Įspūdinga kelionė po Kiniją (II dalis)

Marius Marcinkevičius

Bet štai ir atėjo laikas palikti Pekiną ir tęsti savo kelionę link senųjų Kinijos žinių lobyno. Išvykstu tradicinės kinų medicinos mokytis į Džidžiangą (Zhijiang)– jis yra Hunano provincijoje, Kinijos pietuose, visai šalia Huaihua miesto.

Džidžiangas

Vėl oro uostas, lėktuvas ir stiuardesių serviruojamas kinų maistas. Nusileidžiame oro uoste, bet man kyla įtarimas, kad skridome per trumpai. Maloni stiuardesė liepia nešdintis iš lėktuvo. Aš noriu pasiimti daiktus, bet ji sako, kad nereikia, ir vietoj to įspraudžia į rankas kažkokį taloną.

Pasirodo, kad lėktuvas skrenda kaip Vilniaus mikroautobusas – keliskart sustodamas pakeliui. Vieni keleiviai išlipa, kiti įlipa ir po pusvalandžio keliaujame toliau. Pagaliau, po kelių stotelių atsiduriu Džidžiange, nedideliame kalnų mieste. Laukimo salė kaimo parduotuvės dydžio. Keleiviai greitai išsilaksto, oro uosto darbuotojai gesina šviesas, o manęs niekas nepasitinka. Dvi valandos nakties, kalnai ir tuščias oro uostas. Pagaliau kažkoks tarnautojas gestais parodo, kad jam reikia užrakinti pastatą. Skambinu vertėjai, kuri turėjo atvažiuoti, bet ragelyje kažką čiauška malonus operatorės balsas ir su vertėja nejungia. Aš jau dairausi suoliuko, ant kurio galėčiau pernakvoti (nes aplinkui nei žmonių, nei mašinų nebelieka), bet į oro uosto aikštelę įsuka nelabai naujas fordas. Iššokęs vairuotojas pribėga prie manęs ir klausia: „Marius? Marius?“

Džidžiangas

Jis atidaro mašinos dureles ir mes pajudame pirmyn. Mokslai turi vykti tarptautinėje ligoninėje, kurioje dėstoma tradicinė kinų medicina. Mes vis važiuojame, pasikalbėti su vairuotoju nepavyksta, jis tik kartoja „Yes, yes“. Prasideda ir pasibaigia kažkoks dūzgiantis ir pypiantis naktinis miestas. Išvažiuojame į greitkelį, o po kokio pusvalandžio įvažiuojame į Tvinpyksą.

Pirmasis įspūdis tikrai buvo toks. Pirma nesupratau, kas ne taip. Aplinkui stovėjo daugiaaukščiai namai, kuriuos supo gražiomis trinkelėmis grįsti šaligatviai, apšviesti margaspalviai fontanai, gėlynai ir žibantys šviesoforai. Staiga už lango pasigirdo tyli muzika, kuri vis garsėjo. Aš plačiau pravėriau langą ir iškišau galvą. Šalia mūsų tyliai dūzgė elektrinis motociklas, ant jo sėdėjo keturi kinai, o prie vairo buvo privirintas didžiulis skėtis. Iš garsiakalbių, pritvirtintų prie motociklo šonų, sklido garsi muzika. Ir tada supratau, kas keisto šiame mieste. Jame nebuvo žmonių. Visi namų langai buvo uždaryti ir tamsūs, niekur nesimatė užuolaidų ar pravirų langų. Gatvėse nebuvo nei mašinų, nei dviračių, nei šiukšlių. Žodžiu, tuščia. Jokių gyvybės ženklų. Kurgi mane veža? „Ach Mariau, Mariau, asilėli tu Buridano, ryt tavo inkstai ankstyvuoju reisu skris į Singapūrą, o kepenys į Honkongą“, niūriai pagalvojau aš. Vairuotojas staiga pasuko į dešinę, pravažiavo keletą kiemų ir mes sustojome prie pastato, ant kurio švietė didžiulis užrašas „International Hospital“. Aš lengviau atsidusau ir išlipau iš automobilio. Staiga aplinkui pasipylė sprogimai. Aplinkui pokšėjo ir šaudė kaip per tikrą karą, o į dangų skriejo įvairiaspalviai fejerverkai. Trečią valandą nakties!

Tik vėliau sužinojau, kad Kinijoje pastaruoju metu pridygo nemažai tokių miestų vaiduoklių. Tiesiog kinų užmojai yra didesni, jie stato miestus. Anksčiau tie miestai būdavo apgyvendinami prievartiniu būdu, tiesiog į juos atkeldavo gyventojus ir tiek, tačiau silpstant komunistų partijos įtakai priverstinai kilnoti gyventojus darosi sunkiau ir taip gimsta miestai vaiduokliai.

Džidžiangas

Į vieną tokių aš ir pakliuvau. Nors gyventojų nebuvo, aplinkui visu tempu vyko statybos. Buvau ten visą mėnesį ir stebėjau, kaip dirba kinai. O dirbo jie greitai ir kokybiškai. Pradėdavo švintant, baigdavo sutemus, kiekvieną darbų etapą pažymėdami fejerverkais. Kadangi aplinkui virte virė statybos, ramybės nebuvo nei dieną, nei naktį. Poškėjo, šaudė ir sproginėjo nuo ryto iki ryto. Kartais trečią ar ketvirtą valandą nakties griausminga kanonada išversdavo iš lovos ir gerokai trukdė mokytis. O mokytis išties buvo ko.

