Gamtos gurmanė

Ona Nosevičienė

Eglės Aukštakalnytės-Hansen archyvo nuotraukos

Aktorė ir rašytoja Eglė Aukštakalnytė-Hansen, gerai mums pažįstama iš knygų ,,Mama Afrika“ ir „Mamahuhu“, šiuo metu vieši Lietuvoje, kur baigia naują savo knygą apie išskirtinę pasaulio gamtą. Lankydama įspūdingiausias pasaulio gamtos vietas, Eglė atrado pomėgį – gamtos fotografiją ir ekspedicijas. Pokalbis su Egle apie gyvenimą, keliones ir tai, kas šiandien visiems rūpi.

Jūsų gyvenimas tarsi iš pasakos: įsimylėjote, ištekėjote ir iškeliavote į platųjį pasaulį, kur susilaukėte sūnaus Miko…

Iš Lietuvos išvykau 1999 m. ir gyvenome ten, kur vyras turėjo darbo kontraktus: Jekaterinburge, Maskvoje, Nairobyje (Kenijoje), Mozambike, vėl Nairobyje, paskui 11 metų Šanchajuje (Kinijoje). Čia vyras nusprendė baigti savo karjerą ir 2019 m. žiemą grįžome ten, kur norime gyventi, į savo namus Kenijoje. Per tą laiką užaugo sūnus. Jis dabar studentas ir šiemet baigia Bostono universitete žmogaus fiziologijos specialybę.

Su sūnumi Miku Ugandoje

Kuo Jus patraukė Nairobis?

Visą laiką galvojau, kur norėtume turėti savo namus. Žinoma, kad mūsų namai yra Lietuva ir Danija, tačiau kai didžiąją gyvenimo dalį praleidi įvairiose vietose, savo namus kuri ten, kur tau labiausia prie širdies. Namus Nairobyje pradėjau statyti 2007 m. ir juos pabaigiau pasilikusi su Miku, kai vyras jau dirbo Šanchajuje. Nairobis yra 1,5 kilometro aukštyje, todėl čia visada geras klimatas. Vidutinė metinė temperatūra 24–27 laipsniai, sausa. Saulė per dangų suka ratą tuo pačiu laiku, tad organizmui nereikia nuolat taikytis prie laiko pokyčių. Besivystanti šalis ekonomiškai kiekvienais metais tik stiprėja, politinė ir socialinė aplinka keičiasi tik į gera, taikūs ir pozityvūs žmonės, savo pasaulėžiūros vertybėmis panašūs į lietuvius.

Gorila. Bwindi

Kaip pasikeitė šalis per tą laiką, kai buvote išvykę?

Pasikeitė į gerąją pusę. Pagerėjo infrastruktūra. Stipri švietimo sistema. Žmonės net ir iš neturtingų šeimų siekia, kad vaikai gautų kuo geresnį išsilavinimą. Augant ekonomikai stiprėja vidurinė klasė. Šalis neturi naudingųjų iškasenų, tačiau Mombasa – didelis tranzitinis uostas. Yra puikių vandenyno pakrančių, nacionalinių parkų.

Zebras

Korupciniai skandalai mažai kuo skiriasi nuo vykstančių Lietuvoje. Vienintelis nestabilus dalykas – tai siena su Somaliu. Nepaisydami šio ir kelių kitų skirtumų, esame panašios šalys savo vertybėmis: šeimos, žodžio, pagarbos vyresniesiems samprata. Jie, kaip ir mes, turi du kreipinius: tu ir jūs. Pagarbos ir vertybių grandinė perduodama iš kartos į kartą. Rytų Afrikos šalys – Uganda, Tanzanija ir Kenija nėra turėję balto ir juodo žmogaus konflikto. Čia baltieji yra gerbiami už savo indėlį į šalių plėtrą. Odos spalva čia mažai ką reiškia, nes nėra buvę jokių istorinių skaudulių.

Kaip atradote keliavimo gamtoje džiaugsmą? Labiau su vyru ar viena?

Visaip būna. Jei vyras labiau užsiėmęs, keliauju viena. Jį labiau domina vėsesni kraštai, nes nemėgsta karščio.

