Nedaug yra aktyviai ir veržliai gyvenančių žmonių. Aktorė, režisierė, teatro ir šokių projektų dalyvė, rašytoja, keliautoja, poetė Birutė Mar (Marcinkevičiūtė) nebijo permainų ir naujovių. Guvi, džiugi, be galo šilta moteris kelionėse atranda tai, ko mes kasdien įsukti rūpesčių visai nepastebime.
„Kodėl neretai: iškeliauji toli, kad grįžtum? Kad pamatytum save iš šalies – kaip praeinantį sapną, laikinumo blyksnį…. Kad suprastum labai svarbią ir paprastą tiesą – esi kelyje visados…..”, – sako Birutė Mar.
Kas Jums yra kelionė?
Man artimiausios A. Kamiu mintys: kelionė – anaiptol ne malonumas, tai veikiau askezė; kelionė padeda geriau susivokti… Išties, kartais pagalvoju, man pakaktų tiesiog įsėsti į lėktuvą, kur nors nuskristi ir netrukus grįžti. Kelionėje esi „išmetamas” į visai kitą erdvę, kitą laiką. Tai lyg įėjimas į naują vaidmenį, kai užmiršti save buvusį – tampi kažkuo kitu. Kelionėje, regis, išnyksta tavo buvęs gyvenimas, prisirišimai, ydos… Rytiečiai tokią būseną vadina „ištirpimu” – kelionėje tai neretai įvyksta be didesnių pastangų ar paskatų. Grįžti jau kitoks, nei išvykai – su naujomis patirtimis, įspūdžiais. 
Tarytum iš naujo suvoki 
savo tikslus, paskirtį, savo kelią. Žinoma, šie vidiniai susivokimai gali įvykti ir neiškeliaujant, pavyzdžiui, gyvenant nuostabios gamtos apsuptyje… Bet kasdienybėje mes dažniausiai pernelyg sureikšminame įvykius, save. O štai, tarkim, atsidūrus „ant pasaulio stogo”, Tibete, staiga taip aiškiai suvoki: juk esame tik „vabalėliai”, mažytės ląstelės visame žmogišku protu neaprėpiamame šio pasaulio virsme. Ir toje amžinybės tėkmėje – tavo būtis juk tik akimirka… Kai pajunti trapaus laikinumo džiaugsmą, kažkas ima keistis: imi ramiau į viską reaguoti, dėkoji už kiekvieną rytą ir vakarą, atsiranda atlaidi šypsena ir pakantumas, nuolankumas.
Į kurias šalis ypač krypsta Jūsų žvilgsniai?
Man labai artimos Rytų šalys. Jos prasidėjo jau nuo išvykimo į Peterburgą, kur penkerius metus studijavau aktorinį meistriškumą ir režisūrą. Tai buvo nuostabūs jaunystės metai, mane labai praturtinę dvasiškai. Neretai pagalvoju, jog žmonės ten gyvena visai kitomis „čakromis” nei čia, Vakaruose. Vėliau Japonijoje metus mokiausi japoniško šokio ir No teatro subtilybių. 
Ten vėlgi įgijau visai kitokios, neįkainojamos patirties. Vėliau atėjo eilė Indijai, Nepalui, Tibetui. Bet visos šios kelionės, šalys atsirado tartum savaime, nieko sąmoningai neplanavau, neprojektavau – į Japoniją išvykau netikėtai gavusi stipendiją, Indijon suviliojo bičiuliai.
Keliavau po pietinės Indijos kaimelius, lankiausi legendiniame Sai Babos ašrame Putapartyje. Vėliau šių kelionių įspūdžius sudėjau į knygą „Cinamonu kvepiantys namai”, kurioje norėjau papasakoti apie žodžiais nelengvai įvardijamą mano vidinį virsmą, kelionę Dievo, šviesos link… Tai knyga-dienoraštis, kelionių patirtys, sutikti Indijos žmonės, senųjų Indijos religijų – induizmo, budizmo – įžvalgos…
Indijos kaimuose buvau tiesiog tempiama užsukti į kiekvienus namus, buvau vaišinama, sodinama prabangiausioje vietoje. Neretai atrodydavo, jog tie žmonės mane atsivedė į mažą šventyklėlę – daug altorėlių, šventųjų paveikslų; susibūrę vietiniai gieda, meldžiasi, aitriai dvelkia smilkalais. Bet kai netoli tų altorėlių išvysdavau skurdžius gultus ant grindų, suvokdavau, jog patekau ne į jokią šventyklėlę, o į jų namus.