Medicina

Ligoninė, į kurią patekau, Kinijos mastais buvo mažytė. Kiekvieną dieną visus studentus apžiūrėdavo gydytojas, o seselė pamatuodavo temperatūrą, kad, neduok Dieve, nebūtų pražiopsota infekcija. Toks partijos nurodymas. Oro uoste irgi tikrina ne tik pasus ir vizas, bet ir temperatūrą. Įtartinus keleivius išveža į karantiną. Pati ligoninė buvo visiškai neįprasta. Tai buvo penkių aukštų gana prabangus pastatas. Kiekviename aukšte įrengtos palatos, ne, ne palatos, o greičiau viešbučio kambariai su tualetu, dušu, šaldytuvu ir televizoriumi. Apžiūrėjęs pacientą gydytojas paskirdavo gydymą: akupunktūrą, masažą, arbatą. Tada pacientas susitardavo su masažistu, akupunktūristu ir kitais specialistais dėl jam patogaus laiko ir laisvu nuo procedūrų laiku galėdavo užsiimti kuo tinkamas. Du kartus per dieną pacientas gaudavo arbatos. Nemanykite, kad kiniška arbata, tai toks „Lipton“ pakelis, įmerkiamas į puodelį karšto vandens. Ne. Vienas arbatos maišelis yra skirtas vienai dienai. Jį sudaro pagal gydytojo receptą sudėtos vaistažolės ir, jeigu reikia, gyvūnų dalys. Arbatos yra gana daug, vienai dienai skirtas artipilnis mažas prekybos centro maišelis. Ji yra paruošiama specialiu būdu ligoninės virtuvėje ir išnešiojama kiekvienam pacientui individualiai.

Ligoninė buvo pilna sunkių ligonių iš viso pasaulio. Čia buvo ir turtingų arabų, ir rusų, ir vietinių kinų, kuriems vakarietiška medicina negalėjo pagelbėti. Vakarietiška medicina vis greičiau skverbiasi į Kiniją ir užima vis didesnę rinkos dalį. O tradicinė kinų medicina darosi vis populiaresnė Vakaruose. Šiuo metu Kinijoje yra apie 500000 tradicinės kinų medicinos gydytojų. Tradicinė kinų medicina yra dėstoma net Pekino universitete ir turi oficialų statusą valstybinėje politikoje.

Visiems studentams buvo priskirti mokytojai ir jau kitą dieną prasidėjo teoriniai užsiėmimai, kurie trukdavo iki pietų. Po pietų mes eidavome su gydytojais per palatas ir atlikdavome praktines užduotis. Penktadieniais visas ligoninės personalas susėsdavo į mikroautobusus ir išvažiuodavo į kaimus teikti nemokamų gydymo paslaugų. Dalyvaudavome ir mes, studentai. Kaimai nustebino savo didingumu. Viename kaime mus pasitiko didinga budistų šventykla, didžiuliai juodo medžio namai su grįstais akmenimis kiemais. Tvarkingos gatvelės, policijos nuovada ir policininkas ant dviračio su švyturėliais. Vietiniame restorane paprašius meniu savininkė nustebo: o kam tau meniu, sakyk, ko nori, padarysiu…

Taip prasidėjo mano medicinos studijos Kinijoje.

Apie kinų mediciną, kaip, beje, ir apie pačią Kiniją, sklando visokių mitų. Šis mokslas yra neatsiejamas nuo kitų sričių ir harmoningai įsilieja į kinų pasaulėžiūrą.

Kinų medicina negalėtų gyvuoti atskirai nuo religijos ir pasaulėžiūros taip, kaip vakarietiška medicina. Mes gydome ligą arba organą, o kinai gydo žmogų. Serga ne organas – serga visas žmogus. Kažkada Vakarų ir Rytų medicina praktiškai nesiskyrė, nes žinios iš Azijos, kurioje tokie medicinos šviesuliai kaip Avicena jau prieš 1000 metų kūrė savo mokyklas ir rašė medicininius traktatus, įvairiais keliais pasiekdavo atsilikusią Europą. Rytai ir Vakarai gydė žmogų, o ne ligą. Gydė augaliniais antpilais, nuovirais ir tinktūromis, dėlėmis, dietomis, gyvulinės kilmės vaistais ir gyvenimo būdo korekcijomis. Gydytojų chirurgų nebuvo. Barzdaskučių gildijos atstovai operuodavo ar gydydavo traumas. Net Hipokrato priesaikoje yra žodžiai: „ir neoperuosiu…“ Katalikų bažnyčia draudė skrodimus ir žmogaus kūno tyrinėjimus, o kai buvo įkurta Šventoji inkvizicija ir 1483 m. jos vadu arba oficialiai Didžiuoju inkvizitoriumi tapo krikštytas žydas Torkvemada, Europoje prasidėjo tikros linksmybės. Praėjus keletui metų po inkvizicijos įkūrimo buvo išleista knyga „Malleus Maleficarum“, kurioje buvo išaiškinta, kad raganavimu užsiima praktiškai vien moterys, nurodyti požymiai, kaip jas atskirti, ir būdai, kaip išgauti iš jų prisipažinimą. Ir dabar galima rasti šią knygą geresniuose Europos knygynuose, o internete tikrai randamas visas tekstas, bet nerekomenduojama jos skaityti, nes požymiai tiks kas penktai žmonai ir tikrai kas antrai uošvei.

Raganų medžioklė

Taigi Europoje prasidėjo raganų medžioklė. Bet kuo čia dėta inkvizicija ir kinų medicina? Ogi tuo, kad tada ir prasidėjo Rytų ir Vakarų medicinos išsiskyrimas. Ant laužų visų pirma degė tos moterys, kurios turėjo senųjų žinių ir gydė žmones žolių nuovirais, o gal ir užkeikimais. Gal dabar nukakus pas seną žolininkę į Dzūkijos mišką ir pamačius jos trobelę miško pakraštyje, juodą katiną ir žolelių ryšulį palubėje ir suabejotum, ar ji ne ragana, o tais laikais abejonių nekildavo. Knygelė buvo neilga, bet išsami. Tardymo ir kankinimo metodai išties brutalūs. Įtariu, kad KGB savo kursantus irgi ruošė pagal tą pačią literatūrą. Taigi dėl raganavimo prisipažindavo dažniausiai visos įtariamosios ir į Europos padangę vis dažniau šaudavo linksmi liepsnos liežuviai, nusinešdami ne tik raganų gyvybes, bet ir šimtmečiais, o gal net tūkstantmečiais kauptas žinias. Buvo „išaiškinta“, sulaikyta ir sudeginta dešimtys tūkstančių raganų ir kartu dūmais paleistos neįkainojamos medicininės žinios.

