Gyvenimas prasideda už komforto zonos

Vytautas Nosevičius

Skirmanto Paukščio nuotraukos

Trijų vaikų tėvas, verslininkas, UAB „Expedicija“ vadovas Skirmantas Paukštys – vienas iš tų aktyvių žmonių, kurie svaigsta nuo to, ką daro. Jadagonių bendruomenės pirmininkas, Kauno rajono veiklos grupės valdybos narys, buvęs seniūnaitis, aktyvus visuomenininkas, keliautojas, pamėgęs aktyvų poilsį dar studijų laikais. Baigęs mokslus kurį laiką dirbo banke, tačiau savęs ieškojimai pakrypo taip, kad Skirmantas savo hobius pavertė pragyvenimo šaltiniu. Su šeima įsikūręs Jadagonyse, vyras surentė 13 metrų aukščio Pagonijos uolą, į kurios viršūnę veda 12 skirtingų lipimo takų (vyriausias įlipęs žmogus – 70 metų moteris, jauniausias – jo 4 metų sūnus), taip pat organizuoja įvairias pramogas ir renginius, aplink esančiuose miškuose žymi trail trasas, rengia aktyvaus poilsio keliones, organizuoja laisvalaikį gamtoje, šunų kinkinių varžybas, Lietuvos laipiojimo festivalį „Pagonija“, baidarių žygius ir daugelį kitų. Pramogos gamtoje vis labiau traukia miestiečius. Gyvenimas stresinėje aplinkoje verčia ieškoti atsipalaidavimo ir jėgų atgavimo būdų. Šią atsiradusią terpę ir stengiasi užpildyti kūrybingas, verslus Skirmantas Paukštys, kviesdamas pas save į Jadagonis patirti įvairiausių nuotykių – nuo kopimo į uolą iki purvo trasų.

Energingas vyras aplankė daugybę šalių, sukūrė sėkmingą verslą, turi gražią šeimą. Jis vadovaujasi trimis gyvenimo taisyklėmis: „Pradėk čia ir dabar, trūkstamas priemones rasi pakeliui“, „Geriau vieną kartą pabandyti ir gailėtis, nei visą gyvenimą gailėtis, kad nepabandei“, „Gyvenimas prasideda už tavo komforto zonos ribų“.

Į Monblaną su palapine iš parašiuto

Į keliones S. Paukštį atvedė tėvai – dar visai mažytį susivyniodavo į pėsčiųjų ir baidarių žygius. „Pirmas plaukimas baidarėmis ir nakvynė palapinėje buvo, kai buvau vos trejų metukų, vėliau, studijuodamas KTU, aktyviai dalyvavau žygeivių klubo „Ąžuolas“ veikloje, rengėme žygius įvairiomis kryptimis, – sako keliauninkas. Jis tuo metu autostopu apkeliavo visą Europą skersai išilgai, nusigavo net iki Materhorno, Monblano.

Rimtesnę keliavimo pradžią S. Paukštys prisimena linksmai: „Kopimą į aukščiausią Vakarų Europos viršukalnę Monblaną (4810 m) su draugu pradėjome nuo pat papėdės. Nesinaudojome keltuvu ar traukinuku, nes kainavo 100 frankų. Mums, studentams, atrodė brangu. Žygiui turėjome pasisiuvę trikampę palapinę iš rusiško parašiuto. Nakvojome į sniegą įsikasę, celofanu apsidengę aukščiausiame taške, 4200 m, prieš pat viršūnės šturmą. Pro šalį einantys alpinistai mus fotografavo, ypač japonai buvo susidomėję.“

