Gyventi ir ilsėtis Smiltynėje

Austė Šaulytė
Rudenį prie jūros grįžta romantikai, ieškantys, tylos ir jūros pasakos, kurią bangos seka jiems vieniems. Šiuo metų laiku mėgaujasi ir vietiniai, nusikratę karščio ir poilsiautojų naštą. Tačiau ne vien ramybe pajūris alsuoja rudenį. Karšti pojūčiai ir netikėtai atradimai šį metą vyksta tiktai čia ir ne bet kur, o tiktai Smiltynėje. Tad keliaujame ten.Vieni Smiltynės ieško Klaipėdoje, kiti Kuršių nerijoje. Mat šis unikalus kampelis, nors yra Kuršių nerijos nacionalinio parko dalis, bet priklauso Klaipėdai. Ankščiau ši smėlio karalystė buvo kelio tarp Klaipėdos ir Kaliningrado dalis ir vadinosi Sandkrug, Sandberg (priklausomai nuo to, kas tuo metu valdė kraštą). Šiandien Smiltynė – vieni švariausių Lietuvos paplūdimių, atvira pirtis, veikianti ištisus metus ant jūros kranto, paukščių migracijos atradimai, paskendę lobiai prie molo nardytojams, o kur dar žvejyba jūroje ir tai dar ne viskas, ką gali atrasti šiame kampelyje rudenį…
Delfinai keliauja į Graikiją
Lankytojai su vaikais ir svečiai iš užsienio pirmiausia aplanko Jūrų muziejų, jis vienintelis Baltijos šalyse. Atvyksta ir norinčių pasiplaukioti su delfinais. Nors tai ne pigu – 600 Lt, tačiau norinčiųjų netrūksta. Pernai muziejus jau atšventė 30 metų jubiliejų. Muziejaus direktorė Olga Žalienė, dirbanti jame nuo įsikūrimo pradžios, džiaugiasi, kad muziejus sulaukė savo atsinaujinimo valandos, pagaliau jis rekonstruojamas. Didžiausią muziejaus traukos objektą – delfinariumą laikinai palieka jo gyventojai. Dar kovo mėnesį 4 delfinai kartu su savo treneriu buvo išskraidinti į Graikiją. Netrukus iškeliaus ir likusieji 7. Iš vienuolikos septyni jau yra tikri smiltyniškiai, nes gimė čia, muziejuje. Kol jie ten linksmins Atėnų zoologijos sodo lankytojus, už kiekvieną jų Klaipėdos muziejus gaus po 900 eurų. Jei dar planuojate išvysti šiuos mielus gyvūnėlius šiemet, paskubėkite, paskutiniai palieka Lietuvą spalio mėnesį.
Klaipėdos muziejaus delfinai yra Juodosios jūros alafinos. Siekiant palaikyti tinkamą vandens kokybę, į baseiną kasdien supilama apie 200 kg druskos. Maistą delfinams – žuvis tiekia specializuota švedų bendrovė, nes žmonėms skirtos žuvys jiems netinka. Jos turi būti labai kokybiškos, beveik neturėjusios sąlyčio su oru. Vieno delfino dienos biudžetas – 1000 litų. Planuojama, kad jau kitąmet šie besišypsantys gyvūnai sugrįš į erdvų ir modernų delfinariumą.
Dryžuotame sūkuryje
Smiltynėje smagiausia apsigyventi viešbutyje „Palva“. Prabangos neieškantiems romantiška ir Jachtklube, bet šis nuo vasaros pabaigos rekonstruojamas.Viešbutis „Palva“ šiek tiek atsinaujinęs, pakeitęs įvaizdį, čia įsikūrė ir jūrinių pramogų centras „Dryžuotas“. Pavadinimas šovė į galvą nuo dryžuotų jūreiviškų marškinėlių. Juk Klaipėda – jūrininkų miestas, čia kiekviena šeima daugiau ar mažiau alsuoja jūros dvasia.