Taigi Vakarai nukeliavo savo keliu sutelkę dėmesį į mokslą. Pradėta gydyti paskirus organus, mokslo atstovai susimaišė su barzdaskučiais, specializavosi ir tapo akių, gerklės ir kraujagyslių gydytojais ir kt.

Kol Europoje linksmai pleškėjo malkos, Kinija lėtai, bet užtikrintai žygiavo savo keliu,lyg sniego lavina, kuri nenumaldomai slenka nuo kalno, o imperatoriai, vadai, karai ir santvarkos yra tik slidininkai, kurie slidinėja jos paviršiumi. Galima slidinėti, rėkauti, džiaugtis ar pykti, bet sniego nesustabdysi ir nepakeisi jo krypties.

Medicina Kinijoje yra neatsiejama nuo pasaulio. Mes gydome nosį, tarsi ji gyventų pati sau. Kaip klasiko N. Gogolio, įsivaizduojate? Nosis pati sau vaikštinėja po Nevskio prospektą. Tradicinė kinų medicina svarsto atvirkščiai. Mes esame VISKO dalis. O viskas yra DAO. Kinų filosofijoje DAO reiškia amžiną vyksmą, DAO yra visko pradžia ir visko esybė. Kinų filosofai sako, kad DAO neįmanoma nusakyti mums suvokiamomis sampratomis, DAO prasideda ten, kur baigiasi mūsų šnekos apie DAO. Iš DAO randasi dualizmas: ing ir jang. Tai juodas ir baltas pusrutuliai, kurie nuolat keičiasi, pereina vienas į kitą ir tarsi surydami vienas kitą užtikrina amžiną nesustojamą virsmą, iš kurio gimsta mus supantis pasaulis. Ing ir jang– tai dvi priešingybės arba du to paties poliai, tai juoda ir balta, šilta ir šalta, viršus ir apačia, sausa ir šlapia, vyras ir moteris; žodžiu, visas mus supantis pasaulis yra dualus. Viskas turi ing ir jang. Kadangi žmogus yra neatsiejama VISKO dalis, ing ir jang taikoma ir jam (visi organai, kūno dalys ir net ligos yra skirstomi į ing ir jang). Jang yra vyriškas pradmuo, karštis, energija, kylanti į viršų, o ing– moteriškas pradmuo, vėsa ir energija, besileidžianti žemyn. Taip ir visi sindromai medicinoje yra suskirstyti į ing ir jang. Jeigu jus muša karštis, veidas raudonas, smarkiai ir dažnai plaka širdis, o kraujospūdis pakilęs, tikėtina, kad jums yra jang perteklius. Kadangi visas pasaulis yra padalintas į ing ir jang, bus nesudėtinga suderinti mitybą. Šiuo atveju reikia vengti daug jang turinčių produktų: arklienos, avienos, aštrių ir sūrių patiekalų, alkoholio.

Tačiau suskirstymas į ing ir jag kinų medikams pasirodė nepakankamas. Jie stebėjo ligonius ir supantį pasaulį toliau, kol savo stebėjimus surašė į traktatą, kurį pavadino U-SIN. Tai yra penkių energijų arba penkių virsmų teorija. Kinų filosofai visus mus supančius procesus suskirstė į penkis pagrindinius ir kiekvienam jų suteikė savą simbolį arba archetipą: medis, ugnis, žemė, metalas, vanduo. Į U-SIN teoriją telpa visas mus supantis pasaulis, tai yra ciklas, apibrėžiantis visus procesus, vykstančius tiek aplinkoje, tiek ir pačiame žmoguje. Reikia suprasti, kad tai yra tik simboliai, kuriais senovės mokslininkai norėjo apibrėžti tam tikrą procesą, tai nėra tas medis ar metalas, kurį mes galime pačiupinėti. Kiekvienas archetipas turi savo simbolį, jiems yra priskirtos spalvos, skoniai, energijos ir net žmogaus organai.

Daosas

Galime pažvelgti, kaip atrodo žmogaus gyvenimas pagal šią teoriją. Gimimas ir vaikystė. Medis, žalia spalva, energija, vėjas. Vėjas – tai nepastovumas ir judrumas. Ir vaikas kaip tas vėjas laksto po namus. Paskui ateina paauglystė, raudona spalva, ugnis ir karštis. Kai į autobusą įlipa grupė paauglių, jis tikrai užkaista. Ugnis tiesiog trykšta iš jų, energija liejasi per kraštus – jie pakeis pasaulį. Bet paskui jie pereina į Žemės ženklą, simbolizuojantį sėslumą ir drėgmę, kuri gesina liepsną. Tai namai, darbas, šeima, vaikai. Žmogus po truputį sensta ir energija patiria eilinį virsmą. Metalas. Tai sausra. Geltona spalva ir melancholija. Sausra visur. Džiūsta ir raukšlėjasi oda, atrofuojasi vidaus sekrecijos liaukos, nusvyra krūtys ir pražyla mašnelės. Pasidaro svarbu saugoti šilumą: anksčiau galėjote vaikščioti atsilapoję ir be kepurių, o dabar jau metas nusipirkti šiltus apatinius ir net vasarą nebegerti šalto alaus (beje, Kinijoje jūs ir karščiausią vasarą kavinėje atsigerti gausite šilto vandens stiklinę). O į duris jau beldžiasi paskutinis jūsų ciklo elementas. Vanduo. Tai juoda spalva, šaltis ir mirtis. Jūsų organai nebenori dirbti, energijos nebėra, sušilti vis sunkiau (juk nekartą matėte senutes su paltais ir skaromis vidurvasarį), bet jeigu prašokate šį ženklą, jūsų vėl laukia Medis – vaikystė, jūs ir vėl mažas, sapaliojate nesąmones ir darote į sauskelnes…

