Menas išlikti, kai likimas neduoda rinktis

“Negalima nukreipti vėjo, bet įmanoma nukreipti bures”
R. Zaidovaitė

Savo neįprastais sugebėjimais jie nuolat stulbindavo kitus. Dienų dienas išbūti be maisto, vandens, bėgti paromis, suprasti gamtos ženklus, žaibiškai orientuotis ir svarbiausia – išlikti bet kokiomis sąlygomis. “Daryti neįmanoma” – toks šių būtybių devizas. Kitiems jie atrodė atžmogiai, bet patys jie žinojo, kad tai tik tam tikrų technikų ir kasdieninio darbo vaisius. Vilniečiai Andrius ir Rasa Zaidovai visa tai patyrė patys. Po dešimties intensyvių treniruočių ( tame tarpe ir Japonijoje) dabar tai gali perduoti kitiems. Jie itin reto ir paslaptingo nindziucu togakure-riu meno Mokytojai Lietuvoje. Ir kas dar keisčiau, šiuo keliu jie pasuko dviese – brolis ir sesuo…

Kas pastūmėjo šio meno link?
Andrius: Kažkada vaikystėje gavau lipduką su samurajumi ir jį taip branginau, kad net nežinojau kur užklijuoti. Labai įtakojo legendinis A.Kurosavos filmas „Septyni samurajai”, persmelkęs savo dvasia, draugystės galia, kova už gėrį. Be to, nuo vaikystės intensyviai skautavau, kas labai susiję su išgyvenimu miškuose, žvalgyba. Ir tik po kiek laiko perskaitęs straipsnį apie nindziucu, susidomėjau ir atsiradau tuo metu vienintelio Pabaltijyje ir Rytų Europoje Mokytojo Zenono Urbono rankose. Šiandien esame mokytojai mes trys, įskaitant ir mano sesę. Turime daugybę pasekėjų, norinčių turėti ne tik tvirtą kūną, bet ir stiprią dvasią.
Rasa: Mane paviliojo brolis. Kadangi esu šiek tiek vyresnė, knietėjo žinoti kuo jis ten užsiima. Kaip nuėjau taip ir likau. Mokytojas pasižymi didžiule charizma, sugeba burti aplink save žmones ir įrodyti, kad ir kas tu bebūtum, gali gyventi linksmai, įdomiai ir laisvai. Ir tam visai nebūtini svaigalai.

Kas tas nindziusu kasdienybėje?
Andrius: Tampi pastabesnis, budresnis. Nemažai randu sąsajų ir su savo pasirinktomis vadybos studijomis. Nindziucu skatina kuo daugiau atrasti panašumų nei skirtumų. Čia ypač reikalingas įžvalgumas. Kaip ir bet kurioje kovoje, taip ir bendraujant su žmonėmis būtinas ritmas, distancija, tinkamo laiko išlaukimas, ataka ir atsitraukimas. Dėka nindziucu sugebu viską regėti daug plačiau nei įprastai. Neretai kolegos stebisi kaip galiu tiek daug visko suspėti, bendrauti su tieka žmonių. Reikia būti be galo atviram, kad pajustumei net mažiausią impulsą iš aplinkos ir akimirksniu į jį reaguotum. Šio meno dėka susiformavau kaip asmenybė, puikiai sekasi studijos, sportuoju, dirbu. Atrasti save ir daryti tai, kas širdžiai miela yra svarbiausia.
Rasa: Nindziucu yra visur. Tai tiesiog vidinė būsena, kuri tavęs niekada nepalieka, nei miegant, nei valgant… Išmoksti valdyti savo būsenas, emocijas. Nindziucu moko išvengti kovos, konflikto jam dar neįvykus. Mes net su broliu, kartais pasišnekame, kad neturime realios kovos praktikos, nes vos tik beįsižiebiant ugniai ją užgesiname. Nindzė visada mąsto, kitaip jis ne žvalgas.
Andrius: Prisimenu kai pirmą kartą vykau į treniruotes Vokietijoje. Nežinojau nei kalbos, nei kaip viską susirasti. Išlipau vienoje stotelėje ir bandau susigaudyti kur besu. Žiū, prie manęs eina kažkoks apgirtęs valkata. Pasiruošiau gynybai, bet prisiminęs Mokytojo žodžius: “Kad nindzei padeda visas jį supantis pasaulis” atsipalaidavau. Išvydęs, kad esu besiblaškantis taikus svetimtautis, girtuoklis labai pagelbėjo, nukreipdamas reikiama linkme. Kažin, kas būtų atsitikę jai būčiau kovingas. Gal būtų įvykę grumtynės, gal dar kažkas. Kam kurti tą priešpriešą, agresiją, išankstinę nuostatą. Kiek išvengtume konfliktų, jei būtume mažiau įsitempę, pakantesni ir draugiškesni vieni kitiems. Nindziucu nėra svarbiausia laimėti ar pralaimėti. Šis menas moko, kad kiekviena nesėkmė virstų sėkme.
Rasa: Jei matau kokią bėdą niekada nepraeinu pro šalį. Ar girtuoklis, ar senutė, ar besipliekiantys paaugliai, visur įsikišu. Sykį ėjau į vakarėlį ir matau voliojasi vyriškis. Tuo puoliau skambinti policijai, išsiaiškinau kur jį nuveš, ar nedings daiktai. Visada įmanoma pagelbėti, tik reikia norėti. Baisiausia kai žmogus abejingas kitam. Mokytojas Takamatsu pasakė: „Kas siekia didžių dalykų, turi turėti didžiulę širdį”.