Vadinasi, indams tarnavimas Dievui tolygus būčiai?
Taip, visų tenykščių gyvenimas neatskiriamas nuo tikėjimo, aukščiausia ir nenuginčijama žmogaus paskirtimi laikoma tarnystė Dievui. Kartą nustebau, pamačiusi Indijos kaimo mokyklėlėje būrį mažamečių, sėdinčių ant žemės ir giedančių „Om”. Pasirodo, pirmoji pamoka jų mokyklose – malda, vidurdienį – kvėpavimo pamoka, meditacija… O kartą, kai vieno nepaliečio paklausiau: „Ar jūs tikite Dievą?”, jis manęs nesuprato: „Kaip galima tikėti ar netikėti, jei Jis yra?”
Keliaudama po Indiją, domėjausi Vedomis, Dalai Lamos, Sai Babos, kitų šventųjų asmenybėmis, jų raštais ir mokymu. Supratau, jog vaikystėje įskiepytas mūsų krikščioniškas tikėjimas pernelyg rėmėsi baime: „Reikia bijoti Dievo, už nuodėmes degsim pragare…” 
Rytuose atradau tikėjimo džiaugsmą. Budizmas teigia: pragaro nėra, pragaras – tavyje; jei suteiki kančią kitam – pats neišvengiamai patirsi skausmą šiame ar būsimame gyvenime…
Pas mus juk dažniausiai tikėjimas eina sau, gyvenimas sau… Kaip tai suderinti mūsų „bėgančiame”, materialių vertybių pasaulyje? Į tai labai gražiai atsakęs Sai Baba: „Šiandieniniame pasaulyje kiekvienas tavo veiksmas, kiekvienas darbas turi virsti malda. Turi kaip paukštis savo čiulbesiu kiekvieną akimirką dėkoti už būtį, jos patirtis.”
Kiekvienas susitikimas su žmogumi – malda, kiekvienas ištartas žodis – malda…
Kokias dar asmenybes sutikote savo klajonių po Rytus metu?
Sutikau ir kitų mokytojų, Tibeto lamų. Regis, visus juos vienijantis bruožas – kūdikiškas atvirumas pasauliui, šventas naivumas… Visi jie, išminčiai – panašūs į vaikus. Rytuose sakoma, jog Dievo taip sukurta, kad mums gimstantys vaikai vėl primintų svarbiausią tiesą, kurią metams bėgant imame užmiršti: būti pasaulyje atviram kaip vaikas, viską priimti ir nesipriešinti… Taigi, augindami ir stebėdami vaikus, esame priversti vėl iš jų to mokytis. O kai senstame, vėl nejučia virstame vaikais…
Sai Babos labai gražiai pasakyta, jog gėlė, nujausdama, kad tuoj ateis sodininkas ir ją nuskins, dar labiau išsiskleidžia ir skleidžia nuostabų kvapą. Toks turi būti ir žmogaus gyvenimas. Žmogus, suvokdamas, kad būtis laikina, turi džiugiai skleistis ir visiems nešti grožį.
Labiausiai Jus pakeitė kelionės į Indiją?
Negalėčiau taip sakyti. Kiekvienas gyvenimo tarpsnis, sutiktas žmogus, kiekviena kelionė keitė… Penkeri metai Peterburge mokė gyventi širdimi, labiau klausytis savo dvasios balso. Vėliau grįžus į Lietuvą tikrai buvo nelengva – reikėjo vėl tam tikra prasme „užsiverti”, nes Lietuvoje gyvenimas uždaresnis, šaltesnis, vakarietiškesnis. O Rusijoje žmonės atlapaširdžiai, neatsitiktinai ten gimė Fiodoras Dostojevskis. Turbūt jokios kitos tautos atstovas negalėtų taip tiksliai atskleisti žmogaus „sielos bedugnių” kaip šis didis rusų rašytojas.