Taigi, kaip jau minėjau, kinų mokslininkai į šią teoriją sudėjo ne tik visą pasaulį, bet ir žmogaus organus ir ligas. Žmogaus gyvastį palaiko energija či, arba ci. Dabar madinga mankšta cigun išvertus pažodžiui reiškia ci – energija, gun – darbas. Tai pratimų sistema, skirta harmoningam energijos srautų žmogaus organizme palaikymui. Iš kurgi atsiranda ši energija? Ogi ji yra įgimta, t. y. energija, kurią atsinešame su savimi ir paveldime genetiškai, ir įgyta, t. y. ta, kurią gauname iš aplinkos su maistu, gėrimais ir oru. Ir iš tikro mes dažnai pastebime, kad du vaikai netgi toje pačioje šeimoje gali būti labai skirtingi: vienas guvus, judrus ir linksmas, o kitas nerangus, lėtas ir mėgstantis gulinėti. Pirmasis gavo daug įgimtos energijos, o kitam tėvai įdėjo jos per mažai. Vėliau svarbu, kaip mes elgiamės su savo kūnu ir kartu su įgyta ci energija.

Jeigu jūs dirbate sunkų, įtemptą, kupiną stresų darbą, o po darbo gulite prie televizoriaus ir geriate alų, nedarote mankštos ir valgote nesveiką nesubalansuotą maistą, tikėtina, kad jūsų įgimta energija greitai išseks, o įgyta bus iššvaistyta. Jūs neišsimiegate, keli kavos puodeliai, regis, jus prikelia ir suteikia energijos, tačiau tai kaip botagas nuvarytam arkliui – arklys dar nubėga kelis kilometrus, tačiau juk netampa dėl to pailsėjęs ir guvus…

Pagal kinų teoriją, maistas, patekęs į mūsų virškinimo traktą, yra rezorbuojamas ir iš jo gaminamas kraujas ir energija. Ši teorija visiškai neprieštarauja vakarietiškai medicinai. Tai, kad mūsų organizmas gamina energiją, yra mokoma jau mokykloje, o pirmuosiuose medicinos kursuose mes išsamiai nagrinėjame visą Krebso ciklą, kurio metu organizme yra gaminama energija. Tačiau man iškilo klausimas, kaip ji keliauja organizme toliau. Aš to klausinėjau ir savo dėstytojų, ir kolegų, bet atsakymą į tai gavau tik Kinijoje. Energija organizme keliauja meridianais, teigia kinai. Pasigaminusi energija mūsų kūnu iš organo į organą keliauja vadinamosiomis gyslomis, upėmis arba meridianais. Iš viso yra dvylika pagrindinių meridianų.

Kiekvienas meridianas turi skirtingą biologiškai aktyvių taškų skaičių. Ištyrus tuos taškus, pasirodė, kad jie turi kitokią ląstelinę struktūrą ir netgi jų elektrinis laidumas yra visiškai ne toks, kaip aplinkinių audinių, todėl juos galima nesunkiai nustatyti tam skirtais medicininiais prietaisais. Veikiant šiuos taškus elektra, šiluma arba adatomis, galima pakeisti energijos tėkmę organizme, taip sukeliant norimą terapinį efektą. Pats seniausias būdas yra badymas adatomis, vadinamoji akupunktūra. 

Energija, keliaudama iš organo į organą, pereina visą ciklą. Visi organai susiję tarpusavyje ir veikia vienas kitą. Todėl sutrikus energijos tėkmei viename organe, jos tėkmė kitame organe taip pat sutriks. Paprastas pavyzdys: kepenys valdo emocijas. Padaugėjus energijos kepenų meridiane, žmogus tampa piktas ir irzlus. Lietuviai tai žinojo nuo seno, netgi sakoma – tulžingas žmogus (piktas) arba pažaliavo nuo pykčio (žalia tulžis). Kepenys ir blužnis yra sujungtos tiesiogine jungtimi, kaip naščiai. Patiriant įtampą, nervinantis ir pykstant kepenys vagia energiją iš blužnies. Blužniai stokojant energijos organizmas nori skubiai ją atkurti. Lengviausias būdas – gauti maisto. Geriausia saldumynų, bet tiks ir dešra. Dabar netgi atsirado posakis „užvalgo stresą“.

Tradicinės kinų medicinos gydytojas, atlikęs apklausą, apžiūrą, pulso ir liežuvio diagnostiką, rekomenduos gydymą, skirtą energijai meridianuose sureguliuoti, stresui pašalinti ir gyvenimui pakoreguoti. Gydymą sudaro keli pagrindiniai elementai: masažas, akupunktūra, šildymas moksa ir gydomosios arbatos.

Taip pat surašomas arbatos receptas. Jos sudėtinės dalys yra labai įvairios, tai gali būti ne tik įvairiausi augaliniai preparatai, bet ir vabalų, gyvačių, skorpionų ir kitų gyvių džiovintos dalys. Mano mokytojas dr. Pingas, kilęs iš senos gydytojų šeimos, su savo tėvu ir seneliu keliaudavo į kalnus rinkti gydomųjų žolelių, kurių poveikį senelis visada išbandydavo pats, kad, neduok Dieve, nepakenktų ligoniui.

Džidžiangas

Ligoninėje akupunktūros meno drauge mokėsi marga publika: dvi mongolės, svajojančios apie didžiosios Mongolijos suvienijimą, rusė iš Maskvos, keli arabai, filipinietis su žmona, graikas, suomė ir indonezietė, šiuo metu gyvenanti Dubajuje. Kiek apsipratę su mokslais ir aplinka, nutariame patyrinėti aplinkinius miestus. Išsiruošiame keturiese: aš, abi mongolės ir indonezietė. Kinijoje yra dalis Mongolijos, kuri vadinasi vidine Mongolija (kita dalis yra Baškirija Rusijoje), todėl mongoliški veidai čia nieko nestebina, indonezietės praktiškai neatskirsi nuo kinės, tuo labiau, kad ji laisvai šneka mandarinų kalba. Na, o aš tikra žvaigždė. Miestas yra toli nuo turistinių maršrutų, todėl baltų žmonių čia nerasi. Pirma nustembu autobuse. Autobusas pilnas mažučių senukų ir senučių, jos vos siekia man iki juosmens, o jų ploni kauleliai, atrodo, tuoj subyrės nuo autobuso kratymo. Bet man įlipus kelios jų atsistoja ir bando mane pasodinti, kažką čiauškėdamos savo kalba.

