Rasa de Silva iš Brazilijos
Po varžybų Brazilija – Čilė susitinku su radijo futbolo komentatoriumi Oripimu, kurio tikrasis vardas yra EURIPIDES BALSANULFO DE FREITAS. Jis kasdien atvairuoja keturiasdešimt kilometrų į savo gimtąjį miestelį Goianapolį, kur jau daugiau kaip pusę amžiaus di
rba radijo stotyje. Čia dar nuo naktinio brazilų pergalės šventimo vėjyje plazda pasimetę popieriniai alaus puodeliai ir tautinės vėliavos spalvų merginų sijonėliai. Vakar miestelis ošė kiek jėgos leido. Per pačias rungtynes visi miestelio televizoriai visu garsu šaukė – gooooooolllll!!! Po kiekvieno teisingo ar neteisingo teisėjų sprendimo vyrai bėgiojo po gatves su aukštyn iškeltom petardų šaudyklėm tuoj tuoj pasiruošę šauti, jei sprendimas būtų Brazilijos komandos naudai. Tačiau varžybų baigtis 3:2 Brazilijos naudai paaiškėjo tik po dviejų papildomų kėlinukų ir dešimties baudinių. O kad jūs matytumėt papuošto miestelio grožį! Visos parduotuvės, ofisai, degalinės, kiekvienos durys papuoštos geltonom vėliavėlėm, užeigose alaus puodeliai ir buteliai spindi mėlynom žvaigždutėm. O kiekvienas namas prie lauko durų jau pasiruošęs blizgančiai nuplautą mopedą ar sunkvežimiuką, užtiestą nacionaline vėliava. Kai kuriose mašinytėse įtaisyti megatoniniai garsiakalbiai pasiruošę trenkti muziką, o merginos sulipusios į sunkvežimių priekabas šoka De Bum–Bum (toks dubenukų šokis). 
Ant kiekvieno vaikų vežimėlio užkabinta po geltonai žalią dūdą – aš dar mažas, dar be ūsų, kai užaugsiu pūsiu dūdą! O gyventojai visi iki vieno, nuo močiučių iki leliukų, apsirengę jau iš vakaro geltonais futbolo marškinėliais su numeriu 10 – taip pasiruošę laukia pergalės. Tiksliau – ne laukia, o ją tiesiog gamina: dainuoja namuose prie televizorių, plekšnoja vienas kitam per nugaras, šeimininkės užrakina visus puodus, jokios veiklos gatvėje: šventa – tik futbolas! O kas buvo paskuiiii… Tokio šėlsmo nemačiau nuo pernykščio Samba karnavalo. Ir tai tik aštuntfinalio varžybos, o kas bus, jei Brazilijos komanda išeis į ketvirtfinalį arba net į pusfinalį? Tūtos, birbynės, toniniai bumčikai, merginos išlindę iki pusės iš visų langų mojuoja vėliavomis, visi ratuoti, pakaustyti ir batuoti rikiuojasi ilgiausiai eisenai: ir su arkliukais, ir su fuskomis (na, kaip tarybiniai zaporožiečiai). Tuomet visi didžiuojasi esantys brazilai pasimiršta visos bėdos, kieno sugipsuota koja, kieno vakar nuleista padanga – visi bičiuliai, visi myli vieni kitus ir siaučia- FU-ČI-BOOOOOLLL (brazilai taip taria futbolas). Aš su savo mažyliais į eiseną niekaip nepataikau, stoviu ant šaligatvio ir mojuoju visoms tūtoms ir vėliavoms, Myryato dūduoja į geltonai žalią vamzdį, o mažoji Elzytė mokosi šokti Bum-Bum. Mirguliuojanti ir šokanti eisena judina dubenukus keliolika ratų aplink miestelį. Po kelių valandų fiesta išsikvepia ir baigiasi miestelio baruose rungtynių aptarimu ir intelektualiomis žinovų diskusijomis.
O šį rytą prie miestelio muziejaus iš kieto džipo, kuris yra miestelio retenybė ir pažiba, strykteli septyniasdešimtmetis jaunuolis ryškiai rudais garbanotais plaukais. Iš po baltutėlių „Adidas“ sportbačių skelia kibirkštį ir žavingai sužvilga savo sidabrine šypsena – Querida, bet tuoj pat susivaldo, pastebėjęs budrų mano vyro žvilgsnį. Vyrukas pats įkūrė ir tą radijo stotį, ir miestelio muziejų, ir kultūros namus – viską pastatė savo tėvuko žemės sklype. Prie muziejaus pastatė įžymiųjų dainininkų brolių Leandro ir Leonardo skulptūrą, jie yra viso šimto miestelio muzikantų pusbroliai. Muziejuje ant ilgiausios pakabos Oripim sukabino visų savo dalyvautų ir stebėtų futbolo varžybų trofėjus – marškinėlius, sportbačius ir kojines su žymiausių Brazilijos žaidėjų autografais. Patys pirmieji šioje kolekcijoje – Ronaldo Famoso pasirašyti marškinėliai, kuriuos jis pats padovanojo dainininkui Leonrdo, o šis savo ruožtu savo mielam bičiuliui Oripim. Aš jo paklausiau, ar jis pats kada nors žaidė 
futbolą, kad viską taip gerai žino ir kasdien komentuoja visą Brazilijos futbolą per radiją.– Oi, Querida, – piktai sužaibuoja buvusi futbolo žvaigždė, – va, pažiūrėk į tas fotografijas ant sienų. Argi tu manęs neatpažįsti su tais mano rudais garbanotais plaukais ir sidabrine šypsena? Oripim jau nuo jaunystės visus savo pusrolius – muzikantus ir žaidėjus – visom pozom filmuoja ir deda į archyvus. Va taip. Pažiūrim filmus, padiskutuojam apie futbolą, o aš dar apsimetu žinove ir paklausiu, o ką reiškia tas numeris 10 ant geltonų viso miestelio marškinėlių? Aaa, tai tu nežinaiii?.. Ir tada iš amžių glūdumos ima žiebtis datos ir skaičiai – kiek kartų pasaulio futbolo čempionais tapo brazilai ir kas yra įžymusis Pele, kuris tuo dešimtu numeriu žaidė per visas varžybas ir net su tais marškinėliais tapo šimtmečio futbolo žvaigžde… Švelnindama neišmanėlės situaciją dar paklausiu, ką norėtų perduoti „Kelionių ir pramogų“ skaitytojams. Komentatorius tik atsidūsta iš gelmių ir taria: „Pasakyk jiems, kad ne viskas auksas, kas auksu žiba… Kai baigsis ta futbolo fiesta mes vėl būsim tik paprasti brazilai su savo rūpesčiais ir nesibaigiančiomis socialinėmis problemomis. Mes galim du mėnesius skanduoti stadionuose HEXA- HEXA (tai reikštų – šeštą kartą pasaulio čempionai), o šitie 30 MILIJARDŲ, išleistų papuošti Brazilijos vėliavai slepia dar daug daug nebaigtų mokyklų, ligoninių ir socialinių žaizdų…
Et šiandien aš atleidžiu šitiems milijardams, man graži ta šventė, o su geruoju Oripim susitariam susitikti kitą savaitę. Jis, tikiuosi, ne tik apie futbolą žino, bet gal dar ir kokią senovinę tradicinę slepia…
