Gerimantas Statinis: „Esu bastūnas“

Yra žmonių, kurie gimę vesti ir rodyti pavyzdį kitiems. Neabejotinai toks yra žurnalistas, rašytojas, LŽS „Kelionių ir pramogų“ klubo pirmininkas Gerimantas Statinis, kuris savęs neįsivaizduoja be kelionių. Gerimantas keliauja, organizuoja, nuolat kupinas idėjų, rašo knygas, įgyvendina kilnias svajas. Tik pažvelgęs į jį, pajunti šio žmogaus didžiulę energiją, triusiame-prie-puodu-melyniu-arbata-ruosiama-sibiras.jpgnuolatinį siekį tobulėti, pažinti, atrasti. Neatsitiktinai Gerimantas vadinamas Viesulu. Ši jo pravardė visiškai pateisina jo veržlią, polėkio kupiną klajoklio natūrą. Kai susitikau su juo, pamaniau, kad štai tokie turi būti metraštininkai ir kelionių vadai… „Nuolat reikia žvelkti į priekį“, – sako nepailstantis keliauninkas Gerimantas Statinis.

Kas Jums yra kelionės?

Man kelionės – gyvenimo būdas. Kaip sakė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis: „Gyvenimas – tai kelionė“. Tai gyvenimo būdas, gyvenimo pažintis ir patirtis. altajaus-kalnuose-su-lzs-kelioniu-ir-pramogu-klubo-veliava.jpgMes galime keliauti ir laike, galime keliauti ir erdvėje. Rytiečiai stebisi, ko mes taip veržiamės į kalnus, į viršūnes, jei ten galima nukeliauti ir mentališkai, mintimis galime aplėkti tolimiausius planetos kampelius. Taigi kelionės – labai plati sąvoka. Net esu sumąstęs įteisinti kelionių mokslą kaip akademinę studijų šaką, kuri apimtų geografiją, istoriją, etnokultūrą, filosofiją, psichologiją ir daugelį kitų mokslų. Kelionės – ištisas mokslas, kaip ir pats gyvenimas.zirgas-paruostas-sibiras.jpg