Mieste cirkas tęsiasi. Jaučiuosi kaip nuoga blondinė vyrų pliaže. Visi žiūri į mane net persisukę, jaunimas šaukia „Hello, hello“ ir prašo padaryti asmenukę su jais. O vaikai, pabėgėję į priekį, kikena, stumdosi ir laukia, kol aš praeisiu.

Autorius ir dr. Pingas

Pats miestas atrodo kaip bičių avilys. Mašinų srautai juda daugmaž viena kryptimi, bet jeigu kokiam triračiui reikia, tai jis rauna ir prieš eismą. Žmonės nardo tarp mašinų ir vaikšto kaip nori. Čia ne Pekinas, todėl pilna motociklų. Ir ne šiaip motociklų, o motociklų taksi. Jie zuja prie autobusų stotelių ir veža keleivius nedideliais atstumais. Mes irgi išbandome jų paslaugas. Pamojame husarams (taip aš juos pavadinau dėl išdidžios ir nepriklausomos povyzos), pasakome prekybos centro pavadinimą ir nurūkstame su vėjeliu. Aš dairausi aplinkui. Visada įdomu pasižiūrėti, kaip gyvena tikri, neturistiniai miestai.

Visi pirmi daugiaaukščių aukštai padaryti kaip garažai, su pakeliamaisiais vartais ir nedidele erdve už jų. Ta erdvė skirta verslui. Ir kiekviename tame 20–30 kvadratinių metrų dydžio garažiuke kažkas vyksta: veikia parduotuvėlė, dirbtuvėlė ar taisyklėlė, masažo salonas, mačiau netgi dantisto kabinetą. Sėdi dantistė, šaudo kompiuteryje kinietiškus baibokiukus, šalia stovi stomatologo kėdė, ant sienos kabo plakatai su danties pjūviais, o tetulytė žydru chalatu jums siūlosi pataisyti dantis. Ačiū Dievui, dantų neskaudėjo ir šio eksperimento neatlikau. Neišgalintieji įsigyti garažo, užsiima verslu tiesiog gatvėje: valstiečiai su tokiais naščiais, kokie ir Lietuvoje būdavo, nešiojasi vaisius dviejose didelėse lėkštėse. Jie ateina tiesiog iš savo kaimo, atpėdinę pasistato tuos naščius ant šaligatvio, išsitraukia rankines svarstyklėles ir prekiauja. Jei prekyba nesiseka, užsikelia naščius ant pečių ir eina į kitą miesto galą. Lygiai taip pat su vežimaičiais: dideliame vežime su nemažais ratais žmogelis vežasi visą savo virtuvės įrangą. Viršuje kūrenasi ugnelė, verda puodai, iš apačios jisai išsitraukia kažkokių mėsgaliukų, daržovių, čirškina ant ugnies ir sėkmingai pardavinėja… O kiti sėkmingai perka… Rinka nemaža – 1,5 milijardo gyventojų. Taigi toks smulkus verslas.

Paliekame gatvės triukšmą ir neriame į didžiulį prekybos centrą. Čia jau prasideda stambus verslas. Prekybos centras blizga prabanga ir prekių gausa. Tiesa, tokie centrai dėl vietos stokos yra plečiami ne į plotį, o į aukštį. Mes einame ir einame per aukštus, bet, deja, man jokie drabužiai netinka. Net ir patys didžiausi drabužiai yra per siauri ir per trumpomis rankovėmis. Matyt, trumpos darbščios kino rankos yra skirtos sukti, gręžti ir siuvinėti, o mano ilgos – griebti, tempti ir traukti. Matuotis man greitai nusibosta ir nutariu nueiti pavalgyti, tačiau prekybos centro restoranai tušti, o kainos juose prasideda nuo šimto dolerių. Kiek vėliau mūsų ligoninės vertėja paaiškino, kad tie prekybos centrai ir restoranai yra tiesiog prestižo reikalas ir tam tikrą statusą pasiekę kinai tiesiog privalo ten valgyti ir apsipirkinėti, nes kitaip gali „prarasti veidą“ visuomenėje.

Prisiminęs, kad prie pat įėjimo į prekybos centrą yra nedidelė kavinukė, ir perspėjęs savo kompaniones nupėdinu ten. Aš jau žinau kelis žodžius kiniškai. Galiu pasakyti „vištiena“, „kiauliena“, „žuvų sriuba“ ir pan. Bet manęs čia niekas nesupranta. Kavinė priklauso kažkokioms mažumoms, kurių Kinijoje yra apstu. Kinija apskritai yra toks savotiškas tautų katilas, joje gyvena šimtų tautybių žmonės, o trys milijonai jau laikomi mažuma ir turi išskirtines teises. Paimu meniu, bet ten viskas kinų kalba ir nėra paveiksliukų (dažnai pasirinkdavau patiekalą pagal išvaizdą). Jau noriu išeiti, bet savininkė tempia mane už rankovės ir vis kažką čiauška. Jai irgi norisi pasikelti savo kavinės prestižą, nes pas ją valgo balti žmonės. Bet kaip jai paaiškinti, ko aš noriu? O nuo gundančių virtuvės kvapų jau žarna žarną ryja. Staiga žiūriu, ant baro stovi nemažas molinis dubuo su nuskeltu kraštu. Jame troškintos bulvės, svogūnai, čili pipiriukai ir mėsos gabaliukai.