Dryžuotų pramogų iniciatorė ir vadovė Snieguolė Kerpienė, spindinčių akių klaipėdietė, užsidegusi visiems, čia atvykusiems, leisti pajausti tą jūros dvasią. Vyras, keletą metų praleidęs jūroje, pritaria ir padeda jai kurti dryžuotas idėjas. Juk jei susiruošei į pajūrį, turi pajausti, kas yra jūra. Būtinai išplaukti laivu, pažvejoti, legendų pasiklausyti ir būtinai žuvų paragauti. Čia ji ruošiama ypatingai. Nori dryžuotų pramogų – važiuok į „Palvą“. Jei pakely pasitaikys dryžuotas baltai žydros spalvos suvenyras, juo gali pradžiuginti viešbučio komandą.
„Palvos“ viešbutyje veikia ir „dryžuota“ kavinė. Joje pluša pati šeimininkė Snieguolė. Šią vasarą ne vienas mažylis, pamėgęs ypatingo skonio lietinius su varške ir trinta šviežių braškių uogiene, rėžė tėvams – mano namai čia, noriu čia gyventi. Švediškas pusryčių stalas kainuoja 20 Lt. Gali rinktis iš mėsos, pieno produktų, daržovių valgių. Skonis kaip namuose pagamintų. Patys šaldo uogas, ruošia grybus, patys kepa bandeles ir pyragus, ruošia daržoves ir kitus valgius. Čia skanu ir aukšta kokybė. Čia pirmą kartą paragavau lietuviško įvairių rūšių medaus: su imbieru, spanguolėmis, juodaisiais serbentais… Pro erdvius langus stebime, kaip plaukia laivai. Ant lango – laivų modeliukai. Dryžuota šeimininkė siūlo rinktis ir užsisakyti pietus. Pavalgai ir nesinori išeiti, vis dar gurkšnoji kavą, atsipalaidavęs stebi, kaip kilnojasi uosto kranų gervės ir plaukia laivai. Snieguolė turi idėją netrukus kavinėje paleisti laivų kapitonų pokalbių, prieš išplaukiant į jūrą, įrašus. Kad kiekvienas svečias pasijustų tarsi laivo komandos narys. Viešbučio šeimininkė puoselėja dar vieną neleidžiančią jai miegoti idėją Smiltynėje. Kad ją galėtų įgyvendinti, parduodamas viešbutis „Palva“. Jei kas susidomėjo, prašome nedelsti, skambinti.
Kam paklūsta menkės
Rudenį dryžuota odisėja tęsiasi. Į „Palvą“ renkasi organizacijos, giminės ir draugai šventėms, konferencijoms, susitikimams. Viešbutyje tam yra visos sąlygos. Jaunimas čia rengia dryžuotus bernvakarius ir mergvakarius, o žvejybos mėgėjai rudenėjant orams atvyksta menkių vilioti. Šeimomis, kolektyvais, draugų grupelėmis. Ir nesuprasi, ką sėkmė aplankys, jūroje kitaip nei ežere. Kartais čia sekasi moterims. Atvykusi naujokė traukia žuvį po žuvies, o patyrę žvejai tik kaista iš nuostabos. Vakare, grįžę į viešbutį, patys kepasi žuvis arba kiekvienam pagal pageidavimą pagamina pati šeimininkė. Iki vidurnakčio netyla kalbos apie jūrą, žuvis ir žvejybos subtilybes.
Dažnai ši pramoga yra ne tik žvejyba, bet ir pasiplaukiojimas jūroje. Laivas nuo kranto nutolsta apie 30 metrų. Vasarą juo žmonės keliauja palydėti saulės į jūrą. Kol žvejai mėto meškeres, sirgaliai užsuka ir į barą.