Po studijų jis gyveno ramiau, sukūrė šeimą, darbas banke tekėjo lygia vaga, bet praėjus kuriam laikui pasiilgo kelionių, žygių ir nuotykių. Tada paliko stabilią finansiškai ir psichologiškai darbo vietą banke ir sukūrė UAB „Expedicija“, kuri tapo šeimos pragyvenimo šaltiniu. Jau 11 metų jis organizuoja žygius, keliones ir pramogas. Rudenį ir pavasarį siūlo keliones į Maroką ir Omaną, kitas arabų valstybes, vasarą visa veikla vyksta Lietuvoje. „Daugiausia rengiame įvairius nuotykių žygius įmonėms. Jau antrus metus kviečiame išmėginti tokią smagią atrakciją – atimame išmaniuosius telefonus, pinigus, duodame žemėlapį – legendą ir liepiame iš Vilniaus, tarkim, atsirasti Strėvos kaime prie Aukštadvario, tarsi iš karolių vėrinių sudarome punktus, kur reikia ir traukiniu pavažiuoti, ir baidare praplaukti, piliakalnius įveikti, visokias edukacines ar fizines užduotis atlikti. Vasarą norinčių išmėginti tokią veiklą netrūksta. Konkurencija ir gyvenimas verčia sugalvoti ir surasti naujų idėjų. Suorganizuoji įmonei renginį su įkopimais, orientaciniu žygiu miške, plausto sukonstravimu, kitais metais jie jau prašo naujų nuotykių. Turi kažką sugalvoti, nes jei viską darysi tą patį, paprasčiausiai neliks norinčiųjų. Taigi prieš keletą metų atradome netoliese esantį upelį ir įrengėme purvo trasas“, – sako S. Paukštys. Jam kurti tokias atrakcijas bei išbandymus labai malonu. „Idėjos visos mano, esu kūrėjas. Kai planuoju įmonėms komandos formavimo projektus (team buildings), prigalvoju įvairiausių rungčių, alpinistinių nusileidimų virvėmis, tarkim, nuo tilto tiesiai į kanoją, purvo vonių, nusileidimo į šachtą, lindimo vamzdžiu ir pan. Kai parke pamatau padangas, įdomiai sujungtas, išsyk kyla mintis, kaip tai įdomiai pritaikyti savo renginiuose, esu savotiškas fronto vadybininkas“, – šypsosi UAB „Ekspedicijos“ vadovas. Jis ir pats nevengia patirti naujus pojūčius ir išmėginti save naujuose amplua – kur nors Omane nušokti nuo 18 m krioklio, paeiti siauručiu tiltu stačia siena virš bedugnės, užlipti į kalną ar plaukti plaustais.

Marokas – geriausia šalis pradedantiems aktyviai turistauti

Prieš septynerius metus į Maroką Skirmantas leidosi su žmona. Aplankė gražiuosius Atlaso kalnus, užkopė į aukščiausią Tubkalio kalną (4167 m), išsimaudė Atlanto vandenyne, šildė padus Sacharos dykumoje… Patiko ir panoro šiuo džiaugsmu pasidalinti su kitais žmonėms. Dabar kasmet į šią šalį padaro po dvi išvykas – pavasarį ir rudenį. Kelionės metu išmėginama viskas – nuo egzotinio maisto, hamamo iki žygio kupranugariais į dykumą. „Šalis didelė, pamatyti galima labai daug visko, o nuvykimas neužtrunka, yra ganėtinai patogus ir nebrangus, žmonės labai draugiški ir labai skiriasi nuo kitų arabų šalių, kur mėgina tave „išmelžti“ prie kiekvieno kampo, gal kai kuriuos žmones gyvenimas palapinėse, vietinis transportas šiek tiek gąsdina, bet po kelionės jie džiaugiasi atradę naujovių ir sako, kad kitaip, matyt, jau keliauti nebegalės…“ – pažymi S. Paukštys.

