Sveiki mieli bičiuliai, noriu papasakoti apie zen budistinę šventyklą Mu Sang Sa, esančią Pietų Korėjoje, kalnuose, netoli Dežiono miesto. Tiems, kurie mano laiškus skaito pirmą kartą, noriu priminti, kad esu vienuolis, lietuvis, jau dešimt metų Pietų Korėjos vienuolynuose praktikuojantis meditaciją.
Šventykla, kurioje esu, yra visiškai nauja, suręsta tik 2000 – aisiais metais. Palyginus su kitomis šventyklomis, Mu Sang Sa, yra pakankamai modernus statinys. Atskiri kambariai, dušai, šildymo sistema, izoliuoti langai ir visa kita. Maistas čia daugiau skiriasi nuo tradicinio korėjietiško – daugiau duonos, sviesto, avižinių dribsnių ir net puodelis vienas kitas kavos.
Kasdien medituodamas praleidžiu mažiausiai devynias valandas. Dar maždaug valandą trunka rytiniai ir vakariniai giedojimai bei 108 nusilenkimai, atliekami rytais, o ne retai ir vakarais. Į Mu Sang Sa suplaukia žmonės iš viso pasaulio. Įvairių profesijų, lyčių, amžiaus, kultūrų, religijų. Mokytojas, kurį savo kančių jūroje netikėtai atradau – tai korėjietis, zen meistras Seung Sahnas.
Greitai bus penkeri metai, kai jis išėjo iš šio pasaulio. Paliko kelis mokinius, kuriems patikėjo mokymo vadeles, tad našlaičiais nelikome. Šiuo metu Mu Sang Sa šventykloje mokytojauja Dae Bong Sn. Du sykius metuose, vasarą ir žiemą, mes sėdime atsiskyrę nuo pasaulio, ir tris mėnesius medituojame.
Pradėjęs savo praktiką, Kaune sutikau pažįstamą verslininką. Sužinojęs apie jį apnikusias bėdas, pasiūliau atrasti pusiausvyrą medituojant. Jis pasiteiravo, kiek laiko tai užims. Atsakiau: apie 40 min. ryte, ir 30 min. vakare. Jis šūktelėjo iš nustebimo: „O, tai siaubingai daug. Aš ir taip neturiu laiko.” Tuomet pasidomėjau: „Kaip tuomet stengiesi išsivaduoti nuo depresijos?”. Jis išsitraukė iš kišenės saują tablečių ir sako: „Štai mano meditacijos.” Greitai, patogu ir civilizuota….
Pietų Korėjoje ir Japonijoje – meditacija laikoma natūraliu būdu rasti atgaivą po sunkių dienos darbų, o štai vakariečiams tai dar svetima. Nors, pavyzdžiui, žymusis Rusijos rašytojas Viktoras Pelevinas atvyksta į Pietų Korėją meditacijų sesijoms ir paprastai po to parašo bent keletą knygų.
Kartą nutiko štai tokia istorija. Vėlai vakare, kai gesinamos vienuolyno šviesos, pasigirdo beldimas į duris. Puolėme žiūrėti, kas taip vėlai atklydo į kalnus. Matome, stovi moteris su ryšulėliu ir prašo įleidžiama. Įleidžiame, ir įpylę arbatos sutupiame aplink. Mūsų buvo kokie keturi. Moters veidas buvo pajuodęs, paakyję – mėlynė, lūpos – išdžiūvusios, ji nervingai dairėsi aplinkui. O paskui pradėjo kalbėti. Tarp mūsų buvusi kita moteris korėjietė išklausė istoriją ir perpasakojo ją mums. Pasirodo atklydėlė gyvena su vyru, kuris jau kelerius metus be perstojo geria. Korėjoje tai neįprasta. Vyras grįžta vėlai, muša ją ir terorizuoja. Palikusi girtą vyrą ji pabėgo iš namų ir pasibeldė į vienuolyno duris. Moteris prašėsi priimama į vienuoles. Kitą rytą ją išsivežė vienuolės. Vyras jos nebeieškojo. Tokių istorijų Pietų Korėjoje aibės. Dauguma šios šalies vienuolių kažkada buvo engiamos ir kentė. Tai rašau tik todėl, kad be kančios neįmanoma jokia dvasinė praktika.
Tęsinys kitame laiške. Sekite.
Bo Haeng specialiai “Kelionėms ir pramogoms” iš Pietų Korėjos kalnų