Pabaksnoju pirštu ir sakau: „Geroji moterie, padaryk man štai tokį patiekalą“ (kalbu lietuviškai, nes koks gi skirtumas?). „OK? Verstehen?“, kažkodėl priduriu vokiškai. „OK, OK“, atkartoja moterėlė ir nuveda mane už parankės prie stalo. „Čai“ (kiniškai – arbata), pasakau aš ir ta linkteli galva.

Moteriškė trumpam dingsta, paskui pasirodo vėl ir pastato ant stalo dubenėlį su kažkokiais traškučiais ir bokalą karšto vandens. „Čai?“, pasidomiu aš. „Čai, čai“, pakartoja ji, išeina už durų į kiemą, parauna nuo šalia augančio krūmo kažkokių žiedų ir šūsteli saują į karštą vandenį.

Aš graužiu traškučius, kurie yra velniškai aštrūs ir traškūs, ir bandau gerti arbatą, bet žiedai plūduriuoja paviršiuje ir niekaip nenori skęsti. Visi kavinės lankytojai įdėmiai stebi, kaip kvailas didžianosis (taip kinai vadina baltuosius) susitvarkys su problema. Mane išgelbėja šeimininkė: ji pastato mano užsakytą patiekalą ir mikliai šaukštu iškrapšto žiedus iš bokalo. Patiekalas išties labai skanus ir neįmantrus – tiesiog bulvės su mėsa ir prieskoniais. Tik man įtarimą sukelia dubuo: jo kraštelis nuskilęs lygiai toje pačioje vietoje, kaip ir tas, į kurį aš rodžiau pirštu. Aš paimu lazdeles ir jau noriu kibti į valgį, bet staiga žvangėdama kibirais pasirodo valytoja, keista senikė, su margaspalviu turbanu ant galvos ir apyrankėm su varpeliais. Ji trinkteli kibirus ant žemės šalia manęs ir ima piktai bumbėdama plauti grindis. Kadangi ji trina man tiesiai po kojomis, turiu jas pakelti. Taip ir sėdžiu susirietęs, klausydamas pikto moterėlės bumbėjimo, kol pro duris įvirsta mano draugės. Jos susėda prie stalo, pasikviečia šeimininkę ir, kiek pakalbėjusios, pradeda kvatoti net susiriesdamos. Pasirodo, kad dubuo nuskeltu kraštu tikrai buvo tas pats. Ir maistas jame priklausė tai valytojai, kuri plovė grindis. Matyt, šeimininkė suprato, kad aš noriu būtent to maisto, ir atėmusi iš vargšės moterėlės atidavė man. Aš daviau valytojai keletą kupiūrų ir ji lankstydamasi dingo su visais kibirais. Aš dar paklausiau, iš ko tie traškučiai „Tai skrudintos odelės“, išvertė indonezietė. „Kieno?“, pasidomėjau aš. „Neaišku, gal driežo…“

Iš tikro kinai valgo viską kas cypauja, pypauja arba tyli. Žodžiu, viską. Viena iš didžiausių problemų Kinijoje visada buvo maistas. Nuo tų laikų, kai iš atskirų kunigaikštysčių buvo suvienyta didžioji Padangių imperija, ji visada kovojo su badu. Daugelį amžių Kinija buvo ganėtinai uždara ir nelabai įsileisdavo svetimų prekeivių, o pati tuo tarpu garsėjo savo dirbiniais: šilku, porcelianu, arbata ir taip toliau. Vakarų šalys, pradėjusios sparčiai vystytis, plėtė savo galias ir į Aziją. Anglija kolonizavo Indiją ir ten buvo įkurta viena didžiausių visų laikų prekybos kompanijų, turinti net savo kariuomenę. O Kinija net nesiruošė prekiauti su Vakarais, o imperatorius, pamatęs dovanas ir pačiupinėjęs anglišką milą, pasakė, kad jis tikrai nekeis tų skudurų, tinkamų arklių gūnioms, į savo šilką ir porcelianą. Tačiau verslas ir politika niekada nebuvo švarus užsiėmimas. Anglai su tyliu karalienės palaiminimu ėmė auginti Indijoje didžiules aguonų plantacijas ir iš jų pagaminę opiumą pradėjo dešimtimis tonų laivais plukdyti į Kiniją. Greitai visi Kinijos pakrantės miestai paskendo salsvuose opiumo dūmuose.

Pavergtas opiumo

Net ir pačiame Pekine netoli Uždraustojo miesto galima rasti buvusią opiumo rūkyklų gatvelę. Opiumas greitai išplito. 1838 m. Čing pabandė uždrausti prekybą juo ir tuomet Didžioji Britanija, nebenorėdama toliau kęsti kinų elgesio su svetimšaliais bei prekybos apribojimų, pasinaudojo pretekstu ir paskelbė karą. Pirmajame Opiumo kare (18391842 m.) išryškėjo Kinijos armijos silpnumas.