Ekspedicijoje su vyru Sorenu

Gamta apvalo ir suteikia žinių: tu stebi, seki, uodi, girdi, jauti. Ji mūsų gyvenime atsirado gyvenant Afrikoje, kaip relaksacijos būdas, kai atsipalaiduoji nuo įtampos ir rūpesčių. O fotografiją studijavau kartu su aktoryste. Mokiausi TV režisierių kurse, kur susipažinau su fotografija, kompozicijos pagrindais ir techniniais dalykais. Afrikoje aplankėme daugelį šalių ir nacionalinių parkų. Kai gyvenome Kinijoje, žvalgėmės ne tik šioje šalyje, bet ir po kitus regionus ir žemynus: Indijoje stebėjome tigrus, Brazilijoje – jaguarus, Laose – gibonus. Kiekviena reto grožio šalies Indonezijos sala turi endeminių augalų ir gyvūnų. Borneo saloje stebėjome orangutanus, Komodo saloje – Komodo varanus.

Turbūt keliauti su ekspedicijomis reikia pasiruošimo, fizinės ir moralinės ištvermės?

Taip. Tos ekspedicijos yra fiziškai sunkios, formuojamos individualiai, kiekvienas dalyvis turi mokėti tai, ko kiti nemoka: vienas gerai gamina maistą, kitas techniką išmano, dar kitas gydytojas ir biologas gamtininkas. Ruošiantis į gamtos ekspediciją fotografuoti gyvūnų, reikia turėti daug žinių, būti emociškai ir fiziškai pasiruošusiam. Ekspedicijose po Bafino salą ir Aliaskoje buvau vienintelė moteris. Kad priimtų, turi užsidirbti savo antpečius, kuo esi profesionali ir stipri, kuo įdomi ar išsiskirianti. Taigi reikia ne tik gerai fotografuoti, bet ir pakelti šaltį ar karštį, emociškai būti tvirta, ištvermės turėti. Šios ekspedicijos atsirado dėl spartėjančių gamtos pokyčių, nes daug kas gamtoje greitai gali išnykti, pavyzdžiui, baltųjų meškų populiacija Kanados šiaurėje. Kuo toliau, tuo sunkiau bus jas pamatyti.

Tokiose kelionėse nuotykiai ir adrenalinas turbūt liejasi per kraštus?

Nuotykių netrūksta. Aliaskoje keliavome keturiese: vietinis biologas, gerai pažįstantis rudąsias meškas, ornitologas, mano vyras ir aš. Matau, kad biologas manimi nepasitiki ir sako tai atvirai, nes nežino, kaip aš elgiuosi ekstremaliose situacijose. Todėl tris savaites tikrino mane, patikėjo vedlės vaidmenį.

Rudosios žūklauja

O kartą kelionės viduryje einant mišku staiga matau atbėgantį link mūsų lokį. Kaip grupės vedlė reaguoju greitai, protas akimirksniu įvertina nuspėjamą lokio amžių ir įmanomo susidūrimo tikslą. Suprantu, kad lepečkojis tikriausiai yra paauglys, jam smalsu, o didelį svorį jis priaugo maitindamasis lašišomis. Vis dėlto – tai laukinis žvėris, privalau reaguoti, nes atstumas tarp jo ir mūsų mažėja. Agresyviai rėkdama puoliau bėgti į jį. Ir jis akimirkai sustojo likus maždaug 4–5 metrams nuo manęs. O aš su ta pačia energija toliau einu link jo, tikėdamasi, kad ir vyrai, einantys už manęs, daro tą patį. Tada jis apsisuko ir nubėgo į miško gilumą. Aš dar kurį laiką jį vijausi. Pagaliau sustojau ir apsisukau. Žiūriu, kad mano vyrai už 20–30 metrų stovi. Kai aš prie jų priėjau, biologas pasakė, kad pasielgiau teisingai. Tik tiek. Patikėjo. Tokiose situacijoje patikrinamos mano žinios ir patirtis.

Kiekvienąkart patikrinate savo žinias realybėje?