Kaip ruošiatės toms kelionėms?
Smagiausia kelionių laukti. Tai tarsi kūdikio išnešiojimas. Štai dabar teliko kelios savaitės iki kelionės į Tian Šanį. Kopsime į viršūnes turinčias lietuviškus pavadinimus ir tikimės atrasti naują. Taip paminėsime Lietuvos tūkstantmetį.
Aišku, galima susiruošti ir per dieną, yra ir tokių kelionių, bet visgi smagiausia laukti, planuoti, rinktis, dėliotis daiktus.
Geras turizmo inventorius nėra pigus, nuolat keliaujant reikia viską susipirkti.lietuvos-gamta-labai-grazi-kylant-rukams-dzukija.jpg Štai vakar įsigijau šiltas treko kojines, kurios kalnuose labai svarbu, namuose ant palangės džiovinu duoną, kuri žygyje vandenyje pamirkyta tampa nuostabiu valgiu ir nepamainomu energijos šaltiniu. Jos skleidžiamas namų kvapas toli nuo gimtinės, atšiauriame krašte gaivina. Neatsitiktinai lietuviška duona – pati geriausia pasaulyje. Taigi, man tas pasiruošimas, kelionei – be galo mielas laikas.
Kokios mieliausios kelionės?
Kiekvienos kelionės metu rašau dienoraštį. Dažnai jame pasižymiu auksines mintis, metaforas. Esu užsirašęs, kad „kiekviena, net mažiausia išvyka džiaugiuosi tarsi mažas vaikas“.lape-snape-taiga.jpg
Jei nuolat pasisotinsi, nežinosi, koks brangus gali būti maistas, persimiegosi – nepažinsi miego saldumo, tas pats su kelionėmis. Man jos nuostabiausios, kai yra lauktos, kurtos ir turi bent minimaliausią tikslą. Tarkim, važiuoju į Dzūkiją pažiūrėti, kaip bus kepama grikių boba. cepkeliai-dzukija.jpgIr ne tik pamatysiu, bet ir paragausiu.
Man įsimintiniausios tos kelionės, kur galima kažką patirti, sužinoti, išmokti. Gali būti jos visai nežymios, bet turint tikslą jos įgauna visai kitą prieskonį. Pavyzdžiui, smagu klampoti po pelkes, raistus, ieškant balinio vėžlio arba ąžuolyne ieškoti itin reto pasakiško grožio vabalo elniaragio. Gal tau ir neteks jo aptikti, bet kelionė įgauna kitokių spalvų. Renki medžiagą, tavo akiratis plečiasi. Tai čia apie smulkias išvykas, o ką kalbėti apie didesnes ekspedicijas, kurioms pasiruošti labai reikia jėgų.
Iš kur tiek energijos, juk neatsitiktinai jus Viesulu vadina?kalnuose-ir-zygiuose-pasikraunu-jegu-altajus.jpg
Lemia prigimtis, temperamentas, siekiai. Energiją sukuria begalinis noras pažinti, patirti ir visu tuo pasidalinti su kitais. Kai kažką kaupi tik savyje, tai tarsi upę tvenki. O kai apsikeiti įspūdžiais, energija nuolat cirkuliuoja, visada esi žvalus ir jaunatviškas. Kitaip sakant, kiek atiduodi, tiek ir gauni.
Gal kokį pavojingą išbandymą teko patirti kelionės metu?ka-tik-nuciuoze-lavina-altajus.jpg
Skendau Himalajuose. Sraunioje kalnų upėje apvirto mūsų plaustas. Tada prieš mano akis tarsi kino juosta pralėkė visas gyvenimas. Vos išsikapanojau.
Po to kalnuose ėjome taku, kuris buvo užvirtęs, ten akmenų griūtis palaidojo penkis šerpus. Tik vieną pavyko atkasti ir sudeginti, kitų net palaikų nerado.gerimantas-statinis-viesulas.jpg
Neseniai išleidai knygą „Pasiklydęs Amazonijoje: Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais“, rašai kitas, groji „Trimito“orkestre, dėstai muzikos mokykloje… Kaip visur suspėji?
Kiekvieną vakarą prieš užmiegant apmąstau praėjusią dieną. Susidėlioju rytdienos planelį. Stengiuosi kasdien atlikti kažką gero. Nuvažiuoti pas tėvus, aplankyti vienišus žmones – daug svarbiau nei lėbauti, rytą vakarą šveisti grindis ar blizginti automobilį.
Laiko tikrai nedaug. Stengiuosi jį kuo tikslingiau paskirstyti. lietuvos-taiga-azvinciu-giria.jpgMoraliniai dalykai man yra esminiai, tvirtai tikiu, kad ką padarai, viskas sugrįžta su kaupu. Tad stengiuosi nenusižengti sau, savo įsitikinimams. Mano patikrintas posakis: „Jei neturi laiko, susirask dar vieną užsiėmimą“.namelis-ant-mincios-upelio-baltabirzis-lietuva.jpg
Žmonės nieko nenuveikia per atostogas, kai atsipalaiduoja. Pasibraižau savo dienotvarkę: ryte bėgimas, trys valandos knygai, kelios valandos rašymui, valanda pasivažinėjimui dviračiu ir taip toliau.
Ar pavyksta viską įgyvendinti? Kaip tiek daug apkeliauti?
Aišku, kad visaip būna. Net ir namas ne visada pagal projektą statomas.
Stengiuosi niekada negrįžti į tas pačias vietas ir nekeliauti tais pačiais maršrutais. Juk tiek dar nematytų vietų, nepraeitų kelių. Lietuvą pažinti neužtektų viso gyvenimo. lietuva-musu-motinele-neris.jpegSusipažinti su kiekvienu piliakalniu, bažnyčia, dvaru, gamtos paminklu…
Labai sveikintinas jūsų surengtas pažintinis konkursas po Lietuvą „Tapk tūkstantmečio keliautoju“. Jis skatina labiau pažinti savo kraštą.lietuva.jpg
Keliauji kalnais, vandenimis, dykumomis, kaip palaikai fizinę formą?
Morališkai man pačios sunkiausios – žiemos kelionės. Speigai, ledas, žvarbus vėjas. Sudrėksta miegmaišiai, palapinės.
Kas rytą nubėgu apie 4,5 km. Užlėkęs Liepkalnyje ant Laimio kalno, padarau mankštelę, pamedituoju. Visas senasis Vilnius atsiveria po kojomis. Neretai į kalnus išsiruošia tikri galiūnai, prisisportavę įvairiuose sporto klubuose, bet palūžta ties pirma perėja. Manau, kad labai svarbu dvasiškai, morališkai pasiruošti.esu-bastunas-altajaus-kalnai.jpg
Ką dar esate išbandęs ar tikitės išbandyti?
Šiemet su tandeminiu parasparniu ketinau apskrieti Lietuvą. Tai būtų rekordas, niekas to dar nėra padaręs. Šis skrydis planuotas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui. Bet pinigai, degalai… Pritrūko lėšų įgyvendinti šį projektą.
Tarkim, ar yra kas praplaukęs didžiausia Lietuvos upe – Nemunu? Arba, pavyzdžiui, pasirenki maršrutą „Požeminė Lietuva“ ir keliauji miestų požemiais, rūsiais.kalnieciu-apdovanojimai-sibiras-altajus.jpg
Arba Lietuva iš oro. Buvau net surengęs maršrutą dviračiais Vilniaus senamiesčio stogais. Įdomu ir unikalu. Visko galima prisigalvoti, tik reikia netingėti.
Žmona palaiko šiuose žygiuose?
Su žmona sutariame puikiai. Šį rudenį švęsime sidabrines vestuves. Iš pradžių Inesa buvo skeptiškai nusiteikusi dėl mano kelionių. Teko susitaikyti, taip ir gyvename. Kai gali, ir ji prisijungia, bet dažniausiai į nesudėtingas keliones: pėsčiųjų žygius, dviračiais, baidarėmis. Štai neseniai su ja grįžome iš pažintinės kelionės po Tunisą.laikas-uzrasams-altajus.jpg
Kokia buvo sunkiausia kelionė, pareikalavusi daugiausia jėgų?
Pats sunkiausias žygis buvo Sajanuose, kai mes tik dviese su draugu keliavome per taigą 400 km. Pradėjome žygį pėsčiomis, nuėjome 150 km , vėliau pasileidome su katamaranu srauniuoju Mažuoju Arbakanu, plaukėme 250 km. Sąšlavynai, baisūs taigos šabakštynai suversti po audrų, kur tiesiog šliaužte šliauždavome. laukiant-vakarienes-gerimantas-prie-lauzo-triusia-sibiras.jpgVisi sušlapę, su minimaliomis maisto atsargomis, puolami moskitų. Prakaitas žliaugia, rodos, vos paeini. Per valandą vos įveikdavome vieną kilometrą. Kompaso ir tikslaus žemėlapio neturėjome. Būdavo momentų, kai galvodavome, kad namų jau nepamatysime niekada. Kai vietiniai sužinojo apie mūsų maršrutą, jie pasakė „ Taiga priima žmones tik su švaria sąžinė“. Žodžiu, kaip į bažnyčią eini. Jei širdis rami, keliauk, bet būtinai turi kalbėtis. Su medžiais, gyvūnais, augmenija. Tik žengi per upę rąstu ir pagalvoji: „ot žaltys, koks slidus“, ir būtinai paslysi. Bet jei lipi ant jo su meilės ir padėkos mintimis, viskas bus gerai. Sykį užklupo baisinga liūtis, briedziai-megsta-taiga.jpgir mes paskubomis, slėpdamiesi sugriuvome į pasitaikiusį didžiulį guolį. Tikrai ne briedžio. Gulime susispaudę ir mintyse, tarsi maldą kartojame: „neateiki dar šeimininke, dar neateiki, dar palūkėki….“ Liūtis baigėsi, greitai susisukome ir lauk iš tenai. Arba kedro šaką lauži, ir jei medžio neatsiprašai, tai gali ir akis išsibadyti. Taigoje yra posakis, „reikia saugotis ne meškos, bet bėgant nuo jos, sausos kedro šakos“. Ne viskas yra pavojus ką tu matai vizualiai.meska-maciau-is-labai-arti.jpg