Maroke jis lankėsi jau daugiau kaip 6 kartus ir neretai palaikomas vietiniu. Jo manymu, ši Afrikos šalis – pats optimaliausias variantas pradėti pažintį su aktyviuoju turizmu. „Jei kokią dieną per sunku, galima pailsėti kalnų ar dykumos namelyje Revue Ge, iš kur mes darome tris skirtingus žygius – į kalnus, plaukimą plaustais kalnų upe ar į dykumą. Yra buvę tokių atvejų, kai žmogus, rodos, sportiškas, leidžia jėgos aitvarus, buriuoja, bėgioja, važinėja dviračiu, nevalgo mėsos, o kalnuose nuo trečio kilometro nebepaeina. Tokius paliekame papėdėje trobelėje ir grįždami pasiimame, programa nenukenčia“, – sako kelionių organizatorius Skirmantas.

„Be arabų šalių – Persijos, Omano, Viduržiemio jūros salos Korsikos, Skirmantas rengia keliones ir į Pietų Ameriką, pernai surengė ekspediciją į Patagoniją, kur ne tik keliavo, bet su draugu įkopė ir į solidžią viršūnę. „Jei kas sako, kad pas mus vėjuota, tai iš ten grįžęs galiu pasakyti, kad pas mus vėjo nebūna“, – nuramina tautiečius, besiskundžiančius blogu oru, užkietėjęs keliauninkas.

Į Krokuvą su šeima

Ar šeima nenukenčia nuo intensyvių Skirmanto kelionių? „Tikrai ne, – sako jis. – Sausį ir vasarį einu vyro, tėvo, žento, sūnaus, brolio pareigas ir vaikai manęs „gauna“ tikrai daugiau nei standartinis tėtis, kuris dirba nuo 8 valandos ryto iki 7 valandos vakaro. Be to, kai tik galime, daug keliaujame ir visi kartu, tarkim, štai visą savaitę mynėme dviračius, aktyviai keliavome žurnalo „Kelionės ir pramogos“ rengto „ Lietuvos tūkstantmečio keliautojo“ konkurso takais po Lietuvą, kuris buvo mus itin įtraukęs, vykome į Maljorką, kur su vaikais plaukėme plaustais su vandens kostiumais, įveikėme Ispanijoje Mažąjį karaliaus kelią – Caminito del Rey, neretai savaitgaliais vykstame į prie Krokuvos esantį Jura laipiojimo parką šeimoms, kur ir paslaugos geros, ir kainos nedidelės“, – vardija bendras šeimos keliones Skirmantas.

Išvyka su visa šeima

Jo kelionių nėra labai daug, kad šeima pasigestų, tik maždaug keturios per metus. „Bet jei jau keliaujame kartu, tai tik aktyviai. Kartą žmona norėjo pagulėti paplūdimyje, bet jau po kelių valandų ji pati pasiūlė kur nors eiti“, – šypsosi vyras.

Vaikai irgi į tėvus – aktyvūs, sportiški. „ Vasarą praleidžiame Jadagonyse, žiemą Kaune, nes vaikai lanko būrelius, kasdien neprivežiosi po 30 km. Vaikai gavo stiprų pagrindą būdami kaime, nes grynas aplink vešinčių spygliuočių oras, varškė, pienas, grietinė, kiaušiniai yra tikri. Suvalgę blyną iš tokių natūralių produktų jie būna sotūs visą dieną, – gyvenimo kaime privalumus vardija Jadagonių bendruomenės pirmininkas. – Kartą žmona už kažkokį prasižengimą pagąsdino neleisianti naudotis internetu, tai jie atsakė, kad kelias savaites juo jau nesinaudoja… Kaime yra ką veikti vaikui: tai į piliakalnį lipa, tai per upę brenda, tai miške klaidžioja, dviračiu važinėja, purvyne murkdosi ar pievoje uogas renka… Čia nestinga veiklos, gyvenimas kaime vaikui yra itin svarbus, jis išmoksta ir laužą užsikurti, maisto susirasti ir pagaliau gamtoje išgyventi“, – sako savo atžalas spartietiškai ugdantis ir besistengiantis laviruoti tarp kaimo ir miesto vyras.