O taip! Damaros žemėje, Namibijoje, ieškojome juodojo raganosio. Graži raudona pusdykumė garsi bendruomenės saugomais juodaisiais raganosiais. Su garsiu PAR gamtos fotografu Ianu Johnsonu nuėjome išdžiūvusios upės vaga. Taip atsitiko, kad visi išsibarstėme: mūsų pėdsekiai buvo per kelias dešimtis metrų priekyje, Ianas – per kelis metrus atsilikęs, o aš atsidūriau vidury. Pagal taisykles, eidami nežinoma teritorija 4–6 žmonės turi eiti vienoje eilėje. Toje Damaros raudonos pusdykumės gelsvo smėlio išdžiūvusios upės vagoje likau viena, kai staiga maždaug už 4 metrų pamačiau pilką raganosio ragą, išlindusį iš euforbijos krūmo. Jis užuodė mano kvapą ir susinervino. Situacija buvo labai pavojinga, atstumas – vos keli metrai. Ianas rizikavo savo gyvybe užimdamas mano vietą, kad aš galėčiau pamažu atsitraukti, padidinti atstumą nuo susinervinusio raganosio. Išgelbėjo mūsų gyvybes tik vėjo verpetai, kurie išsklaidė kvapą nuo mūsų, ir raganosis sureagavo į pėdsekių mėtomų akmenų krušą ir garsus. Gyvūnas pasisuko į skriejančių akmenų pusę, o aš puoliau bėgti klampiu smėliu, kol fiziškai išsekusi griuvau ant smėlio. Tą kartą niekas nenukentėjome, bet situaciją detaliai išanalizavome ir pasimokėme.

Tikriausia ekspedicijos dalyviai vežasi ir šautuvą? Ar teko jį kada panaudoti?

Taip. Signalinį šūvį teko iššauti šiaurėje, kad garsu atbaidytume baltąją mešką. Susitikimas su poliarine meška buvo netikėtas, atstumas nedidelis ir jos puolimas neišvengiamas.

Baltoji meška

Tai niekada nežinai, kas tavęs laukia?

Tokia ta laukinė gamta, kad niekada negali atsipalaiduoti taip, kaip gulėdamas pliaže. Čia atsipalaidavimas visai kitoks. Tu visas esi pasinėręs į laukinės gamtos pasaulį, esi aktyvus jo gyvenimo dalyvis, ieškai, stebi ženklus, judesius, garsus, kvapus.

Šiaurės ašigalyje

Kokios savybės padeda jums šiame gamtos žaidime?

Turiu išlavintą akį judesiui, greitai fiksuoju detales, žinau daugelio žinduolių elgsenos ypatumus, greitai įvertinu situaciją, priimu sprendimus. Kaip pastebėti tigrą įvairių spalvų paletės žolėje? Sutelkiu dėmesį ir matau judančią uodegą. O kaip pastebėti baltą mešką baltame lauke? Ją išduoda juodas dviejų akių ir nosies trikampis. Be to, turiu stiprią intuiciją. Esu gerbiama ir mano nuomonės visada klauso kiti bendrakeleiviai. Ekspedicijoje turi būti visiškas vienų kitais pasitikėjimas.

Jūs ir pati jau organizuojate keliones stebėti laukinių gyvūnų?

Taip. Tos kelionės skirtos labai nedidelėms 4–6 žmonių grupėms. Mano siūlomų kelionių dėmesio centre – baltosios ir rudosios meškos, tigrai, jaguarai, kalnų gorilos, šimpanzės, orangutanai, ir Afrikos žemyno didysis penketas. Visada stengiuosi suburti panašaus pomėgio – keliaujančių ir besidominčių laukiniais gyvūnais – žmonių grupę, pasirenku patikimus vietos, kur vykstu, partnerius, kurie ne tik puikiai išmano laukinę vietovę, bet gali prireikus greitai ir efektyviai išspręsti logistinius ir kitokius kelioninius iššūkius.