Sutikote meškų?
Mačiau iš labai arti, per kokius 2 m. Bet jos visiškai neišsigandau. Tai mane ir išgelbėjo. Ji šiek tiek paprunkštė ir nurisnojo. Aš net peilio neturėjau. Vėliau medžiotojo klausiau, ką reiškia jos šniokštimas ir kinkavimas galva. Jie sakė, kad tai jos išgąsčio požymiai. Tikriausiai stovėjau ant jos tako ir ji nustėro išvydusi mane. Jei tik būčiau kiek išsigandęs ir bėgęs, ji būtų ėjusi iš paskos. Kiti sakė, reikėjo rėkti, spiegti, bet aš tik kalbėjausi mintimis su ja. Ir susišnekėjome. Taigi, svarbiausia šnekėtis.
Ar dažnai keliaujate į tokius civilizacijos nepaliestus kampelius?maciau-meska-is-labai-arti.jpg
Rusijos gamta neturi sau lygių. Ten tokie didžiuliai kedrynai, upės pilnos žuvų, taigos žvėrių. Sajanuose gausu energetinių vietų. Ten manoma, kad yra Rusijos Šambala. Nors po truputį irsajanai-taiga.jpg tenai ateina civilizacija ir turizmo industrija, bet net ir šiais laikais ten dar galima atrasti laukinių vietelių. Didžiausią malonumą jaučiu keliaudamas Sibiro platybėmis. Pavyzdžiui, Himalajų treko maršrutai, iš kurių neseniai grįžau, jau civilizuoti. O Rusiją tai pasieks tikrai negreitai.
Jūs tvirtas žmogus, kokia Jūsų pasaulėžiūra?
Esu praktikuojantis katalikas, bet susipažinęs su įvairiausiomis filosofijomis ir religijų pakraipomis. Be galo man artimas budizmas. Manau, kad reikia viskuo domėtis, tik negalima prarasti savo šaknų. Dievas yra vienas. Kiekvienas pasirenka tinkamą kelią. Svarbiausia – tolerancija, pakantumas, meilė. metas-uzrasams-sibiras.jpgDelyje yra šventykla, kur telpa visos pasaulio religijos. Atskiruose kambariuose įrengtos koplytėlės ir judėjams, ir musulmonams, ir budistams, salia-kalnu-legendos-algimanto-juceviciaus.jpgir krikščionims, ir induistams.
Kaip tapote nenuilstančiu keliautoju, kas suteikė tokį galingą užtaisą?
Manyčiau, knygos. Jos kūrė mano pasaulį. Nuo pat vaikystės. Didžiausia pramoga paauglystėje buvo ne kur nors važiuoti į miestą, bet paklajoti po šalimais plytinčius Jeruzalės miškus, pasileisti palei Nerį. Randi apgraužtą bebro šaką, žvėriuko kaukolę, plunksnas renki. Grojau mokyklos orkestre, keliaudavau po Rusiją, net į Suomiją buvome nukakę. Tai laikais tai buvo tarsi kelionė į kosmosą.
Beje, tuomet pradėjau rašyti ir dienoraščius, vėliau savo įspūdžius sudėliojau į knygą „Pasiklydęs Amazonijoje: Mato Šalčiaus klajonių pėdsakais“, mes-virsuneje-valio.jpguž kurią šiemet gavau LŽS įsteigtą Mato Šalčiaus premiją. Visuomet stengiausi savo potyriais pasidalinti su kitais. Nieko nenoriu kaupti ir turėti vien sau.