Rusijoje įgijau vidinės laisvės. Bendravimas su nuostabiais aktorystės ir režisūros mokytojais – pačiais tikriausiais rusų inteligentais daug ko išmokė. Kruopštus žmogiškų jausmų, minčių, poelgių tyrinėjimas (profesine rusų teatralų kalba tai vadinama „žmogotyra”) buvo lyg naujo žemyno atradimas.
Tik pabuvusi Tekančios Saulės šalyje supratau, kas yra aplinkos grožis ir harmonija. Kai grįžau iš šios šalies visur ėmė trūkti to japoniško grožio… Pertvarkiau savo buitį, kiek įmanoma sumažinau daiktų namuose, o ir spektakliuose norėjosi vis didesnio minimalizmo. Kelionės į Japoniją patirtis vėliau virto nedidele knygele „Kokoro” (jap. kokoro „širdis”), kurioje mėginau aprašyti tenykštį susitikimą su GROŽIU.
O kur dar lankėtės?
Daug keliauju su teatru, su savo monospektakliais, esu vaidinusi jau beveik trisdešimtyje šalių (Filipinuose, Kinijoje, Taivane, Kolumbijoje, arabų šalyse, Pietų Amerikoje…). Tai buvo išties nepamirštamos viešnagės – vaidini įvairiausiose scenose, vyksta nenuspėjamas ryšys su vis kitokiais žiūrovais: kažką jiems duodi, palieki, kažką jie duoda tau. Buvau laiminga – pildėsi didžiausia gyvenimo svajonė, tikslas…
Per paskutinius šešerius metus ne kartą keliavote Indijon, gal ką patartumėte ten vykstantiems?
Keliauti po Indiją reikia ir fizinių jėgų, ir sveikatos. Daugelis žmonių tiesiog neištveria didžiulio kontrasto. Mano pirmosios dienos Indijoje irgi buvo kažkoks košmaras – žmonių kamšalynė, grūstis, karštis, smogas…. Mane pykino nuo karvių mėšlo, maisto, aplinkos.
Atrodė, eini tiesiai per luošių, elgetų minias. Tačiau jau pirmomis dienomis suvokiau, kad išlikti čia įmanoma tik pavirtus tokia kaip jie – ištirpus kaip tam lašui vandenyne. Kitaip neišgyvensi, būsi sutrypta ir nušluota… Keliautojai po Indiją sako: šioje šalyje būtina per mėnesį bent savaitę pailsėti ašrame, kad atgautum dvasines ir fizines jėgas – kitaip gali neatlaikyti. Bet žmonės ten nuostabūs. Įsivaizduokite, einu gatve, o priešais – vargšė indė su būriu vaikiukų. Viena ranka ji glosto mažylį, o kitoje laiko pomidorą ir ruošiasi vaiką maitinti. Matyti, kad tas pomidoras jai galbūt vienintelis šiandienos valgis, bet vos mane pamačiusi nusišypso ir net negalvodama tiesia jį man…
O jūsų tikėjimas koks?
Man labai artimi Sai Babos žodžiai apie tikėjimą. Jis sako, kad XXI amžiuje atėjo laikas žmonijai pagaliau susivokti, jog Dievas yra Vienas, kad per amžius Dievo žmonėms siunčiami pranašai, pasiuntiniai – tai Jo pavidalai, įsikūnijimai. O Dievas didesnis už visa, aukščiau visų konfesijų, mokyklų ir nesutarimų. Jis kiekvienoje ląstelėje, tavyje, artimame žmoguje, kiekvienoje gėlėje, medyje, laše, danguje ir žemėje..
O tiksliausias to visaapimančio Dievo vardas – Meilė… Kaip džiugu ir miela Putapartyje stebėti sykiu besimeldžiančius krikščionis ir budistus, musulmonus ir induistus. Sai Baba kartoja, jo gimstame vienoje ar kitoje šalyje, kad pagarbintume tenykštį Dievo pavidalą; kitame įsikūnijime gyvensime kitur ir garbinsime kitą pavidalą… Suvokus šią tiesą, išties gera melstis įėjus ir į mečetę, ir į ašramą ar budistų šventyklą.
Gyvenate labai intensyviai, o kaip pailsite?