Kaip su disciplina?
Andrius: Svarbiausia disciplina – kai pavalgai suplauti indus. Per visą buvimo laiką Japonijoje (9 sav.) į treniruotes nenuėjau vieną kartą. Tai buvo atvejis, kai japonė draugė norėjo pabendrauti, aprodyti miestą. Griežtas režimas, dienotvarkė – gerai, bet prie viso to nereikia prisirišti.
Rasa: Kasdien turiu mokinių su kuriais užsiiminėju, tad ši sąvoka įprasta. Reikia labai viską susistygiuoti, kad pakankamai tam skirtum laiko. Čia irgi menas.
Kiek nindziucu jus paveikė?
Andrius: Sutvirtėjau, išsiugdžiau charakterį, išmokau gyventi šiuo momentu. Dabar aš viskuo džiaugiuosi, iš visų mokausi. Paprasčiausia žydinti obelis po langu gali būti tavo Mokytoja ir įkvėpėja. Nindziucu užkerta kelią blogų įpročių formavimuisi, kuriuos išguiti oi kaip nelengva. Tam ir skirta kasdieninė praktika, disciplina, kad pakeistum save, išrautum piktžoles ir supurentum dirvą grūdui.
Rasa: Buvau labai padūkusi ir tai mane sutramdė. Jai kažkada elgdavausi neapgalvotai, dabar vis dažniau susimąstau apie pasekmes. Kokią įtaką turės mano veiksmai aplinkai kuri mane supa. Labiau vertinu situaciją, tapau racionalesnė. Kur bebūčiau visada mano refleksai, jutimo organai dirba. Aš viską girdžiu, žinau, jaučiu ir saugau kitus.
Gal dar turite kokių pomėgių?
Andrius: Be galo mėgstu keliones. Apsukau visą ES, Airijoje užsidirbęs pinigų (~20 000 Lt.) – aplankiau savo išsvajotą Japoniją. Tikiuosi dar ne kartą ten sugrįžti..
Rasa: Kai hobis tampa dar ir mėgiamų darbu yra fantastika. Kitiems dalykams nebelieka laiko, nebent kelionėms, kurios dažniausia būna susijusios su nindziucu: seminarai, konferencijos. Ypač dažni svečiai esame Vokietijoje, su kurios meistrais itin glaudžiai bendraujame. Svajonė kada nors nusikapanoti iki Tadžikijos. Galbūt nenusakomą trauką tai šaliai jaučiu ir todėl, kad mano tėtis kilęs iš ten. Dievinu kalnus. Jų didybė, vaiskumas, tyrumas mane tiesiog užburia. Mudviejų su broliu gyvenimą pagyvina 8m. berniukas Viktoriukas, kurį jau ketveri metai per savaitgalius, šventes, vasaras pasiimu iš vaikų namų. Jis su mūsų augintiniu triušiu- geriausi draugai.
Kas jūsų Mokytojai?
Andrius: Mama, močiutė, kurie mokė gėrio, atjautos, meilės ir be abejo sensėjus Zenonas Urbonas. Kai tik turiu laiko visada aplankau močiutę. Žavi jos spinduliuojanti šiluma, ramybė, išmintis. Visada prisimenu jos žodžius: „Pailsai vaikeli, atsisėsk, pasėdėk ir eik toliau”.
Rasa: Už treniruotes ir tai, kas dabar esu, be galo dėkinga Zenonui Urbonui. Praėjau jo mokyklą ir be galo tuo didžiuojuosi. Galime ilgiausiai nesimatyti ir iš rankos paspaudimo, apsikabinimo suprasti kaip gyvuojame. Nereikia žodžių. Jis be galo man artimas žmogus. Dvasinis Mokytojas yra mano brolis. Tai Didžios Širdies žmogus, tikriausiai tapęs Mokytoju jau ne vienam. Jis man pavyzdys visame kame. Gyvenimo išminties Mokytoja – mama. Ji pagrindinė mano patarėja ir problemų sprendėja. Dabar ji išvykusi (dirba Airijoje) ir labai jos pasigendu. Tėvų gyvenimo darna, stiprybė taip pat be galo įkvepia.
Gyvenimo filosofija?
Andrius: Priešą padaryti savo draugu. Tai aukščiausia kovos menų rūšis, be galo stipraus kovotojo savybė. Nelabai dar pavyksta, bet reikia stengtis.
Rasa: Šypsena – pagrindinė mano palydovė. Net konfliktus sprendžiu su ja. Be galo myliu žmones, ypač senus. Šie žmonės kupini gyvenimo išminties ir verti pagarbos. Kaip miela, kai senukai išporinę savo gyvenimo vingius, taria: „ Ačiū. Tu išklausei mane, o maniau, kad jau niekam neberūpiu šiam pasauly Kiekvienas savo gyvenimą turime tokį kokio esame verti.

Vytautas Nosevičius