Iškilios ir nuodėmingos Kauno meilės istorijos

Nijolė Janavičiūtė

Artėja Įsimylėjėlių Diena – vasario 14 -oji. Ką mes žinome apie lietuvių romanus, meilės scenas, polinkius, ištikimybę ir kitas įmantrybes. Pavasaris visais laikais yra meilės ir pagundų metas. Su gamtos pabudimu, vestuvinėmis paukščių trelėmis suvirpa ir kiekvieno iš mūsų širdys. Ir visai nesvarbu, seni ar jauni esame. Retas atsispiria meilės pagundai, ypač, kai visa gamta prisirpusi jos vilionių. Būtent šiuo metu kauniečiai prisimena savo miesto praeities tikras ir nuodėmingas istoijas. Pasekime jų pėdomis drauge.
Iš meilės…turtai ir pagalba
Kaunas turi puikių kilnios meilės pavyzdžių. Kas paneigs, kad ne iš meilės Žygimantas Augustas, Lietuvos – Lenkijos karalius pilį ir šalia esantį Kauno miestą padovanojo šviesiausiajai poniai Barborai, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karalienei. Ir ne tik Kauną su pilimi. Bet ir daugybę miestų ir dvarų: Merkinės, Alytaus, Birštono, Veliuonos ir kt. ,,Apdovanojęs žmoną milžiniškais turtais, pats karalius nuo šiol visiems mojuojęs, kad karalienė kilus iš senos ir kilmingos giminės ir esmi bene pati turtingiausia visos Lenkijos ir visos Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės moteris…”. (E. Malūkas “Karalienė Barbora”).kauno-senamiestis.JPG
Netoli Rotušės, kurioje sutuokiami šių dienų įsimylėjėliai yra Medicinos muziejus, kuriame galima paragauti ir patiems įsitikinti, kokį meilės eleksyrą yra sukūrę senovės lietuviai. Čia galima sužinoti ir daugybę burtų, kaip prisivilioti, sugundyti patikusį bernelį ar mergelę…
Vytauto bažnyčia taip pat meilės įrodymo ženklas. Ją Didysis kunigaikštis XIV a. pabaigoje pastatė kaip padėkos ženklą, o statybas prižiūrėjo jo mylimoji žmona Ona, kurios meilė ir atsidavimas išgelbėjo kunigaikščiui gyvybę: Vytautas Didysis 1382 m. buvo suimtas pusbrolio Jogailos ir įkalintas Krėvos kalėjime. Kunigaikštienė su tarnaite atvyko į Krėvą. Sargyba jas įleido pasimatyti su Vytautu. Tada Ona Kunigaikščiui pasiūlė persirengti tarnaitės drabužiais. Vytautas paklausė savo žmonos ir persirengęs pabėgo, o jo vietoje liko tarnaitė. Vytautienė visada buvo patarėja savo vyrui, o istorikai mini, jog Ona buvo viena žymiausių moterų Lietuvos istorijoje.
Pikuolio globoje
Kitoje Nemuno pusėje, Aleksoto šlaitas mena legendą apie Vaidilutės Aleksotos ir Dangeručio meilę: “Kai meilės jausmas širdyje,
Mums žydi gėlės, šviečia saulė audroje.
Kiek daug kentėta ir dėl jos kovota,
Nes jausmas tas dievų mums dovanotas.”krivio-aukojimas.jpg
Kai Vaidilutė užsikalbėjo su Dangeručiu, nekurstoma aukuro ugnelė užgeso. Pagal papročius, neišsaugojus ugnies Vaidilutę ir jos mylimąjį turėjo sudeginti ant laužo. Įsimylėjėliai pagalbos kreipėsi į žynį, kuriam pagailo jaunuolių ir jis patarė išsikasti duobę pas Pikuolį – požemio dievaitį – kuris juos išgelbėsiąs. Taip ir padarė. Iškasė duobę ir aplink sukrovė laužą. Nustatytą dieną visiems susirinkus jaunuoliai užlipo ant laužo. Kai šis buvo uždegtas dūmų siautulyje Aleksota ir Dangerutis prasmego į duobę ir dingo, o vėliau tuneliu pasiekė Nemuno upės šlaitą. Žynys giedojo giesmes dievams, kad šventoji Vaidilutė būtų paversta deive. O baigęs giedoti sušuko, jog abu jaunuolius meilė išgelbėjo.
Būta ir nuodėmių
