Indija, mano antrieji namai

a2.jpg Audrius Beinorius, Vilniaus universiteto, Orientalistikos centro direktorius, indologijos ir budizmo studijų profesorius, bene daugiausia iš lietuvių besigilinantis ir praktiškai susipažinęs su Rytų kultūromis. Apie margą pasaulį, jo savitumus bei kaitą ir kalbamės su gerbiamu mokslininku ir keliautoju.

Kur jūs dažniausiai keliaujate?
Dažniausiai keliauju moksliniais tikslais. Rašydamas disertaciją trejetą metų gyvenau Indijoje, kurį laiką teko dirbti Japonijoje. Mano akademinių interesų sritis yra Pietų Azijos filosofija ir religija, tačiau ne kartą išmaišiau ir visą Pietryčių Aziją. Gilinuosi į sanskrito, pali kalbas, tyrinėju senąsias Rytų kultūras, jų filosofiją, religiją, socialinius santykius, Rytų kultūrų suvokimo Vakaruose stereotipus. Kelionės į Aziją man labai svarbios, jų metu stengiuosi suderinti darbą, laisvalaikį ir pažinimą. Dar laisvu nuo paskaitų metu dirbu kaip kelionių vadovas, vedu grupes į atkampiausius planetos kampelius:Čilę, Boliviją, Peru, Artimuosius Rytus, Iraną, Australiją, N. Zelandiją. Tam labai padeda ir akademinio, administracinio darbo patirtis.

Kokie tie Rytų žmonės?
Rytų šalyse esu dažnas svečias nuo 1994 m., kai tik plačiau atsivėrė sienos. Manau, jog nėra tokio reiškinio kaip tipiškas rytietis ar vakarietis, tai tik mūsų stereotipinis, supriešinantis suvokimas. Tiesiog kiekviena šalis, kiekviena kultūra yra savita, vyrauja skirtingos gyvensenos, kitokie bendravimo, elgsenos tipai. Juk kultūriniai skirtumai tarp indo ir japono nepalyginamai didesni, nei Europoje tarp švedo ir italo. Geriausiai esu pažinęs Indiją, tai mano darbas ir tarsi antrieji namai. Pastaruoju metu vis daugiau lietuvių keliauja į šią šalį. Vieni traukia ilsėtis, pasilepinti paplūdimiuose, kiti – gamta pasigerėti, dar kiti – dvasią nuraminti. Tokių gretos pastebimai gausėja. Tai konfesiškai orientuota auditorija, stimuliuojama religinių paskatų ir dvasinio paieškų alkio. Kai su keliais bičiuliais gyvenančiais ir besimokančiais Indijoje 1994 m. organizavome pirmą lietuvių „kongresą“ šioje šalyje, tai tautiečių buvo dar tik vienas kitas. Dabar jų kas mėnesį čia apsilanko šimtai.
Turiu keletą bičiulių, kurie kiekvienais metais, vedami dvasinių paieškų, išsiruošia į Indiją. Jie renkasi tam tikras iš anksto numatytas vietas – ašramus, vienuolijas, kitus sielos peno objektus – ir…dažniausiai pačios šalies nepamato. Ir matyt nelabai nori pamatyti tikrają, socialinę, kasdieninę Indiją. Ši šalis nėra vienasluoksnė. Yra religinė Indija – ašramai, vienuolynai, stupos, pagodos, kitos šventos vietos. Yra socialinė Indija – paprasti žmonės, jų kasdienybė, papročiai. Yra kurortinė Indija su visais savo paplūdimiais, prašmatniais viešbučiais, tokiais regionais kaip Goa. Yra Himalajų, Pietų, Vakarinė Indijos ir pan. Iš daugybės mūsų tautiečių, kurie aplanko šią didingą ir įvairialypę šalį, tik vienetai pamato tikruosius architektūros šedevrus, išvysta tikrąjį šalies veidą. Jau nekalbu apie tą banalųjį „auksinį“ trikampį: Delis-Agra-Džaipuras, kurį mano manymu, reikėtų lankyti, kai jau visa kita pamatyta.