800 km prancūziškuoju piligrimų keliu

Gilių potyrių Skirmantas patyrė kulniuodamas prancūziškuoju piligrimų keliu. „Pasiėmiau atostogų mėnesiui ir išėjau. Tikrai nesigailiu. 800 kilometrų per Pirėnų kalnus įveikiau per 25 dienas, per dieną – po 30 kilometrų. Nepakartojama patirtis. Susipažinau su daugybe įdomių žmonių, nes tame kelyje vienišas niekada nebūsi. Nereikia ieškoti iš anksto kompanijos, patarčiau to nedaryti, nes ten tikrai rasi, nebent nori išskirtinai keliauti vienas“, – sako keliauninkas. Anot jo, populiarėjant šiam piligriminiam Jokūbo keliui, lietuviai tarsi rungtyniauja, kas greičiau juo nueis, kas daugiau per dieną įveiks kilometrų, o žengiant juo reiktų neskubėti ir žavėtis, nes tai nėra maratonas. „Kai nuėjau šį kelią, supratau, kad pernelyg skubėjau, galėjau ir lėčiau, sustodamas pasigrožėti atsiveriančiu vaizdu, sena bažnytėle ar pan. Daugybė japonų, korėjiečių eina mėgaudamiesi, o ne lėkdami. Reiktų ne bėgti, o ramiai džiaugtis, nes tai suteikia didžiausią smagumą“, – sako garsųjį pasaulio piligrimų kelią įveikęs vyras.

Šį malonumą po ketverių metų jis nutarė padovanoti ir savo mamai.

Mamai padovano bilietus 800 km Jokūbo keliui įveikti

„Kai sužinojo, kokia dovana, ji net atsisėdo, jai buvo šokas, bet įveikusi 800 kilometrų buvo be galo laiminga, nes galva prašviesėjo. Tik jokiu būdu neimkite su savimi išmaniojo telefono, pakanka turėti patį paprasčiausią, kad tik būtų galimybė susisiekti su šeimos nariais, nes belaidžio interneto paieškos itin dirgins ir gadins visą žygį, nepavyks visiškai atsijungti“, – pataria keliautojas. Taip pat jis pabrėžia, kad, neturint laiko įveikti visą kelią, geriau jį pradėti eiti nuo pradžios, nuo Prancūzijos, nes jis tikresnis, bet tik ne antrą jo dalį Ispanijoje, prie Santjago de Kompostelos, nes piligriminio kelio pabaiga itin sukomercinta.

Keliautojas keičiasi

Anot Skirmanto, keliautojų poreikiai kinta. Dabar jie yra labiau priklausomi nuo interneto, nori didesnių kraštutinumų, aštrių pojūčių su šuoliais nuo uolų, nusileidimu snieglente nuo kopų ar kopimu į kalną, o vakare puikių apartamentų su dušu, minkšta lova ir gera vakariene.

Šiuolaikinis keliautojas reikalauja ekstremalių potyrių

„Norima ir aktyvių patirčių, ir patogumų. Pirmos dienos be belaidžio interneto būna ypač sunkios, paskui palengvėja“, – šypsosi kelionių organizatorius. Šių dienų keliautojai darosi vis aktyvesni: ir maratonus bėga, ir slidėmis šliuožia, jau nebenori kelionių paketo su „viskas įskaičiuota“, ieško nuotykių ir naujų, aštresnių emocijų.

„Gyvenimą sudaro tik viena serija. Daugelis mano, kad štai pradės gyventi, kai vaikai užaugs, pastatys namą, sukaups pakankamai materialių gėrybių ir taip toliau, o to nebus niekada, reikia gyventi dabar. Vienas mano pažįstamas suko verslą, sukūrė šeimą, gimė vaikai, žiūri, kad metai jau prabėgo ir kvapo tiek nėra, kiek norėtųsi, namai stovi, pinigų yra, vaikai užaugę, bet jėgų nėra…“ – sako keliautojas S. Paukštys ir kviečia gyventi čia ir dabar. Darnios santuokos paslaptis, anot keliautojo, ramiai reaguoti ir iškilusius konfliktus spręsti kitą dieną.

DALINTIS