Gyvenimas vardan kitų

Vytautas Nosevičius

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Algimantas Jucevičius – žmogus, šalia kurio norisi pabūti, o būnant tyrinėti kaip stebuklą. 59 vasaros kalnuose ir įvairiuose kitokiuose žygiuose, dažniausia į juos vedant kitus. Visada energingas, jaunatviškas, lieknas ir griežtas, o moterims ir nusišypso. Algimanto veidas labiausiai švyti, kai grįžus iš kalnų žmonės dėkoja už nepaprastas, neretai juos pakeitusias patirtis, kai šimtai įraudusių veidų šypsosi ir dėkoja už gerą laiką po „Snaigės“ žygio. Žmonėms reikia, kad juos iš namų ištemptų, kad kelius jiems nugludintų, kad patartų, pamokytų, kartais ir pabartų. Algimantas Jucevičius juos moko pažinti ir džiaugsmingai judėti ne tik gimtinėje, bet ir toli nuo namų kalnuose. Šiemet TV3 „Lietuvos garbė 2018“ apdovanojimuose žmonės vėl išrinko Algimantą Jucevičių už raginimą išeiti į gamtą, palikti namų sienas, TV ekranus ir kompiuterius, už tūkstančių žmonių įkvėpimą leisti laiką aktyviai, turiningai ir sveikai.

Kada, Algimantai, pradėjote keliauti?

Mano žygiai prasidėjo mokyklos suole – Kauno 1-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar „Aušros“ gimnazijoje). Pirmos kelionės buvo po Lietuvą, o paskui ir toliau. Pasaulio pažinimu sudomino geografijos mokytoja Kasparavičienė. Esu labai dėkingas mokytojams, kurie pasitikėjo manimi ir leido veikti savarankiškai.

Algimantas Jucevičius veda žygį Tian Šanio kalnuose

Pirmą žygį 1959 m. vedžiau Karpatų kalnuose, būdamas 16 metų, įkopėme į Hoverlą (2061 m). Dabar tai sunkiai įsivaizduojama. Viena didžiausių šių dienų blogybių – suvaržytos vaikų iniciatyvos, be mokytojo palaikymo už rankos vaikas niekur negali nueiti, o kadangi mokytojas ne visada gali ir nori, taip ir lieka mūsų vaikai pasmerkti pasyviai leisti laiką surištomis rankomis – neišeiti, nepamatyti, nepažinti… Mūsų rankos buvo atrištos, mūsų iniciatyvos buvo sveikintinos, tad iš mūsų ir išaugo tokie keliautojai kaip Tadas Šidiškis, Rimas Matulis, Juozas Dapkevičius. Jie ir šiandien sukasi kelionių organizatorių rate.

Kokios buvo kelionių pamokos?

Pirmieji rimtesni žygiai buvo organizuojami 1960 m. į Kareliją ir Altajaus kalnus. Ten teko nemažai paklajoti taigos takais ir net pabadauti, kol pasiekėme civilizaciją. Altajaus kalnuose užtrukome ilgiau, nei planavome, beveik visą mėnesį, už tai nuo mokyklos direktoriaus gavau papeikimą, vos iš mokyklos nepašalino. Bet pažinimo troškulys buvo stipresnis už visas nuobaudas. Patirtis ateina per praktiką.

Nuo to laiko tęsiasi Jūsų kelionių maratonas. Vien Akstino viršūnę įveikėte 13 kartų ir užvedėte tenai beveik tūkstantį tautiečių. Kodėl patraukėte į kalnus?

Noriu žmonėms parodyti jų grožį. Kalnai – ypatinga vieta, ten gali rasti visas gamtines zonas: ir alpines pievas, ir miškus, sniegynus ir ledynus, spindinčias viršūnes, niekur kitur pasaulyje vienoje vietoje to neišvysi. Kopimas į kalnus – tai ir didžiulė atsakomybė, visų ir kiekvieno atskirai. Kalnų niekada nenugalėsi, prie jų tik gali prisitaikyti ir gyventi pagal jų dėsnius. O įkopus į viršūnę apima neapsakomas pasididžiavimo jausmas, kad tai padarei savo pastangomis. Tai užgrūdina ir padeda suvokti, kad pasistengus galima visus sunkumus įveikti ir pasiekti tai, apie ką svajojai. Kopimas į kalnus ir viršūnių įveikimas duoda fizinį ir moralinį užtaisą visam likusiam gyvenimui.

Pasitaikė ir skaudžių nutikimų?

Turiada Tian Šanio kalnuose 1969 m. R. Augūno nuotr.

