę. Bet garbus svėdasiškis jau seniai ilsisi pasimiręs ir kraštiečių nepasitiks. Tačiau tarp pasitinkančiųjų ne tik anykštėnų, bet svėdasiškių nosis pažįstame. Alfas Pakėnas Valerijonas Senvaitis, Stasys Gavenavičius, Tomas Ladiga. Džiaugėmės, kalbėjomės, fotografavomės. Garbės žingsniu žengėme aplink istorinę bažnyčią, stabteldami kampelyje po žydinčiomis liepomis, kur miesto valdžia bei specialistai paminklo „Pragiedrulių“ autoriui statyti neleido…

Svetainėje pasakojau apie istorinę 1938 – ųjų ir mūsų kelionę, panašumus ir skirtumus, peržiūrėjome Šventosios istoriniu kodu paženklintus mano piešinius  „Žemė žuvų ženkle“. Klausimų – atsakymų valandėlės tema nuo upių nuklysta į Anykščius, Svėdasus, J. Tumą-Vaižgantą menančias vietas. Kelios valandos prabėjo. Atsisveikinome Maironio giesme „Lietuva brangi“, širdyse su naujų žygių, naujos, šviesios Lietuvos viltimi.

 

 

DALINTIS