Opiumo pavergti

Nors kinų karių skaičius buvo gerokai didesnis nei britų, karo technika bei taktika buvo visiškai netinkamos kare su gerokai pranašesnę techniką turinčia valstybe. 1842 m. Čing pasidavė. Buvo pasirašyta Nankino sutartis, pagal kurią Kinija turėjo sumokėti Britanijai reparacijas, europiečiams leista laisvai įplaukti į Kinijos uostus, Didžiajai Britanijai atiduotas Honkongas, sumažinti prekybos muitai. Taip pat kinai turėjo pažadėti Britanijai suteikti teises, kurias suteiks bet kuriai kitai šaliai, o būdami Kinijoje britai neprivalėjo paklusti kinų įstatymams. Nepaisant to, po 12 metų britai vėl pasinaudojo pretekstu – tuo, kad kinai sulaikė vakariečių kontrabandininkų laivą, – ir pradėjo Antrąjį Opiumo karą. Į jį įsitraukė ir Prancūzija, Rusija bei JAV. Kinija buvo parklupdyta ir iš jos vėl pareikalauta reparacijų bei prekybos nuolaidų. Svetimšaliai vis labiau įsigalėjo Kinijoje. 1901 m. prasidėjo vadinamasis Boksininkų sukilimas. Čia, aišku, tik vakariečiai, neturintys jokios fantazijos, juos pavadino boksininkais, o iš tikro sukilėliai vadinosi daug gražiau: „Teisingos harmonijos kumštis“. Jie kovojo prieš opiumo prekeivius, krikščionybę ir vakarietiško imperializmo įsigalėjimą. Po kurio laiko sukilėlius ėmė remti ir oficialios imperijos pajėgos. Tačiau, kaip visada, kinai prakišo Vakarams ir vėl teko mokėti reparacijas ir kt. Bet kuo čia dėtas maistas? Ogi tuo, kad po visų sukilimų ir karų nualintoje Kinijoje siautė badas. Ir tada iškilo Mao Dzeduno žvaigždė. Jo manymu, visi revoliucijos ir marksizmo teoretikai yra genijai, tačiau jų teorijos Kinijai netinka. Todėl jis sukūrė savo teoriją. Subūręs raudonąją darbininkų ir valstiečių armiją jis pakilo į kovą prieš valdžią, bet buvo sutriuškintas ir pasitraukė į kalnus. Ten toliau kaupė karius ir stiprino savo gretas. 1930 m. Kinijoje buvo maždaug 10 „raudonų zonų“, kurias valdė komunistai. Tada Raudonosios armijos kareivių skaičius išaugo iki beveik 100 tūkstančių. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Mao vedė savo karius prieš Japoniją, o 1949 m. spalio 1 d. buvo įkurta Kinijos Liaudies Respublika. Mao tapo Kinijos vadovu.

Maistas

Didysis vadas Mao tarė: „Aš turiu tris pagrindines užduotis: panaikinti badą, suteikti visiems būstą ir darbą.“

1958 m. Mao pradėjo įgyvendinti strateginį planą, kuris buvo pavadintas „Didžiuoju šuoliu“. Šio plano tikslas buvo restruktūrizuoti Kinijos ekonomiką Sovietų Sąjungos pavyzdžiu. Buvo sukurta kolektyvinių ūkių, visa privati maisto gamyba uždrausta. Bet kokie žemės ūkio darbai savo poreikiams patenkinti buvo laikomi nusikaltimu. Visi gyvuliai ir įrankiai iš valstiečių buvo atimti ir perduoti kolūkiams. Stipriai krito žemės ūkio gamyba (maždaug 15 proc.). Daugybė žmonių ėmė badauti. 1959–1962 m. nuo bado ir ligų mirė dešimtys milijonų kinų. Negana to, iš darbininkų ir kitų miesto gyventojų buvo atimti visi maisto gamybai skirti įrankiai – puodai, samčiai ir peiliai. Juos visus fabrikuose išlydė ir nuliejo Mao paminklą. Žmonės nuo tol privalėjo maitintis tik valgyklose. Siekiant sumažinti gyventojų skaičių, o kartu ir badą, buvo įvesta vieno vaiko politika. Partijos vadukai važinėdavo po kaimus ir rajonus ir vykdė agitaciją savanoriškai kastruotis. Taigi Kinija ir badas neatsiejama sąvoka, todėl nuo amžių amžinųjų čia yra valgoma viskas, kas juda, kas nejuda ir net tai, kas nelabai valgoma. Žinoma, šalyje esant tokiam didžiuliam etninių grupių ir tautybių skaičiui maistas labai įvairuoja, bet turi ir bendrų bruožų: jis yra patiekiamas smulkintas, valgomas lazdelėmis. Kinai stengiasi pavalgyti per pietus, todėl net lankantis medicinos parodose kartais keista stebėti, kaip visi kinai prie savo stendų 12 val. tarsi pagal komandą išsitraukia lazdeles ir ima kapoti savo maistelį iš dėžučių. Antras dalykas, kurį privalo padaryti kinas, yra pavalgyti iki saulei nusileidžiant. Todėl užeiti mieste į kavinę temstant praktiškai neįmanoma, geriau palaukti kokią valandą, kol miestas ištuštės. Manoma, kad bendrąją maisto koncepciją sugalvojo didysis kinų mąstytojas Konfucijus.

Konfucijus

Tiksli Konfucijaus gimimo data nėra žinoma, tačiau tradiciškai laikoma, kad jis gimė 551 m. pr. Kr. Tikrasis jo vardas yra Kong Zi, arba mokytojas Zi. Konfucijumi jį praminė Vakaruose. Jis gimė Šimto filosofinių mokyklų suklestėjimo periodu, o jo pasaulėžiūrai didžiulę įtaką turėjo senosios filosofijos. Kinijos imperijos tuo metu dar nebuvo. Buvo daugybė mažų karalysčių. Kong Zi gimė Lu valstybėje. Būsimo filosofo tėvas buvo senas ir mirė, kai jam tebuvo treji metai. Konfucijus nuosekliai kilo karjeros laiptais ir būdamas 53-ejų tapo valstybės teisingumo ministru. Jis labai aukštai vertino žmogaus moralę, atsidavimą ir paklusnumą vyresnybei. Nusivylęs pirmuoju savo valdovu jis paliko tarnystę ir keliavo per kitas būsimos Kinijos valstybes, kur toliau dėstė savo mokymą ir pažiūras, turėjo gausybę mokinių.

Būdamas 68 metų, Konfucijus grįžo namo. Jo mokymas buvo surašytas į penkis kanonus, nors pats Konfucijus sakydavo, kad jis nesako nieko naujo, tik cituoja senuosius išminčius. Mirė sulaukęs septyniasdešimt dvejų ar trejų metų amžiaus. Konfucijaus mokymas yra surašytas į veikalą „Apmąstymai ir pašnekesiai“, kuris plačiai paplito Azijoje ir turėjo didelę įtaką tolesnei filosofijos raidai. Daug žinomų frazių, kurios yra priskiriamos garsiems žmonėms, iš tikro pasakė Kong Zi. Mes puikiai žinome tokius posakius kaip „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“, „Nedaryk kitiems to, ko nenorėtum, kad darytų tau“ ir netgi „Sunku surasti juodą katiną tamsiame kambaryje, ypač kai jo ten nėra“.