Kalnai – ypatingas gamtos darinys. Juose reikia elgtis ypatingai. Jie tik atrodo gražūs, bet savyje slepia labai daug grėsmių, į kurias, norėdami išlikti, turime labai atsižvelgti. Todėl kalnuose išeinama ankstų rytą, kai jie dar sušalę, kai upėse vandens lygis mažesnis, kai lavinų pavojus nedidelis, todėl itin kruopščiai parenkama nakvynės vieta, kur mažiausiai tikėtina akmenų griūčių. Klaidų ir neatsargumo kalnai neatleidžia. 2015 m. Tian Šanyje turiados metu Vydo Verbilio vadovaujamoje grupėje žuvo mergina. Tokie vadų neapgalvoti sprendimai, lemiantys komandos nario žūtį, nurašo visas mano dešimtmečius puoselėtas kalnų turiados tradicijas, nes mergina žuvo tik dėl neapgalvoto bei karštakošio vado sprendimo. Kalnų taisyklės, kaip ir eismo taisyklės gatvėje, yra labai griežtos, jei padarysi klaidą, tikėtina, kad sumokėsi net gyvybe. Žmonių nesustabdysi, kol bus kalnai, bus ir ten einančių, bus ir bėdų, nes mes neįstengiame pasimokyti iš kitų klaidų. Buvimas kalnuose yra ištisas mokslas ir tam tikras jausmas, o visais tragiškų įvykių atvejais kaltas bus tik pats žmogus.

Bet juk žūsta netgi labai patyrę…

Viskas mumyse prasideda nuo galvos. Su nuostata, kad aš nugalėsiu, geriau neiti į kalnus, nes ten tu nieko nenugalėsi, gali nugalėti tik save. Kaip ir neseniai įvykęs tragiškas įvykis, kai žmonės, matyt, pamiršo, kur eina ir kaip ten reikia elgtis.

Algimantas Jucevičius veda žygį kalnuose

Lietuvių alpinistų pora Kirgizijos kalnuose Vasario 16-osios proga iškėlė trispalvę, bet leidžiantis žemyn vienas jų žuvo, kitas liko gyvas, tačiau patyrė traumų, o juk to galėjo visai nebūti, jei būtų laikomasi paprasčiausių saugumo taisyklių. Kokio finalo galima tikėtis, jei, kopus be poilsio beveik parą, vidurnaktį dar leidžiamasi stačia siena?… Suksi ir tamsoje iki galo neprisuksi kokio kablio, ir viskas. 90 proc. visų nelaimių nutinka besileidžiant, nes žmonės būna išvargę, atsipalaiduoja ir praranda budrumą… Su kalnais negali juokauti. Reikia labai atsakingai elgtis, nepakanka vien gerai žinoti tam tikrus ypatumus ir dėsnius, bet būnant kalnuose turi jų griežtai laikytis. O tie žūtbūt trispalvių kėlimai nesilaikant jokios savisaugos tik kvailas ambicijų tenkinimas, lydimas skaudžiausios netekties: liko šeima, vaikai, bet ar reikėjo tokios kainos? Neretai girdžiu, kad pirmam susipažinimui su kalnais pasirenkamas Monblanas. Su šiuo kalnu reikia elgtis labai atsargiai. Monblanas – rimtas kalnas ir ruoštis susitikimui su juo reikia itin stropiai, Alpės – ne juokai, ne vienas yra ten padėjęs galvą.

59 savo gyvenimo metus atidavėte kalnams. Per tuos metus labai daug kas pasikeitė, o kaip kalnai ir apskritai kelionės?

Pagrindinis kelionių tikslas yra savo krašto, aplinkos, pasaulio, o kartu ir savęs pažinimas. Kai mes pradėjome keliauti, mūsų inventorius buvo žemiau kritikos. Jis buvo arba labai prastas, kartais visai nebuvo jokio, arba itin minimalus.

Lietuvių alpinistai 1969 m. R. Augūno nuotr.

Patys viską gamindavome, siūdavomės iš parašiuto medžiagos, kurią gaudavome iš kariškių. Pirmus penkerius metus į kalnus ėjau visai be miegmaišio, apsigaubdavome antklodėmis ir taip miegodavome. Miegmaišius pamačiau daug vėliau, jie buvo sunkūs, užimdavo daug vietos. Palapines dengdavome polietileno plėvele, nes kitaip kiaurai permirkdavo, buvo brezentinės ir, gavusios drėgmės, jos taip sušaldavo į ragą, kad suksi nesusuksi… Batai irgi buvo sunkūs. Kuprinės – kaip maišai, jokių diržų juosmeniui ar komfortiškų prigludimų prie nugaros. Su tokiu pūpsančiu ant nugaros maišu – „Abalakovo burbulu“ ir kopinėdavome… Šiuolaikinio inventoriaus net negali lyginti su tuometiniu, dabar tik keliauti ir keliauti. Ir lengva, ir komfortiška, ir patogu. Tik gamta išliko ta pati. Pasikeitė žmonės. Tapo lengvabūdiškesni: aš padarysiu, aš nugalėsiu! Bet nieko tu nenugalėsi, visų pirma save nugalėk ir jausk atsakomybę už tą, kuris šalia tavęs žygyje, ar prieš tą, kuris liko ir laukia tavęs namuose.

Iš kur semiatės energijos?

Mano dienotvarkė gana griežta. Keliuosi apie 4–5 valandą. Pasimankštinu ir išgėręs vandens imu darbuotis. Ankstyvas rytas – mano aukso laikas, per kurį nuveikiu daugiausia darbų. Pusryčiams mėgstu valgyti grikius.