Kaip ir visi pailsiu tuomet, kai miegu, kai išnyksta mintys… Arba kai jos pasikeičia. Todėl man patinka keisti savo veiklą. Gal todėl, turėdama pertraukas tarp spektaklių, repeticijų, imu rašyti, ir atvirkščiai. Kai pavargstu nuo buvimo kasdienybės erdvėje – iškeliauju. Kai mintys ar emocijos užpuola lyg bičių spiečius – darau jogos, kvėpavimo pratimus, ištrūkstu kokiai savaitei prie jūros. Bet viskas man gyvenime vyksta labai spontaniškai. Kad ir kelionės. Būna, vos pagalvoji apie kokią šalį – ir žiū netrukus ten nuvyksti. 
Netikėtai atsiranda naujų žmonių, susiklosto atitinkamos aplinkybės. Tikriausiai niekada nebūčiau išvykusi į Tibetą, jei ne Jurga Ivanauskaitė. Po mano spektaklio ji kartą ištarė: „Tu būtinai turi nukeliauti į Tibetą…” Sakau jai, norėčiau, bet nesiryžtu, o ji: „Nieko nebijok, viskas bus sutvarkyta, skrisi į Nepalą – ten pasitiks mano bičiulis, iš ten – į Tibetą…” Tą patį vakarą gaunu nuo Jurgos elektroninį laišką, kad viskas sutvarkyta, suderinta su jos bičiuliu – ir kitą rytą nusipirkau bilietą. Be jokių svarstymų, ilgų pasiruošimų… Viskas, kas turi įvykti, – įvyksta.
Kur dar norėtumėte apsilankyti?
Labai vilioja arabų šalys. Apie jas buvau prisiklausiusi įvairiausių nuomonių. Tačiau tereikėjo nuvykti į Jungtinius Arabų Emyratus, kad visi nuogąstavimai būtų nušluoti. Tokių mielų, svetingų, nuoširdžių žmonių kaip ten nebuvau mačiusi, visi atrodė kaip seserys ir broliai. Pamačiusi moteris, su čadromis užsidengusias veidus, ir pati jos neapsakomai užsinorėjau. Neištvėrusi nusipirkau juodą arabišką suknelę ir čadrą. Puikiai jaučiausi su ja vaikštinėdama tarp vietinių moterų. Jutau, kad kažkada tikrai čia gyvenau…
Juk kartais tikrai pajuntame, kad turime didžiulę patirtį, ne vien iš šio gyvenimo. Neretai sutinki žmogų ir jauti – jis toks artimas, su juo tikrai kažkur gyventa, kartu keliauta. Negali to paaiškinti, tik širdimi jam junti begalinį artumą. Kaip byloja senosios religijos ir išminčiai, žmogaus evoliucija tikrai gerokai ilgesnė nei šis vienas trumputis gyvenimas. Dievas per keletą įsikūnijimų mums leidžia viskuo pabūti – ir turtuoliu, ir varguoliu, ir invalidu, ir talentingu, vyru ir moterimi… Kad viską patirtume ir išgyventume. Kiekvienas įsikūnijimas – laiptelis į kitą, į naują pakopą.
Norėčiau dar nesyk sugrįžti į Indiją. Pakeliauti po šiaurinę jos dalį, aplankyti šventąsias vietas. Labai traukia Sirija. Indijoje būnant viena moteris išpranašavo, kad praeituose gyvenimuose leidau laiką arabiškose šalyse, kad ir šiame jas tikrai aplankysiu. Ir, nors niekad prieš tai nesiruošiau ten keliauti, bet vos grįžus namolio atėjo pakvietimas suvaidinti monospektaklį Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ten suvaidinus pakvietė Jordanijon, vėliau aplankiau ir Libaną, Egiptą… Tad tikiu – netikėtai ateis laikas ir Sirijai.
Kas jums labiausiai padeda, kai būna sunku?
Vis labiau tikiu posakiu: jei atsiras žmogus, kuris tave įskaudins, išspaus ašarą, visuomet atsiras ir tas, kuris ją nušluostys. Tai tiesa, taip buvo ne kartą… Vis labiau tikiu, kad kiekvienas žmogus siųstas tau Dievo.
Kalbino Vytautas Nosevičius