Konfucijaus filosofijoje į pirmą vietą iškeliama žmogaus ir valdžios moralė, teisingų socialinių santykių išlaikymas, teisingumas, kylantis iš moralumo.

Man asmeniškai jo mokymas daugeliu aspektų labai primena krikščionybę:

Valgyti paprastai, gerti iš šaltinio, miegot po galva pasidėjus delną – argi ne tai tikri gyvenimo džiaugsmai?

Tikėk nuoširdžiai ir mokykis mylėti, iki mirties išsaugok tai, kuo tiki, ir neišsuk iš kelio.

Išminčiui semtis išminties iš kvailio, gabiam klausti patarimo negabaus, turėti, bet nesigirti tuo, ir įžeidimą be atsako palikti.

O jūs prisiminkite mūsų pirmuosius nepriklausomybės metus, kai suklestėjo reketas, kontrabanda, prostitucija ir banditizmas. Žmogus su geresne mašina buvo vadinamas mafijozu, o pasistatęs baltų plytų namą – banditu. Jeigu turi pinigų, reiškia, esi banditas. Laikai keitėsi, dvidešimt metų prabėgo kaip viena diena. Jeigu neturi pinigų, tu jau esi nevykėlis. Turėti pinigų yra prestižas, neturėti – gėda. Kažkas naujo nutiko pasaulyje? Ne. Mokytojas Zi sakė: „Gėda būti varguoliu ir užimti žemą padėtį, kai šalyje karaliauja įstatymai, lygiai taip pat gėda būti turtingu ir užimti aukštą padėtį, kai šalyje chaosas.“

Taigi Konfucijaus mokymas yra giliai įsišaknijęs Kinijoje ir tapęs netgi savotiška religija. Mao išnaudojo konfucionizmo privalumus, nes jo pagrindas yra paklusnumas tėvams, valdžiai, karaliui. Todėl Kinijoje gana nesunkiai galima prasukti ir pačius idiotiškiausius projektus. Aš dar iš vaikystės prisimenu, kaip kinai iš patrankų šaudė į žvirblius, neva norėdami apginti pasėlius. O ko verta jų Didžioji kultūrinė revoliucija?

Daugybei komunistų partijos veikėjų nepatiko Mao Didžiojo šuolio programa. Bijodamas prarasti savo padėtį, netrukus (1966 m.) Mao pradėjo kitą, Kultūrinės revoliucijos, programą. Pritaikius Mao sukurtą klasių kovos teoriją praktikoje, prasidėjo tikras karas „visi prieš visus“. Liaudies priešu galėjo tapti bet kas – pradedant valstiečiu ir baigiant ministru. Masėms atiduota valdžia tapo nevaldoma, ją užgrobė tie, kurie pajėgė tai padaryti, – organizuotos jaunimo gaujos, kurios vadinosi chunveibinais (tai buvo maištaujantys studentai ir jaunimas). Jie naikino viską, kas pakliuvo po ranka: meno kūrinius, knygas, paveikslus, sugriovė ištisus vienuolynus Tibete ir kitose Kinijos vietose. Prasidėjo represijos ir žmonių trėmimai. Manoma, kad nuo kultūrinės revoliucijos nukentėjo apie 100 000 žmonių.

Dėl kultūrinės revoliucijos net 59 % kinų (apie 767 mln. žmonių) yra nereligingi arba ateistai. Tačiau religija ir ritualai, ypač tradiciniai budistiniai, konfucianistiniai bei daoistiniai įsitikinimai, išlieka svarbia daugelio Kinijoje gyvenančių žmonių gyvenimo dalimi. Daugelis gyventojų išpažįsta maišytą tikėjimą, paprastai statistiniais sumetimais vadinamą „tradiciniais tikėjimais“, „senoviniais kinų tikėjimais“ arba tiesiog „kita“.

Pekine ir dabar yra Konfucijaus muziejus, o universitete dėstomas konfucionizmas.

Pabaiga

Ir štai aš žvelgiu pro iliuminatoriaus langelį į didingą daug iškentėjusią šalį. Ji tarsi aptraukta paslaptingu perregimu šydu. Ir man regis, kad vis dar galiu įžiūrėti mažytę pagodą, apkabinėtą porcelianiniais varpeliais, ir joje sėdintį seną ilgabarzdį kiną.

– Mokytojau Zi, tai tu? – klausiu aš tyliai.

– Aš, atsako, – mokytojas.

– Aš išvykstu iš tavo puikios šalies, mokytojau Zi, skrendu namo pas savo draugus ir artimuosius.

– Sėkmės, – atsako Zi.

– Aš daug ko išmokau, mokytojau Zi, bet norėčiau paklausti dar vieno, man labai svarbaus dalyko…

– Klausk.

– Mano šalyje žmonės labai dažnai viskuo skundžiasi. Jie skundžiasi šalta vasara, kai ji šalta, arba karšta vasara, kai ji karšta. Jie skundžiasi daktarais, kad tie neišgydo, skundžiasi mokytojais, kad tie neišmoko jų vaikų, skundžiasi valdžia, kad ta nepadidina algų ir pensijų. Man jau nusibodo jų amžinas zyzimas. Ką man daryti, kaip man juos pakeisti?

– Tik kvailys nori pakeisti kitus, – atsako mokytojas Zi.

– O išminčius, mokytojau? Ką gi daro išminčius?

Bet lėktuvas ima kilti ir aš jau nebegirdžiu atsakymo.

– Ką gi daro išminčius? – dar sušunku aš.

Ir iš kažkur, iš amžių glūdumos, atskrieja balsas:

– Išminčius keičiasi pats. Keičiasi pats.

Pabaiga. Pradžia „Įspūdinga kelionė po Kiniją (I dalis)“

 

DALINTIS