Nuo Aleksoto šlaitų pasukame į kitą pusę, kur puikiais augalais pasipuošęs Botanikos sodas. Tai Freda. Nuo XIX a. pradžios šiose žemėse gyveno Fredos valdytojas Godlevskis. Tuo metu Europoje jau buvo galima linksmai praleisti vakarus bordeliuose ir nusipirkti meilę. Dvarininkas pagal prancūzižko tipo bordelių madą savo draugams rengdavo vakarėlius, kuriuose vyriškius linksmindavo pačios gražiausios, “be jokių apdarų, moterys”.
Laikui bėgant klientų moterys laukdavo viešbučiuose, viešnamiuose. Kauno mieste 1866 m. veikė 27 viešnamiai, o juose kūno malonumus teikė apie 490 prostitučių.
Pasukame į nedidelę gatvę, kuri anksčiau vadinosi Klaipėdos, o dabar Nemuno. Tai ypatinga vieta. Tarpukario laikais čia stovėjusiuose nedideliuose mediniuose nameliuose merginos visiškai atvirai prekiavo savo kūnu. Besiribodama Nemuno gatvė su nedidele Gardino gatve (dabar Puodžių), Birštono gatve tiesiog sudarė kvartalą, kuris buvo vadinamas Nuodėmių.
Mažose tamsiose lūšnelėse gyvendavo po 5 – 6 prostitutes, tai merginas, kurios atvykdavo į Kauną ieškodamos darbo, o jo neradę pasiduodavo pagundoms lengvai uždirbti pinigus savo kūnu. Jų gyvenimą lydėdavo alkoholis, narkotikai, įvairios meilės ligos. kauno-vytauto-didziojo-baznycia-xx-a-pr.jpg
Vyrai išsiilgę kūniškų malonumų ir linksmybių traukdavo į Nuodėmių kvartalą, o čia kartais prie tvorų ir apgriuvusių lūšnelių reikėdavo stovėti eilę. Kai eilė ateidavo, sumokėję mokestį viešnamio šeimininkei, atidarydavo duris į tamsius koridorius ir kambarius tarsi į “skirstymo punktus”. Šie atskiri kambarėliai, tai vienas kambarys dažnai perskirtas lentine siena arba užuolaida. Įrengti jie buvo skurdžiai ir vienodai – lova, stalelis, veidrodis, kėdė ir praustuvė. Trenkdavo baisus kvapas, tarsi raugas. Ne vienas klientas išsinešdavo dovanų meilės ligas, kurias reikėjo ilgai gydyti. O daugelio prostitučių likimas nepagailėdavo. Palaužtos, vienišos, niekam nereikalingos jos iš Nemuno gatvės traukdavo tiesiai į Nemuno upę. Gyvendamos tokį gyvenimą sulaukdavo tik pažeminimo, prarasdavo sveikatą, o turto neužgyvendavo jokio. Taigi daug merginų pasirinkdavo mirties glėbį vietoj meilės.
Tarpukario žurnalistas Juozas Beleckas tūnodavo po lova per naktis viešnamyje, kad galėtų aprašyti, kas ten vyksta. Viskas buvo išklota knygoje “Nuodėmių gatvė”. Jis stebėjosi, jog garbingi vyrai nusimovę nuo piršto vestuvinį žiedą, atėję į viešnamį įrodinėja, jog esą nevedę ir pasileidžia į aistrų glėbį. Nuolatiniai klientai turėjo ir savas prostitutes, kurios laukdavo jų. Dienomis susitikusios merginos pasakodavo viena kitai savo įspūdžius. Knygoje aprašoma istorija prostitutės, kuri kelias dienas bendravo su tuo pačiu klientu. Keistas jis buvo. Ateidavo, atsisėdavo, žiūrėdavo ir nieko nedarydavo. Sumokėjęs pinigus išeidavo. Taip kelias dienas. Po kelių dienų duodamas pinigų liepė nusipirkti žvakių, laidotuvių apdarus ir atsigulus lovoje kaip mirusiai, jo laukti. Tik tada su ja pasimylėjęs, brangiai sumokėjęs ir liepęs su kitais vyrais nebendrauti, tik su juo. Tai merginai pasisekė, nors kliento norai ir keisti buvo, bet mokėjo jis gerai.
Be nuostabos Juozas Beleckas savo knygoje skiria ir daug užuojautos toms moterims, kurios genamos skurdo iš savo kaimelių, miestelių atvykdavo į Kauną uždirbti pinigų, kad išlaikytų savo šeimas. Tačiau labai retai kuriai pavykdavo.
Šiandien Nemuno gatvė visai kitokia. Jos praeitį mena tik grindinio plytos ir užrašytos tų laikų istorijos. Vargu, ar kuris kitas miestas jų turėjo tiek daug, kiek Kaunas

DALINTIS

2 KOMENTARAI