Prie krokodilų Pantanale. Brazilija

Ten, kur vykstu su grupe, visada labai gerai žinau vietas ir žmones. Dažnai suburiu bendraminčius iš skirtingų pasaulio šalių. Yra kartu keliavusių ir lietuvių. Stengiuosi, kad tokia kelionė būtų unikali ir saugi.

Ar turite savo mėgstamų gyvūnų?

Kažkada mėgstamiausias buvo dramblys, o dabar jo prisibijau… Gepardai labai patinka dėl elegancijos ir greitos reakcijos. Mėgstu baltąsias meškas dėl jų gebėjimo prisitaikyti, jų oda juoda, kailis bespalvis, bet atrodo baltas. Labai protingas gyvūnas. Patinka laukiniai šunys – ypatingi medžioklės strategai. Juos kaip ir dramblius myliu dėl jų sociumo. Jie džiaugiasi ir liūdi kartu, padeda vieni kitiems. Labai didelis bendrystės jausmas. Daug apie juos žinau, nes daug skaitau apie gyvūnus, todėl atitinkamai ir vertinu. Pastaruoju metu susižavėjau orangutanais – akių, veido mimikos ir elgesio panašumas su žmonėmis tiesiog šokiravo. Tai pačios žmogiškiausios žmogbeždžionės. Jų intelektas yra panašus į 2–3 metų vaiko, iki jam pradedant kalbėti.

Kur dar svajojate nukeliauti?

Jau gal 6 metus ruošiuosi į Antarktidą. Greitai bus labai apriboti lankymaisi pakrantėje ir pietiniame poliuje, nes dėl vandenynų taršos vyksta labai greiti gamtos pokyčiai. Bus labai griežtai apribotas įvažiavimas, ypač kinų, nes jie pastaraisiais metais labai ten plūdo, stengėsi priartėti prie gyvūnų, tiesė ranką pasisveikinti pingvinams. Dabar yra sudaromas gerų manierų šalių turistų sąrašas.

Aliaskoje, Šelochovo sąsiauris. Gamta pasiekiama mažu lėktuvėliu. Iš jo žvalgomasi, kur susibūrę meškos – lašišų migracijos vietų rodiklis

Įdomu, kodėl taip kinai elgiasi?

Didelis vartotojiškumas priveda prie to, kad, regis, viskas įmanoma, išnyksta bet kokios ribos. Laukinė gamta – tai ne zoologijos sodas. Šiaurės Kinijoje yra tigrų rezervatas, per kurį važiuojant draudžiama išlipti iš automobilio. Žmonės nesilaiko draudimo ir nutinka tokių istorijų, kad dukra išlipa, ją čiumpa tigras, dukros gelbėti puola mama, o ją pačiumpa kitas tigras.

Gamtos ir žmogaus sąlytis juda neguodžiančia kryptimi?

Konfliktas tarp žmogaus ir gyvūnijos buveinių tik didėja. Augant žmonių populiacijai, mažėja vietos gyvūnams. Žmogus turi prisiimti atsakomybę už gamtos taršą, mažinti vartojimą ir išlaikyti bent jau šiuo metu egzistuojančias natūralias gamtos buveines. Vietos turi visiems užtekti, juk gyvūnai yra senesni Žemės gyventojai nei žmogus.

Čimpanzė, Kibale

Sparčiai įsibėgėjusi žmogaus veikla turi įtakos klimato pokyčiams, kurie niekam ne į naudą. Teko girdėti džiūgavimų, kad Baltijos jūroje plaukiosime su delfinais, bet nepagalvojame, kad su tropine šiluma atsiras ir nuodingų medūzų, jūrų ežių, pasikeis mikrobiologinė vandens sudėtis. Dabar ramiai sau gali eiti mišku, atsipalaidavęs klausytis jo ošimo, o kai atsiras nuodingų gyvačių, maliarinių uodų, mutuos miško kenkėjai, tik tada žmogus supras, kad kažką darė ne taip. Po 30 metų kinai suprato, kad 70 procentų gruntinio vandens jų šalyje užnuodyta. Kinija, turėjusi pasaulio fabriko statusą, po 20 metų suprato, kad nuotekas leido ten, kur norėjo, elektrinės ant Jandzės upės neužtenka aprūpinti geriamuoju vandeniu, dėl šiukšlių gausos kai kurie kaimai virto tiesiog vėžinių susirgimų židiniais.