Jei žvejai pageidauja, juos į žvejybą palydi smiltyniškis Jūrų muziejaus biologas, užkietėjęs žvejys Remigijus Dailidė. Jis sako, kad žvejyba jūroje yra daugiau vyriškas užsiėmimas, fiziškai nelengvas. Nuolat turi kilnoti meškerę, kad neužkabintum dugno. Jas žvejybai galima išsinuomoti vietoje. Menkės eina ir arčiau kranto iki lapkričio vidurio, kai vandens temperatūra atvėsta bent iki 15 laipsnių šilumos. Remigijus žvejoja ištisus metus. Turi specialią aprangą, brenda į jūrą ir kantriai mėto spiningą. Jis valgo tik šviežias žuvis, neretai pats jas ir gamina. Nuo vasario pradžios su spiningu nuo kranto gaudo lašišas. Kovo mėnesį jau traukia vėjažuves. Tikras skanėstas žaliais kaulais. Vasarą starkius, karšius lupa krantinėje. Kuo karšis didesnis, tuo jis skanesnis. Rudenį, žiemą, jei šilta, kimba stintos. Žvejui visada yra ką veikti tarp vandenų.
Rugsėjo dovanos ir migruojantys paukščiai
Remigijui Dailidei mėgstamiausias mėnuo – rugsėjis. Smiltynės miškuose dygsta daug grybų. Pradėjo rastis auksiniai baravykai, kuriems pavadinimo dar niekas nesugalvojo. Daug malonių akimirkų suteikia ir migruojantys paukščiai. Jų kelias kaip tik veda per Kuršių neriją. Tad Kopgalyje gali išvysti ir itin retų sparnuotų keliauninkų. Jūrų muziejaus biologas Saulius Karalius, laisvą valandėlę vis stebintis paukščius, sako, kad paukščių migracija yra didelis išbandymas visiems sparnuočiams, o ypač mažiesiems, kurių daug žūsta šioje kelionėje. Kopgalis yra unikali Lietuvos vieta, kur išvydę siaurą nerijos juostą koncentruojasi mažieji keliauninkai. Šiaip žemyne juos sunku pastebėti, o šioje vietoje, ypač kai pučia priešinis vėjas, gali per dieną pamatyti šimtus tūkstančių mažųjų sparnuočių. Tai ne tik įspūdingas reginys ir tikimybė pamatyti retų paukščių. Štai per pastaruosius keletą metų Saulius pirmasis nufotografavo net 4 rūšis naujų sparnuotų keliauninkų. Tai skeltauodegis kiras, svečias iš Arktikos, jo giminaitis, tik iš pietinės dalies – laibasnapis kiras. Sibirietė mėlynuodegė, perinti taigoje irskrendanti žiemoti į Azijos pietus. Po metų antras toks pat paukštelis buvo sugautas žiedavimo stotyje Ventės rage. Mažoji tošinukė, Sibiro paukštelis, taip pat pirmąkart pamatytas Kopgalyje. Šiemet Ventės rage – pamatytas antras. Daug praskrenda tilvikų ir tilvikinių paukščių: smiltinukai, laplandiniai griciukai, jūriniai sėjikai ir daug kitų, Lietuvos svečių. Gamtininkas pastebėjo, kad šiauriniai paukščiai nevengia žmogaus ir paplūdimyje, kai tuščia, juos galima stebėti paprasta akimi.
Išsiperk ant jūros kranto
Kopgalyje egzotiška bet kuriuo metų laiku. Laukiniai švarūs pliažai. Merginoms verta priminti, kad šią vietą pamėgę gluodenai. Būkite apdairios, nepalikite marškinių ant kranto. Klaipėdiečiai neįsivaizduoja Smiltynės ne tik be paukščių ar gluodenų, bet ir be pirties ant jūros kranto, suręstos tiesiog paplūdimyje. Joje maudosi ištisus metus. Tie poilsiautojai, kurie pėrėsi čia ir vasarą, sako, kad tai jėga – nerealus dalykas. Dar smagiau rudenį, kai vėsus oras. Čia lankosi tikri pirties aistruoliai ir sako, jei kartą ateini, tai jau ir lankysies. Nemažai vilniečių važiuoja keliskart vėlų rudenį vien tam, kad pasikaitintų ir pasimaudytų jūroje. Neapsakomas jausmas. Apie panašią pirtį Lietuvos ar Latvijos pajūryje neteko girdėti.