Algimantas Jucevičius šiemet švenčia 76 m. sukaktį

Ir draugai kartais dovanų atneša man grikių (juokiasi). Kartą per savaitę papasninkauju, geriu tik vandenį. Jei paduoda mėsišką patiekalą, valgau, nesu išrankus, kitaip su savo įnoriais kalnuose toli niekur nenueisi, juk nepulsi kažkur žygyje iš puodo rankioti ir mėtyti spirgučių, bet pats didžiausias mano energijos šaltinis – spindinčios žmonių akys. Po „Snaigės“ žygių ar grįžus iš kalnų, didžiausias man stimulas yra tūkstančiai šypsenų ir padėkų, kai pamatau įraudusius vaikų skruostus, laimingus žmones, tai man yra didžiausias atlygis ir padėka. O visokios regalijos mane slegia, nes atrodo, kad dirbu tik dėl jų.

Kokie žmonės ateina į „Snaigės“ žygius?

Įvairūs. Kartais jaučiuosi kaip ant parako statinės, nes daugybė jų čiuožia ir visų sveikatos būklės nepatikrinsi, parašų nesurinksi. Laukiame, kol paskutinis „Snaigės“ dalyvis išlįs iš miško. Būta tokių atvejų, kai tenka balansuoti ant ribos…

Algimantas Jucevičius Snaigės žygyje Verkiuose 2018 m.

Tad visiems liepiame pasiimti termosą arbatos, šokoladuką, neskubėti, čia ne varžybos, o mėgavimasis žiema gamtoje. Štai praeitą kartą radome jaunuolį, gulintį ant sniego, klausiame, kas yra, sako, neturiu energijos… Tai ar sunku įsimesti kišenėn kokio energinio maistelio… Aną kartą užsienietis atėjo prisirengęs, su šalmu, laukiame, nesulaukiame jo paršliuožiančio, gerai, kad žmonės matė jį stoviniuojantį tai vienoje vietoje, tai kitoje, ačiū Dievui, paršliuožė…

Aktyviausi „Snaigės“ dalyviai – seneliai ir anūkai, nes ateina vien todėl, kad surinktų pakankamai lipdukų ženkliukui gauti. „Snaigės“ renginiai – tai graži gamta, graži trasa, pasididžiavimo jausmas įveikus save. Mes kviečiame klausytis vėjo, pajusti harmoniją su aplinka, o ne lėkti užsigaubus gaubtuvą su ausinukais ausyse…

Su kokiomis problemomis susiduriate rengdami „Snaigės“ sveikatingumo žygius?

Pasakyčiau, kad gyvename akmens amžiuje su visais sveikatingumo žygiais. Vilnius – nuostabus miestas gamtiniu atžvilgiu, bet niekam tai neįdomu, jokios pagalbos iš savivaldybės. Antakalnyje prie ežerėlių yra puikus laukinės gamtos gabaliukas, kur galima įrengti trasas, bet miško kirtėjai, veždami rąstus, išmalė, išrausė tokius gūbrius, kad ten niekaip neįmanoma pračiuožti…

Algimantas Jucevičius Snaigės žygyje su mažaisiais dalyviais

Su keliais ištikimais bendražygiais einame su pjūkleliu, kirvuku ruošdami trasas pro brūzgynus, nukirsdami ar nupjaudami… Jeigu tai regioninis parkas, tai padarykime vasarą tas trasas ir tegu jos būna, bet mes nesugebame valdyti procesų… Išvada tokia – ką gali padaryti, daryk pats, nes nesulauksi pagalbos iš niekur. Pasitelk savo ištikimus bičiulius ir padaryk, o ne verkšlenk. Visi po „Snaigės“ žygio grįžo laimingi, gyvi, sveiki, iššaldė gripo bacilas ir gerai.

Ko reikia, kad jaunimas daugiau judėtų, eitų į gamtą?

Viskas prasideda nuo šeimos, mes vieni nieko nepadarysime, kaip vaikas eis ar ką darys, kai tėvas tįso su cigaru ant fotelio. Visų pirma turi būti pavyzdys šeimoje.

Algimanto mėgstamas šokis kalnuose „Laurencija miela, Laurencija tu…“

Kur šiemet vyks kalnų turiados?

Šiemet vyks Kaukaze, Gruzijoje. Liepos mėnesį kopsime į Kazbeką (5047 m) ir rugpjūtį keliausime į pietvakarių Pamyrą, lietuviškų viršūnių kampelio link.

  • Jucevičius gimė 1942 m. Kaune, augo Kėdainių rajone Labūnavoje pas močiutę, nes karo sumaištis tėvus išblaškė. Baigė Kauno politechnikos institutą. Dirbo įvairiose turizmo organizacijose, įkūrė Lietuvos keliautojų sąjungą, nuo 1996 m. yra ir Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ generalinis sekretorius bei Vilniaus keliautojų klubo pirmininkas. Pavasarį ir rudenį rengia žygius „Pažinkime Vilnių” ir paskaitų ciklą Vilniaus mokytojų namuose „Pažinkime ir pamilkime Vilnių“.

DALINTIS