O ką patartumėte besiruošiančiam į Indiją? Kokios tos vertos aplankyti vietos?
Priklausomai nuo to, ko ten važiuojate. Svarbiausias visos šalies dvasinis centras, hinduizmo lopšys yra Varanasis. Tai unikalus senovinis miestas, nepakartojama ir jo atmosfera. Įspūdingi it kiti šventieji hindų miestai: Haridvaras, Puris, Kančipuras. Tokių vietų yra ir Pietų Indijoje, Himalajų šiaurėje. Tai ir keturi mistiniai Himalajų miesteliai, kur savo ištakas pradeda šventosios Indijos upės Ganga, Jamuna – Gangotri, Jamunatri, Kedarnathas, Badrinathas. Į šias vietoves plūsta tūkstančiai Indijos piligrimų. Vakariečių ten mažai – tai nėra turistiniai objektai. Čia pamatai tikrąjį religinį tautos savitumą. Kas 6 ir 12 metų Indijoje vyksta religinės šventės, vadinamosios Kumba Melos, į kurias suplaukia asketai, nagai, jogai iš visos Indijos. Nepakartojami yra senosios Indijos architektūros šedevrai: Adžanta, Elora, Sančis, Khadžurao, Hempis, Nagardžunakonda.
Yra budistinė Indija su visomis Himalajų priekalnėse išsibarsčiusiomis vienuolijomis, Dalai Lamos rezidencija Dharamsaloje, Bodhagaya, Budos nušvitimo vieta, Sarnathas – jo pirmojo pamokslo vieta, palypėjus į kalnus – Ladakas, Sikimas. Tai ne tik istorine ar archeologine verte prasmingos vietos, tai ir gamtine prasme labai patrauklus kraštas. Kiekvieno abejingu nepaliks ir dykumų, maharadžų tvirtovių regionas – Radžastanas. Neatsitiktinai visoje Azijoje pastebimai populiarėja trekinės kelionės kalnais, upėmis, dykumomis…
Yra ir kita Indija, šiuolaikinė. Mumbajus – finansinis Indijos centras, Bangaloras – naujausių technologijų centras, Delhis – administracinis, politinis centras. O mano taip mėgstama Kalkuta, kurioje gyvenau kelerius metus, tai – Indijos kultūros sostinė. Būtent čia klęsti klasikinė indų muzika, šokis, teatras, nacionalinis muziejus. Būtent iš čia prasidėjo visas Indijos kultūrinis renesansas.

O kur Jums labiausiai patiko?
Kiekvienas regionas man patinka savaip. Gėriuosi ir kitomis budistinėmis Azijos šalimis, Tailandu, Kambodža. Vien ko vertas tikras pasaulio stebuklas architektūrinis Angkor Vato kompleksas. Didžiulį įspūdį daro atgimstantis Vietnamas, spėriai besiplečianti šios šalies ekonomika, žmonių darbštumas, veržlumas. Kurį laiką dirbdamas Tekančios saulės šalyje mėgavausi tvarka, švara, bet po kurio laiko pastebėjau, kad tai mane ima netgi varginti. Tie santykių formalumai, etiketas ėmė įgrįsti. Daug veidų, šypsenų, o autentiškumo, atvirumo pasigendi. Tuomet be galo pasiilgau Indijos. Nors ten ir ne taip švaru, bet nuoširdumas, atvirumas, šilumos kupinos akys atperka viską. Jokių netikrų mimikų, atviras, betarpiškas santykis, kaip ir daugelyje kitų Pietryčių Azijos šalių. Sveiki, nepažeisti žmonės, su sveikomis emocijomis, man tai priimtiniausia.