gerimantas-statinis-viesulas.jpg
Kokių dar turite pomėgių?
Skaitau. Kiekviena knyga turi savo aurą. Jei ji šviežia – ji įdomi, intriguojanti. Jei sena, pageltusiais lapais, – savotišką kvapą skleidžia. Ten sudėta informacija nori nenori tau daro įtaką.
Kolekcionuoju senovines monetas, vaikystėje konstravau modeliukus: laivus, lėktuvus.
Pastaruoju metu rašau. Kūryba yra kruopštus, sunkus darbas. Ne kartą sugrįžtu prie parašyto teksto, vis padailinu, pašlifuoju.
Kaip pailsite? Ar Jums tiesiog pats gyvenimas yra poilsis?
Geriausiai pailsiu gamtoje. Todėl žmonės ir traukia į kalnus, kad bent trumpam užsimirštų, pailsėtų. Pavargsti fiziškai, bet dvasiškai apsivalai.taiga-ypatingas-pasaulis-nepaliestas-dar-zmogaus.jpg
Esu bastūnas kaip mongolų klajokliai, man tiesiog būtina nuolat keisti vietą. taigoje-alkanas-neliksi-grybu-ir-uogu-apsciai-visur.jpegMano draugai pasistato kur palapinę prie upės ir būna ten dienų dienomis, o man reikia šniukštinėti, atrasti, pažinti. Todėl žvejys tikrai nesu geras…
Ko palinkėtumėte mūsų skaitytojams, kurie trokšta keliauti, bet nedrįsta?
Galėčiau paskatinti keliauti vienos savo knygos įžanginiais žodžiais: „Pačios geriausios kelionės mūsų laukia priešakyje“. Nenuleiskime rankų. Kai žmogus jau nieko nebenori, pats save pasmerkia, niekas nebepadės. Ir būtinai po kiekvienos kelionės pasižymėkime, ką ji mums davė, ko išmokome. Kad pasiimtume gera, o iš patirtų klaidų pasimokytume ir jų nekartotume.

Kalbino Vytautas Nosevičius

Nuotraukos Raimondo Puišio ir Gerimanto Statinio

taiga-nuostabi-gamta.jpgtaiga-altajus.giftaiga-sajanai-begaliniai-plyti-miskai.jpeg

taigos-gamta.jpgtolimuju-rytu-gamta-taiga.jpegvilkas-taiga.jpg

rusija-sibiras-sajanai.jpgrusija-sibiras.jpgneaprepiama-ir-neapjuosiama-plyti-taiga.jpeg

baikalas.jpegaltajus-katunes-upe.jpgbekraste-taiga.jpeg

musu-palapines-altajus.jpgmusu-arkliai-altajus.jpgmusu-transportas-sibiras.jpg

rastinis-namelis-sibiras.jpgsibirietiskas-vaizdelis-altajus.jpgauksiniuose-kalnuose-altajus-gerimantas-statinis-viduryje.jpg

altajaus-kalnuose-su-kelioniu-ir-pramogu-klubo-veliava.jpgaltajaus-kalnuose.jpgsniegynuose.jpg

sibiro-kaimas.jpgsajanai1.jpgnuostabi-lietuvos-gamta.jpg

DALINTIS