Orangutangas

Užaugo nauja karta, kuri yra materialiai apsirūpinusi ir nori kokybiško gyvenimo. Kinija – vienintelė pasaulio šalis, pradėjusi griežtai apsivalyti. Šiukšles griežtai rūšiuoja į tris kibirus. Jei tavo kibire ras tai, ko neturi būti, griežtai įspės, paaiškins, o trečią kartą gausi didelę baudą. Mums visiems reikia sudaryti palankesnes sąlygas, kaip ir kur tas šiukšles dėti.

Matyt, reikia daugiau šviesti žmones. Tam bus skirta ir Jūsų nauja knyga?

Taip, reikia šviesti ir daug kalbėti apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų gali prisidėti prie gamtos taršos sumažinimo. Mano būsima knyga bus atradimų tipo. Knygą rašau gana ilgai, tik gerai ištyrinėjusi ir pasiruošusi imu rašyti. Bus daug gražių nuotraukų ir įdomiausių istorijų, kurios lydės žmogų į safarį, ekspediciją, kad jis įgytų daugiau žinių, skirtų daugiau meilės, dėmesio ir atjautos gamtai.

Eglė Šiaurės ašigalyje

Šiek tiek gamtai padėjo ir karantinas?

O taip. Aš jį labai teigiamai vertinu. Žmonės turi laiko pamąstyti, kokia jų misija Žemėje. Nejaugi tik daugintis ir vartoti? Kartais mąstau, kad mano karantininis gyvenimas panašus į mėšlavabalio gyvenimą. Mėšlavabalis su patele pavasarį sulipdo obuolio dydžio mėšlo gabalą ir užsikasa po žeme. Ten taip uždarai, tarytumei pasislėpus nuo likusio gyvenimo ant žemės, gyvendami jie padeda kiaušinėlius, maitindamiesi tuo pačiu mėšlu laukia palikuonių, o maistui pasibaigus ir išsiritus naujiems vabalams vėl išskrenda į pasaulį ieškoti kito mėšlo. Metaforiškai mūsų gyvenimas ir jų – labai panašus. Tačiau, nors mėšlavabalis atrodo paprastas mėšle besidarbuojantis vabaliukas, bet turi savo misiją – reguliuoti musių populiaciją Žemėje. Nieko nėra šiaip sau gamtoje, kiekvienas gyvūnėlis atlieka tam tikrą misiją, jei jo nebus, tai viena grandinė sutriks ir t. t. Norisi paklausti savęs, žmogaus, o, kokia mano ir tavo misija Žemėje? Nejaugi tik daugintis ir vartoti? Tad karantine būdami visuotinai turėjome laiko pamąstyti apie savo geresnę misiją Žemėje, giliau pažinti save, pabūti su vaikais, šeima, peržvelgti moralines vertybes, plačiau suvokti ryšius individo ir aplinkos kontekste. Juk seniau kitaip gyveno lietuviai. Prisimenu kaimą, lietuvis visais laikais rūšiavo, nemėtė šiukšlių kur papuolė. Viskas turėjo savo vietą. Gerbė gamtą, medžius ir mišką. Tikiuosi, kad karantinas paskatins žmones peržiūrėti savo vertybes, nes jei nesikeisime, žemė pati ras būdų, kaip mus nubausti ar net sunaikinti. Nustokime kirsti žemės plaučius – medžius, nes jiems užaugti reikia laiko. Kinai medžius visur sodina, kur tik turi žemės, o jei kurį reikia pakeisti, tai jo nekerta, o transportuoja ir persodina kitur, kur jis greitai prigyja. Turime didelį gamtos palikimą ir privalome juo rūpintis, saugoti, kad perduotume kitoms kartoms.

Kada skaitytojai išvys Jūsų knygą?

Tikiuosi, šių metų pabaigoje. Tai bus puiki kalėdinė dovana kiekvienam.

DALINTIS