Kokia dar Jūsų veikla susijusi su kelionėmis?
Pastaruoju metu intensyviai domiuosi, kiek vesternizacija susijusi su pasauline krikščionybės ekspancija. Manau, kad tai dar labai mažai tyrinėtas dalykas. Mes, konservatyviosios krikščionybės, ,,Marijos žemės“ atstovai, visai nenorime apie tai šnekėti. Būtent krikščionybė, pirmiausia katalikybė, buvo viena iš europinės kolonijinės ekspancijos instrumentų. Buvo teigiama, kad rytiečiai laukiniai, tamsuoliai, tad juos galima ne tik kolonizuoti, bet ir nepasiduodančius išnaikinti, atverčiant į „tikrąjį tikėjimą“. Tačiau buvo ir kitaip. Istorija byloja, kaip jėzuitai buvo išprašyti iš Tibeto, krikščionių misionieriai – iš Japonijos. Ir per du tūkstančius metų milžiniškų krikščionių misionierių pastangų dėka Indijoje šį tikėjimą priėmė tik 2,5 proc. (~30mln.) visų gyventojų. Tai lėmė skirtingi kultūriniai mentalitetai, krikščionybės inkultūracijos problemos…
Dažnai keliaudamas po pasaulį pagalvoju, kiek unikalių kultūrų yra sunaikinta, nušluota nuo žemės paviršiaus. Geriausias pavyzdys – senosios Pietų, Centrinės Amerikos civilizacijos, inkai, majai, actekai… Juk galima buvo išsaugoti kiekvienos tautos savitumą…Koks spalvingesni būtų pasaulis! O kas tai darė? Šiuo metu daug kalbama apie islamo grėsmę – nė neįsivaizduojame musulmono be automato. Gal ne visiem tai atrodys priimtina, bet, deja, per šiuos du tūkstančius metų destruktyviausia žmonijos istorijoje jėga yra krikščionybė. Ir patys pripažįstame, kad važiuoti į kokią Vokietiją ar Olandiją jau nebeįdomu. Nieko labai naujo, gana vienoda Europa ir tiek.

Kodėl žmonės dabar taip krypsta į Rytus?
Viena priežasčių – egzotikos siekis, noras pažinti kitonišką pasaulį. Pagaliau juk reikia atsikratyti parapijinio mąstymo, kad vertinga ir įdomu tik tai, kas sava. Šiuo metu sparčiai ekonomiškai atsigauna ne tik Kinija ir Indija, bet ir Pietryčių Azija – Singapūras, Tailandas, sparčiai kyla Vietnamas. Viskas vyksta natūralios atrankos būdu. Ne paslaptis, baltoji rasė atrodo jau gyvybiškai išsikvepia, gyventojų skaičius mažėja. Jei Afrikos žemynas neišsiskiria savo brandžia civilizacija, o Lotynų Amerikoje ji jau sunaikinta, tai Tolimieji Rytai, Pietų Azija, Artimieji Rytai turi spalvingą palikimo lobyną – išlikę savitos kultūros, religijos, architektūros, raštijos ir kiti neįkainojami turtai. Jie puoselėjami, saugomi, sisteminami – tai galima pasakyti ir apie Japoniją, Korėją, kitas šalis.
Šiuo metu panašūs procesai pastebimi ir Indijoje. Nors kiekvieno indo sąmonėje yra užkoduota ir jo kastinė padėtis – kas jis toks ir kokia jo socialinė misija, priedermės žemėje. Vadinasi, jau gimdamas gauni tam tikras užduotis ir atsakomybes. Be to, čia svarbios tradicinės vertybės, socialinis etiketas, maistas, kulinarijos menas. Pavyzdžiui, „Mc Donald’s“ tinklas niekaip nesuranda gerbėjų Indijoje…

Kaip Jus paveikė sąlytis su Rytais…?
Pirmaisiais metais Indijoje sapnuodavau bulvinius blynus (juokiasi). Aišku, pradžioje patyriau kultūrinį šoką – kitoks pasaulis, kitas gyvenimas. Dabar jau manęs niekas nebeglumina, kad ir kur nuvykčiau, stengiuosi išlikti savimi. Žinoma, bandau pajusti ir geriau pažinti lankomos šalies kultūrą, specifiką, bet vidumi jaučiuosi pasaulio pilietis. Kelionės veikia tarsi veidrodis – padeda atspindėti, pamatyti savo paties kultūrines ribas, vertybinius stereotipus, mąstymo šablonus. Kita vertus, dėl gyvenimo svetur, dažnų kelionių manyje labai sustiprėjo atsakomybės už savo šalį jausmas. Čia esu gimęs, užaugęs, čia norėčiau dirbti ir mirti. Jaučiu stiprų ryšį su savo žeme, savo protėvių šaknimis. Tai suteikia stiprybės prisiderinti prie įvairiausių gyvenimo pokyčių.