Išsipildžiusi svajonė
Smiltynėje gyvena 64 žmonės kaip viena šeima. Nors smiltyniškiai gyvena tarsi saloje ir ne bet kada gali pasiekti miestą, jų žemės nuomos mokestis prilygintas miesto centrui. Tai viena prabangiausių Klaipėdos vietų. Tačiau su aptarnavimu čia prasčiau. Jei užsakysi kokią prekę į namus, čia tau niekas keltu jos nekels, tik sužinojus adresą, ši paslauga bus atšaukta. Smiltyniškiai džiaugiasi, kad čia nėra vagių. Ką paliksi, tą ir rasi. Visi jie įsimylėję šį kampelį. Antai Remigijui Dailidei Smiltynė – palaiminga vieta. Šią svajonę puoselėjo seniai ir ji išsipildė. Jis įsigijo, nors ir remontuotiną, bet vis dėlto buvusią turtingų smiltyniškių vilą, kuri yra architektūros paminklas, saugomas valstybės. Pagal galimybes pastatą remontuoja, kiemą puošia gėlynais, įspūdingai atrodo apkarpytos liepos, kiti medžiai ir krūmai. Čia jam padeda ir biologo žinios. Smiltynės nekeistų į nieką. Jis sako, kad šis kampelis apgaubtas ypatinga atmosfera.
Kita smiltyniškė, čia gimusi ir augusi, Vilma Gvozdevienė taip pat iki pat širdies gelmių įsimylėjusi šį kampelį. „Persikeli keltu į šitą krantą ir rūpesčių kaip nebūta, viską tarsi vėjas nupučia – čia dažniausia vėjuota,“- sako ji. Vilma taip pat žuvų mėgėja, ji žvejoja, pati kepa duoną, gamina kitus skanėstus.

Siūlome išbandyti keletą Remigijaus Dailidės ir Vilmos Gvozdevienės receptų.
Remigijaus starkio užpiltinė
1 kg sterko (supjaustyto gabaliukais), morka, svogūnas, 1 kvepiantysis pipiras,3-4 kartieji pipirai,0,5 šaukštelio kmynų. Druskos pagal skonį.
1 kg žuvies reikia 700 g vandens. Verdama ant labai silpnos ugnies, kol išvirs. Mėsa nuimama nuo kaulų ir sudedama į indelius. Į sultinį įdedama truputį želatinos, petražolių lapelių, krapų ir išpilstoma į formeles. Valgoma su majonezu.
Vilmos starkis ant grotelių
Starkis yra sausokas. Prieš dedant prieskonius jo vidų patepti majonezu. Įvairių žolelių, rūgštaus obuolio skiltelių arba raudonųjų serbentų. Įvynioti į krienų, rabarbarų ar varnalėšų lapą. 15 min. kepti vieną pusę, tiek pat minučių – kitą.
Vilmos duonelė
Po 200 g saulėgrąžų, linų sėmenų, avižinių dribsnių, avižų sėlenų, 900 g miltų (1/3 ruginiai, kiti kvietiniai, kas ką labiau mėgsta), 1 litras šilto vandens, 2 arbatiniai šaukšteliai druskos, 3 valgomieji šaukštai cukraus, duonos raugo.
Viską išmaišyti, užpilti šiltu vandeniu, sudėti raugą ir rauginti 12 val. kambario temperatūroje. Išminkyti. Kepti 180 °C temperatūroje 1 val. 20 min.

Žurnalas „Kelionės ir pramogos“, 2010 m. rugsėjis

salia-juros-vartu-e-paplauskio-nuotr.JPGties-juros-vartais-e-paplauskio-nuotr.JPGsenieji-zvejybos-laivai-juru-muziejaus-archyvas.JPGmuziejaus-direktore-myli-visus-savo-gyvunus-juru-muziejaus-archyvas.JPGjuodosios_juros_afalinos-jutu-muziejaus-archyvas.JPGdraugyste-e-paplauskio-nuotr.JPG

DALINTIS