Ką patartumėte besiruošiančiam į Pietryčių Aziją?
Daug kas baiminasi dėl ten tykančių įvairiausių netikėtumų, keisto maisto, ligų, epidemijų. Reikėtų viską vertinti blaiviai, nepasiduoti perdėto sterilumo siekiui, be to, keliaujant iš anksto verta susidaryti maršrutą, numatyti kelionės tikslą, lankomus objektus. Norintiems labiau pažinti šalį patarčiau nesidrovėti ir užmegzti daugiau ryšių su vietiniais gyventojais. Kai keliauji su grupe, esi tarsi stebėtojas iš šalies. Pabandykite apsigyventi šeimose, bendraukite su paprastais žmonėmis. Norint nors trupučiuką prisiliesti prie kitoniškos kultūros, reikėtų bent mėnesį pagyventi toje šalyje, tapti artimu. Kai sugrįžtu į Kalkutą, kur praleidau didžią savo gyvenimo svetur dalį, pardavėjai, kirpėjai, siuvėjai gatvėse iš tolo sveikinasi, mojuoja rankomis, šypsosi, klausia, „kur buvai dingęs“. Apima nuostabus jausmas, jautiesi lyg grįžęs namo, nors ryškiau pastebi vykstančius pokyčius.

Kokie tyko pavojai?
Reikėtų saugotis apgaudinėjimų, vagysčių. Kaip ir visur. Tam būtina bent kiek pramokti kalbą, bendresnes frazes, jos daug atveria, atšildo santykius su vietiniais. Indijoje paprasčiau, čia daug kas supranta angliškai. Mokėkite derėtis, juk čia Rytai… Tačiau labiausiai saugokitės savo paties vakarietiškos arogancijos. Visko pagrindas – pagarba. Pagarba žmogui, kitai kultūrai, jų papročiams, tradicijoms.
Indija, Kinija, Mongolija, Vietnamas, Kambodža, Birma, Laosas yra tikrai pigios šalys ir net su minimaliomis santaupomis ten galima daug pakeliauti. Thailandas kiek brangesnis, bet kainos ir čia prieinamos. Pakistanas tikrai pigi šalis ir keliauti visai smagu, tik reikėtų vengti atokių kalnų rajonų, kur buriasi karingai nusiteikusios gentys. Irane nuostabūs, draugiški žmonės, nors vykdoma šios šalies politinė ir ekonominė blokada daugelį atbaido nuo keliavimo ten. Nors ten išlikę unikalūs senosios persų kultūros paminklai. Tenka pripažinti, kad Azija yra nepalyginamai svetingesnė už vakariečius ir suteiks neišdildomų įspūdžių.

Ar daug vakariečių keliauja po Rytus?
Tikrai daug. O kiek jų medituoja įvairiuose ašramuose, vienuolynuose, vargiai kas suskaičiuotų. Bet norėčiau priminti, kad nesiskaitymas su savo šaknimis, savo kultūra neretai sukelia ir kultūrinės tapatybės problemų – tokį lengva pakirsti. Neretam vakariečiui susimaišius socialinėms, kultūrinėms verty

bėms kelionė gali baigtis emocinėmis, psichologinėmis krizėmis, tai itin aktualu pasiklydusiems „dvasinių gurų ieškotojams“. Kvaila manyti, kad persirengęs kitataučio rūbais juo ir tapsi.
Kitų kultūrų pažinimas, klajonės po pasaulį man padeda susivokti pirmiausia savyje, juk aš niekada netapsiu indu, kinu ar japonu.. Būkime savimi ir taip tapsime įdomūs kitiems.

a.jpg

DALINTIS

3 KOMENTARAI